Rudens darbai (beveik donelaitiškai)

Jau pora savaičių po Porto, o tas nuostabus įspūdis neblanksta. Praleidome ten tik tris dienas, bet užteko to suprasti, kad galėtume šiame mieste gyventi. Patiko viskas: milžiniški tiltai rūkuose, vandenyno bangos, miesto panoramos lyg iš atvirukų, gatvelių labirintai, visur persekiojantis keptų sardinių kvapas, gurkšnis saldaus porto po pietų... Gražios dienos...
 

 

 

Patiko žmonės. Palyginus su ispanais jie man pasirodė kur kas šiltesni, nepasipūtę ir kėlė daugiau pasitikėjimo. Didelis pliusas jiems už užsienio kalbų mokėjimą - jie visi kalba bent viena užsienio kalba, kaip ir lietuviai. O valensijiečiai, kaip ir didelė dalis ispanų, nesivargina žengti žingsnį link kitataučių, dėti pastangų išmokti jų kalbos, tuo parodyti jiems pagarbą. Ką čia pagarbą, kartais net ir elementaraus žmogiško smalsumo nėr... Portugalui cekava, iš kur tu, koks tu, kaip tu jautiesi jų mieste? Valensijietis savo laiko niekams negaiš - jis tau paaiškins, koks ji gerbiamas, gražus ir protingas, ir net nepadėkos už dėmesį. Šaržuoju tik truputį :).

 

Aišku, ne visi ispanai tokie. Štai bėgau perpiet pro optiką, kurioje pirkome akinukus Salomėjai, tai pardavėja sustabdė, išklausinėjo apie Salomėją, pasigyrė apie savo dukrytę... Bet tai išimtys.

 

Turbūt tai - didelės šalies ir tautos fenomenas. Mes - patys šauniausi, o mūsų šalis - pati svarbiausia ir geriausia, todėl kiti ir kitkas mums neįdomu. Šiaip, ispanai geriečiai - eidama gatve iš gali išgirst daugybę "Hola, guapa!", bet gan paviršutiniški: į draugo klausimą "Que tal?" geriau atsakyti "Muy bien" ir neišsišokti... Be to, jie naivūs bei kiek apkiautę - po poros metų pažinties, pakilaus pokalbio apie "muy bien" ir "todo perfecto" viduryje jie gali atvirom akim paprašyti: "Pala, primink, koks tavo vardas?". Po to nesikuklins papasakoti viską apie save, savo vaiką, tėvus, jų ligas, kaimynus ir kaimynų šunis, ką valgė, ką skaitė, ką matė... Ir po atsisveikinimo bučinių tuojau pat nuoširdžiai tave užmirš, iki kito karto, kai turbūt vėl paprašys priminti, kuo tu ten vardu...

 

Nepiktybiški, bet... Įspūdis dažnai toks, kad Valensijos pagalbinės mokyklos auklėtiniai išleisti į miestą pasivaikščioti savarankiškai.

 

Kad jau burbu, tai dar pridėsiu. Ispanų sąmonėje per amžius giliai įsišakniję, kad apsukrumas lygus protui, o sėkminga apgavystė lygi pergalei. Pažiūrėkite į jų futbolą ar krepšinį, kur primadonos skelia tooookias dramas, voliojasi toookioje agonijoje nuo priešininkų žvilgsnių. Bet vos tik pavyksta tokia vaidyba suveikti baudą varžovui, iškart - skikt ant kojų, kančios baigėsi, priimami publikos aplodismentai. Ir ispanai ploja, džiūgauja: šaunuoliai mūsiškiai, gerai tuos durnelius - varžovus ir teisėjus - išdūrė! Tas cirkas ne tik sporte, visur... Kasdien girdžiu lietuvių istorijas konsulate apie tą patį: apgavo, neištęsėjo, užmiršo... Štai vienus draugus aiplėšia jau trečią kartą. Ispanai sako, kad patys kalti - per gerom mašinom važinėja. Greit imsiu tikėti, kad pilnos gatvės apdaužytų ir pagyvenusių mašinų yra ne jų apsileidimo, o strategijos dalis - gal rimtai jos skirtos pėdoms mėtyti, kad nieks nenutuoktų, kokio storio savininko piniginė? Ir nesijaustų įpareigotas priimti iššūkį ir įrodyti, kad čigoniškas kraujas gyvas? Ispanams nuoširdžiai nesuprantami mūsų dūsavimai apie orumą, garbę ir sąžinę, nes čia šios sąvokos suprantamos kitaip: jei tave apgavo - tavo orumui kapec, o jei apgavai tu - pagarba. O kas ten trečias buvo? Sąžinė? Negirdėjome tokios...

