2014 m. gruodžio 2 d., antradienis

Nesezonas

Lapkričio 26. Važiuoju namo metro. Tik išgirdus "Rocafort" atitrūkstu nuo telefono. Pakylu ir atsistoju už dėdės juoda striuke. Striuke rimta, juoda, pūkinė, su kailine apykakle. Hm. O tada pastebiu ir kitus keleivius: paltai, šalikai, auliniai batai, net uggs'ai. O as savo lengvą vasarinę striukelę laikau rankoje. Kažką supainiojau? 

Sėdu į mašiną ir patikrinu - mano Honda niekada neklysta - lauke 21 plius. Ispanai sušalo. Cirkai.

Pamenu, dar rugsėjo viduryje stabtelėjau prie mėgstamos batų parduotuvės vitrinos ir nepatikėjau savo akimis - lauke buvo virš trisdešimt, bet visos basutės buvo dingę, o vietoje jų rikiavosi šilti, rudeniniai batai. Suprask -  oficialiai vasara baigėsi.

Gal spalio pradžioje vyras save pagavo vieninteliu metro keleiviu su šortais. Tuo metu jis važiavo prie jūros, maudytis.  Jūra buvo šilta, apie 20, lauke virš 30, bet pliažas tuščias. Ruduo.

Panašiu metu nesugebėjome prasiveržti pro mūsų rajonėlio baseino vartelius. Pagavom ūkvedį Edika ir pasiskundėm, kad kažkoks blogietis sugadino spyną. Edikas prisipažino, kad jis pats ir buvo tuo blogiečiu, jis užrakino vartelius, nes viskas, sezonas baigėsi, kokie dar baseinai. Edikas vartelius atidare specialiai dėl mūsų.

Jau nebesistebėjome, kai spalį iš supermarketų dingo ledų šaldytuvai su visais ledais. Užtat pradėta prekiauti kalėdinėmis gėlėmis- puansetijomis. Rocaforte atsidarė kailių parduotuvė (beje, šalia veterinarijos klinikos...).

Net mūsų vaikai pasidavė šiam ispaniškam spaudimui. Vieną dieną pradejo bambėti, kad visų jų klasiokų namuose jau įjungtas šildymas, tiek jie trys, vieninteliai, tokie vargšai-nabagai, žvarbsta. O mums širdis neleidžia jungti šildymo, kai lauke virš 20. Na, bet nakčiai pradėjau vaikams į lovas dėti iš Lietuvos atsivežtas gumines pūsles su karštu vandeniu. Tiesa, vaikų lietuviška prigimtis daro savo - ryte randu pūsles išspardytas ant grindų.

Ilgaauliai prie 30, pūkinės striukės prie 20, kas toliau? Prognozės gąsdina, kad po savaitės į Valensiją ateis speigai - plius penkiolika. Bus labai įdomu pamatyti, kaip su tuo susidoros vietiniai. 

Na, mes, šiauriečiai, kol kas pietaujame terasoje, šildymo dar nejungiame, žieminių batų dar netraukiame.

O jei speigai ir prasidėtų, esame tam pasiruošę: iš Lietuvos su visa manta atsitarabanijome slides ir rogutes. O be to, mūsų Honda su žieminėmis padangomis. Išvažiavome iš Lietuvos su tokiomis, nes tikėjomės jas galutinai nudrengti ir čia išmesti, bet jos vis dar šiek tiek gyvos. Tai čia esame turbūt vieninteliai su žieminėmis padangomis. Cha. 

Tai kas čia, Valensijoj, kiečiausi, a? :)

 

2014 m. lapkričio 24 d., pirmadienis

Misija Įmanoma

Praėjusią savaitę vykome į trijų dienų konsulinę Misiją Almerijoje. Iš oficialiai Ispanijoje registruotų 25 tūkstančių lietuvių maždaug 7000 gyvena Andalūzijos regione, ypač gausiai Almerijoje.  Neregistruotų lietuvių, įtariu, yra bent antra tiek... Pamačius Almerijos apylinkes lengva suprasti priežastį - kalnų slėniuose, kiek akys užmato ir protas jau nebepajėgia priimti kaip realybės, išsidriekę šiltnamiai. Vaizdas nerealus. Nekyla abejonių, kad sunkaus darbo šiuose šiltnamiuose daug...
 
Nuo Almerijos iki Valensijos apie 450 km., kuriuos įveikti su mažais vaikais, seneliais ar ligoniais gan sudėtinga, todėl keletą kartų per metus į Almeriją vyksta  konsulai iš Valensijos. Konsuliniai darbai ten tie patys: žmonėms reikia apskaityti vaikų gimimus, santuokas, reikia naujų pasų, pažymų ir daugybės kitų popierių.
 
