Edis
2015 m. sausio 30 d.
Prieš kurį laiką pasidalinęs įspūdžiais apie ispaniško telekomunikacijų verslo ypatybes su artimaisiais, draugais ir kolegomis, atgal gavau daug smagių žinučių. Jų pasiilgau, todėl nusprendęs, kad toks bendravimas yra visai nebloga alternatyva veidaknygei, kuria naudotis tiesiog nekyla ranka, brūkštelėjau dar vieną laiškelį Vytautui, savo draugui, kuriam įvairūs paslaugų teikimo aspektai visada yra įdomūs. Iš esmės visi vienaip ar kitaip su tuo susiduriame, žinome, ko norime, keliame tam tikrus reikalavimus, tai manau, kad bet kokia „gyva“ info šiuo klausimu gali būti vertinga, bent jau kaip pasibenčmarkinimo galimybė. Tik trumai rašyti vis dar sekasi prastai, tai jei neturite laiko ar tema nėra aktuali, be skrupulų priskirkite šį laiškelį spam‘ui.
Tikiuosi, kad pradedu geriau suprasti šią šalį, jos žmones, jų bendravimą, netgi kalbą. Tai džiugina. Nors ir yra aksioma, juk kuo geriau supranti, tuo labiau patinka. Antra vertus, integracija mažina galimybes reflektuoti, t.y. kritiškai žvelgti iš šalies. Žodžiu, naudojuosi vis mažėjančiomis galimybėmis, o laiškelio tikslas, tokiu būdu, nėra tiesiog lyginti bei kritikuoti, o greičiau vertinti, daryti išvadas, taikyti jas sau ir, kaip sakė kažkas, jog taip sakė klasikas, mokytis, mokytis, mokytis...
Etimologija. Tai sudėtingas mokslas apie žodžių kilmę ir raidą. Tačiau kaip bet kuris kitas mokslas, ji turi praktinį, buitinį, pop lygmenį. Integruojantis į ispanišką gyvenseną kaip tik ir sudomino kai kurie pastarojo aspektai. Na, tarkime, vienas iš vaizdžiausių žodžio sudarymo mechanizmų yra garsas. T.y. garsas sukuria žodį: aiškiausiai tai stebime mažų vaikų kalboje (au-au, niam-niam, miau-miau, etc.), taip pat kai kuriose kalbose apstu žodžių, kilusių iš garsų (nedaug aš kalbų žinau, na, pvz. cuckoo anglų kalboje ir кукушка rusų, arba atitinkamai goose ir гусь, etc.). Gerai, gerai, artėju prie tų praktinių aspektų. Pvz. kai kurių profesijų pavadinimai, kilę iš jų atstovų darbo paskirties, priežasties ar prasmės (gaisrininkas – fireman - пожарный, santechnikas – plumber –водопроводчик, dažytojas – painter - маляр). Tik ne ispanų kalboje. Ispanų kalbos lengviau mokytis, nes čia daugiau dramos. Pvz. profesijas ispanai pavadino, manau, pagal žmonių darbo rezultatus, sakyčiau, netgi pagal pasekmes. Rimtai. Kaip ispaniškai gaisrininkas? Bombero! Santechnikas? Fontanero! Pavadinta, manau, pagal tai, kas lieka, tiems žmonėms atlikus savo darbus. Kiek subtiliau su dažytoju: tintorero. Pažodžiui būtų „dažantis raudonai“. Ir kad tai jokia metafora, įsitikinau savo akimis...
