Su artėjančiais 2017!

Šiandien kepsime kibinus, ragausime ispanišką kalėdinį šokoladinį vyniotinį Tronco ir žiūrėsime filmus... Kitiems metams priplanavome tiek reikalų, kad paskutinį metų savaitgalį nusprendėme išnaudoti tingėjimui ir nieko neveikimui. "Nieko neveikimas" - tai toks kodinis pavadinimas namų bildesiui nuo Salomėjos gimnastikų, Rojaus elektrinės gitaros pratyboms ir visame tame fone - generaliniams spintų tvarkymams ir pasirengimams kitų metų kelionėms ir darbams...

Na, o darbe ir viskas vyksta įprastu metų pabaigos ritmu: kepame ataskaitas ir sudarinėjame kitų metų planus. Rikiuojame skaičius, dėliojame kalendorių ir labai aiškiai matome - kiekvieni metai darosi vis pilnesni ir pilnesni...  Bet didėjančios klientų eilės mūsų negąsdina, ispaniškus "manana" fokusus jau perkandome, apsipratome net su kinų keptų svogūnų aromatais nuo ankstyvo ryto… Yra šarmo tame lietuviškai-ispaniškai-kiniškame bardakėlyje, kurio nekeisčiau į jokį kitą darbą. Nebent...

Nebent į amžinas atostogas :). Tokiame jaukiame namelyje prie jūros, su dideliais langais ir senoviškomis langinėmis, su didžiule terasa, pilna įvairiaspavių gėlių ir vijoklių... Su visais sveikais ir laimingais mūsų artimiausiais... Ir visi ten gyventume taip, kaip norime, ir nieko mums netrūktų... Abra kadabra!

Su artėjančiais 2017!

******

Šiais metais nesusitarėme, pozuoti prie kalėdinės eglutės ar prie prinokusių citrinų... Tokia jau ta ispaniška žiema:

Ir naujiena – Rojaus ir jo geriausio draugo Griffino grupės debiutas mokykloje!

https://www.youtube.com/watch?v=eg4lIz-Tdz0&feature=youtu.be

Priešpaskutinis įrašas šiais metais

Jurgita, išsigandai? Nebijok, taip ilgai nerašiau ne dėl tavęs J. Tiksliau, ne dėl tavo skelbimo visiems kolegoms per konsulų suvažiavimą Vilniuje apie mano rašomą blogą! Tada vos nenukritau nuo kėdės. Gerai, kad  šis pranešimas įvyko paskaitoje apie stresinių situacijų valdymą, tai prakvėpavau kažkaip... O paskui pagalvojau – mano blogo pavadinimas neatspėjamas, sudėtingas ir neįsimenamas, na kas jį ras? O jei kas ir buvo užsukęs lapkritį, tai jau seniai prarado viltį, kad čia atsiras koks naujas įrašas – juk kad blogas būtų „gyvas“, turi atsirasti minimum vienas įrašas per savaitę. Ilgiau kentėti ir laukti žinių gali tik artimiausi giminės ir draugai...

Tai sveiki, mielieji. Atsiprašau, kad seniai nerašiau... Kaip galite spėti, negaliu skųstis, kad vakarai čia būtų ilgi ir nuobodūs, o darbas nemylimas ir varginantis. Ilga tyla reiškia, kad turiu kitų veiklų, kurios mane įtraukia taip, kad prie dienoraščio prisėsti nebelieka laiko. Tiksliau, atsirado viena tokia veikla, apie kurią kol kas tyliu...

Bet mūsų ispaniško dienoraščio stengsiuos neapleisti. Bus smagu jį pavartyti vėliau, po metų-kitų, gal sulyginti Valensiją su Vilniumi, o gal kada – Tokijum ar San Paulu, Los Andželu ar Pretorija... Ir šiaip, man labai patinka rašyti blogą – tai ir atsipalaidavimas, ir pramoga kartu. Būna, kad žmonės pramogauja dėliodami pasjansą. Blogo rašymas yra dar kietesnis užsiėmimas – pati nustatau taisykles, pati jas kaitalioju ir visada laimiu.

Gal todėl man labai svarbu, kad vaikai gerai išmoktų lietuvių kalbą. Kas žino, gal kada nors jie irgi atras rašymo malonumą? Bet mokytis lietuvių kalbos čia, Ispanijoje, nuotoliniu būdu yra nemažas iššūkis. Nenoriu labai peikti Ozo mokyklos, kuri tuos nuotolinius mokymus rengia, nes ne jie gi mokyklos programą sudarinėja. Bet kaltą rasti būtina. Siaubas ta programa. Ji galėtų vadintis „Atbaidymo nuo lietuvių kalbos ir psichologinio traumavimo programa“.  Jaučiu, po truputį  bręstu laiškui naujai švietimo ir mokslo ministrei. Norėčiau jai nusiųsti santrauką literatūros kūrinių, kuriuos pagal programas privalo perskaityti mūsų trečiokė ir aštuntokas.

Ten yra kažkas: vaizdžiai ir įtikinamai aprašyti širdies skauduliai, nelaimės, ligos, mirtys... Viršūnė turbūt buvo pasiektas lapkričio 1 d. pamokoje. Tada parašiau mokytojai, kad, atsiprašau, bet Salomėja šio eilėraščio apie žvakes, karstus, šešėliu ir voratinklius mintinai nesimokys, nes jis baisus net man. Rojaus privaloma literatūra ne ką geresnė. Ten tie patys baisumai perkeliami į kitą dimensiją – klausimai po kūriniais būna apie lyrinio herojaus vidinio pasaulio perturbacijas ir laiko nuoseklumo modelius, nors ten jokių modelių nerasta, o perturbacijų vietoj vienos diagnozės...