 

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tokios mintys kyla ne kasdien. Kartais tas ispaniškumas užveikia, bet kartais lietuviai atrodo kur kas ispaniškesni už pačius ispaniškiausius ispanus... :) Turbūt tiesiog sunki diena...

 

Darbai konsulate verda dar smarkiau, nei visuomet - artėja rinkimai, tai popierizmo padaugėjo keliariopai. Susitvarkau, bet oi kaip reikia dar atostogų ar bent kokių progų atsijungti nuo biurokratinių dėlionių ir rebusų...

 

Čia pagalbos ranką ištiesė mūsų draugai Paukštės: šiemet jie vėl surengė šventę draugams - Žalią vakarėlį :). Labai pravertė iš Portugalijos atsivežta čigoniška skara. Su šeimininku:

 

O Rojus ir Salomėja ir vėl nutipeno į mokyklą. Entuziazmas per kraštus nesiveržė, bet ir jokių protestų nesigirdėjo. Džiaugiuosi, kad mokykla jiems patinka, mokslai sekasi.

 

Morališkai kaupiamės spaliui: mokslai, darbai, rinkimai ir... trys draugų šeimynos svečiuose. Reikalų tiek, kad Madre mia... :) 

Vyriškas požiūris VII. La curva de la felicidad

Alaus raumuo. Beer belly. Рабочая мозоль. Atšiaurūs baltai, keltai ir slavai naudoja pakankamai žaismingas vyriško pilvo metaforas. Nežinau, kaip sako prancūzai, bet tikiu, kad jie turi kokį nors romantišką, pakylėtą terminą. O štai ispanai tai vadina la curva de la felicidad. „Laimės kreivė“! Iš man žinomų kalbų tai ne tik neabejotinai gražiausias, bet ir tiksliausias pavadinimas. 

Kodėl aš čia apie ta kalbu? Žvaneckis sakė, kad pagrindinis žmogaus organas yra užpakalis: jis visą laiką dalyvauja – gydant, auklėjant, priimant sprendimus ir ieškant nuotykių. O štai žmogaus, patikslinsiu, vyro pilvas yra skaidriausias jo sielos veidrodis, tiesiog atversta jo gyvenimo knyga. Šio teiginio pagrindimui atlikau nedidelį socantropologinį tyrimą.

Įprasta manyti, kad vyrų pilvo konfigūraciją lemia genetika+mityba+fizinis aktyvumas. Čia iškart (eilinį kartą!) teks pasinaudoti tavo terminu, skirtu trumpai apibūdinti iš esmės neteisingą teiginį: VRONG, kirčiuojant tą V, teatleidžia mudviem visų tautybių kalbininkai.

Na, pavyzdžiui, apie profesijos įtaką įvairiems fiziniams ir fiziologiniams kūno parametrams dar galima rasti šiokių tokių samprotavimų ir netgi tyrimų. Ypač darbo inspekcijoje, profsąjungų būstinėse ir geltonuosiuose „naujienų“ portaluose. Tiesą sakant, kitur ir neieškojau. Bet ne tai svarbu: iš esmės netgi ten darbas tiesiogiai siejamas su judėjimo galimybėmis. Lyg ir suprantama: sėdimas darbas kontoroje nei degina riebalus, nei skatina širdies ar kitų raumenų veiklą (kaip ir smegenų, ar ne?). Be to, kaip žinome, nieko neveikimas, ypač jei tenka imituoti intensyvią protinę veiklą, ir/arba yra lydimas emocinio krūvio, skatina vartoti blogiausia iš to, ką apskritai galima valgyti – saldumynus, traškučius ir kitus nuodus, beje, ne tik darbe, bet ir namie ant sofos, per televizorių žiūrint krepšinį, futbolą ar priešrinkiminius debatus, arba mokantis užsienio kalbų, ieškant pigių skrydžių ar rašant laišką draugui.

Toliau: kaip manai, jei būtų atliekamas statistiškai patikimas įvairių profesijų atstovų pilvo apimties tyrimas, kuri profesija nugalėtų? Na, suprantama, sakysi, sėdimas darbas. Bet kuris būtent?  Tai va, yra vienas toks, ypatingai, realiai sėdimas, tiesiog sėdimas be jokių šansų ir net noro atsistoti ir nueiti, t.y. sėdimas, galima sakyti, nepastojant, ir ne, tai ne kažkodėl visų nuolat linksniuojamų maximos kasininkių darbas, nes jos ne tik kad neturi laiko traškučiams su bombonkėmis, joms tie kramtalai yra tiesiog uždrausti, pagaliau, jos jų net nenori, nes eilėje stovime mudu su tavim ir pirkiniais, nuolaidų kortelėmis, kuponais, klausimais bei pasiūlymais, o kur dar stresas dėl grynų pinigų, plius jei per dieną pasitaiko dar bent keletas tokių kaip mudu, tai aš apskritai neįsivaizduoju, kaip tos kasininkės atsipalaiduoja po darbo, žodžiu, būtent apie jas aš ir mąstau, spręsdamas tą fundamentalią gyvenimo balanso dilemą - ar žmogus ilsisi nuo darbo, ar visgi darbui?!

Tačiau jei pagalvojai apie tas vargšes kasininkes, tai jau ir pats tikriausiai supratai, vrong. Atsakingai galiu pareikšti: didžiausi pilvūzai yra autobusų vairuotojai! Ir turbūt ne tik autobusų, bet viešojo transporto apskritai. Patikėk. Jei netiki manim, gali paklausti Antano, jis patvirtins. Jei nepatvirtins, tai tiesiog nežino. Nesusidūrė.   

Kaip bebūtų, patogumo ir taikos labui skaitykime, kad dėl šitos prielaidos susitarėme. Tačiau profesija nėra vienintelis neįvertintas kūno aerodinamikos veiksnys. Manau kitas, ne mažiau svarbus yra tautybė. Na, ten genofondas, archetipas, sockultpaveldas, etc. Nerimauju, kad jau nujauti, apie kurią tautybę aš čia noriu pasisakyti, šališkai, subjektyviai ir tendencingai? Nea, lietuviai tikrai yra pasaulio čempionai, bet ne pilvo, o sprando apimties rungtyje, aš tautiečius neklysdamas galiu atskirti netgi iš nugaros - oro uoste, bare ar pliaže, bet štai mūsų aptariamose varžybose, manau, jie nusileidžia ispanams. Žinau, tau knieti čia pat kategoriškai pasisakyti apie Niujorko ar Las Vegaso gatvėse matytas greitojo maisto kamikadzes, bet šitoje studijoje kalba eina būtent tik apie priekinės vidurinės vyrų kūno dalies proporcijų išskirtinumą bei formos įmantrumą.

Na gerai, nevaikštau aš su rulete gatvėmis ir nematuoju tų pilvų. Tai būtų brangu, rizikinga ir vis tiek nepatikima. Nes tada galėtų kiltų noras diskutuoti, tarkime, dėl to, kas apskritai yra tautybė, rasė ir t.t. Pavyzdžiui, iki EU sutarties įsigaliojimo ne tik lietuviai ir kiti novoeuropiečiai, bet taip pat ir ispanai, keliaudami į Jungtinę Karalystę, turėdavo užpildyti anketą, kurioje be kitų duomenų reikėdavo nurodyti ir rasę. Pasirinkimas būdavo toks: white, black, asian, other. Atspėk iš keturių kartų, kurią turėdavo žymėti ispanai? Spėjai? Lo siento, šiandien ne tavo diena! Juk spėjai, kad white??? Vėl vrong, brolau! Ispanai turėdavo žymėti other! Įsivaizduoji, vos ne 50 mln gyventojų karalystė, Europos kultūros ir apskritai pasaulio istorijos lopšys, trečios pagal paplitimą kalbos bei Madrido „Real“ tėvynė, ir staiga - other?! Dabar turbūt supranti, kaip jie sunerimo dėl Brexit‘o?! Ir ne vien tik dėl Gibraltaro...

Gerai, skaitykime, sutarėme dėl tautybės - ispanas. Prieš tai buvome išsiaiškinę dėl profesijos – autobuso vairuotojas. Pasinaudodami dedukcijos metodu galime drąsiai daryti nepajudinamą išvadą: lenkčiausią pilvo kreivę turi viešojo transporto vairuotojas ispanas! Na, neturiu aš antropologinių duomenų, bet jų net nereikia, nes galiu pasiremti tikrais faktais. Gal kartais skaitei prieš savaitę apie tai, kad mašinistas sustabdė keleivinį traukinį pusiaukelėje, nes baigėsi jo darbo diena? Jei neskaitei, dėl visko žiupsnelis faktų: bičas išvairavo traukinį iš taško A į tašką B, žinodamas, kad tarp jų esančiame taške C baigsis jo pamainos laikas. Taigi, ten jis sustabdė traukinį ir išlipo, palikęs vagonų duris uždarytas. Kažkas iškvietė policiją, kuri vargais negalais išvadavo 109 keleivius, tada geležinkelio kompanija atsiuntė skubiai (J) rastus autobusus, kurie nuvežė keleivius į paskirties tašką. Pastarieji vėlavo tik 5 valandas. Fin de la historia.

Dabar pasakyk, kur tokia istorija galėjo nutikti? Šį kartą atspėjai, o traukinys važiavo iš Santandero (čia toks miestas, nors pasaulis geriau žino banką, kurio būstinė įsikūrusi ten) į Madridą. Ir aš nematuodamas ir net nematęs to mašinisto skelbiu, kad būtent jis yra curva de la felicidad čempionas! Esu tikras, taip galvoja ir tie 109 keleiviai, penkioms valandoms ne savo valia paversti antropologijos profesoriais bei vertinimo komisijos nariais. Tiesa, profsąjungos paskubėjo išreikšti palaikymą, tvirtindamos, kad bičas laikėsi darbo įstatymu ir rūpinosi keleivių saugumu. Įdomiausia tai, kad 90% Delfio komentatorių taip pat karštai jį palaikė („... ne karo metas... baudžiavai galas... taip ir reikia vergvaldžiams...“)! Pagalvojau, keista, gal, sakau, nė vienas tautiečių komentatorių nevažiavo tuo traukiniu? Kitaip gi būtų nedvejodami skyrę jam tą curva nominaciją?! Nors antra vertus, integruojamės,  konverguojame, ir artėja ta diena, kada ir mes, tvarkydami reikalus, galėsime sakyti, kaip vienas tautietis bičiulis, Ispanijoje praleidęs daug metų: ai, tranquilo, viskas bus kaip visada – laiminga pabaiga su daug nervų pakeliui. Žvelgiant pozityviai, tame yra didžiulė vertė: toks procesas/kliūčių ruožas kaip tik ir leidžia išgyventi katarsį; jei viskas gautųsi lengvai (taip, kaip neva turi būti), argi pajustum nerealų dvasinį palengvėjimą ar net pakilimą, gavęs reikiamą paslaugą, tarkime, banko kortelę, be streso, pastangų, emocijų, kančios pagaliau?

Žiūrėk, net politikoje: jau aišku, kad Lietuvoje rinkimai bus nykesni net už olimpiadą, susiburs rinkėjų vertas seimas, per porą naktų bus sutarti visi reikiami sandėriai ir sudarytos koalicijos, tada suformuota taip vadinama vyriausybė, žodžiu, lo de siempre, business as usual, o štai ispanai jau beveik metus gyvena be vyriausybės, per tą laiką nuolat karštai debatuodami ir rengdami kažkelintus pakartotinius rinkimus, kuriuos kas kartą lydi triukšmingos ir spalvingos priešrinkiminės kampanijos, plakatai, važinėjantys garsiakalbiai, fiestos su vaišėmis, diskotekomis ir petardomis, periodiškai įsitraukia karalius, bando kaip darželinukus įkalbėti susitarti vienus su kitais, tauta stebi, aptaria, laisvu nuo politikos debatų laiku visuotinai dalyvaudama loterijose, darbo našumas kažkaip nemažėja, nedarbas nedidėja (kur dar?!), pensininkės nuo labo ryto elegantiškai tebesisukioja (ir uoliai perka!!!) pirmame didžiausio mieste El Courte Ingles aukšte, kur parduodami kvepalai, o ne Liedl‘e, jų pensininkai tuo metu oriai gurkšnoja savo pirmą kavos puodelį arba antrą alaus buteliuką, papsėdami nedidelius cigarus ir aptardami futbolą ką tik nuo ryto atsidariusiose kavinėse, o ne eilėje prie poliklinikos registratūros talonėliui pas gastroenterologą kitam mėnesiui, jų anūkai tuo tarpu gainioja kamuolį mokyklų stadionuose, iki kiekvieno iš kurių mūsų prie Akropolio antrą dešimtmetį sėkmingai įsisavinančiam lėšas nacionaliniam stadionui augti dar bent keletą kadencijų, o vietos dirbantieji...

Ai, apie juos jau nemažai esu pasisakęs, o va beje, žinai, kaip  ispaniškai vadinamas biuras? Na, tai, ką mudu įpratę familiariai vadinti kontora? Žinai? Bufete! Va taip paprastai, be užuolankų. Dabar toliau: jau gal ir pats galėtum numanyti, kaip vadinasi didelė kontora, tarkime, tokia, kokioje pats dirbi? Gerai, dėl visko, jei tingi galvoti: GRAN BUFETE!!! Supranti esmę?! Prioritetus?! Akcentus?! Na gerai, naudojamas ir terminas oficina, bet manau, kad atsižvelgiant į tai, jog realiai niekas nepradeda dirbti iki 10 valandos, tada pietauja bent gerą valandą, o tada dar dvi valandas skiria siestai, po kurios kažkas dar truputį kažką padirba, kol vėl metas užkąsti, tai tas bufete skamba žymiai tiksliau ir a priori nuima visus bereikalingus klausimus, ar ne? Tokiu būdu, tautos curva de la felicidad ir toliau sėkmingai linksta, o aš vis dažniau pagalvoju, kad, ko gero, visame tame yra ko pasimokyti...?