Į Misiją vykome kartu su vyru - papildomos rankos ir galva ten labai reikalingi. Vaikai namuose liko vieni, paradui vadovavo Elena - gi jau 18 ne už kalnų. Žinoma, su mūsų draugų Valensijoje žinia ir priežiūra "per atstumą".
 
Draugų pagalbos taip ir neprireikė - vaikai, šaunuoliai, susitvarkė puikiai. Nebuvo nei vieno pyp apie vargšų vaikučių palikimą namuose, o Rojus apskritai laukė-nesulaukė mūsų išvykimo, nes iškilmingiems pietums be tėvų buvo išsiderėjęs užpilamos makaronų sriubos :). Grįžę namus radome sutvarkytus, pamokas paruoštas, vaikus paaugusius.
 
Na, visos šeimos dėka Misija įvykdyta :).

Vieną vakarą atradome laiko ir pasivaikščiojimui po miestą. Nuo darbų sukosi galva, tai telefonu darytos išplaukę nuotraukos gal ir nekokios, bet nuotaiką atitinka. Kiek pamatėm- dalinuosi.
 
Miesto senamiestis. Rotušė.


Naujamiestis.

Prieplauka. Išsaugoti geležinkelio bėgiai, kuriais prieš šimtą metų į atveždavo ir į laivus pildavo geležies rūdą.


Pagavau :). Vyrai, nemėgstantys fotografuotis, yra patys pačiausi :).

 
 
 

2014 m. lapkričio 13 d., ketvirtadienis

Mūsų namai su iltimis

Į Valensiją dviese su vyru keliavome mašina. Kelias tolimas, kompanija gera, nuotaikos puikios. Nuobodoka Lenkija, greita ir soti Vokietija, tingi ir chaotiška Prancūzija. Ir pagaliau - Ispanija - mūsų namai....

Namuką priemiestyje išsirinkome dar pavasarį. Tada viskas juose atrodė puikiai. "Casa muy bonita" - išsišiepus kartojau šeimininkui. Jis neprieštaravo - matėsi, kad jis ir pats tuos namus mylėjo, puošė ir puoselėjo, kaip išmanė. Paveikslų juose suskaičiavome virš šešiasdešimt, statulėlių, vazelių ir visokių kitokių pagražinimų skaičiuoti net nesiryžome...  Bet už vis didžiausią įspūdį darė be galo gražiai prižiūrėti antikvariniai baldai, šimtametis laikrodis ir dramblio iltys - taip, tikros dramblio iltys prie židinio. Iki šiol nenusprendžiu, ar jos labiau bauginančios, ar juokingos, bet be jų namai neabejotinai prarastų pusę savo žavesio. Žodžiu, visų mūsų apžiūrėtų namų sąraše užtikrintą pirmą vietą gavo "Namai su iltimis".

Šeimininkas mums patiko iškart - orus žilagalvis ispanas, rūpestingas, ramus, mėgstantis paplepėti (tai, kad beveik nekalbame ispaniškai, jam nekliudo), mylintis menus, dėl grožio galintis paaukoti praktiškumą. Hmmm, esame kiek panašūs, kai pagalvoji... Gal dėl to pasirinko mus kaip tinkamus nuomininkus ("Jokių turkų ar italų, o jūs, šiauriečiai - kitas reikalas"). Luis Andres - buvęs auditorius, kartu ir jūrų kapitonas, ir net Valensijos futbolo klubo žaidėjas. Namuose visa tai atsispindėjo -  daug vietos knygoms, laivų modeliai, sporto trofėjai. Nuomos sutartį pasirašėme ramia širdim. 

Taigi, tą šiltą liepos dieną artėjome link savo namų ir planavome vakarą - tik sumetam lagaminus ir traukiame vakarieniauti į Senamiestį.

Aha, laba diena - sveiki atvykę į Ispaniją. Maloniai prašome planus pasidėti ant lentynos

Namuose apsidairėme atidžiau ir pamatėme,  kad švarios vietos lagaminams juose nėra. Labai greit suvokėme, kad jei norime čia nakvoti, teks imtis kuopos nedelsiant. Jei norime atsikelti neskaudančiom galvom, reikia greit viską vėdinti. O jei dar užsimanytume pasinaudoti voniomis, tai pats laikas traukti įrankių dėžę (vyrui medalis, kad sugalvojo tą dėžę vežtis kartu). Vietoj kelionės į restoraną keliavome į supermarketą šluotų ir chemijos.