Ispanijos mokyklų nuotaikos taip kontrastuoja su lietuviškomis... Visi kūriniai šviesūs, gerietiški, linksmi... Abejoju, ar savo ispanišką charakterį ispanai sugebėtų išlaikyti po kelerių lietuviškos mokyklos metų, tačiau kol kas tyliu ir džiaugiuosi ispaniškos mokyklos įtaka mūsų vaikams. Štai Salomėjos pradinės mokyklos choras dainavo Merkat de Colon eglutės įžiebimo šventėje. Vaikai patenkinti, traukė iš visos širdies, kartais gal truputį pro šalį, bet koks skirtumas – visi sulaukė aplodismentų ir ovacijų. Lietuviai chorvedžiai turbūt po tokių koncertų gautų infarktus, bet čia visi jautėsi puikiai.

Pamenu, vos tik atvykome, mane irgi kiek neramino ispaniškas bardakas miesto renginiuose. Dabar, atrodo, pradedu suprasti vietines šventes. Jos skirtos tam, kad žmonės atsipalaiduotų ir linksmintųsi, o ne susikaupę kurtų tobulą natiurmortą. Labai tikiuosi, kad šis ispaniškas gyvenimas paliks pėdsaką visai mūsų šeimai.

Na, tai ką mes veikiame laisvu nuo darbo ir Ozo mokyklos pamokų ruošimo metu? Dalyvaujame konsulato renginiuose, priiminėjame svečius, susitinkame su draugais, kaimynais...

Spalio gale pas mus svečiavosi Tadai. Vat čia tai metų įvykis. Mes jau buvome praradę viltį, kad jie susiruoš, bet tai įvyko! Štai įrodymai:

Labai stengiuosi atrinkti nuotraukas su nugaromis ir iš toli, bet vieną, nepyk, Erika, įdėsiu portretinę, nes man labai patinka...

Turbūt įspūdingiausia lapkričio šventė buvo Rojaus draugo Griffino šeimos Padėkos diena. Šventė buvo milžiniška. Žmonių buvo gal pora šimtų. Kalakutų gal dešimt. O tortų, pyragų ir šokoladų devynios galybės. Smagiausia dalis buvo kai šventėje susipažinome su savo kaimynais iš tos paties kiemo! NATO pareigūno šeima, italai, atsiųsti į NATO bazę Valensijos priemiestyje Beteroje. Kieme kažkaip nesugebėjome susitikti, o čia praleidome plepėdami visą vakarą.

Konsulatas vietinę bendruomenę nustebino netikėtu koncertu – atsivežėme modernaus džiazo grupę Sheep Got Waxed. Buvo stipru. Svečius vaišinome Džiugo sūriu, lietuviška duona ir saldumynais. Koncertas pavyko. Tai čia oficiali versija. Edžio nuomone, kuriai pritariu, renginys buvo gražus, bet muzikos ten nebuvo. Gaila, kad Rojus negalėjo jame dalyvauti – būtume parodę, kaip groti nereikia... Na, aš suprantu, menas, modernas, įspūdis, šokas klausai ir t.t., bet kodėl tą reikėtų muzika?

Muziką groja Rojus su Griffinu, pavyzdžiui. Griffinas – būgnai, Rojus - elektrinė gitara ir vokalas. Mokyklos koncerte grojo Green Day kūrinį – grojo puikiai! Čia mano, kaip mamos, objektyvi nuomonė J.

Gyvenimas verda: lietuvių susitikimai prie jūros su pirtele vyksta, su draugais švenčiame gražias šventes, grožimės neatsigrožime šalimi, kurioje gyvename…

Aišku, būna visko... Debesėlių irgi (Elena, parašyk dažniau ir daugiau, a?), bet nevarysiu Dievo į medį – labai džiaugiuosi savo nuostabia šeimyna, kokie jie visi geri ir gražūs J.

Žodžiu, norėjau tik pasakyti, kad mes gyvename gerai.

Ryt Kalėdos, ir aš jau moraliai rengiu šeimyną Kalėdinei fotosesijai. Tikiuosi, pavyks rytoj visus surikiuoti…

O kol kas keletas nuotraukų iš šiandieninio pasivaikščiojimo su Salomėja, kuri liko vienintelė šeimoje, nebėganti nuo fotoaparato...

 

Rudens darbai (beveik donelaitiškai)

Jau pora savaičių po Porto, o tas nuostabus įspūdis neblanksta. Praleidome ten tik tris dienas, bet užteko to suprasti, kad galėtume šiame mieste gyventi. Patiko viskas: milžiniški tiltai rūkuose, vandenyno bangos, miesto panoramos lyg iš atvirukų, gatvelių labirintai, visur persekiojantis keptų sardinių kvapas, gurkšnis saldaus porto po pietų... Gražios dienos...
 

 

 

Patiko žmonės. Palyginus su ispanais jie man pasirodė kur kas šiltesni, nepasipūtę ir kėlė daugiau pasitikėjimo. Didelis pliusas jiems už užsienio kalbų mokėjimą - jie visi kalba bent viena užsienio kalba, kaip ir lietuviai. O valensijiečiai, kaip ir didelė dalis ispanų, nesivargina žengti žingsnį link kitataučių, dėti pastangų išmokti jų kalbos, tuo parodyti jiems pagarbą. Ką čia pagarbą, kartais net ir elementaraus žmogiško smalsumo nėr... Portugalui cekava, iš kur tu, koks tu, kaip tu jautiesi jų mieste? Valensijietis savo laiko niekams negaiš - jis tau paaiškins, koks ji gerbiamas, gražus ir protingas, ir net nepadėkos už dėmesį. Šaržuoju tik truputį :).

