Gavome žinią, kad Elenos egzaminų rezultatai puikūs, todėl kelias į jos išsirinktą Edinburgo universitetą atviras.
Pas Rojų atvažiavo jo geras draugas Kasparas, vasaros čia dvi savaites. Rojus laimingas, nes, aišku, su draugu smagiau ir baseine mirkt, ir PS šaudyti, ir groti. Beje, Kasparas taupo bosinei gitarai ir laukia į Lietuvą grįžtančio Rojaus - vyrai kurs grupę, trūksta tik būgnininko.
Salomėja draugauja su visais - ir su Kasparu, ir Rojum, ir Elena, ir su visom kiemo mergaitėm, tai veiklos turi. Skambutis į duris - gal galima Salomėją, por favor. Lygiai kaip mano vaikystėje, tik ispaniškai.
Visus šiuos gerus dalykus atsiminus kažkaip mažiau skauda dėl tų rungtynių su Australija, Kroatija ir, aišku, Ispanija... Ai, kokia olimpiada, tokie ir rezultatai. Kažkoks graudus miksas iš rusiško dopingo skandalo, kreivų teisėjų ir juokingų reginių- sinchroninis plaukimas, pvz. Arba - dvejetų šuolis į vandenį, greitasis ėjimas, fechtavimasis (tie virbalais besibaksnojantys kosmonautai)... Ir golfas ne ką rimtesnis - štai koks raumeningas vyrukas visas susikaupęs muša lazdele kamuoliuką į skylutę... Kažkas ne taip sporto pasaulyje, kažkas aiškiai ne taip...
Ai, pakaks apie olimpiadą.
Taigi - ramus, lėtas rugpjūtis Valensijoje... Švelnus kaip niekad. Taip, būna tvankių dienų, bet temperatūra nepakilo virš 36 - super! Gyvenimas Valensijoje nurimęs. Užsidarė privačios klinikos, mažos parduotuvėlės - miestas atostogauja. Iš mano kasdienės chebros metro teliko pora žmonių - turbūt valstybės tarnautojai? Laisvi žmonės išvažiavę į savo rezidencijas prie jūros ir kepa paplūdimiuose. Ir tai tęsis iki rugsėjo.
O Konsulatas dūzgia - vasarą itin dideli agapų srautai (pažymėjimai grįžimui į LR vietoje prarastų dokumentų). Dažnai jaučiame žmonių pasipiktinimą, kad na kaip jie galėjo iš manęs, tokio simpatiško ir draugiško, saviškio visiems ir visada, pavogti piniginę su visais dokumentais. Vagia, žinokite, iš visų, daug nesirinkdami: iš storų ir plonų, jaunų ir senų, turtingų ir vargšų, pankų ir skustagalvių, draugiškų ir piktų, sportiškų ir išlepusių - visų. Apsaugoti nuo to gali tik du dalykai: atidumas ir sėkmė...
Įsisiūbuoja vestuvių sezonas. Štai praėjusį penktadienį turėjome tuokti tris poras. Tiesa, sutuokėme tik dvi, nes trečioji negalėjo atvykti - jaunikį pasodino už narkotikų gabenimą ir dalyvavimą nusikaltamos grupuotės veikloje. Nuotaka tikino, kad jaunikis - nekaltas praktiškai ir šiaip gerietis, tai gal greit paleis ar bent jau paskirs lengvą režimą, o ten savaitgaliais gi namo išleidžia (tikra tiesa! Ispanijoje gerieji kaliniai leidžiami namolio savaitgaliais!). Turbūt ji išgirdo abejonę mano balse, nes karštai patikino, kad jaunikis - TIKRAI labai geras žmogus, ir kai praėjusį kartą sėdėjo už tą patį, tai prižiūrėtojai jį įvertino, gyrė... Nesiginčijau.
Beje, pasikeitė konsulato vadovas: Tomas išvyko atgal į Vilnių, atsirotavo Dainius - patyręs konsulietis, o ir šiaip, atrodo, teisingas vadovas ir kolega. Čia Valensijoje, jį pasitiko įprasti ispaniški fokusai - kosmonautiški nesusipratimai ir nesusikalbėjimai įstaigose, bankuose ir visur kur, bet reaguoja jis į viską stoiškai, už ką mes visi jį labai gerbiame. Čia tas pirmas biurokraitinis krikštas labai daug parodo apie žmogų. Aš, pvz., iki šiol susidūrusi su ispaniškomis valdiškos biurokratijos ar privataus serviso subtilybėmis nuoširdžiai šūkčioju "Negaliu patikėti". Tokia užsispyrusiai nepatikli esu, musėt.
Paskutinis mano "negaliu patikėti" skambėjo vienoje Valensijos centro kavinėje, kur su Salomėja prisėdome atsigaivinti - ji užsisakė kokteilį, aš - kapučino. Kokteilį jį susiurbė greit - buvo skanus, o tada atnešė mano kavą. Pirmas "negaliu patikėti" - kavoje plaukiojo servietėlės gabalas. Antras "negaliu patikėti" - atnešė pakeistą kavą, atsiprašė, pamerkiau šaukštelį ir vėl ištraukiau gabalą servietėlės. Na, ir trečias "negaliu patikėti" išsprūdo, kai pusė kavinės personalo supuolė spręsti problemos: moteris nenori mokėti už neišgertą kavą su servietėle (ok, chebra pasitaria-balsuoja-leidžia!), o už kokteilį nori atsiskaityti kortele. Bet gi negalima, nes kokteilis kainavo 4 eurus, o kortelėmis galima atsiskaityti tik nuo 5 eurų. Jūs tikrai neturite grynų? Tikrai tikrai? Pažiūrėkit? Paieškokit? Dar paieškokit? Gal kitur kur padėjot? Parodykit? Ką dabar daryti??? Pasijutau kalta, kad na neturiu aš grynų su savim, o planavau gi, kad sąskaita bus didesnė, nes kava kainavo antra tiek... Na bet nemokėsiu už tą kavą, iš principo. Ar iš to karščio net atėjo mintis, kad man gal kokią spurgą nupirkt išsinešimui, kad susidarytų tie 5 eurai ir visi apsiramintų?
Po amžinybės ginčių ir svarstymų buvau atleista nuo mokesčio šiandien, bet man prisakyta ateiti mañana ir susimokėti už tą kokteilį. Aha. Ateisiu būtinai. Mañana. Kai tik užsimanysiu tos ypatingos kavos su popieriukais...
Čia toks ispaniškas problemų sprendimo trafaretas: ateik pas juos su viena problema, išeisi su dviem.
Štai taip ir gyvename. Šiltai, smagiai, laimingai. Jausmas, kaip šventėje, kur viskas vyksta truputį ne pagal planą - kur virtuvė kiek chaltūrina, vedėjai užmiršo scenarijų, muzikantai padaugino... Bet šventė tęsiasi nepaisant nieko. ¡Salud!
Ta proga keletas Rojaus is Salomėjos "negaliu patikėti" mokslo muziejuje:
