2015 m. spalio 10 d., šeštadienis

Ritualai

Praėjusią savaitę atvyko draugas iš Vilniaus. Prieš važiuodamas užklausė, ko norėtume lauktuvių. Duonos, sūrelių, varškės sūrio, kažko rūkyto? Ko labiausiai pasiilgome? Pažiūrėjome su vyru viens į kitą keletą sekundžių, pamąstėm ir abu vienu metu pasakėme - Tai kad nieko...

Turbūt tai dar vienas požymis, kad pagaliau čia susikūrėme savo gyvenimą. Jau turime ne tik savo namus, bet ir visą "savo" miestelį, "savo" pležą, "savo" traukinius, kelius ir takus. Moncadoje savo  parduotuvėlėse turime savo skanėstus - išragautus ir išsirinktus vaisius, alyvuoges, duoną, spurgas ir šiaip, viską. Net savo gėles, kas Valensijoje yra retenybė - čia nėra tradicijos dovanoti skintas gėles. Tiesa, šita mūsų parduotuvėlė vadinasi "Ezoterinės prekės", o gėlėmis ten prekiaujama tik tarp kitko. Tačiau tai - vienintelė vieta keliasdešimties kilometrų spinduliu, kur Edis atrado gyvų gėlių. Parduotuvės šeiminkė du kartus per mėnesį laukia Edžio asmeniškai su jam paruoštom rožėm. Nepavyduliauju - pardavėja yra labai maloni pagyvenusi ispanė balintais plaukais ir labai įspūdingu ryškiu makijažu. Taigi, čia mes turime net savo panelę Rožytę.

Kasryt į darbą važiuoju tuo pačiu metro, kuriame sutinku tuos pačius žmones. Išlipus Plaza Espana stotelėje mane gaudo vis tie patys vaikinukai, prašantys dalyvauti apklausose ir brukantys reklamas. Vienas toks vis tiesia lapelį su šamano koordinatėm, kuris giriasi aukšta kvalifikacija ir gali išgydyti visas ligas, priversti įsimylėti ar nubausti priešus už nebrangiai...

Darbe be rytinio ritualo niekaip. Tradicinis kavos puodelis su šokoladu atgaivina, Modestos ramybė ir šypsena įkvepia - ir su geros dienos nuojauta pradedu priėmimą. Labas rytas, ponios ir ponai, mielai prašom užeiti, kokiu klausimu? Ir kaskart tas jausmas, toks kirbėjimas kažkur giliai... Nieko mistiško, turbūt tai tiesiog smalsumas -  kas gi laukia šiandien, kokie žmonės, kokie rebusai...

O per pietus vis išlekiu į miestą - po pusdienio tarp žmonių ir popierių reikia to greito ėjimo plačiomis gatvėmis. Kaskart būtinai kertu traukinių stoties Del Nord pastatą - niekaip negaliu juo atsigrožėti, ir be galo patinka bent trumpam įsimaišyti į tą skubantį-aidintį keliautojų šurmulį... Grįždama užbėgu į savo El Corte Ingles, savo Mercadoną, savo kinų parduotuvę...

Vakarais po visų darbų, mokyklų, krepšinių, Ozo ir vakarienių, su taure kokteilio pažiūrim kokį gerą filmą - ir diena būna tobula.

Savaitgaliai skirti  tingėjimui, susitikimams su draugais ir keliavimui. Labai vykusiai suderiname visus tris viename. Tingėjimas Ispanijoje tiesiog privalomas visame kame. Keliavimo galimybių milijonai - gamta, jūra, miestai, istorija. O draugai...

Štai praėjusį sekmadienį vieni draugai pakvietė į pirtį... ant jūros kranto. Iš Lietuvos atsivežė pirtelę ant ratų, pastatė ją prie pat vandens, šalia išlankstė masažinį stalą (jie masažų specialistai, Shanti Spa Lietuvoje savininkai - tai pakliuvom į tikrai geras rankas). Šalia pirtelės pasiruošėme didelį lietuvišką stalą su skanėstais. Ir prie visko - Emilija atsivedė į kompaniją Harį Vainiką (apie juos jau rašiau anksčiau). Sėdim, plepam, maudomės, kažkas be pulso ant masažinio stalo..., vyno taurė, alyvuogės semi picante, fortonai...vaikai šokinėja per bangas, žaidžia futbolą smėlyje, jodinėja...Ir nesiskirstome iki tamsos, nes visi nori dar ir dar kartu pabūti...

Ir pagaunu save galvojant, kad pagaliau čia turime ir savo draugus.