 

Aišku, ne visi ispanai tokie. Štai bėgau perpiet pro optiką, kurioje pirkome akinukus Salomėjai, tai pardavėja sustabdė, išklausinėjo apie Salomėją, pasigyrė apie savo dukrytę... Bet tai išimtys.

 

Turbūt tai - didelės šalies ir tautos fenomenas. Mes - patys šauniausi, o mūsų šalis - pati svarbiausia ir geriausia, todėl kiti ir kitkas mums neįdomu. Šiaip, ispanai geriečiai - eidama gatve iš gali išgirst daugybę "Hola, guapa!", bet gan paviršutiniški: į draugo klausimą "Que tal?" geriau atsakyti "Muy bien" ir neišsišokti... Be to, jie naivūs bei kiek apkiautę - po poros metų pažinties, pakilaus pokalbio apie "muy bien" ir "todo perfecto" viduryje jie gali atvirom akim paprašyti: "Pala, primink, koks tavo vardas?". Po to nesikuklins papasakoti viską apie save, savo vaiką, tėvus, jų ligas, kaimynus ir kaimynų šunis, ką valgė, ką skaitė, ką matė... Ir po atsisveikinimo bučinių tuojau pat nuoširdžiai tave užmirš, iki kito karto, kai turbūt vėl paprašys priminti, kuo tu ten vardu...

 

Nepiktybiški, bet... Įspūdis dažnai toks, kad Valensijos pagalbinės mokyklos auklėtiniai išleisti į miestą pasivaikščioti savarankiškai.

 

Kad jau burbu, tai dar pridėsiu. Ispanų sąmonėje per amžius giliai įsišakniję, kad apsukrumas lygus protui, o sėkminga apgavystė lygi pergalei. Pažiūrėkite į jų futbolą ar krepšinį, kur primadonos skelia tooookias dramas, voliojasi toookioje agonijoje nuo priešininkų žvilgsnių. Bet vos tik pavyksta tokia vaidyba suveikti baudą varžovui, iškart - skikt ant kojų, kančios baigėsi, priimami publikos aplodismentai. Ir ispanai ploja, džiūgauja: šaunuoliai mūsiškiai, gerai tuos durnelius - varžovus ir teisėjus - išdūrė! Tas cirkas ne tik sporte, visur... Kasdien girdžiu lietuvių istorijas konsulate apie tą patį: apgavo, neištęsėjo, užmiršo... Štai vienus draugus aiplėšia jau trečią kartą. Ispanai sako, kad patys kalti - per gerom mašinom važinėja. Greit imsiu tikėti, kad pilnos gatvės apdaužytų ir pagyvenusių mašinų yra ne jų apsileidimo, o strategijos dalis - gal rimtai jos skirtos pėdoms mėtyti, kad nieks nenutuoktų, kokio storio savininko piniginė? Ir nesijaustų įpareigotas priimti iššūkį ir įrodyti, kad čigoniškas kraujas gyvas? Ispanams nuoširdžiai nesuprantami mūsų dūsavimai apie orumą, garbę ir sąžinę, nes čia šios sąvokos suprantamos kitaip: jei tave apgavo - tavo orumui kapec, o jei apgavai tu - pagarba. O kas ten trečias buvo? Sąžinė? Negirdėjome tokios...

 

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tokios mintys kyla ne kasdien. Kartais tas ispaniškumas užveikia, bet kartais lietuviai atrodo kur kas ispaniškesni už pačius ispaniškiausius ispanus... :) Turbūt tiesiog sunki diena...

 

Darbai konsulate verda dar smarkiau, nei visuomet - artėja rinkimai, tai popierizmo padaugėjo keliariopai. Susitvarkau, bet oi kaip reikia dar atostogų ar bent kokių progų atsijungti nuo biurokratinių dėlionių ir rebusų...

 

Čia pagalbos ranką ištiesė mūsų draugai Paukštės: šiemet jie vėl surengė šventę draugams - Žalią vakarėlį :). Labai pravertė iš Portugalijos atsivežta čigoniška skara. Su šeimininku:

 

O Rojus ir Salomėja ir vėl nutipeno į mokyklą. Entuziazmas per kraštus nesiveržė, bet ir jokių protestų nesigirdėjo. Džiaugiuosi, kad mokykla jiems patinka, mokslai sekasi.

 

Morališkai kaupiamės spaliui: mokslai, darbai, rinkimai ir... trys draugų šeimynos svečiuose. Reikalų tiek, kad Madre mia... :) 

Vyriškas požiūris VII. La curva de la felicidad

Alaus raumuo. Beer belly. Рабочая мозоль. Atšiaurūs baltai, keltai ir slavai naudoja pakankamai žaismingas vyriško pilvo metaforas. Nežinau, kaip sako prancūzai, bet tikiu, kad jie turi kokį nors romantišką, pakylėtą terminą. O štai ispanai tai vadina la curva de la felicidad. „Laimės kreivė“! Iš man žinomų kalbų tai ne tik neabejotinai gražiausias, bet ir tiksliausias pavadinimas. 

Kodėl aš čia apie ta kalbu? Žvaneckis sakė, kad pagrindinis žmogaus organas yra užpakalis: jis visą laiką dalyvauja – gydant, auklėjant, priimant sprendimus ir ieškant nuotykių. O štai žmogaus, patikslinsiu, vyro pilvas yra skaidriausias jo sielos veidrodis, tiesiog atversta jo gyvenimo knyga. Šio teiginio pagrindimui atlikau nedidelį socantropologinį tyrimą.

