Savaitgalį važiavome į Montanejos - terminių šaltinių ežeras su nuostabiais vaizdais aplink, 85 kilometrai nuo mūsų, Castellon provincijoje.
Keliui įpusėjus Salomėja nusistebėjo: "Mama, sakei, kad bus labai gražu, o kiek važiuojam - tik paprasti kalnai."
Vat taip vat - TIK paprasti kalnai. Tik paprastas giedras dangus su skaičia saule ištisus metus, tik saldūs šviežutėliai vaisiai, tik šilta jūra pašonėje...Ta pati Valensija ir ta pati geriausia Valensijos mokykla. Vis tie patys sausainiai desertui, tie patys mėtiniai ledai, tos pačios šokoladinės spurgos...
Visos dienos tokios pat šviesios, taikios.
Kaip lengva ir gera prie to priprasti. :)
Ir vis dėl to, mintis, kad tai - laikina, labai padeda man visa tai vertinti ir džiaugtis. Tas geras žodis "rotacija" leidžia neįsitempti ir neskaičiuoti, kurioje svarstyklių pusėje daugiau? Gauto ar palikto? Ispanijos ar Lietuvos? Milžiniškos sodrios datulės ar saldžios braškės iš Kalvarijų turgelio liepą (Ispanijoje jos plastmasinės net sezono metu)? Šimtas rūšių alyvuogių ar agurkai iš bobutės daržo (čia nėr normalių traškių agurkų!)? Jūros gyviai ar silkė? Jamon ar rūkytas kumpis? Magdalena ar "Napoleonas"? Fortonai ar "Magdė"... (Ne, na čia tai jau net ne klausimas...)
Kasdien matau daugybę tikrų, nerotacinių emigrantų, girdėjau daug istorijų.
Štai mūsų sekretorė Vilma - atvyko studijuoti į Madridą ir vieną dieną sumanė aplankyti Valensiją. Gatvėje sutiktas ispanas pakalbino turistę ir pakvietė ją pietų, tuojau pat. Vilma sutiko, ir draugiškas ispanas nusivedė ją pietauti ...pas savo mamą. Vėliau sakė, kad viskas buvo aišku jau nuo pirmos minutės, tai kam laiką gaišti. Dabar jau keliolika metų vedę, trys vaikai.
Bičiuliai Akvilė su Donatu ir keturiais vaikais tiesiog rinkosi geresnę, šiltesnę, smagesnę vietą šeimai. Finansai leido rinktis laisvai, LABAI laisvai. Valensija tiko tobulai - europinė kultūra, saulė, jūra, maistas. Atrodo, nieko jiems netrūksta. Net tų pačių agurkėlių ar lašinių - atsiskraidina be problemų iš to lietaus krašto. Ir uošvę atsiskraidina, kuri kepa "Napoleoną".
Arba - Rima su Valdemaru. Emigravo dėl polėkio, kur širdis vedė. Labai tiki pozityvo jėga, palaikymu viens kitam. Ji pradėjo tapyti, jis drąsiai ėmėsi įvairiausių veiklų. Labai drąsiai. Ir jiems, atrodo, sekasi.
Skamba kaip pasakos su laiminga pabaiga. Mūsų susibūrimai visada linksmi, su šokiais-pokiais, dainom ir juokais... Ir kartais tarp jų, tokių džiugių, laimingų, užtikrintų, pasijuntu kiek nejaukiai - gal čia su manim kas negerai, kad man kartais truputį ilgu... Ilgu mano draugų, kuriuos žinau dešimtmečiais. Ilgu mano namų, kur viskas taip, kaip man patinka. Žiemą ilgu pirmo šerkšno ir sniego senių, pavasarį - pilnų saujų žibučių, vasarą - šiltų liūčių su griaustiniais, rudenį - auksinių lapų, kaštonų... Ir ištisus metus - "Magdės", be abejo.
Ir tik mintis, kad mes gi ne emigrantai, mes rotacijoje, tą šviesų ilgesį leidžia padėti ant lentynos. Ir tada pakanka vidutinio ilgio atodūsio, nereik raudų su pasriūbavimais.
Bet čia šiaip, princesiški kaprizai. Kai turi viską viską gyvenime - gražius, sveikus protingus vaikus, mylimą patį geriausią vyrą, jokių rūpesčių dėl išgyvenimo, įdomų darbą, net apsirengti turi ką, tai ir prisigalvoji beleko.
Turiu tik viena rimtą problemą - niekur nerandu "Magdės" recepto, tokio senoviško, patikrinto, pasiteisinusio... Gal kas galite padėti?
Keletas pavasario vaizdų.
Montanejos šaltiniai. Dėl terminių šaltinių šiame ežerėlyje net žiemą ne mažiau 25 laipsnių.
Tiesa, mūsų pavasario naujiena - pirmieji akinukai:
Bet labai nenuliūdom, nes yra kitų užsiėmimų:
Ir dar gražų vaikiną, dėl balanso:
