2017 m. balandžio 15 d., šeštadienis

Vyriškas požiūris IX. Sąskaita fuck-tūra

 

Berods Delfyje esu skaitęs, kad LR Ūkio ministerija jau kažkelintą kartą įteikė apdovanojimus verslo atstovams už jų sėkmingus projektus investuojant, eksportuojant, diegiant inovacijas ir plečiant verslą. Vieną iš nominacijų pelnė UAB „Atsikeli ir varai". Kaip rašo Delfis, "„Atsikeli ir varai" prekės ženklas - unikalaus dizaino vyriški ir moteriški drabužiai, avalynė ir aksesuarai, kuriami išskirtinai Lietuvoje.“

 

Manau, tautiečiai, kaip įprasta, užsižaidė, patys save įtikinėdami tuo unikalumu ir išskirtinumu. Nes šiais drabužiais rengiasi praktiškai visa Valensija! Ir šitą avalynę avi, ir šitais aksesuarais dabinasi. Kai ryte įlipi į metro, visi keleiviai atrodo būtent taip, tarsi jie ką tik atsikėlė ir iškart išvarė. Atsikėlė, dar pilnai neatsimerkę ant kėdės sugraibė kažkokį balachoną, kurį apsivilko per galvą, pabaksnoję kojomis po lova kažką susirado ir įsispyrė, į veidrodį nežiūrėjo, kam reikia, tranquilo, jei pasaulyje ir yra kas nors stabilaus, tai būtent tai, ką tu matai veidrodyje, žodžiu, tiesiai iš miegamojo - į metro, atsikeli ir varai. Aš Lietuvoj metro nesu važiavęs, gal ir ten žmonės atrodo taip pat?
 
Tai va, atsikeliu aš vieną rytą ir varau į miestą. Grįždamas turiu atlikti žmonos pavedimą: užsukti į optiką, kur savivaldybės aikštėje, ir paimti jos akinių sąskaitą faktūrą. Čia rimtas reikalas, tuoj paaiškinsiu.
 
Kaip ir visos užsienyje dirbančių diplomatų šeimos visame pasaulyje, mes Ispanijoje nesame PVM mokėtojai. Todėl Ispanijos finansų institucijos, nustatyta tvarka joms pateikus sąskaitą faktūrą už pirkinius, mums grąžina PVM. Su sąlyga, kad toje faktūroje nurodyta suma viršija 240€. Čia viskas labai gerai ir teisinga: su smulkmenomis nėra ko terliotis, o ir vartojimą reikia skatinti.
 
Pirkimo įpročiai tokioje situacijoje keičiasi žaibiškai: jei jau perki, tai tik ir žiūri, kaip čia nugvelbti ką brangesnio. Naujųjų rusų neperspjausime, jie kitoje lygoje, bet azartas apima.
 
Taigi, užsisakė mano žmona optikoje dvejus akinius. Kodėl dvejus, tu jau supratai, a ne? Buvo maloniai aptarnauta, ir beveik sutartą dieną gavo SMS žinutę, kad jau gali atvykti jų atsiimti. Atvyko, ir atsiimdama akinius paprašė sąskaitos faktūros. Vienos. Dvejiems akiniams. Pagamintiems toje pačioje optikoje.
 
Ją ir toliau maloniai aptarnavo: vietoje vienos mandagiai pasiūlė dvi atskiras faktūras. Mano žmonai būtų tas pats. Kaip ir tai ją aptarnavusiai merginai, Maribel. Bet ispanų labai atsakingoms institucijoms faktūros su mažiau kaip 240€ netinka. Todėl ji taip ir pasakė: deja, reikia vienos faktūros abejiems akiniams. Tada jai vis dar taip pat maloniai pasiūlė užsukti kitą dieną: atskiras faktūras išspausdintume tuojau pat, bet tiesiog kaip tyčia šiuo metu optikoje nėra to žmogaus, galinčio išrašyti vieną faktūrą dvejiems akiniams, todėl jūs dabar eikite, tas žmogus atėjęs į darbą išrašys faktūrą, ji bus parengta, užsukite atsiimti jums patogiu laiku kitą dieną. Por favor.
 
Vale, gracias, hasta luego. Tuo labiau, kad optiką taip ir rinkosi, kad būtų patogu užsukti iš darbo. Na, jei prireiktų faktūros ar ką.
 
Aš toliau truputį praleisiu, gerai? Taupydamas laiką. Nes juk supranti, kad nei užsukus kitą, nei dar kitą dieną, tos faktūros nebuvo. Kad nebegaišti, paskui ji jau tiesiog pasiskambindavo į tą optiką. Kone kasdien, kad atsižymėti, panašiai kaip lygtinai paleistas zekas nurodytu laiku kasdien atsižymi policijoje. Paskambindavo, kad išgirsti, jog to reikiamo žmogaus tą dieną nebuvo, kitą dieną neveikė kažkokia sistema, trečią buvo ir veikė, bet jau buvo prasidėjęs kitas ataskaitinis laikotarpis ir viską reikėjo daryti kitaip, ketvirtą kažkas negalėjo patvirtinti, penktą visi viską galėjo, bet paaiškėjo, kad TOKIAS faktūras gali išrašyti tik centrinis biuras, o jame kaip tik prasidėjo patikrinimas, todėl šiomis dienomis niekas nieko negalės išrašyti, o jums dar TIKRAI reikia tos faktūros...?
 
Jau seniai buvo galima mesti tą bergždžią užsiėmimą, bala nematė to PVM, sveikata brangiau, bet tada jau man užgrojo profesinis smalsumas. OK, prisipažįstu, kai sakiau, kad žmona man pavedė užsukti į tą optiką, šiek tiek gudravau. Pats prisiprašiau. Laiko turiu, optika pakeliui, o ir šiaip iššūkių ne per daugiausia, tad ir kasdienybę paįvairinsiu, ir kartu dar bent vieną klientus aptarnaujančią organizaciją paedukuosiu... Žinoma, svarbiausia – riebus pliusas žmonos akyse, bet nenukrypkime. 
 
Taigi, pamiklinęs liežuvį ispanų kalbos pamokoje, pakeliui namo užsuku į garsiąją Optica Universitaria. Salonas solidus, stiklas ir plienas, per du aukštus, oriai sukiojasi 7 ar 8 darbuotojai sniego baltumo chalatais, dauguma su akiniais, nors kažkodėl niekaip negaliu atsikratyti įspūdžio, kad neseniai atsikėlę ir atvarę. Nes manęs nemato nė vienas. Žiūri kažkaip kiaurai, kaip užsiėmę padavėjai pajūrio restorane. Gal dėl to, kad atsidarė vos prieš valandą?
 
Tiek to, susirandu Maribel, prisistatau ir paaiškinu atvykimo priežastį. Maribel maloniai šypsosi, žinoma, ji puikiai prisimena Sonatą, labai džiaugiasi, kad susipažino ir su manim. Bijau, kad dar nesupranta, kaip puikiai ji prisimins ir mane, jei dabar man nebus įteikta ta faktūra. Taip jai ir pasakau: atėjau čia tam, kad išeiti su faktūra; prisiklausiau visokiausių neįtikėtinų istorijų apie tą faktūrą, tai dabar daugiau nieko nenoriu, tik tos faktūros. Dabar. Ir tada jau eisiu.  
 
Claro, sako, žinoma, taip ir bus. Tik supranti, sako, šiuo metu nėra Diego, kuris galėtų pasirūpinti jos išrašymu, tai gal tu galėtum... Ne, kategoriškai sakau purtydamas galvą, negalėčiau, o ir Diego man nereikia, kaip ir jokių kitų žmonių bei jokios perteklinės informacijos apie tai, kas, ką ir kodėl išrašinėja, tiksliau, neišrašinėja,  prašom (taip ir sakiau, por favor, mandagiai, pats nepatikėjau) duoti man tą faktūrą, ir aš jūsų nebetrukdysiu, o jūs manęs nebematysit...
 
Visgi iki galo sumanymas nepavyko, padariau pauzę, per kurią Maribel spėjo greitakalbe išrėžti, kad Diego yra susitikime, grįš po 20 minučių, tad kodėl man neužėjus po 20 minučių, ir nepaėmus tos faktūros, užuot tuščiai laukus salone. Buvau beveik pasirengęs ja tikėti, bet dėl visko nusprendžiau palenkti Maribel į savo pusę, paaiškinęs jai, kaip gerai ji atlieka savo darbą, ir kaip kai kurie dalykai šioje optikoje yra ridículo, absurdo ir estúpido. Maribel suokalbiškai viskam pritarė, tad nebeliko nieko kito, kaip nueiti į gretimą Taco Bell lengvų greitų pietų.
 
Lygiai už 20 minučių, įsisavinęs burrito su alum, grįžau į optiką. Maribel nesimatė, todėl priėjau prie kasos ir pirmos pasitaikiusios pardavėjos paklausiau, ar yra Diego. Ji nenoriai atitraukė žvilgsnį nuo monitoriaus, atidžiai nužvelgė mane ir pareiškė, kad Diego serga, ir jo šiandien nebus. Ir vėl įsmeigė akis į monitorių.
 
Tą akimirką pagalvojau, kaip gerai, kad taip ir neįgyvendinau vieno iš kažkada turėtų ketinimų – gauti leidimą ir įsigyti ginklą. Nes spėju, ir šituo spėjimu norėčiau pasidalinti su FTB bei prašyti, ne, pareikalauti jų patikrinti, ar kartais bent pusė tų bepročių, kurie į prekybos centrą Amerikoje atsitempia ginklų arsenalą ir pradeda pyškinti nesirinkdami, taigi, ar kartais bent pusė jų nėra kada nors lankęsi Ispanijoje ir patyrę čionykščio aptarnavimo prievartos, negrįžtamai sužalojusios tų vargšelių psichiką?
 
Ginklo neturėjau, todėl kiek įmanoma ramiau paklausiau, kur yra Maribel. Nurodė į salės gale esantį oftalmologo kabinetą. Nuvariau, nesibeldęs triukšmingai atidariau duris ir įsiveržiau į vidų. Kabinete buvo tamsu kaip..., gilumoje sėdėjo Maribel ir pasišviesdama mandra įranga kažko ieškojo kažkokios senutės akyse. Abi krūptelėjo, nejuokais išsigando ir iš tamsos neramiai sužiuro į mane... Be ceremonijų abiem išrėžiau ultimatumą: šita įstaiga turi lygiai tris minutes tam, kad išduoti man faktūrą. Nebuvau sugalvojęs ką sakysiu, jeigu klaustų, kas bus jei neduos, bet buvau tikras, kad to neprireiks. Todėl taip ir nutiko.
 
Toliau viskas vyko taip, kaip turėjo vykti prieš porą savaičių, atiduodant akinius. Maribel skubiai priėjo prie kasos, susikaupusi nukėlė telefono ragelį, paskambino į kontorą, ir finansininkei (?) geležiniu balsu padiktavo, kad reikia tokios tai faktūros. Aname laido gale matyt kažkas buvo nusiteikęs padebatuoti, bet Maribel, užuot klausiusi, labai akcentuotai reziumavo: AHORA. NO DISCUSIÓN. AHORA. Akies krašteliu stebėdama mane, žiūrintį į laikrodį, skaičiuojantį tris minutes.
 
Ir ką manai? Jie spėjo! Spėjo ten Barselonoje (!) sugeneruoti faktūrą, atsiųsti ją el.paštu į optiką Valensijoje, čia atidaryti failą, išspausdinti faktūrą, ją pasirašyti, perlenkti lapą į tris dalis, įdėti į firminį voką ir abiem rankomis, kaip japonai vizitinę kortelę, įteikti man. Jie viską spėjo per tris minutes.  
 
Imdamas voką kreipiausi į Maribel: dabar sakyk man, por favor, ar mano prašymas buvo paprastas? Viena faktūra už du daiktus. Paprasta ar ne? , sako, señor, claro, muy simple. Tada, tęsiu, lenkdamas antrą pirštą, pasakyk, ar mano prašymas buvo pagrįstas? Gauti sąskaitą už daiktus, už kuriuos sumokėti pinigai. , sako, senor, bastante razonable. Ir tada jau, sakau, atsakyk į mano paskutinį klausimą: ar tas prašymas buvo teisėtas? Viena sąskaita visai sumokėtai sumai. , sako, senor, perfectamente legítimo.
 
Matai, reziumuoju jai, dabar ir tu įsitikinai: jei prašymas teisėtas, pagrįstas ir paprastas, jį juk galima atlikti per tris minutes, ar ne? , se puede realizar, senor... 
 
Tikriausiai galvoji, kad ta sąskaita su moralu jau ir vainikuoja visą istoriją? Tranquilo. Aš jaučiausi prisidėjęs. Padaręs skirtumą. Atsakingas. Ir apskritai, kaip dainuoja klasikas, „niekada man meilės nebus per daug“... Todėl be tos optikos aš ištempiau tik savaitę. O tada grįžau. Ir ne vienas, o su žmona, kad padėtų išsirinkti. Ir užsisakiau TREJUS akinius. Rimtai. Atsikėliau, atvariau ir užsisakiau. Papasakosiu.
Edis 

P.S. Iliustracijos truputį ne į temą. Tiesiog prisiminiau, kad Andoros nuotraukas rodėm FB, o tada nesigyrėme, kad pakeliui į Andorą aplankėme Montserrat vienuolyną. Tai rodau pora vaizdų iš ten. Sonata





 



 

2017 m. kovo 3 d., penktadienis

Pokyčiai

Mūsų Modesta vėl laukiasi. Konsulato specialiai jai rengtos švietimo valandėlės apie vaikų auginimo vargus ir rūpesčius šuniui ant uodegos. Na, mūsų kolektyvas stiprus, tai su šia mintim apsipratome ir dabar visi kartu laukiame naujo piliečio bei renkame jam vardą. Lietuviški vardynai nuobodūs palyginus su mūsų registruojamų vaikų sąrašais. Štai vien praeitą mėnesį apskaitėme 16 naujagimių, iš jų tik dviejų vaikų vardai skamba įprastai lietuvio ausiai: Erikas ir Lukas. Vienas toks keistesnis, bet irgi sutinkamas - Milana. Dar šeši rusiški: Nikita, Kalina, Ksenia... O likę: Ismael, Aaliyah Al-Sulaiti, Nayah, Jose-Antonio, Chinvendoo.... Tai Modesta tikrai turi iš ko rinktis. Aišku, neapsieiname ir be savo banalių profesinių juokelių - gal konsulato darbuotojai reikėtų pavadinti vaiką Sytas (čia taip žmonės prašo vizito laiko - gal galite duoti sytą?), Įgaliavimas, Agapas?...

Mano didysis rūpestis - rasti Modestą pavaduosiantį žmogų. Modesta puikiai tinka savo darbui, todėl neturėjau iliuzijos, kad lengvai rasiu jai lygiavertį pakaitalą. Paskelbėme konkursą. Gavome septynias anketas. Susitikome su kandidatais (tiksliau- kandidatėmis, nes vyrukai šiuo darbu nesusidomėjo). Sunkiai, bet vieną jų išsirinkome. Taškas. Tiek tebūčiau parašiusi apie konkursą, jei vakar vakare į akį nebūtų kritęs straipsnis apie Mildos Dargužaitės reformas Vyriausybės kanceliarijoje ir darbuotojų peticiją. Ir jei nebūčiau paskaičius komentarų po straipsniu...

Šimtai žmonių net čepsi apsilaižydami nuo minties, jog pagaliau užsisėdėję valstybininkai bus išrūkyti iš savo šiltų vietelių. Ir visi bus pakeisti naujais, jaunais ir perspektyviais. Dabartinių darbuotojų skundai apie mobingą, emocinį vadovo nestabilumą ir negebėjimą vadovauti komandai yra vertinami tik kaip bukų valdininkėlių baimė prarasti savo darbo vietą.  

Vienintelis Aurimas parašė normalų komentarą FB (džiaugiuosi protingu pusbroliu :)): "Daryti pokyčius horizantalioj kultūroj reikia didelio talento ir kantrybės. Su tokia komunikacija ir arogancija vargu ar kam pavyksta". BŪTENT! Ačiū Aurimui už tokius taktiškus ir taiklius žodžius, nes pati taip gražiai apibūdinti situacijos nesugebėčiau. O dabar galiu viešoj erdvėj mandagiai pasisakyti, kad šis atvejis yra būtent toks: prasti komunikaciniai gebėjimai ir nepagrįsta arogancija. Bet, jaučiu, kad reikėtų patylėti, nes jau mačiau, kas nutiko Aurimui - po jo pastebėjimo užtelėjo banga komentarų apie tai, kaip jis nieko nesupranta.

Įdomu, ką supranta komentatoriai? Jei jų paklaustume, ką apskritai veikia Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai, ar jie sugebėtų paaiškinti?  Turbūt atsakytų, jog anie tik kavutę geria ir knabsi. Todėl geriausia, jei tokios struktūros neliktų. Arba dar geriau - išvaikyti visą valstybinį sektorių, nes jie visi yra blogis, ir priimti naujus darbuotojus, valstybinio darbo niekada nedirbusius, o geriausi kandidatai būtų kiečiausiai pasisakantys delfio komentatoriai.

Neguldau galvos už dabartinį Vyriausybės kanceliarijos sąstatą ir neneigiu, kad reformos reikalingos. Visiems mums karts nuo karto reikia pokyčių. Tačiau tas skandalas Vyriausybės kanceliarijoje kažkoks neskanus...