Įprasta manyti, kad vyrų pilvo konfigūraciją lemia genetika+mityba+fizinis aktyvumas. Čia iškart (eilinį kartą!) teks pasinaudoti tavo terminu, skirtu trumpai apibūdinti iš esmės neteisingą teiginį: VRONG, kirčiuojant tą V, teatleidžia mudviem visų tautybių kalbininkai.

Na, pavyzdžiui, apie profesijos įtaką įvairiems fiziniams ir fiziologiniams kūno parametrams dar galima rasti šiokių tokių samprotavimų ir netgi tyrimų. Ypač darbo inspekcijoje, profsąjungų būstinėse ir geltonuosiuose „naujienų“ portaluose. Tiesą sakant, kitur ir neieškojau. Bet ne tai svarbu: iš esmės netgi ten darbas tiesiogiai siejamas su judėjimo galimybėmis. Lyg ir suprantama: sėdimas darbas kontoroje nei degina riebalus, nei skatina širdies ar kitų raumenų veiklą (kaip ir smegenų, ar ne?). Be to, kaip žinome, nieko neveikimas, ypač jei tenka imituoti intensyvią protinę veiklą, ir/arba yra lydimas emocinio krūvio, skatina vartoti blogiausia iš to, ką apskritai galima valgyti – saldumynus, traškučius ir kitus nuodus, beje, ne tik darbe, bet ir namie ant sofos, per televizorių žiūrint krepšinį, futbolą ar priešrinkiminius debatus, arba mokantis užsienio kalbų, ieškant pigių skrydžių ar rašant laišką draugui.

Toliau: kaip manai, jei būtų atliekamas statistiškai patikimas įvairių profesijų atstovų pilvo apimties tyrimas, kuri profesija nugalėtų? Na, suprantama, sakysi, sėdimas darbas. Bet kuris būtent?  Tai va, yra vienas toks, ypatingai, realiai sėdimas, tiesiog sėdimas be jokių šansų ir net noro atsistoti ir nueiti, t.y. sėdimas, galima sakyti, nepastojant, ir ne, tai ne kažkodėl visų nuolat linksniuojamų maximos kasininkių darbas, nes jos ne tik kad neturi laiko traškučiams su bombonkėmis, joms tie kramtalai yra tiesiog uždrausti, pagaliau, jos jų net nenori, nes eilėje stovime mudu su tavim ir pirkiniais, nuolaidų kortelėmis, kuponais, klausimais bei pasiūlymais, o kur dar stresas dėl grynų pinigų, plius jei per dieną pasitaiko dar bent keletas tokių kaip mudu, tai aš apskritai neįsivaizduoju, kaip tos kasininkės atsipalaiduoja po darbo, žodžiu, būtent apie jas aš ir mąstau, spręsdamas tą fundamentalią gyvenimo balanso dilemą - ar žmogus ilsisi nuo darbo, ar visgi darbui?!

Tačiau jei pagalvojai apie tas vargšes kasininkes, tai jau ir pats tikriausiai supratai, vrong. Atsakingai galiu pareikšti: didžiausi pilvūzai yra autobusų vairuotojai! Ir turbūt ne tik autobusų, bet viešojo transporto apskritai. Patikėk. Jei netiki manim, gali paklausti Antano, jis patvirtins. Jei nepatvirtins, tai tiesiog nežino. Nesusidūrė.   

Kaip bebūtų, patogumo ir taikos labui skaitykime, kad dėl šitos prielaidos susitarėme. Tačiau profesija nėra vienintelis neįvertintas kūno aerodinamikos veiksnys. Manau kitas, ne mažiau svarbus yra tautybė. Na, ten genofondas, archetipas, sockultpaveldas, etc. Nerimauju, kad jau nujauti, apie kurią tautybę aš čia noriu pasisakyti, šališkai, subjektyviai ir tendencingai? Nea, lietuviai tikrai yra pasaulio čempionai, bet ne pilvo, o sprando apimties rungtyje, aš tautiečius neklysdamas galiu atskirti netgi iš nugaros - oro uoste, bare ar pliaže, bet štai mūsų aptariamose varžybose, manau, jie nusileidžia ispanams. Žinau, tau knieti čia pat kategoriškai pasisakyti apie Niujorko ar Las Vegaso gatvėse matytas greitojo maisto kamikadzes, bet šitoje studijoje kalba eina būtent tik apie priekinės vidurinės vyrų kūno dalies proporcijų išskirtinumą bei formos įmantrumą.

Na gerai, nevaikštau aš su rulete gatvėmis ir nematuoju tų pilvų. Tai būtų brangu, rizikinga ir vis tiek nepatikima. Nes tada galėtų kiltų noras diskutuoti, tarkime, dėl to, kas apskritai yra tautybė, rasė ir t.t. Pavyzdžiui, iki EU sutarties įsigaliojimo ne tik lietuviai ir kiti novoeuropiečiai, bet taip pat ir ispanai, keliaudami į Jungtinę Karalystę, turėdavo užpildyti anketą, kurioje be kitų duomenų reikėdavo nurodyti ir rasę. Pasirinkimas būdavo toks: white, black, asian, other. Atspėk iš keturių kartų, kurią turėdavo žymėti ispanai? Spėjai? Lo siento, šiandien ne tavo diena! Juk spėjai, kad white??? Vėl vrong, brolau! Ispanai turėdavo žymėti other! Įsivaizduoji, vos ne 50 mln gyventojų karalystė, Europos kultūros ir apskritai pasaulio istorijos lopšys, trečios pagal paplitimą kalbos bei Madrido „Real“ tėvynė, ir staiga - other?! Dabar turbūt supranti, kaip jie sunerimo dėl Brexit‘o?! Ir ne vien tik dėl Gibraltaro...

