Alaus raumuo. Beer belly. Рабочая мозоль. Atšiaurūs baltai, keltai ir slavai naudoja pakankamai žaismingas vyriško pilvo metaforas. Nežinau, kaip sako prancūzai, bet tikiu, kad jie turi kokį nors romantišką, pakylėtą terminą. O štai ispanai tai vadina la curva de la felicidad. „Laimės kreivė“! Iš man žinomų kalbų tai ne tik neabejotinai gražiausias, bet ir tiksliausias pavadinimas.
Kodėl aš čia apie ta
kalbu? Žvaneckis sakė, kad pagrindinis žmogaus organas yra užpakalis: jis visą
laiką dalyvauja – gydant, auklėjant, priimant sprendimus ir ieškant nuotykių. O
štai žmogaus, patikslinsiu, vyro pilvas yra skaidriausias jo sielos veidrodis, tiesiog
atversta jo gyvenimo knyga. Šio teiginio pagrindimui atlikau nedidelį
socantropologinį tyrimą.
Įprasta manyti, kad vyrų
pilvo konfigūraciją lemia genetika+mityba+fizinis aktyvumas. Čia iškart (eilinį
kartą!) teks pasinaudoti tavo terminu, skirtu trumpai apibūdinti iš esmės neteisingą
teiginį: VRONG, kirčiuojant tą V,
teatleidžia mudviem visų tautybių kalbininkai.
Na, pavyzdžiui, apie
profesijos įtaką įvairiems fiziniams ir fiziologiniams kūno parametrams dar
galima rasti šiokių tokių samprotavimų ir netgi tyrimų. Ypač darbo
inspekcijoje, profsąjungų būstinėse ir geltonuosiuose „naujienų“ portaluose. Tiesą
sakant, kitur ir neieškojau. Bet ne tai svarbu: iš esmės netgi ten darbas
tiesiogiai siejamas su judėjimo galimybėmis. Lyg ir suprantama: sėdimas darbas
kontoroje nei degina riebalus, nei skatina širdies ar kitų raumenų veiklą (kaip
ir smegenų, ar ne?). Be to, kaip žinome, nieko neveikimas, ypač jei tenka
imituoti intensyvią protinę veiklą, ir/arba yra lydimas emocinio krūvio,
skatina vartoti blogiausia iš to, ką apskritai galima valgyti – saldumynus,
traškučius ir kitus nuodus, beje, ne tik darbe, bet ir namie ant sofos, per
televizorių žiūrint krepšinį, futbolą ar priešrinkiminius debatus, arba
mokantis užsienio kalbų, ieškant pigių skrydžių ar rašant laišką draugui.
Toliau: kaip manai, jei
būtų atliekamas statistiškai patikimas įvairių profesijų atstovų pilvo apimties
tyrimas, kuri profesija nugalėtų? Na, suprantama, sakysi, sėdimas darbas. Bet
kuris būtent? Tai va, yra vienas toks,
ypatingai, realiai sėdimas, tiesiog sėdimas be jokių šansų ir net noro
atsistoti ir nueiti, t.y. sėdimas, galima sakyti, nepastojant, ir ne, tai ne kažkodėl
visų nuolat linksniuojamų maximos kasininkių darbas, nes jos ne tik kad neturi
laiko traškučiams su bombonkėmis, joms tie kramtalai yra tiesiog uždrausti,
pagaliau, jos jų net nenori, nes eilėje stovime mudu su tavim ir pirkiniais,
nuolaidų kortelėmis, kuponais, klausimais bei pasiūlymais, o kur dar stresas
dėl grynų pinigų, plius jei per dieną pasitaiko dar bent keletas tokių kaip mudu,
tai aš apskritai neįsivaizduoju, kaip tos kasininkės atsipalaiduoja po darbo, žodžiu,
būtent apie jas aš ir mąstau, spręsdamas tą fundamentalią gyvenimo balanso
dilemą - ar žmogus ilsisi nuo darbo,
ar visgi darbui?!