Vieną rytą už vartelių ant šaligatvio radome balą. Vizualinius pojūčius papildę uoslės bei lytėjimo, nustatėme: dyzelinas. Aiškiai išbėgęs iš mūsų šildymo katilo, kuris įkurdintas tokioje mūrinėje spintoje prie vartelių. Trumpai tariant, trūko katilą ir vamzdyną jungianti žarnelė. Susiradau Ediką, sakau, skambinkime prižiūrinčiai įmonei, kurios telefonas užrašytas ant to katilo, tegul atvažiuoja, sutvarko, pajungia, išvalo, etc. Tada supratau, kad viena iš tokios tamprios mudviejų su Ediku draugystės priežasčių yra ta, kad aš jam periodiškai savo pasisakymais pakeliu nuotaiką. Žodžiu, jo veide atsirado ta įprastinė šypsena, sakanti „jeigu ne tu, bičiuli, mano gyvenimas būtų žymiai nuobodesnis“... Gerai, kad jis nesipučia, o kantriai viską išaiškina. Kuri, sako, šiandien diena? Na, sakau, tokia ir tokia, o ką? Taigi, sako, šventinė diena. Na, ir ką? Ogi, sako, šiandien niekas nevažiuos. Jokia avarinė. Ir rytoj nevažiuos. Nes rytoj bus diena po šventinės dienos, kada tikrai niekas niekur nevažiuos. Po to bus savaitgalis, žodžiu, laukia savaitė be šildymo ir šilto vandens. Vale? Nea, sakau, jokia čia vale, geriau sakyk, ką darom? Žodžiu, viską atjungėme, sutarėme rytoj (J) kartu važiuoti pirkti žarnelės, o į mano paskaitą prie dyzelino balos apie naftos produktų surinkimą bei išvežimą naudojant specialias chemines priemones, specialią įrangą ir kt., Edikas atsakė tiksliais veiksmais be komentarų, pasitelkęs porą saujų smėlio bei vandens žarną, beje, pasijungęs mūsų kieme, susikaupęs padirbo pusvalandį, tai vienu metu ir baigėme – aš kalbėti apie ekologiją, greenpeace‘a, gamtą (priminiau jam mudviejų pionieriškų laikų plakatą, sakantį „pioner, beregi rodinu, matj tvoju!“), jis - tvarkyti... Rytoj, kaip sutarta, Edikas jau prie vartelių, ir keliaujame į specializuotą parduotuvę. Vos privažiavę supratome, kad uždaryta. Na, maniau, Edikas dabar prapliups... Ne, priešingai, nuščiuvo, pritilo, akivaizdžiai susikrimtęs, žodžiu, sureagavo visi netikėtai, ir tik po kurio laiko supratau, kodėl: ogi pats susimovė, juk žinojo, kad vakar buvo šventinė diena, o rytoj šeštadienis, tai kokia po velnių save gerbianti specializuota parduotuvė šiandien galėtų dirbti?! Na, žarnelę mes visgi radome, katilą sutvarkėme, ir atsisveikinome. Kaip paaiškėjo, neilgam.
Nes viename iš miegamųjų iškilo parketas. Patyrinėjus atidžiau, paaiškėjo, kad po lova viskas daug blogiau, o už lovos ir sienos kampas šlapias, trumpai tariant, kažkur vandens nuotėkis. Pasikvietėme šeimininką, jis atėjo su draudimo agentu (čia turėtų būti draudimo reklama, bet pasitenkinsiu trumpu pranešimu: Vytautai, kaip gerai, kad/jeigu viską draudi?!). Agento būta nepėsčio, jis iš mašinos atsitempė įrankių dėžę, nuvedė visus į už sienos esantį vonios kambarį ir paklausė, ar gali daužyti vieną ar dvi plyteles sienoje. Aš žaibiškai pasakiau si, por favor, šeimininkui užtruko ilgiau, jo žvilgsnis šaudė aplink, lyg ieškodamas pigesnių alternatyvų (vonios sienų bei grindų plytelės tikro marmuro, gražios, storos), bet galiausiai linktelėjo ir jis... Maloniai nustebau, kad draudimo agentas toks specialistas, gali net tik nufotkinti ir įvertinti, bet ir imtis realių darbų, o jis išdidžiai sako taip, mes tokie, soy y agente de seguros, y constructor, y fontanero... Kaip vėliau paaiškėjo, prikarksėjo dėl to fontanero... Na, išardžius klozetą ir išdaužius gabalą sienos už jo, tapo aišku, kad trūkęs vandentiekio vamzdis. Gražus toks, varinis, ir aiškiai trūkęs ne pirmą kartą, nes atidžiau patyrinėjus tapo aišku, kad kai kurios plytelės jau pakeistos, ir pasimatė, kad vamzdis jau taisytas... Sutarėme dėl darbų tvarkos: vamzdis – vonios siena – klozetas – parketas – kambario sienos. Vamzdį užtaisė, rytoj šeštadienis, tai, sako, su plytelėmis ateis kitą savaitę, užtaisys sieną, tada ir klozetą surinks, bus galima naudotis (name dar trys, OK, išgyvensim), o tada jau dar už savaitės ateis kloti parketo, dažyti sienų, etc. Žodžiu, Proyecto...