Gerai, skaitykime, sutarėme dėl tautybės - ispanas. Prieš tai buvome išsiaiškinę dėl profesijos – autobuso vairuotojas. Pasinaudodami dedukcijos metodu galime drąsiai daryti nepajudinamą išvadą: lenkčiausią pilvo kreivę turi viešojo transporto vairuotojas ispanas! Na, neturiu aš antropologinių duomenų, bet jų net nereikia, nes galiu pasiremti tikrais faktais. Gal kartais skaitei prieš savaitę apie tai, kad mašinistas sustabdė keleivinį traukinį pusiaukelėje, nes baigėsi jo darbo diena? Jei neskaitei, dėl visko žiupsnelis faktų: bičas išvairavo traukinį iš taško A į tašką B, žinodamas, kad tarp jų esančiame taške C baigsis jo pamainos laikas. Taigi, ten jis sustabdė traukinį ir išlipo, palikęs vagonų duris uždarytas. Kažkas iškvietė policiją, kuri vargais negalais išvadavo 109 keleivius, tada geležinkelio kompanija atsiuntė skubiai (J) rastus autobusus, kurie nuvežė keleivius į paskirties tašką. Pastarieji vėlavo tik 5 valandas. Fin de la historia.

Dabar pasakyk, kur tokia istorija galėjo nutikti? Šį kartą atspėjai, o traukinys važiavo iš Santandero (čia toks miestas, nors pasaulis geriau žino banką, kurio būstinė įsikūrusi ten) į Madridą. Ir aš nematuodamas ir net nematęs to mašinisto skelbiu, kad būtent jis yra curva de la felicidad čempionas! Esu tikras, taip galvoja ir tie 109 keleiviai, penkioms valandoms ne savo valia paversti antropologijos profesoriais bei vertinimo komisijos nariais. Tiesa, profsąjungos paskubėjo išreikšti palaikymą, tvirtindamos, kad bičas laikėsi darbo įstatymu ir rūpinosi keleivių saugumu. Įdomiausia tai, kad 90% Delfio komentatorių taip pat karštai jį palaikė („... ne karo metas... baudžiavai galas... taip ir reikia vergvaldžiams...“)! Pagalvojau, keista, gal, sakau, nė vienas tautiečių komentatorių nevažiavo tuo traukiniu? Kitaip gi būtų nedvejodami skyrę jam tą curva nominaciją?! Nors antra vertus, integruojamės,  konverguojame, ir artėja ta diena, kada ir mes, tvarkydami reikalus, galėsime sakyti, kaip vienas tautietis bičiulis, Ispanijoje praleidęs daug metų: ai, tranquilo, viskas bus kaip visada – laiminga pabaiga su daug nervų pakeliui. Žvelgiant pozityviai, tame yra didžiulė vertė: toks procesas/kliūčių ruožas kaip tik ir leidžia išgyventi katarsį; jei viskas gautųsi lengvai (taip, kaip neva turi būti), argi pajustum nerealų dvasinį palengvėjimą ar net pakilimą, gavęs reikiamą paslaugą, tarkime, banko kortelę, be streso, pastangų, emocijų, kančios pagaliau?

Žiūrėk, net politikoje: jau aišku, kad Lietuvoje rinkimai bus nykesni net už olimpiadą, susiburs rinkėjų vertas seimas, per porą naktų bus sutarti visi reikiami sandėriai ir sudarytos koalicijos, tada suformuota taip vadinama vyriausybė, žodžiu, lo de siempre, business as usual, o štai ispanai jau beveik metus gyvena be vyriausybės, per tą laiką nuolat karštai debatuodami ir rengdami kažkelintus pakartotinius rinkimus, kuriuos kas kartą lydi triukšmingos ir spalvingos priešrinkiminės kampanijos, plakatai, važinėjantys garsiakalbiai, fiestos su vaišėmis, diskotekomis ir petardomis, periodiškai įsitraukia karalius, bando kaip darželinukus įkalbėti susitarti vienus su kitais, tauta stebi, aptaria, laisvu nuo politikos debatų laiku visuotinai dalyvaudama loterijose, darbo našumas kažkaip nemažėja, nedarbas nedidėja (kur dar?!), pensininkės nuo labo ryto elegantiškai tebesisukioja (ir uoliai perka!!!) pirmame didžiausio mieste El Courte Ingles aukšte, kur parduodami kvepalai, o ne Liedl‘e, jų pensininkai tuo metu oriai gurkšnoja savo pirmą kavos puodelį arba antrą alaus buteliuką, papsėdami nedidelius cigarus ir aptardami futbolą ką tik nuo ryto atsidariusiose kavinėse, o ne eilėje prie poliklinikos registratūros talonėliui pas gastroenterologą kitam mėnesiui, jų anūkai tuo tarpu gainioja kamuolį mokyklų stadionuose, iki kiekvieno iš kurių mūsų prie Akropolio antrą dešimtmetį sėkmingai įsisavinančiam lėšas nacionaliniam stadionui augti dar bent keletą kadencijų, o vietos dirbantieji...

Ai, apie juos jau nemažai esu pasisakęs, o va beje, žinai, kaip  ispaniškai vadinamas biuras? Na, tai, ką mudu įpratę familiariai vadinti kontora? Žinai? Bufete! Va taip paprastai, be užuolankų. Dabar toliau: jau gal ir pats galėtum numanyti, kaip vadinasi didelė kontora, tarkime, tokia, kokioje pats dirbi? Gerai, dėl visko, jei tingi galvoti: GRAN BUFETE!!! Supranti esmę?! Prioritetus?! Akcentus?! Na gerai, naudojamas ir terminas oficina, bet manau, kad atsižvelgiant į tai, jog realiai niekas nepradeda dirbti iki 10 valandos, tada pietauja bent gerą valandą, o tada dar dvi valandas skiria siestai, po kurios kažkas dar truputį kažką padirba, kol vėl metas užkąsti, tai tas bufete skamba žymiai tiksliau ir a priori nuima visus bereikalingus klausimus, ar ne? Tokiu būdu, tautos curva de la felicidad ir toliau sėkmingai linksta, o aš vis dažniau pagalvoju, kad, ko gero, visame tame yra ko pasimokyti...?  