Tačiau jei pagalvojai
apie tas vargšes kasininkes, tai jau ir pats tikriausiai supratai, vrong. Atsakingai galiu pareikšti:
didžiausi pilvūzai yra autobusų vairuotojai! Ir turbūt ne tik autobusų, bet
viešojo transporto apskritai. Patikėk. Jei netiki manim, gali paklausti Antano,
jis patvirtins. Jei nepatvirtins, tai tiesiog nežino. Nesusidūrė.
Kaip bebūtų, patogumo ir
taikos labui skaitykime, kad dėl šitos prielaidos susitarėme. Tačiau profesija
nėra vienintelis neįvertintas kūno aerodinamikos veiksnys. Manau kitas, ne
mažiau svarbus yra tautybė. Na, ten genofondas, archetipas, sockultpaveldas,
etc. Nerimauju, kad jau nujauti, apie kurią tautybę aš čia noriu pasisakyti,
šališkai, subjektyviai ir tendencingai? Nea, lietuviai tikrai yra pasaulio
čempionai, bet ne pilvo, o sprando apimties rungtyje, aš tautiečius neklysdamas
galiu atskirti netgi iš nugaros - oro uoste, bare ar pliaže, bet štai mūsų
aptariamose varžybose, manau, jie nusileidžia ispanams. Žinau, tau knieti čia
pat kategoriškai pasisakyti apie Niujorko ar Las Vegaso gatvėse matytas greitojo
maisto kamikadzes, bet šitoje studijoje kalba eina būtent tik apie priekinės
vidurinės vyrų kūno dalies proporcijų išskirtinumą bei formos įmantrumą.
Na gerai, nevaikštau aš
su rulete gatvėmis ir nematuoju tų pilvų. Tai būtų brangu, rizikinga ir vis
tiek nepatikima. Nes tada galėtų kiltų noras diskutuoti, tarkime, dėl to, kas apskritai
yra tautybė, rasė ir t.t. Pavyzdžiui, iki EU sutarties įsigaliojimo ne tik
lietuviai ir kiti novoeuropiečiai, bet taip pat ir ispanai, keliaudami į Jungtinę
Karalystę, turėdavo užpildyti anketą, kurioje be kitų duomenų reikėdavo
nurodyti ir rasę. Pasirinkimas būdavo toks: white,
black, asian, other. Atspėk iš keturių kartų, kurią turėdavo žymėti
ispanai? Spėjai? Lo siento, šiandien
ne tavo diena! Juk spėjai, kad white???
Vėl vrong, brolau! Ispanai turėdavo
žymėti other! Įsivaizduoji, vos ne 50
mln gyventojų karalystė, Europos kultūros ir apskritai pasaulio istorijos
lopšys, trečios pagal paplitimą kalbos bei Madrido „Real“ tėvynė, ir staiga - other?! Dabar turbūt supranti, kaip jie
sunerimo dėl Brexit‘o?! Ir ne vien tik dėl Gibraltaro...
Gerai, skaitykime,
sutarėme dėl tautybės - ispanas. Prieš tai buvome išsiaiškinę dėl profesijos –
autobuso vairuotojas. Pasinaudodami dedukcijos metodu galime drąsiai daryti
nepajudinamą išvadą: lenkčiausią pilvo kreivę turi viešojo transporto
vairuotojas ispanas! Na, neturiu aš antropologinių duomenų, bet jų net
nereikia, nes galiu pasiremti tikrais faktais. Gal kartais skaitei prieš
savaitę apie tai, kad mašinistas sustabdė keleivinį traukinį pusiaukelėje, nes
baigėsi jo darbo diena? Jei neskaitei, dėl visko žiupsnelis faktų: bičas
išvairavo traukinį iš taško A į tašką B, žinodamas, kad tarp jų esančiame taške
C baigsis jo pamainos laikas. Taigi, ten jis sustabdė traukinį ir išlipo,
palikęs vagonų duris uždarytas. Kažkas iškvietė policiją, kuri vargais negalais
išvadavo 109 keleivius, tada geležinkelio kompanija atsiuntė skubiai (J) rastus autobusus, kurie nuvežė keleivius į
paskirties tašką. Pastarieji vėlavo tik 5 valandas. Fin de la historia.
