2015 m. lapkričio 20 d., penktadienis

Paskutinės rudens žinios

Atrodo, rašiau tik vakar, o jau milijonas naujienų... Bandau jas sudėlioti tvarkingai. Na, laikykitės:

Politika

Apie valdžią tik gerai arba nieko. Konsulą Tomą jau esu minėjusi. Praėjusį savaitgalį jis gavo pliusą - savo namuose pats iškepė puikią valensijietišką paėją. Būtent taip tariasi "paella", beje. Mes gavome detalią paėjos kepimo pamoką (Egle, deja, nesvaik, patys kepti nepradėsim, nes tam būtina turėti didelį ir galingą lauko grilį...)



Žaidimo su šiuo patiekalu nemažai, bet rezulatas to vertas. Tiesa, mažosioms panelėms moliuskai, krevetės ir kriauklytės yra beh, o jei dar liečiasi su ryžiais ir pupom, tai beh beh beh. Taigi, merginos žaidė kitus žaidimus, o mes joms netrukdėm.

 
 Užsienio naujienos

Ilgai laukėme ir pagaliau sulaukėme delegacijos iš Danijos - sesės šeimos. 

Mūsų mylimi daniukai pabuvo tik dešimt dienų, bet spėjom nemažai jiems parodyti, t.y., vizito programa buvo gan intensyvi.
O Eglė ir Larsas mums parodė... Valensijos operą! Ji įsikūrusi neįtikėtiname moderniame pastate, stovinčiame futuristiniame Valensijos Naujamiestyje. Vienas pas mus viešėjęs architektas ilgai prie jo sėdėjo, žiūrėjo, dūmojo, bet taip ir nesuprato, kokių fizikos dėsnių dėka jis nesugriūna.

O štai toks vaizdas salėje:


Žiūrėjome Pučinio La Boheme. Ir žiūrėjome, ir klausėme, ir skaitėme. Pirmą kartą mačiau titrus operoje - labai pravertė. O reginys fantastiškas.
 
Kultūra

Ir kaip mes iki šiol buvome pražiūrėję TOOOKĮ muziejų savo panosėje! Valensijos keramikos muziejus, įkurtas pačioje Senamiesčio širdyje, nuostabiame buvusios turtingiausios ispanų šeimos name. Ispaniška prabanga, spalvos ir blizgučiai atima amą. tai štai jums beveik nebylus fotoreportažas.

Išorė daug žadanti:


 Pažadas ištęsimas:







O kai užverti galvą...:



Šalia viso to virtuvė atrodo kukliai:


Šen bei ten kiek dailios keramikos - čia gi keramikos muziejus, šiaip jau:










Mums patiko, tai rekomenduojame nuoširdžiai :).


Švietimas

Tuo pačiu užklydome ir į Valensijos Universiteto kiemelius, kuriuose ramiai čiurlena fontanėliai ir noksta apelsinai...




Tik Elena nesusigundė. Po mokyklos išvyksta studijuoti kitur, nes studijos Valensijoje neturi labai gero vardo. Kaip ir patys ispanai, taip ir jų studijos - atsipūtę ir kiek paviršutiniškos. Elena jau susirašinėja ir kalbasi su Europos universitetais, o mes laikom kumščius, kad jai pavyktų rasti tinkamiausią.

 

Sportas 

Praėjusį penktadienį vyko Moncados krepšinio mokyklos sezono atidarymas. 

Vat čia tai buvo. Manėme, kad nueisime, paplosime, pažiūrėsime į vaikus ir trenerius, ir po valandėlės jau įsitaisysime ant sofutės savo namuose su čipsais-kola ir "Breaking Bad". Klydom.
Visi rinkosi 8 val. vakaro Moncados sporto klubo salėje. Ji milžiniška. Iki šventės pradžios pora kartų pykštelėjau telefonu. Kokybė neitin, bet gal bendram įspūdžiui tiks. Čia tilpo tik pusė salės:




O tada šviesos užgęso, įsijungė prožektoriai, užgrojo garsi, tikrai GARSI muzika. Pradėjo šūkauti vedėjas, prisistatė žiūri, kurie sveikino vieni kitus, džiūgavo ir kartu su gausia publika nuoširdžiai šventė sezono atidarymą.


Čia klubo prezidentas:


Sveikina pirmąjį Moncados krepšinio klubo įkūrėją ir prezidentą:


 Iš garbinga žiuri:


Visi vaikai buvo pristatyti vardais, pavardėmis ir numeriais, įbėgo į aiktelę po vieną iš už dūmų uždangos, su šviesom ir fanfarom. Krepšininkų gal koks šimtas... Rojaus komanda (blondinas tik vienas, tai surasti nesunku).


O tada - visos ispaniškos pramogos iškart. Po aikštelę sukiojosi automobiliai su krepšininkėmis. Merginos iššoko iš mašinų ir mėtė saldainius - daug džiaugsmo vaikams, ir ne tik...


Kaip ispanai be loterijos? Niekaip. Lošėm krepšinio kamuolius.


Spėkit iš veidų, ar mes ką laimėjom...


Po to visus pasveikino kažkoks garsus Moncados krepšinio mokyklos auklėtinis, buvęs Valensijos komandos žaidėjas:


Vyko dovanų nešiojimas ir kalbos kalbos kalbos:


Finalinė foto. Rojus dešinėje. Kas ras - tam prizas.


Na, o tada - blizgučių fejerverkai salėje. 

Po to Rojus su Salomėja ir kitais vaikais draugiškai kirto picas ir plepėjo.  

Rojus nesitikėjo tokios didelės šventės ir tiek dėmesio - jis laimingas! Mums irgi labai patiko, tik nesitikėjome, kad šventė bus tooookia ilga - baigėsi apie 11 valandą. Apie dešimtą jau darėsi neramu nuo to ispaniško entuziazmo ir lengvo bardako, o dar tas liūdesys, kad  "Breaking Bad" plaukė ir nuplaukė... 

Na, bet viskas gerai, kas gerai baigiasi. Turbūt užsivedę nuo tokios įspūdingos šventės kitą rytą Rojus su draugais sutriuškino priešininkų komandą rezultatu 139-16. Čia ne klaida. Rezulatas tikrai toks.

                                                                     Orai



Tobuli. Mūsų daniukai gali patvirtinti - visi mirko jūroje ir nesiskundė.  Bet žmonės sako, kad šis savaitgalis - paskutinis šiltas savaitgalis šiemet. Šiandien lapkričio 20 d. - +27. Kitą savaitę orai vėsta, dienomis bus apie 15, naktimis - vos keli aukščiau nulio.

Užtat milžiniškų neįtikėtinai saldžių persimonų sezonas vis dar tęsiasi. O jau kaip laukiam mandarinų, kurie jau greit pasirodys turguose. Nerealūs mandarinai: saldūs, sultingi, tirpstantys...

O su jais kartu kartu lėtai ir saldžiai atkeliaus Kalėdos...  



2015 m. lapkričio 6 d., penktadienis

Draugiškas pokalbis su jauna mamyte

Modesta turi pusantrų metukų sūnelį. Rytai jai sunkūs. Gilūs atodūsiai kasdien: tai vaikas nemiegojo, tai kosti, tai nevalgo, tai šiaip kažkoks niekuo nepaaiškinamas nuovargis... O kartais ir to nesulaukiam - rytas prasideda nuo SMS, kad "šiandien neateisiu, nes jau visai blogai". Profilaktiniai vizitai pas pediatrus ir kitus gydytojus vis dažnėja. Ligų neatrandama, todėl nerimas auga, atodūsiai gilėja.

Ir tada mes - konsulas Tomas, sekretorė Vilma ir aš - nusprendžiam imtis priemonių. Prie kavos subtiliai užvedam kalbą.

- Modesta, žinai, gyvenimą būtų galima padalinti į dvi dalis - iki vaiko ir po. Po jau niekada nebus taip pat, kaip iki.  Tie laikai, kad išmiegodavai 8 valandas netrukdomas, kai jauteisi žvalus, sotus ir viską spėjantis, pražuvo negrįžtamai. Užmiršk ir nebeturėk vilčių. Susitaikyk su likimu - taip daugiau nebebus. Ir jokia čia drama - viskas čia gerai.

Visi trys kompetentingai linksim.

- Štai Vilma - jauna, graži trijų vaikų mama. Trūkę abiejų kelių meniskai (žaidimai su vaikais padėjo), skysčiai alkūnėje - ir nieko. Pašlubuoja darbe, rankos aukščiau nepakelia, bet gi viskas tvarkoj.
- O Sonata - visos naktys budėjimo režime. Nori-nenori smegenys registruoja visų trijų vaikų pakrebždenimus, pakosčiojimus ir naktines ekskursijas. Ryte atvairuoja autopilotu į darbą - trigubas kavos - ir pirmyn.
- Tomas - gi irgi kažkada buvo naivus geraširdis jaunuolis apvaliom akim rausvais žandukais. O dabar - dviejų vaikų tėvas, barzdotas filosofas ir juodo humoro gerbėjas. Gi tas išgyvenimo instinktas - stiprus reikalas...

Modesta šypsosi, mano, kad juokaujam.

- Modesta, tu žiūrėk į viską filosofiškai, taip bus lengviau, - porina Tomas. - Įsivaizduok, kad patekai į Pikasento kalėjimą. Ilgam. Metų 18 teks pasėdėt. Pirmus dvejus-trejus metus sėdi ketvirtame korpuse (ten itin griežtas režimas). Guli, keliesi, valgai, į tuliką eini griežtai pagal prižiūrėtojo komandas. Ant tavęs rėkia, vemia, plaukus rauna, žmogum nelaiko, niekam tavo nusiskundimai neįdomūs. Iš ketvirto bloko nepabėgsi, nesitikėk. Visi ten aiškina, kad jie nekalti, kad juos pakišo, kad jie nežinojo, prašo pasigailėti, bet, na, būkim teisingi ir atviri: pati prisidirbai - pati ir sėdi.

- Nebijok - priprasi, bus geriau, - Vilma bando padrąsinti jauną mamytę. - Na, o po tų kelerių metų pereisi į trečią bloką - lengvesnio režimo, paskui į antrą... O pirmame bloke jau galėsi dažniau išeiti į kiemą, naudotis kalėjimo biblioteka, net sporto sale, gal net galėsi užsiimti kuo maloniu širdžiai - tapyba, medžio raižiniais.... Viskas tik gerės.

- Nebent, - nugesinu tą optimizmo pliūpsnį, - nebent susvaigs galva ar atsiras kažkas, kas įkalbės dar vienam epizodui. Ir tada iš to puikiojo korpuso - vėl atgal į ketvirtą, ir vėl viskas iš pradžių.

- O kartais, - skausmingai košia Vilma, - tas kažkas įkalba antram epizodui iškart po pirmojo, atseit, atsėdėsi vieną kartą už du, gal kiek ilgiau, bet vieną! Ir jau daugiau nebereiks į tą ketvirtą korpusą grįžti. Netikėk. Melas. Nes tuos metus tu sėdėsi ne ketvirtame korpuse, tai bus, tai bus...

- Karceris, - sakau.- Treji metai karceryje.

- Be dienos šviesos, be vilties. Tu visus užmirši, tave visi užmirš. Visi pojūčiai atbuks, o mąstymas taps klampiu.  Ir visi iš tavo akių matys iškart - recidyvistė, - užsiveda Tomas.

- Na, bet po tų 18 metų tave išleis į laisvę, na, gal kiek vėliau, bet gi tikrai tikrai išleis, - gesina aistras Vilma.

- Bet tai tavęs nebedžiugins, - nukerta Tomas, - nes po tiek metų sėdėjimo gyventi laisvėje tu jau nemokėsi. Ilgėsies Pikasento, kur už tave viskas buvo nuspręsta, ilgėsies to gyvenimo pagal švilpuką, ir jau nebegalėsi gyventi be prižiūrėtojo - išsivystys Stokholmo sindromas.

Modesta bąla vis labiau ir jau lemena:
- Negali būti, negali būti... O nelabai ir serga tas mano vaikas, ir aš ne taip ir blogai jaučiuosi, tikrai...

- Patikėk mumis, senais zekais, - išdidžiai palinguojam visi trys.

******************************

Pirmam korpuse tikrai viskas puikiai.

Stalo žaidimai:

Pasivaikščiojimai:
Ekskursijos net:

Būtinai kiek vėliau brūkštelsiu daugiau :).