 

Rugpjūtis - šventė tęsiasi! Negaliu patikėti...

Gavome žinią, kad Elenos egzaminų rezultatai puikūs, todėl kelias į jos išsirinktą  Edinburgo universitetą atviras.

Pas Rojų atvažiavo jo geras draugas Kasparas, vasaros čia dvi savaites. Rojus laimingas, nes, aišku, su draugu smagiau ir baseine mirkt, ir PS šaudyti, ir groti. Beje, Kasparas taupo bosinei gitarai ir laukia į Lietuvą grįžtančio Rojaus - vyrai kurs grupę, trūksta tik būgnininko.

Salomėja draugauja su visais - ir su Kasparu, ir Rojum, ir Elena, ir su visom kiemo mergaitėm, tai veiklos turi. Skambutis į duris - gal galima Salomėją, por favor. Lygiai kaip mano vaikystėje, tik ispaniškai.

Visus šiuos gerus dalykus atsiminus kažkaip mažiau skauda dėl tų rungtynių su Australija, Kroatija ir, aišku, Ispanija... Ai, kokia olimpiada, tokie ir rezultatai. Kažkoks graudus miksas iš rusiško dopingo skandalo, kreivų teisėjų ir juokingų reginių- sinchroninis plaukimas, pvz. Arba - dvejetų šuolis į vandenį, greitasis ėjimas, fechtavimasis (tie virbalais besibaksnojantys kosmonautai)... Ir golfas ne ką rimtesnis - štai koks raumeningas vyrukas visas susikaupęs muša lazdele kamuoliuką į skylutę... Kažkas ne taip sporto pasaulyje, kažkas aiškiai ne taip...

Ai, pakaks apie olimpiadą.

Taigi - ramus, lėtas rugpjūtis Valensijoje... Švelnus kaip niekad. Taip, būna tvankių dienų, bet temperatūra nepakilo virš 36 - super! Gyvenimas Valensijoje nurimęs. Užsidarė privačios klinikos, mažos parduotuvėlės - miestas atostogauja. Iš mano kasdienės chebros metro teliko pora žmonių - turbūt valstybės tarnautojai? Laisvi žmonės išvažiavę į savo rezidencijas prie jūros ir kepa paplūdimiuose. Ir tai tęsis iki rugsėjo.

O Konsulatas dūzgia - vasarą itin dideli agapų srautai (pažymėjimai grįžimui į LR vietoje prarastų dokumentų). Dažnai jaučiame žmonių pasipiktinimą, kad na kaip jie galėjo iš manęs, tokio simpatiško ir draugiško, saviškio visiems ir visada, pavogti piniginę su visais dokumentais. Vagia, žinokite, iš visų, daug nesirinkdami: iš storų ir plonų, jaunų ir senų, turtingų ir vargšų, pankų ir skustagalvių, draugiškų ir piktų, sportiškų ir išlepusių - visų. Apsaugoti nuo to gali tik du dalykai: atidumas ir sėkmė...

Įsisiūbuoja vestuvių sezonas. Štai praėjusį penktadienį turėjome tuokti tris poras. Tiesa, sutuokėme tik dvi, nes trečioji negalėjo atvykti - jaunikį pasodino už narkotikų gabenimą ir dalyvavimą nusikaltamos grupuotės veikloje. Nuotaka tikino, kad jaunikis - nekaltas praktiškai ir šiaip gerietis, tai gal greit paleis ar bent jau paskirs lengvą režimą, o ten savaitgaliais gi namo išleidžia (tikra tiesa! Ispanijoje gerieji kaliniai leidžiami namolio savaitgaliais!). Turbūt ji išgirdo abejonę mano balse, nes karštai patikino, kad jaunikis - TIKRAI labai geras žmogus, ir kai praėjusį kartą sėdėjo už tą patį, tai prižiūrėtojai jį įvertino, gyrė... Nesiginčijau.

Beje, pasikeitė konsulato vadovas: Tomas išvyko atgal į Vilnių, atsirotavo Dainius - patyręs konsulietis, o ir šiaip, atrodo, teisingas vadovas ir kolega. Čia Valensijoje, jį pasitiko įprasti ispaniški fokusai - kosmonautiški nesusipratimai ir nesusikalbėjimai įstaigose, bankuose ir visur kur, bet reaguoja jis į viską stoiškai, už ką mes visi jį labai gerbiame. Čia tas pirmas biurokraitinis krikštas labai daug parodo apie žmogų. Aš, pvz., iki šiol susidūrusi su ispaniškomis valdiškos biurokratijos ar privataus serviso subtilybėmis nuoširdžiai šūkčioju  "Negaliu patikėti". Tokia užsispyrusiai nepatikli esu, musėt.