Kodėl visos buitinės avarijos nutinka šeštadienį arba per šventes? Esu tikras, kažkas tuo pasirūpina: viena vertus, savaitgalis šuniui ant uodegos ir jokių tarnybų neprisikviesi, bet, antra vertus, žmonės namuose, vadinasi, tikėtinas situacijos suvaldymas minimaliais nuostoliais. Taigi, šeštadienio rytas, ramiai bundame, fone girdėdami tylų čiurlenimą, jis džiugina, nes greičiausiai kažkuris iš vaikų kitoje vonioje neraginamas mėgaujasi dušu, idilė tiesiog, tik kažkaip įtartinai ilgai tunka, turėtų būti labai purvinas, kad tiek laiko neišlįstų iš po dušo... Einu tikrinti. Trumpai tariant, vienoje vietoje jie užtaisė, kitoje atjungė, bet ten kažkas neatlaikė slėgio, tai nežinia nuo kada vanduo bėga ant antro aukšto vonios grindų, potvynis jau per kelis aukštus, bandau kažką prisukti, tas kažkas neatlaiko, ir tada jau srovė varo kaip reikiant, visomis kryptimis, primindama tą fontanero, kad jį kur...
Vėl kviečiu Ediką, tada šeimininką, pastarasis - agentą (šeštadienis, bet draudimo kompanijos partneriai avariniams reikalams didvyriškai dirba, tai sako popiet bus, apsidžiaugiu, kad ne mañana, gaila tik, kad iškart nepasiteiravau, kada tie pietūs, bet negi čia smulkinsiesi, kai tokie reikalai...). Na, greit fontano suvaldyti nepavyko, Edikas užsuko vandenį visam namui, apdairiai pasiūlęs prieš tai užpildyt virdulį ir pan., o vakarop (...) pagaliau atvykęs specialistas užsuko dar kažką ir atsuko kitur, pradžiugindamas, kad šiaip vanduo jau bus, išskyrus vonią, porą kriauklių ir pan., bent kol nebus pakeistas toks mažas grifo (kranelis), bet čia jau kitą savaitę... Pala, sakau, gerbiamasis, nejaugi negalima tiesiog jo dabar pakeisti, ir tada visur turėsime vandenį? Si, señor, sako, esi teisus, galima būtų, tik mes avarinė tarnyba – kad atjungti, užsukti ir nuraminti, o ne kad taisyti... Gerai, kad šeimininkas buvo šalia, perskaitė mano neverbaliką, suprato, kad geriau tegul jau vanduo būna visur ir iškart, ir nusprendė palaikyti prašymą, kartu pirštais šlamindamas kažką džinsų kišenėje... Ir tada pamačiau tai, ką paskutinį kartą mažiau Žirmūnuose kokiais 1974 metais, kuomet iškviestas namų valdybos santechnikas žiūrėdamas į varvantį čiaupą sakė, kad reiktų pakeisti tarpinę, bet šiuo metu jų nėra... na, nebent... kaip tyčia, lagaminėlyje jis turi vieną SAVO, paskutinę, įsigijęs savo reikmėms, turguje... Žodžiu, specialistas nuėjo į mašiną, ten paieškojęs rado tą grifo, įsuko... Prieš 40 metų tai kainavo 3 rublius. Dabar 20 eurų. Infliacija, darbo užmokestis, kainų indeksas, BVP vienam gyventojui, etc. Žodžiu, kranelį prisuko, vandenį atsuko, felicidad universal...
Primenu, kad klozetas išrinktas, už jo skylė sienoje, plius tas išluptas parketas ir šlapia siena kambaryje. Tas pirmas agentas išsinešė gabalą marmuro plytelės, kaip pavyzdį kad parinkti sienos užtaisymui, viską nufotografavęs, žodžiu, laukiame ateinant plytelių klojėjo. Atėjo ne už dviejų dienų, kaip žadėjo, o už penkių, kaip laukėme, viskas bueno. Pradžiugino, kad atsinešė plytelių, netgi poros rūšių. Įėjo į vonią, pažiūrėjo į sieną, į mane savo juodomis apvaliomis nemirksinčiomis akimis ir pabrėžtinai lėtai sako: mármol??? Na taip, sakau, marmuras, tavo kolega ir pavyzdį išsinešė, plyteles juk turi? Turiu, sako, va, ir išvynioja keramines gal keturgubai plonesnes plyteles, tiesa, panašaus dydžio, bet spalva ir raštas originalą primena maždaug tiek kiek Uspaskio rinkimų plakatas Mona Lizą, ir su viltimi klausia, ką darysime. Tą viltį teko čia pat sudaužyti į šipulius, sakau, dėsime va aną (buvo atsinešęs dviejų rūšių, ta kita nuo monalizos skyrėsi kiek mažiau). Namas nuomojamas, tiesiog norisi, kad ASAP būtų ta siena, ir dar labiau, tas klozetas prieš ją... Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad iškart raportavau šeimininkui, jis atėjo kai darbas jau buvo beveik baigtas, nežinau, ką konkrečiai jis sakė tam meistrui, girdėjau tik atskirus žodžius (mármol, delicado, adecuado, etc.) ir lyg kažkokį šlamesį, bet dar už kelių dienų meistrelis grįžo jau su marmurinėmis plytelėmis, pakeitė dar kartą, šį sykį panašumo su originalu buvo dar daugiau, nedegant šviesos vonioje ir be akinių galima būtų ir nepastebėti, tik įdėta buvo kažkodėl įstrižai, meistras ne tik aiškiai nežino, kas yra gulsčiukas, bet ir skiedinio negaili, matyt, nusprendęs, geriau išnaudoti visą, žodžiu, pamaniau, neduokdie, jei pats, Vytautai, pamatytum tokį darbą, tai juk baisu, siena krauju nusidažytų, tfu-tfu-tfu...