Edis galėtų paliudyti: jis pats vadovavo keliatūkstantinių įmonių personalo reikalams, jam teko atleidinėti šimtus darbuotojų (įvairių grandžių), dalyvauti esminėse reformose, bet jis niekad nėra sulaukęs profesinių sąjungų ar darbuotojų peticijų dėl mobingo ir įtampos kūrimo kolektyve. Kodėl? Todėl, kad intelektualioms, empatiškioms ir adekvačioms asmenybėms taip nenutinka.

Kiekvienam vadovui būtina turėti nors truputį pagarbos pavaldiniams, savikritikos ir išminties. Šių trijų dalykų trūkumo neuždengsi jokiais cv ar diplomais.

Tai čia vienas kampas. O antrasis - apie tuos jaunus, neužsisėdėjusius valstybinėse kėdėse.

Papasakosiu Jums istoriją apie tai, kaip Konsulatas darbuotoją atrinkinėjo. Kadangi blogą skaito tik savi, tai, manau, nieko tokio, jei truputį paatvirausiu. Dėl šventos ramybės veikėjų vardai išgalvoti, detalės pakoreguotos.
Taigi, į Modestos vietą atsirado septynios kandidatės. Konsulinio pareigūno  darbas reikalauja aukštojo išsilavinimo, pasišventimo, gerų komunikacinių gebėjimų, nepriekaištingos lietuvių, anglų ir ispanų kalbų.  Darbo krūvis nemažas ir kasmet vis auga apie 10 procentų. Atsakomybė didžiulė - darbas su žmonėmis, dokumentais ir pinigais. Vieta nėra nei aukso kasyklos, nei sanatorija. Modesta šioje "šiltoje valstybinio darbo kėdėje" sėdi jau kokius septynerius metus. Dekretas ir vaiko auginimas beveik metams ją iš tos kėdės patrauks. Keičiam ją kažkuo nauju, neužsisėdėjusiu?

Ok. Pirmoji kandidatė man patiko. Tiesa, aukštojo nesugebėjo baigti dėl sunkios situacijos šeimose. Bando kabintis Ispanijoje, kol kas - nelabai sėkmingai, bet rankų nenuleidžia. Lietuviško ir ispaniško CV be klaidų, o tai teikia vilties. Jauki šypsena, ramios balso intonacijos, neperspaustas pozityvumas ir nuoširdūs, trumpi, aiškūs atsakymai kelia simpatiją - ši mergina tikrai turi potencialo. Ji sako, kad jai smalsu būtų dirbti konsulate, kad ji stengtųsi, mokytųsi. Gaila, kad aukštosios taip ir nebaigė ir net nemano baigti artimiausioje ateityje, nes išsilavinimas - svarbu.

Antroji. Prisistato kaip buvęs modelis. Įdomus savęs, kaip kandidatės į konsulinę tarnybą, pateikimas. Su aukštojo mokslo diplomu. CV pasirinkta nuotrauka iš modelio fotsesijos. Nepažint. Dabar dirba padavėja. Pokalbis buvo trumpas. Viena maža jo iškarpa:
Aš: Sakykite, prašau, ar jūsų ankstesniame darbe buvo konfliktinių situacijų su klientais, kurias Jums pavyko gražiai išspręsti? Gal galite pateikti kokį pavyzdį?
Kandidatė: Tai kasdien. Daug klientų nenori mokėti. Suvalgo viską, o mokėt nenori. Atseit, neskanu buvo. O tai ko valgyt tada?
Aš: Ir kaip Jūs tai sprendžiate?
Kandidatė: Nu kaip. Sakau jiems griežtai: (pakelia balsą) kad daugiau čia nesirodytumėte!

Trečioji. Tipiška "jauno ir perspektyvaus jaunimo" atstovė. CV su klaidom, bet tai juk smulkmena - kas šiais laikais ciklinasi ties nosinėm ar kableliais? Jauni tam neturi laiko. Jauni mokosi. Užsienio universitetuose. Negirdėtuose, bet užsienio. O jei ko paklausi, tai gauni užtikrintą atsakymą greitakalbe, kaskart maždaug tokį patį: "Mano asmenine nuomone, viešojo sektoriaus paslaugų efektyvumo didinimui ir potencialo elaboravimui būtina ilgalaikė strategija dėl komunikacijos aktualizavimo ir jos koreliacijos su institualizacijos reformavimo įvertinimu bei nusišovimu vietoje". Jaučiu, kad Dargužaitei ji patiktų. Man ne - man reikia žmogaus, kuris gebėtų dirbti su žmonėmis, ir kuris nepakenktų konsulato vidiniam klimatui.

Ketvirtoji. Kiek vyresnė už mane. Jos CV turi kalbliukų, bet iš esmės - tinka. Atsakymai aiškūs, raiškūs, taiklūs. Ir trumpi - kokia atgaiva širdžiai! Išsilavinimas ok, tačiau kyla klausimų dėl kvalifikacijos - paskutinius dešimt metų darbas fizinis, labai skirtingas nuo mūsų siūlomo. Panašu, kad apmokymams gali tekti skirti pernelyg daug laiko (dirbame su begale specialių programų ir elektroninių registrų), o jo mes neturime....

Penktoji. Aukštasis tinkamos srities išsilavinimas. Dabar sėkmingai dirba vertėja. Pajamos didesnės, nei mūsų siūlomas atlyginimas. Ir šiaip, overqualified. Priimti į darbą tokį darbuotoją reiškia rizikuoti vieną dieną netikėtai jį prarasti ir likti ant ledo...

Šeštoji, kurią vėliau pasirinkome,- jauna aukštąjį teisinį išsilavinimą turinti mergina. Riomeris, bet šioje pozicijoje ir jis puikiai tinka (na, nemėgstu aš Riomerio, bet čia turbūt visų VU Teisės fakulteto absolventų liga). Visos reikiamos kalbos - laisvai. Gramatika tobula. Šiuo metu kraustosi į Valensiją, todėl laikinas darbas konsulate jai būtų kaip aklai vištai grūdas - toks minkštas nusileidimas, įsikūrinėjant naujame krašte. Ir pajamos, ir patirtis. Plius, prieš keletą metų atliko neapmokamą konsulinę praktiką atstovybėje, o tai reiškia, jog turi supratimą, ką teks dirbti, ir to nebijo. Gąsdinom kaip ir visas kandidates: apie darbo laikinumą, apie kuklų atlyginimą, apie bandomąjį terminą, apie atostogų vasarą neturėjimą, apie stresines situacijas klasdien, apie darbo krūvį, apie nelaimes, išverčiančias iš patalų savaitgaliais, ir dar daugybę dalykų. "Nieko tokio, aš pasistengsiu, manau, kad galiu". Buvo jos kalboje keletas tų "efektyvininimų" ir "potencialinimų", bet saikingai. Reikia turėti omenyje, kad darbo pokalbis - sunkus reikalas, žmonės jaudinasi, todėl reikia leisti jiems truputuką nusišnekėti. 

Na, ir septintoji kandidatė. Vat čia tai buvo... Tiesą sakant, ji mano akyse įkūnijo visus tuos delfio komentatorius, kurie pila ant visų valstybės tarnautojų "iš idėjos". Bet patys labai norėtų jais tapti. Mes ieškome raštvedės-padėjėjos, bet ji CV nurodė, kad puikiai tinka vadovaujamam darbui. Ups. Gal suklydo? Gal ne tą turėjo omenyje?
- Daiva, sakykite, kodėl Jus sudomino mūsų darbo skelbimas? Ko tikitės iš darbo konsulate?
- Na, pasakysiu taip: aš ilgai dirbau privačioj įmonėj, kur viskas tik apie pinigus. Man atsibodo. Nebegaliu. Noriu nuo to pailsėti. (Kalba labai aukštu, griežtu balsu. Visa komisija - konsulas, patarėja ir aš - truputį įsitempiame.)
- Ką turite omenyje - tik apie pinigus? Ir - norite čia pailsėti?
- Na, jūs nesuprasit (numeta kreivą šypseną), bet privačiam bizny yra labai svarbu uždirbt pinigą. Visi dėl to turi verstis per galvą. Aš dirbu vadybininke, mes pardavinėjam labai brangų šiferį. Siūlai siūlai tą šiferį, nieks nenori pirkti. Tada įkiši kažkam šiaip ne taip, tas sumoka puse kainos. Pristatom prekę, o jis jau persigalvojo, nebenori tiek mokėti. Tai stresas kasdien, nes juk čia biznis - pinigai. Tai išmušinėji išmušinėji. Nu nebegaliu aš jau žiūrėt į tą šiferį ir į tuos žmones. Užveikė jie visi. Ir darbo krūvis nervina. O čia, konsulate, darbas valstybinis, su popieriukais, ramus...
- Išties, tai čia darbas ir su dokumentais, ir su žmonėmis. Ieškome žmogaus, kuris bus, galima sakyti, konsulato veidu. Ši pozicija yra žmogaus, kuris pirmas sutinka visus mūsų interesantus. O jų būna visokių - emigrantų bendruomenė didelė ir marga. Dažnas ateina išsikalbėti, kodėl pyksta ant Lietuvos, suirzta, kai sužino apie konsulinius mokesčius, kartais būna išgėrusių ir agresyvių piliečių, matome daug skaudžių atvejų ir nelaimių, dėl jų kartais turime padirbėti ir po darbo, ir savaitgaliais...
- Oi, tik nereikia. Jau valstybinis darbas tai tikrai skiriasi nuo biznio, bet iš kur jums žinot (kaip man norisi pasakyti, kad tą privatų sektorių iš vidaus pažįstu geriau, nei ponia šiferio vadybininkė, ir ne kaip samdomas darbuotojas, o kaip savininkas, todėl tikrai galiu palyginti, bet stengiuosi pratylėti). Nu ateis į Konsulatą koks susiraukęs, tai jam gali ir sakyti: nepatinka - viso gero. Čiau, bambino! O bizny taip nepasakysi.
- Na ne, konsulate taip su klientais elgtis negalime.  Reikia išklausyti žmones, stengtis juos nuraminti, pagelbėti. Su kiekvienu reikia kalbėtis ir padėti išspręsti jo klausimus geriausiu įmanomu būdu. Taip kad savo stresą ir nepasitenkinimą reikia valdyti.
- Nu, nežinau. Aš nežinau, kaip pernešti žmones, kurie nervina. Gal jūs žinot? (Su pašaipa.) Tai sakykit - kaip?

Ir tada aš jau nebeiškenčiau. Ir pasisakiau. Vilma vėliau manęs klausė, kodėl mano skruostai taip dega. Žodžiu, pasakiau vadybininkei, kad nėra stebuklingo vaisto nuo  konsulinės kasdienybės streso. Yra tik viena galimybė išlikti tokiame darbe: turi būti savo vietoje, dirbti sau tinkamą darbą, nuoširdžiai jį mylėti, norėti būti naudingas žmonėms, norėti jiems padėti, džiaugtis kartu, kai pavyksta išspręsti sudėtingiausius jų rebusus, kai pavyksta pakeisti jų neigiamą nusiteikimą ir, svarbiausia, - kasdien jausti savo darbo prasmę.

Daiva skubiai atsisveikino. Turbūt pamanė, kad tie užsisėdėje valstybės tarnautojai perdozavo kavutės ir nupušo. Reikia visus juos lauk mesti. Ir priimti naujus, jaunus, perspektyvius. Iš privataus sektoriaus. Kad tie pagaliau pailsėtų...

Konsulo komentaras po pokalbio: "Jūs kaip norit, aš tai jai kavos į kabinetą nenešiosiu".

Žodžiu, birželį Modesta išeina į dekretines ir vaiko auginimo atostogas. Laukiame mažylio liepą, tai dar spėsiu jį pamatyti. Kartu su Ieva - Modestos būsima pamaina, jį įregistruosime ir išduosime Lietuvos piliečio pasą :).

Na, darbas man tikrai patinka. Labiau patinka tik atostogos nuo jo :). Tai ta proga keletas (koks milijonas) vaizdų iš paskutinės kelionės į Portugaliją. Apvažinėjome jos pietinę pakrantę ir beveik išsirinkome vietą namas. Būtinai sugrįšime...






































2017 m. vasario 7 d., antradienis

Vyriškas požiūris VIII. España – second!


Edis
 
Net mažas vaikas jau žino: America First! Nebelikus pirmos vietos, visi puolė pretenduoti į antrąją. Tautiečiai pasielgė, kaip įpratę, praktiškai: nusprendę, kad geriau žvirblis rankoj nei briedis girioj, užsirezervavo trečią ir lenktynes toliau ramiai gali stebėti iš šalies.
Kadangi savo antrajai tėvynei jaučiu patriotinius jausmus ir žinau, kad ji taip pat pasisakys, tik, kaip įpratusi, rytoj, tai primečiau Ispanijos prisistatymo juodraštį.

 
Gerbiamas Prezidente. Sveiki atvykę į Ispaniją, perspektyviausią Europos valstybę. Pas mus viskas perspektyvoje. Viskas rytoj. Visi tai žino. It‘s true.
Mūsų kalba pagal paplitimą yra antra pasaulyje. Po amerikiečių. Kinai sako, kad yra ne taip, bet jie apskritai neturi nei kalbos, nei rašmenų. Jie piešia tai, ką nori pasakyti. Jie netgi sieną pastatė ne iš tos pusės, nes visai neišmano geografijos, ir nežino, kur yra Meksika.
Beje, Meksiką kalbėti išmokėme mes. Kaip ir beveik visas likusias šalis, kurios yra po Amerika. Ir kurios dėl to jai pavydi. Iš pavydo save net vadina Pietų Amerika, nes tikisi, kad kada nors ir jie galės valgyti tokius pietus, kaip Amerikoje. Lunch. Enormous.
Visas kita šalis mes lenkiame daugybe rodiklių. It‘s true. Pavyzdžiui, pas mus didžiausias pasaulyje nedarbas. Graikai sako, kad yra ne taip, bet jie nieko nežino. Nieko. Pas juos nedirba tik tie, kurie neturi darbo. Pas mus nedirba visi. Ir tie, kurie jį turi. Nedirba. Niekas nedirba taip, kaip nedirbame mes.
God bless America. It‘s true. Pasirinkimas padarytas. Dievas užimtas Amerika, bet mes radome, kas saugos mus. Mus saugo šventieji. Niekas neturi tiek šventųjų, kaip mes. Todėl kiekvieną savaitę mes turime bent po vieną šventę. Mes turime daugiausiai pasaulyje švenčių. Mes ištisus metus joms ruošiamės. Todėl jeigu ką nors dirbame, tai tik tam, kad nedirbti. Švęsti. You‘ll love it.
Antrame po Niujorko gražiausiame pasaulio mieste Valensijoje kasmet vyksta garsi šventė: Fallas. Mes tariame „fajjas“, bet Jūs žinote, kaip reikia tarti, ir ką tai reiškia. Todėl tai geriausia šventė. Visus metus visa mūsų pramonė iš papje-maše gamina skulptūras, kuriomis savaitę laikome užgriozdinę visas mūsų sankryžas. Po to tas skulptūras iškilmingai sudeginame. Kadangi tą savaitę nuvažiuoti niekur negalime ir vis tiek nieko nedirbame, tai non-stop sprogdiname petardas, kurias visus metus gamina visa mūsų pramonė, kuri negamina skulptūrų iš papje-maše. Visame NATO nėra tiek petardų, kaip pas mus. It‘s fantastic.
Tos skulptūros paprastai yra politinių ar istorinių veikėjų, literatūros kurinių ar filmų personažų, arba šiaip garsenybių karikatūros. Šiais metais jau tikriausiai nieko nebepakeisime, ir visose sankryžose savaitę puikuosis garsi oranžinė ševeliūra žvaigždėtos vėliavos fone, bet kitiems metams galime užsakyti, pagaminti ir sudeginti daug meksikiečių. Labai daug meksikiečių. Gamintume visus metus. Nesuskaičiuojamai daug. OK?
Jūs mėgstate rodeo. Rodeo išrado ispanai. It‘s true. Kaip ir koridą, kur mes ne tik kankiname jaučius, bet juos ir nudaigojame tūkstančių žmonių akivaizdoje. Tie žmonės moka už tai pinigus. Didelius pinigus. Huge. Visi ispanai vyrai, kurie nesvajoja būti pasaulio futbolo žvaigždėmis kaip Ronaldo, kuris žaidžia Ispanijoje ir yra ispanas, visi tie vyrai svajoja būti toreadorais. Visos ispanų moterys svajoja būti garsių futbolistų arba toreadorų žmonomis. Kad jie joms nupirktų rūbus Fallas šventei. Tie rūbai kainuoja didelius pinigus. Labai didelius pinigus.     
Mes turime daugiausiai pasaulyje apelsinų. Brazilai sako, kad yra ne taip, bet jie nieko nežino. Jie netgi normalios kalbos nemoka. Visas kontinentas sugebėjo išmokti, jie ne. Complete losers. Amerika augina labai daug apelsinų. Tik Amerika augina apelsinų daugiau už mus. Bet mes turime daugiausiai apelsinų pasaulyje. Nes jų nenurenkame. Mes nenurenkame užaugintų apelsinų. Todėl jų turime daugiausiai pasaulyje. Jeigu įsileistume meksikiečius, jie nurinktų. Bet neįsileidžiame. Jie pas mus nevažiuoja. Važiuoja rumunai, ukrainiečiai ir lietuviai. Europiečiams mes esame geidžiamiausia šalis. It‘s terrific.
Prieš penkis šimtus metų mes buvome galingiausia pasaulio valstybė. Deja, atradome Ameriką. It‘s true.

P.S. Fajų nuotrauka iš praėjusių metų. Kitos Fajos bus kovo 19 d. Pasirengimas pačiame įkarštyje...