Paskutinis mano "negaliu patikėti" skambėjo vienoje Valensijos centro kavinėje, kur su Salomėja prisėdome atsigaivinti - ji užsisakė kokteilį, aš - kapučino. Kokteilį jį susiurbė greit - buvo skanus, o tada atnešė mano kavą. Pirmas "negaliu patikėti" - kavoje plaukiojo servietėlės gabalas. Antras "negaliu patikėti" - atnešė pakeistą kavą, atsiprašė, pamerkiau šaukštelį ir vėl ištraukiau gabalą servietėlės. Na, ir trečias "negaliu patikėti" išsprūdo, kai pusė kavinės personalo supuolė spręsti problemos: moteris nenori mokėti už neišgertą kavą su servietėle (ok, chebra pasitaria-balsuoja-leidžia!), o už kokteilį nori atsiskaityti kortele. Bet gi negalima, nes kokteilis kainavo 4 eurus, o kortelėmis galima atsiskaityti tik nuo 5 eurų. Jūs tikrai neturite grynų? Tikrai tikrai? Pažiūrėkit? Paieškokit? Dar paieškokit? Gal kitur kur padėjot? Parodykit? Ką dabar daryti??? Pasijutau kalta, kad na neturiu aš grynų su savim, o planavau gi, kad sąskaita bus didesnė, nes kava kainavo antra tiek... Na bet nemokėsiu už tą kavą, iš principo. Ar iš to karščio net atėjo mintis, kad man gal kokią spurgą nupirkt išsinešimui, kad susidarytų tie 5 eurai ir visi apsiramintų?

Po amžinybės ginčių ir svarstymų buvau atleista nuo mokesčio šiandien, bet man prisakyta ateiti mañana ir susimokėti už tą kokteilį. Aha. Ateisiu būtinai. Mañana. Kai tik užsimanysiu tos ypatingos kavos su popieriukais...

Čia toks ispaniškas problemų sprendimo trafaretas: ateik pas juos su viena problema, išeisi su dviem.

Štai taip ir gyvename. Šiltai, smagiai, laimingai. Jausmas, kaip šventėje, kur viskas vyksta truputį ne pagal planą - kur virtuvė kiek chaltūrina, vedėjai užmiršo scenarijų, muzikantai padaugino...  Bet šventė tęsiasi nepaisant nieko. ¡Salud!

Ta proga keletas Rojaus is Salomėjos "negaliu patikėti" mokslo muziejuje:

Minų laukas

Susitikome su tėvais. Edis tėčiui patinka, tai kažkaip žodis po žodžio jie įsišnekėjo nuoširdžiai... Ir tada tėtis žentui atskleidė visas mūsų šeimos paslaptis, visas giminės moteriškas gudrybes, kontrolės mechanizmus, strategijas ir scenarijus, viską! Su detaliais pavyzdžiais iš savo keturiasdešimt penkerių metų  santuokos patirties.

Aš, aišku, esu sėkmingai įsisavinusi mamos know how, bet paprastai veikiu kūrybiškai, paimprovizuoju... Šiaip ar taip, juk pusė manęs - tėtis poetas! Ai, svarsčiau, Edis galų nesuves... Taigi, linksmai plepėjome visą popietę...

Kitą dieną užsuko draugai. Sužinoję, kad matėmės su tėvais, pradėjo juos girti - buvo sutikę, kalbėjosi, kokie šviesūs žmonės ir t.t.

Ir tada nusprendė paspėlioti, į ką esu labiau panaši - į tėtį ar mama.

- Sonata gal labiau į tėtį, - nusprendžia.

Edis tyliai, bet užtikrintai:

- Ne. Gryna mama. Minų laukas.

Ups...

Liepa: ispaniškos išleistuvės ir lietuviškos atostogos

Didysis liepos įvykis - Elenos mokyklos baigimo šventė. Vadinkite mane pasipūtusia, bet labai gera būti gražiausios ir protingiausios absolventės mama :).

 

 

Ceremonijoje buvo nemažai ispaniško bardakėlio, bet galų gale diplomai buvo sėkmingai išdalinti. Šventė surengta gražiai - iškilminga salė, pro kurios langus matėsi jūros panorama, vyno taurė terasoje paplūdimyje...

 

Nepradėsiu aikčioti, kad oi, kaip greit bėga laikas, ir oi, kaip greit auga vaikai, nes man taip neatrodo. Laikas tirštas visokiausiu įvykių, planų, netikėtumų, jausmų, dilemų, įtampų, liūdesių, linksmybių..., tai tie Elenos mokyklos metai tikrai neprabėgo kaip viena diena. O dėl augimo tempų, tai, man atrodo, kad ji dar neužaugo. Elena - protinga devyniolikmetė, tačiau kartu  jis vis dar maištaujantis, kategoriškas, naivus, nepatyręs vaikas...

 

Tiesa, baigiamųjų egzaminų rezultatus britai paskelbs tik rugpjūčio viduryje, bet dėl jų nesinerviname - Elena turi galvą ir polėkį, viskas bus gerai bet kokiu atveju.

 

****************

Atostogos Lietuvoje buvo labai lietuviškos - lijo absoliučiai visas dienas. Man tai - atgaiva širdžiai. Edis santūriai susilaikė nuo komentarų Lietuvos klimatui, bet ispanišką saulę geruoju minėjo kasdien. O Rojus su Salomėja blogo oro nepastebėjo, nes visas dienas praleido su draugais prie jūros ir Vilniuje arba su seneliais Kaune. 

 

Spėjome labai daug - susitikom su bičiuliais, apžiūrėjome miestą (Užupio statybos atrodo skaudžiai...), atsivalgėme visų išsiilgtų skanėstų (tikiuosi, labai nesutrikdžiau RIMI "Magdės" tiekimo grafikų...) ir į valias patingėjome.  

 

****************

Ir, aišku, perėjome gydytojus. O kaip be to... Šįkart Rojui buvo griežtai uždrausta net ragauti Petro picos ar kitų jo kulinarijos šedevrų, tai Santariškių jis išvengė.

 

Neišvengiau aš. Turbūt tiesiog šiemet buvo mano eilė pasilabinti su  gydytojais, anesteziologais ir sesutėmis... Labai nesiplečiant, operacija praėjo puikiai, sveikstu po truputį.

 

Žodžiu, gerai tai, kas gerai baigiasi. Kelionė į Lietuvą pavyko. Bet už atostogas šios išvykos neužskaitau. Atostogausime savaitėlę rugsėjį. Labai laukiu...

 

***************

Chirurgė atsidūsta:

- Sonata, tu jau nepyk, bet išrašau tau ampulių, kurias reikės leistis į paodį. Penkiolika iš viso.

Atsidūsta dar kartą. Ir priduria:

- Žinai, koks tavo paodis? Nulinis! Absoliutus nulis! Neradau nei gramo riebalo. Į ką tu tas ampules leisies?..

Trečias atodūsis su palengvėjimu:

- Užtat oda stora.  Ypatingai stora. Įdomiai kaip...

 

"Viskas logiška,"- pagalvoju.

Birželio įvairenybės

Sergu - kosulys, temperatūra, ūžianti galva... Geriu antrą kursą antibiotikų, bet vis dar esu pusiau kosmose. Prašau gydytojo Enrique Lopez kažko stipresnio  - mas fuerte, por favor, nes jau pavargau sirgti ir noriu terminar šitą blogumą, bet tas kikena: "Tau nereikia, guapa, tu labai gerai atrodai".

 

Atrodau aš tikrai sveikai. Turbūt dėl to savo ligomis nesiseka nei gydytojo įtikinti, nei namiškių sugraudinti. Visi tie "Ką šiandien valgysim?" (suprask - ką mums gaminsi?), "Gal galim pažaisti?", "Negi niekur šiandien nebevažiuosim?"  kaitina man kraują namuose. Darbe irgi ne užuojautos ne fontanai: "Tomai, aš pas gydytoją valandėlei." "O ko?". Šiandien jau net termometrą į rankinę įsimečiau, kad pati karts nuo karto pasitikrinčiau, ar man nesivaidena mano bronchitai ir sinusitai...

 

Optinės apgaulės paslaptis paprasta: ištisus darbadienius leidžiu konsulato bunkeriuose, bet užtenka perpiet nubėgti iki Mercadonos ko skanaus - iškart saulė pagauna ir gerokai pasvilina. Ko norėt - šiuo metu už mūsų mūro sienų 36 laipsniai karščio. Taigi, kibiras UVA su UVB, lašas rūžavų dažų ant skruostų - ir sveikata tiesiog trykštu, nors planetos sukasi...

 

Bet mano pietųpertraukinis įdegis yra absoliutus niekas, palyginus su vaikų. Rojus ir Salomėja taip įrudę, kad spalva nenusiplauna net žiemą. Pamenu, pernai per atostogas Vilniuje, kai Rojus apsinuodijęs pateko į reanimaciją, sesutės negalėjo patikėti, kad jam bloga, nes "gi vaikas visai neišbalęs". Buvo jis ir išbalęs, ir pamėlęs, ir pažaliavęs, tiesiog per tą šokoladinį įdegį nieko nesimatė.

 

Tik vat nežinau, ar tas geras vaizdas taip jau gerai. Dabar, kai sergu, norėtųsi, kad visi vaikščiotų aplink ant pirštų galų, tyliai kalbėtų, nešiotų arbatėles į lovą. Bet atsikeliu ryte, pasižiūriu į veidrodį - na tikrai atrodau lyg nepavargus. Ir pakuojuosi į darbą, šiurpinu savo kosuliais metro bendrakeleivius ir kolegas. O  perpiet išlendu iš apkasų į saulę - ir, beeidama į El Corte Ingles naujų skaistalų, gaunu savo vitamino D dozę. Užburtas ratas.

 

Na, bent jau čia, darbe, klientai-šaunuoliai, rūpinasi savo vicekonsule - kasdien taiko juoko terapiją...

****************************

- Alio, laba diena, kada sytą galima pasiimti? Noriu mažo ir didelio.

- Nesupratau?...

- Nu, sakau: noriu mažo ir didelio - kortelės ir paso.

****************************

- Laba diena. Ar gavote jau mano pasą - Pletkūnas čia.

- Ne, pasas dar neatvyko. Laukiame kito diplomatinio pašto siuntos po dviejų savaičių.

- Nu tu k***a k***a. Oi, čia ne Jums, čia gyvenimui.

****************************

- Laba diena. Man ir žmonai reikia traukinio bilietų Barselona-Almerija. Gali būti autobuso, bet nebent iš bėdos, nes mums autobusai nepatinka.

- Tiesą sakant, nesupratau prašymo. Čia konsulatas, ne stotis.

- Tai galit mums grynais duoti, mes patys nusipirksim.
- ? Konsulatas pinigų nedalina.
- Mes, matot, daug keliavom dvi savaites - Venesuela, Peru... Daug miestų, daug lėktuvų, viešbučių... Tai labai brangi kelionė gavosi. Va atskridom į Barseloną vakar, čia irgi miestas brangus, tai bilietams iki Almerijos nebeliko pinigų praktiškai.
- Galime padėti susisiekt su Jūsų draugais ir artimaisiais, kurių galėsite paprašyti pagalbos.
- Ot tai rūpestis savo piliečiais, ot tai gudručiai, ot tai ačiū. Giminių aš pats galiu paprašyti, bet kur valstybė, kodėl Lietuva savo žmonėms nepadeda??? O dar nori, kad emigrantai grįžtų. Tfu tu...

***************************
Keliu keletą gražių vaikų vasarinių foto ir einu rašyti trumpos ataskaitos už liepos mėnesį. Aptingau rašyti, suispanejau musėt...