Namai iš tiesų atrodė puikiai - visi blizgantys paviršiai, langai, veidrodžiai, marmurai ir paauksavimai buvo išblizginti. Tačiau visa, kas neblizgėjo, buvo apleista. Virtuvėje viskas lipo ir lūžo. Atidarę spintą ar stalčių rasdavome paliktų daiktų ir kalnus dulkių. Atsukus čiaupus vanduo lašėjo per sifonus. Lemputės neveikė. Pajudinus langines ar žaliuzes jos lūžo ir byrėjo. Namui apie 30 metų, ir įspūdis buvo toks, kad neparodinės jo vietos buvo neliestos visus tris dešimtmečius. Ispanai...

Žodžiu, gavome šaltą dušą. Tikra ta žodžio prasme, nes karšto vandens nebuvo - negyvenamame name dyzelinis vandens šildymo katilas buvo uždarytas ir užplombuotas. 

Savaitę dirbome taip, kad vakarais neužtekdavo jėgų net iki baseino nueiti, nors gyvename visai greta jo... Bet pažiūrėdavau vakare į veidrodį, ir vietoje pajuodusių poakių matydavau tik, koks tas veidrodis gražus, senobinis, o rėmai kokie ypatingi, o jau tie drožiniai, tie paauksavimai... Na, ryt dar truputį truputį pavalysime, ir gal jau bus baigta...

Kai po kelių dienų, kuopos įkarštyje atvyko daiktai ir keliasdešimt didelių dėžių užtvindė svetainę, kuri jau buvo beveik tinkama gyvenimui, pasidaviau. Išsigandau, kad tų namų prikelti nepavyks niekada. Kai vakare po eilinės lažo dienos be pulso sėdėjome terasoje, atsargiai pratariau vyrui, kad gal mes visų dėžių neišpakuokim, nes maža ką - gal mums čia nepatiks... Gurkštelėjęs alaus ir užsižiūrėjęs kažkur į palmės viršūnę (o palmę turime aukštą - aukščiausią visame rajonėlyje) jis ramiai atsakė: "Na, aš čia atvažiavau trejiems metams, tai čia ir liksiu." 

Dabar esu labai jam dėkinga, kad tada neleido blaškytis.  Po savaitės mūsų katorgos lėktuvu į Valensiją atsikraustę vaikai džiaugėsi, kaip čia viskas gerai. Aš irgi labai džiaugiuosi mūsų senais, gražiais ir blizgančiais namais. Širdis atsigauna ten kasdien sugrįžus. Kai sėdim terasoje su kava ir šokoladinėm spurgom, aplink kaip išprotėję žydi gėlės, rėkauja paukščiai, per kiemą sėlina įžūlus laukinis katinas -  gyvenimas čia atrodo tobulas.

Net jei periodiškai namuose kažkas sugenda, sulūžta ir nebeveikia - et, niekai. Ta generalinė kuopa užgrūdino. Mašinos navigacijoje atsirado visų vietinių "Senukų" adresai. Sužinojome, kur namo saugikliai, kraneliai, slapti mygtukai. Susipažinome su rajono ūkvedžiu - buvusiu milicininku-kriminalistu Armėnijos gruzinu Ediku, įveikiančiu visas problemas, kurių neįveikiame patys. Patobulinome savo ispanų kalbą. Štai, praeitą savaitę trūkus vamzdžiui ir vonioje pasipylus fontanui, sužinojome, kad santechnikas ispaniškai yra... fontanero! Taikliai. Beje, gaisrininkai irgi pavadinti išradingai - bomberos. Labai tikimės, kad bent jau bum mūsų namuose nebus... (tfu tfu tfu).

Ir šiaip, nuodėmė skųstis - Valensija yra nuostabi vieta gyventi. Vieną dieną paskyręs diskusijoms su fontanero, kitą dieną gali reabilituotis Senamiestyje, Colon gatvės parduotuvėse ar tuščiame pliaže prie jūros - mat nepaisant 25 laipsnių temperatūros, ispanams jau gūdi žiema, todėl nieks ten nebesiveržia.
Štai šeštadienį vyrai nuo ryto Moto GP, o vakare keliavo į futbolą (gimtoji Valencia su Bilbao Atletiku). Меs, merginos, po parduotuvių sporto tinginiavome namuose. O aš susiradau savo fotoaparatą...

Ta proga trumpa ekskursija po tipiškus senus, išpuoselėtus ir išvalytus (!)  ispaniškus namus.


Taigi -Namai su iltimis:



Ispaniškas stilius:





Naminiai gyvūnėliai visur:






Plantes y flores lapkritį. Tai kas čia darosi pavasarį ir vasarą...






Namo šeimininko biografija:



Ir kaip be Salomėjos:



2014 m. lapkričio 7 d., penktadienis

Ilgai ir laimingai


I.
Manau, esu drąsi moteris. Kai sumanėme susituokti, nemikčiodama ir nelemendama pranešiau draugams ir artimiesiems, kad vestuvės bus tikros: su ceremonijom, fotografais, muzika, šventiniu vakaru ir būtinai – su balta suknele. Taip, balta, iki žemės. Ne, aš nejuokauju.  
Šventė bus didelė, nes proga ypatinga – vestuvės gi!  Taip, mes jau senokai ne jaunikliai, abu su savų vaikų būriais ir pavieniais skeletais spintose. Dėkingi likimui už šansą kartu gyventi ilgai ir laimingai, kartu auginti vaiku ir daugiau niekada nebesuklysti. Tai švenčiam!

Pagaliau susitiks visi mūsų mylimiausi. Atsimeni, pasakojau apie sesę iš Danijos – ji ten bus, su visa šeima. O brolis ir tėvai iš Kauno – vat, ir susipažinsi.  Ir Rasa bus, ta, kur išprotėjusi dėl lėktuvų. Ir Justas - na, tas prisiekęs viengungis sportininkas. Salomėja, pagaliau pamatysi savo herojų Pošką! O Tadai – tie patys Tadai, apie kuriuos tiek pasakojau, - jie bus mūsų liudininkai! Bus visi!
Apvalias akis greit pakeisdavo plačios šypsenos. Balius! Taip, vakarėlis su muzika ir šokiais. Taip, moterys, pagaliau turite pretekstą lyšną kartą nusipirkti kažką gražaus. Taip, vyrai, galvokite tostus – šventė bus ilga (oi, atsiprašome – šį vakarą Madrido Realas su Atletiku žais be jūsų...). Vaikai, bus fokusai, žaidimai ir tortas!

Tą dieną buvo be galo gera visus matyti – gražuolės moterys balansavo ant aukštakulnių,  vyrai laimingi ir be futbolo, aplink striksėjo išpuošti vaikai.  Mes, tiesa, kiek įsitempę. O aš vis mindžiojau savo suknelės kraštus – gi pirmą kartą vilkėjau baltą, iki žemės...
Dabar, kai perverčiu nuotraukas, viskas atrodo tobula, ir tuo labai džiaugiuosi.





II.
...Kai prieš tris mėnesius persikraustėme į naujus namus Ispanijoje, jau pirmą naktį ilgokai neužmigome – aplink pokšėjo fejerverkai. Saliutus girdėjome ir kitą naktį. Ir dieną. Ir kitą. Ir taip beveik kasnakt, ir kasdien. Pradžioje stebėjomės – kažką praleidome? Kokia šventė? Paskui supratome, kad ispanų šventėms ypatinga proga nebūtina.
Ispanai moka džiaugtis. Kad šiandien šilta, ar kad gražiai lija. Kad su vaikais gerai paplepėjome, kad su tėvais pasimatėme. Kad mylim ir kad esame kartu. Kad namai jaukūs, kad pietūs skanūs.  Kad draugams rūpim, o priešams - ne. Kad gavom gerą žinią, kad negavom blogos.  Kad nieko neskauda, kad skauda mažiau nei vakar, o gal mažiau - nei rytoj. Būtina pasidžiaugti šiandien, nes rytoj kažkas gali pasikeisti.

Gera daina apie ta patį.

Ir, ech, -  jokie žmonių ar traukinių vėlavimai,  stringantys reikalai bankuose, įstaigų klaidos, neveikiantys prietaisai, trūkę vamzdžiai, dingęs karštas vanduo (jau dukart) ir net 5 Mbps interneto greitis šventinei nuotaikai neturi jokio poveikio.

Ši diena nuostabi, o visos problemos bus išspręstos mañana.

Labai tikiuosi to čia išmokti. J

 
III.
Šiandien konsulate sutuokėme gražią lietuvių porą, abiem virš 40. Sakė, kartu jau 19 metų, ir štai  pagaliau susiruošė tai atšvęsti. Liudininkai - britų pora, tokie elegantiški ir iškilmingi. Jaunieji liūdėjo, kad nespėjo pagaminti žiedų, o mes juos guodėme, kad ilgai ir laimingai santuokai jie nebūtini. 

Ceremonija konsulate kukli, trunka keletą minučių, Mendelsono maršo negrojame, šampanu nevaišiname, bet pasistengiame, kad visi jaustųsi jaukiai ir šventiškai. Santuokos dieną  pasipuošiame patys ir, kaip įmanoma, parengiame iškilmingos ceremonijos vietą. Jaučiamės  šventės dalimi, o atėjus pietų metui kertame savo atsineštus "švetinius sumuštinius" ir juokaujame "vestuvinius juokus". 

Tiesa, nuotakas baltomis ilgomis suknelėmis matome nedažnai, nors pasitaiko ir tokių, kurių sijonai vargiai telpa mūsų siaurame koridoriuje. O ir vestuvinius papročius stengiamės pakontroliuoti, ypač po to, kai vienos poros svita laiptinėje pribarstė ryžių, o namo šeimininkas ant jų paslydo ir susilaužė ranką. 

Et, smulkmenos. Vestuvės vis vien yra mano mylimiausia darbo dalis :).


 

2014 m. spalio 22 d., trečiadienis

Mi vida loca. Mano beprotiškas gyvenimas.


Po darbų  važiuoju namo. Galva pilna, metro apytuštis. Priešais mane mergička skaito knygą, kartais sukrizena. Kairėje sėdi kunigas – jaunas ispanas su sutana ir adidas kuprine.  Kiek toliau pagyvenęs vyrukas barasi mobiliuoju. Kinų pora su mažyliu tyrinėja reklamą.
Empalme  įlipa du keleiviai - aukštas laibas ir žemas kresnas, abu su protine negalia. Jie kasdien įlipa šioje stotelėje. Man keista, kaip tai pavyksta laibajam  - jis visada įsikniaubęs į planšetę, kurioje įnirtingai žaidžia kažkokį žaidimą. Kartą užmečiau akį – pirštu baksnoja šokinėjantį kamuoliuką.  Panašu, kad net nereaguoja į pranešamus stotelių pavadinimus. Kai išlipu Rocafort, jis važiuoja toliau. Tikiuosi, išlipa laiku.
Kresnasis  keleivis paprastai būna labai draugiškas, visus palabina, pakalbina. Bet dabar jis tylomis įsitaiso šalia mergaitės ir užmeta koją ant kojos taip, kad ta atsiduria veik ant knygos, ir sustingsta. Nei žodžio, nei judesio, nieko. Mergaitė kiek patraukia knygą ir skaito toliau.
Staiga pastebiu, kad kunigas verkia. Ašaros kapsi, kap-kap, brūkšt rankove - nepadeda...
Taip ir važiuojam.
Oi. Kur-aš-pa-puo-liau?  
Tikinu save, kad šiame paveiksle aš su savo maža juoda suknele ir dideliu baltu maišu, pilnu slyvų ir šokoladinių spurgų (perpiet sulaksčiau į parduotuvę) esu ne prie ko. Aš tai jau ne kokia keistuolė. Aš gi visa tokia dalykiška ir rimta Lietuvos pareigūnė.  Jau  trys mėnesiai kaip Valensijoje, Vilniaus dar nepasiilgau. Gal kad ten, Vilniuje, palikau visą virtinę sudėtingų atsiminimų. O gal kad čia, Ispanijoje, visko tiek daug, kad laiko ilgesiams nelieka. Nauja šalis su naujais papročiais, nauji namai su naujais kaimynais, naujas darbas su naujais kolegom, naujos parduotuvės su naujais maistais. Bandant susigaudyti visame tame diena pralekia žaibiškai. Vakare pakalbinu savo vaikus, grįžusius iš naujos mokyklos su naujom taisyklėm. Apeinu sodą su naujais man augalais ir gyviais. Ir pabučiuoju vyrą - mano mylimą mylimą vyrą, kuris kartu su manim leidosi į šį trejų metų ispanišką nuotykį.
Dar neseniai aš viena su trim vaikais ramiai sau gyvenau Vilniuje, penkiolika metų dirbau įprastą darbą ir  rašiau dienoraštį http://ladymadonna.blogas.lt. Viskas buvo gerai. Dabar viskas kitaip – nebe viena, kita šalis, kitas darbas - viskas neįtikėtinai gerai kitaip.
Dar neseniai gyvenau su nuojauta, kad tuoj nutiks kažkas ypatingo. Dabar gyvenu su išsipildymo jausmu.
Papuoliau į be galo spalvotą, jausmingą, įdomų gyvenimo sūkurį. Kartą pagalvojau, kad nuostabių dalykų nutinka tiek daug, kad nebepakanka laiko sustoti ir jais pasidžiaugti. Todėl gal verta juos užrašyti – kad liktų įrodymas, kad tai tikrai buvo. Nes kartais nesitiki, kad nesapnuoju.
Atrodo, laikas pradėti kitą blogą.