O parketą tai išlupo ir sudėjo greit. Nes baldus su Ediku iš anksto išnešėme. Dar prieš tai apžiūrinėdami sakė, kad nereikia išnešt, nesivarginkit. Aš dar nustebau, maniau, kažką ne taip supratau. Bet išnešus tapo aišku: prieš tai parketas buvo šlifuojamas ir lakuojamas tik ten kur matosi ir kur galima prieiti. Lygiai taip pat dažomos ir sienos. T.y. už spintos ir po spinta statybų paveldas išsaugotas pilnai - nešlifuota, nelakuota, nedažyta, žodžiu, 100% originalas! Dar pamaniau su pavydu, ech, jeigu Lietuvoje taip, tai kiek senamiestyje būtume išsaugoję freskų ir mozaikų...
Prieš dažant sienas prabudau naktį išpiltas šalto prakaito, nes sapnavau, kad dažyti atėjo tas pats mikelandželas, kur dėjo plyteles. Bet atėjo šeimininkas su žmona, dizaineriu, palete, spalvą rinko ilgai, derindami prie grindų, baldų, užuolaidų, šviestuvo, ten berods netgi prasimušė kažkokie sentimentai apie tame kambaryje kažkada augusios dukros mėgstamo paveikslo tonus, žodžiu, nusiraminau, ir kadangi buvo pažadėta rytoj (jau žinau, Vytautai, kokį ispanų kalbos žodį išmokai visam gyvenimui), tai už keturių dienų atvarė elegantiškas, plepus ir linksmas prancūzas su kibirais, voleliais, lipniomis juostomis ir t.t. O, pamaniau, šitas viską padarys kaip reikia. Net siūliau alaus. Ir dar siūliau prieš dažant išdžiovinti sieną, tai plačiai šypsojosi, paplojo per petį, su prancūzišku akcentu sakydamas tranquilo, viskas bus gerai... Tikrai, padarė viską greit, per vakarą, žinoma, niekas nieko nedžiovino, tada linksmai susirinko mantą ir čiauškėdamas išėjo, tik nesupratau, kodėl sienas nudažė ružavai, nes spalva ne tik kad visiškai ne į temą, bet tokios netgi nebuvo jokioje paletėje, tokios netgi negalėjo būti jokioje paletėje, tikrai, matyt, fainas menininkas su fantazija arba kokios socialinės programos dalyvis daltonikas, na dar pamaniau, gerai, kad alaus atsisakė, tintoreto... Na, ta spalva akį rėžia, bet ne daugiau negu tos plytelės vonioje, tai, sakyčiau, šiuo klausimu visiška harmonija.
Ypač turint galvoje faktą, kad už gero mėnesio kraustysimės į kitą namą, nes šitą šeimininkas pardavė, kaip bebūtų gaila. Antra vertus, kažkaip simboliškai visą naktį siautė nematytai stiprus vėjas, ne tik atnešęs 20 laipsnių šilumą (sausio pabaigoje!), bet ir išvartęs vazonus kieme bei priminęs filmą „Šokoladas“, kur pranašiškas vėjas duoda ženklą kraustytis (pirmyn), o tai reiškia, kad neužilgo turėsiu galimybę papasakoti apie interneto perkėlimą, kuris gali būti įdomus, nes pagal preliminarią info naujoje vietoje yra OPTIKA su kažkokiais protui nesuvokiamais 100 Mbps...
Saludos!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą