Berods Delfyje esu skaitęs, kad LR Ūkio ministerija jau kažkelintą kartą įteikė apdovanojimus verslo atstovams
už jų sėkmingus projektus investuojant, eksportuojant, diegiant inovacijas ir
plečiant verslą. Vieną iš nominacijų pelnė UAB „Atsikeli ir varai".
Kaip rašo Delfis, "„Atsikeli ir varai" prekės ženklas - unikalaus dizaino
vyriški ir moteriški drabužiai, avalynė ir aksesuarai, kuriami išskirtinai
Lietuvoje.“
Manau, tautiečiai, kaip įprasta,
užsižaidė, patys save įtikinėdami tuo unikalumu ir išskirtinumu. Nes šiais
drabužiais rengiasi praktiškai visa Valensija!
Ir šitą avalynę avi, ir šitais aksesuarais dabinasi. Kai ryte įlipi į metro,
visi keleiviai atrodo būtent taip, tarsi jie ką tik atsikėlė ir iškart išvarė. Atsikėlė,
dar pilnai neatsimerkę ant kėdės sugraibė kažkokį balachoną, kurį apsivilko per
galvą, pabaksnoję kojomis po lova kažką susirado ir įsispyrė, į veidrodį
nežiūrėjo, kam reikia, tranquilo, jei
pasaulyje ir yra kas nors stabilaus, tai būtent tai, ką tu matai veidrodyje, žodžiu,
tiesiai iš miegamojo - į metro, atsikeli ir varai. Aš Lietuvoj metro nesu
važiavęs, gal ir ten žmonės atrodo taip pat?
Tai va, atsikeliu aš vieną rytą ir
varau į miestą. Grįždamas turiu atlikti žmonos pavedimą: užsukti į optiką, kur
savivaldybės aikštėje, ir paimti jos akinių sąskaitą faktūrą. Čia rimtas
reikalas, tuoj paaiškinsiu.
Kaip ir visos užsienyje dirbančių
diplomatų šeimos visame pasaulyje, mes Ispanijoje nesame PVM mokėtojai. Todėl Ispanijos
finansų institucijos, nustatyta tvarka joms pateikus sąskaitą faktūrą už
pirkinius, mums grąžina PVM. Su sąlyga, kad toje faktūroje nurodyta suma
viršija 240€. Čia viskas labai gerai ir teisinga: su smulkmenomis nėra ko
terliotis, o ir vartojimą reikia skatinti.
Pirkimo įpročiai tokioje situacijoje keičiasi
žaibiškai: jei jau perki, tai tik ir žiūri, kaip čia nugvelbti ką brangesnio.
Naujųjų rusų neperspjausime, jie kitoje lygoje, bet azartas apima.
Taigi, užsisakė mano žmona optikoje
dvejus akinius. Kodėl dvejus, tu jau supratai, a ne? Buvo maloniai aptarnauta,
ir beveik sutartą dieną gavo SMS žinutę, kad jau gali atvykti jų atsiimti. Atvyko,
ir atsiimdama akinius paprašė sąskaitos faktūros. Vienos. Dvejiems akiniams.
Pagamintiems toje pačioje optikoje.
Ją ir toliau maloniai aptarnavo: vietoje
vienos mandagiai pasiūlė dvi atskiras faktūras. Mano žmonai būtų tas pats. Kaip
ir tai ją aptarnavusiai merginai, Maribel. Bet ispanų labai atsakingoms
institucijoms faktūros su mažiau kaip 240€ netinka. Todėl ji taip ir pasakė:
deja, reikia vienos faktūros abejiems akiniams. Tada jai vis dar taip pat
maloniai pasiūlė užsukti kitą dieną: atskiras faktūras išspausdintume tuojau
pat, bet tiesiog kaip tyčia šiuo metu optikoje nėra to žmogaus, galinčio
išrašyti vieną faktūrą dvejiems akiniams, todėl jūs dabar eikite, tas žmogus
atėjęs į darbą išrašys faktūrą, ji bus parengta, užsukite atsiimti jums patogiu
laiku kitą dieną. Por favor.
Vale, gracias, hasta luego. Tuo labiau, kad optiką taip ir
rinkosi, kad būtų patogu užsukti iš darbo. Na, jei prireiktų faktūros ar ką.
Aš toliau truputį praleisiu, gerai?
Taupydamas laiką. Nes juk supranti, kad nei užsukus kitą, nei dar kitą dieną, tos
faktūros nebuvo. Kad nebegaišti, paskui ji jau tiesiog pasiskambindavo į tą
optiką. Kone kasdien, kad atsižymėti, panašiai kaip lygtinai paleistas zekas nurodytu
laiku kasdien atsižymi policijoje. Paskambindavo, kad išgirsti, jog to reikiamo
žmogaus tą dieną nebuvo, kitą dieną neveikė kažkokia sistema, trečią buvo ir
veikė, bet jau buvo prasidėjęs kitas ataskaitinis laikotarpis ir viską reikėjo
daryti kitaip, ketvirtą kažkas negalėjo patvirtinti, penktą visi viską galėjo,
bet paaiškėjo, kad TOKIAS faktūras gali išrašyti tik centrinis biuras, o jame
kaip tik prasidėjo patikrinimas, todėl šiomis dienomis niekas nieko negalės
išrašyti, o jums dar TIKRAI reikia tos faktūros...?
Jau seniai buvo galima mesti tą
bergždžią užsiėmimą, bala nematė to PVM, sveikata brangiau, bet tada jau man užgrojo
profesinis smalsumas. OK, prisipažįstu, kai sakiau, kad žmona man pavedė
užsukti į tą optiką, šiek tiek gudravau. Pats prisiprašiau. Laiko turiu, optika
pakeliui, o ir šiaip iššūkių ne per daugiausia, tad ir kasdienybę paįvairinsiu,
ir kartu dar bent vieną klientus aptarnaujančią organizaciją paedukuosiu...
Žinoma, svarbiausia – riebus pliusas žmonos akyse, bet nenukrypkime.
Taigi, pamiklinęs liežuvį ispanų kalbos
pamokoje, pakeliui namo užsuku į garsiąją Optica
Universitaria. Salonas solidus, stiklas ir plienas, per du aukštus, oriai sukiojasi
7 ar 8 darbuotojai sniego baltumo chalatais, dauguma su akiniais, nors kažkodėl
niekaip negaliu atsikratyti įspūdžio, kad neseniai atsikėlę ir atvarę. Nes
manęs nemato nė vienas. Žiūri kažkaip kiaurai, kaip užsiėmę padavėjai pajūrio
restorane. Gal dėl to, kad atsidarė vos prieš valandą?
Tiek to, susirandu Maribel, prisistatau
ir paaiškinu atvykimo priežastį. Maribel maloniai šypsosi, žinoma, ji puikiai
prisimena Sonatą, labai džiaugiasi, kad susipažino ir su manim. Bijau, kad dar
nesupranta, kaip puikiai ji prisimins ir mane, jei dabar man nebus įteikta ta
faktūra. Taip jai ir pasakau: atėjau čia tam, kad išeiti su faktūra; prisiklausiau
visokiausių neįtikėtinų istorijų apie tą faktūrą, tai dabar daugiau nieko
nenoriu, tik tos faktūros. Dabar. Ir tada jau eisiu.
Claro, sako, žinoma, taip ir bus. Tik supranti, sako, šiuo
metu nėra Diego, kuris galėtų pasirūpinti jos išrašymu, tai gal tu galėtum...
Ne, kategoriškai sakau purtydamas galvą, negalėčiau, o ir Diego man nereikia,
kaip ir jokių kitų žmonių bei jokios perteklinės informacijos apie tai, kas, ką
ir kodėl išrašinėja, tiksliau, neišrašinėja, prašom (taip ir sakiau, por favor, mandagiai, pats nepatikėjau) duoti man tą faktūrą, ir aš
jūsų nebetrukdysiu, o jūs manęs nebematysit...
Visgi iki galo sumanymas nepavyko, padariau
pauzę, per kurią Maribel spėjo greitakalbe išrėžti, kad Diego yra susitikime,
grįš po 20 minučių, tad kodėl man neužėjus po 20 minučių, ir nepaėmus tos
faktūros, užuot tuščiai laukus salone. Buvau beveik pasirengęs ja tikėti, bet
dėl visko nusprendžiau palenkti Maribel į savo pusę, paaiškinęs jai, kaip gerai
ji atlieka savo darbą, ir kaip kai kurie dalykai šioje optikoje yra ridículo, absurdo
ir estúpido. Maribel suokalbiškai viskam
pritarė, tad nebeliko nieko kito, kaip nueiti į gretimą Taco Bell lengvų greitų pietų.
Lygiai už 20 minučių, įsisavinęs burrito su
alum, grįžau į optiką. Maribel nesimatė, todėl priėjau prie kasos ir pirmos
pasitaikiusios pardavėjos paklausiau, ar yra Diego. Ji nenoriai atitraukė
žvilgsnį nuo monitoriaus, atidžiai nužvelgė mane ir pareiškė, kad Diego serga,
ir jo šiandien nebus. Ir vėl įsmeigė akis į monitorių.
Tą akimirką pagalvojau, kaip gerai, kad
taip ir neįgyvendinau vieno iš kažkada turėtų ketinimų – gauti leidimą ir
įsigyti ginklą. Nes spėju, ir šituo spėjimu norėčiau pasidalinti su FTB bei
prašyti, ne, pareikalauti jų patikrinti, ar kartais bent pusė tų bepročių,
kurie į prekybos centrą Amerikoje atsitempia ginklų arsenalą ir pradeda
pyškinti nesirinkdami, taigi, ar kartais bent pusė jų nėra kada nors lankęsi
Ispanijoje ir patyrę čionykščio aptarnavimo prievartos, negrįžtamai sužalojusios
tų vargšelių psichiką?
Ginklo neturėjau, todėl kiek įmanoma ramiau
paklausiau, kur yra Maribel. Nurodė į salės gale esantį oftalmologo kabinetą. Nuvariau,
nesibeldęs triukšmingai atidariau duris ir įsiveržiau į vidų. Kabinete buvo
tamsu kaip..., gilumoje sėdėjo Maribel ir pasišviesdama mandra įranga kažko
ieškojo kažkokios senutės akyse. Abi krūptelėjo, nejuokais išsigando ir iš
tamsos neramiai sužiuro į mane... Be ceremonijų abiem išrėžiau ultimatumą: šita
įstaiga turi lygiai tris minutes tam, kad išduoti man faktūrą. Nebuvau
sugalvojęs ką sakysiu, jeigu klaustų, kas bus jei neduos, bet buvau tikras, kad
to neprireiks. Todėl taip ir nutiko.
Toliau viskas vyko taip, kaip turėjo vykti
prieš porą savaičių, atiduodant akinius. Maribel skubiai priėjo prie kasos,
susikaupusi nukėlė telefono ragelį, paskambino į kontorą, ir finansininkei (?) geležiniu
balsu padiktavo, kad reikia tokios tai faktūros. Aname laido gale matyt kažkas
buvo nusiteikęs padebatuoti, bet Maribel, užuot klausiusi, labai akcentuotai reziumavo:
AHORA. NO DISCUSIÓN. AHORA. Akies krašteliu stebėdama mane, žiūrintį į
laikrodį, skaičiuojantį tris minutes.
Ir ką manai? Jie spėjo! Spėjo ten
Barselonoje (!) sugeneruoti faktūrą, atsiųsti ją el.paštu į optiką Valensijoje,
čia atidaryti failą, išspausdinti faktūrą, ją pasirašyti, perlenkti lapą į tris
dalis, įdėti į firminį voką ir abiem rankomis, kaip japonai vizitinę kortelę,
įteikti man. Jie viską spėjo per tris minutes.
Imdamas voką kreipiausi į Maribel: dabar
sakyk man, por favor, ar mano
prašymas buvo paprastas? Viena faktūra už du daiktus. Paprasta ar ne? Sí, sako, señor, claro, muy simple.
Tada, tęsiu, lenkdamas antrą pirštą, pasakyk, ar mano prašymas buvo pagrįstas?
Gauti sąskaitą už daiktus, už kuriuos sumokėti pinigai. Sí, sako, senor,
bastante razonable. Ir tada jau, sakau, atsakyk į mano paskutinį klausimą:
ar tas prašymas buvo teisėtas? Viena sąskaita visai sumokėtai sumai. Sí, sako, senor,
perfectamente legítimo.
Matai, reziumuoju jai, dabar ir tu
įsitikinai: jei prašymas teisėtas, pagrįstas ir paprastas, jį juk galima
atlikti per tris minutes, ar ne? Sí, se puede realizar, senor...
Tikriausiai galvoji, kad ta sąskaita su
moralu jau ir vainikuoja visą istoriją? Tranquilo.
Aš jaučiausi prisidėjęs. Padaręs skirtumą. Atsakingas. Ir apskritai, kaip
dainuoja klasikas, „niekada man meilės nebus per daug“... Todėl be tos optikos
aš ištempiau tik savaitę. O tada grįžau. Ir ne vienas, o su žmona, kad padėtų
išsirinkti. Ir užsisakiau TREJUS akinius. Rimtai. Atsikėliau, atvariau ir
užsisakiau. Papasakosiu.
Edis
P.S. Iliustracijos truputį ne į temą. Tiesiog prisiminiau,
kad Andoros nuotraukas rodėm FB, o tada nesigyrėme, kad pakeliui į Andorą
aplankėme Montserrat vienuolyną. Tai rodau pora vaizdų iš ten. Sonata