Dabar pasakyk, kur tokia
istorija galėjo nutikti? Šį kartą atspėjai, o traukinys važiavo iš Santandero
(čia toks miestas, nors pasaulis geriau žino banką, kurio būstinė įsikūrusi
ten) į Madridą. Ir aš nematuodamas ir net nematęs to mašinisto skelbiu, kad
būtent jis yra curva de la felicidad čempionas! Esu tikras, taip galvoja ir tie 109 keleiviai, penkioms valandoms ne savo valia paversti antropologijos
profesoriais bei vertinimo komisijos nariais. Tiesa, profsąjungos paskubėjo
išreikšti palaikymą, tvirtindamos, kad bičas laikėsi darbo įstatymu ir rūpinosi
keleivių saugumu. Įdomiausia tai, kad 90% Delfio komentatorių taip pat karštai
jį palaikė („... ne karo metas... baudžiavai galas... taip ir reikia
vergvaldžiams...“)! Pagalvojau, keista, gal, sakau, nė vienas tautiečių
komentatorių nevažiavo tuo traukiniu? Kitaip gi būtų nedvejodami skyrę jam tą curva nominaciją?! Nors antra vertus,
integruojamės, konverguojame, ir artėja
ta diena, kada ir mes, tvarkydami reikalus, galėsime sakyti, kaip vienas tautietis
bičiulis, Ispanijoje praleidęs daug metų: ai, tranquilo, viskas bus kaip visada – laiminga pabaiga su daug nervų
pakeliui. Žvelgiant pozityviai, tame yra didžiulė vertė: toks procesas/kliūčių
ruožas kaip tik ir leidžia išgyventi katarsį; jei viskas gautųsi lengvai (taip,
kaip neva turi būti), argi pajustum nerealų dvasinį palengvėjimą ar net pakilimą,
gavęs reikiamą paslaugą, tarkime, banko kortelę, be streso, pastangų, emocijų,
kančios pagaliau?
Žiūrėk, net politikoje:
jau aišku, kad Lietuvoje rinkimai bus nykesni net už olimpiadą, susiburs
rinkėjų vertas seimas, per porą naktų bus sutarti visi reikiami sandėriai ir
sudarytos koalicijos, tada suformuota taip vadinama vyriausybė, žodžiu, lo de siempre, business as usual, o štai ispanai jau beveik metus gyvena be
vyriausybės, per tą laiką nuolat karštai debatuodami ir rengdami kažkelintus
pakartotinius rinkimus, kuriuos kas kartą lydi triukšmingos ir spalvingos
priešrinkiminės kampanijos, plakatai, važinėjantys garsiakalbiai, fiestos su vaišėmis,
diskotekomis ir petardomis, periodiškai įsitraukia karalius, bando kaip
darželinukus įkalbėti susitarti vienus su kitais, tauta stebi, aptaria, laisvu
nuo politikos debatų laiku visuotinai dalyvaudama loterijose, darbo našumas
kažkaip nemažėja, nedarbas nedidėja (kur dar?!), pensininkės nuo labo ryto elegantiškai
tebesisukioja (ir uoliai perka!!!) pirmame didžiausio mieste El Courte Ingles aukšte, kur parduodami
kvepalai, o ne Liedl‘e, jų pensininkai tuo metu oriai gurkšnoja savo pirmą
kavos puodelį arba antrą alaus buteliuką, papsėdami nedidelius cigarus ir
aptardami futbolą ką tik nuo ryto atsidariusiose kavinėse, o ne eilėje prie
poliklinikos registratūros talonėliui pas gastroenterologą kitam mėnesiui, jų
anūkai tuo tarpu gainioja kamuolį mokyklų stadionuose, iki kiekvieno iš kurių
mūsų prie Akropolio antrą dešimtmetį sėkmingai įsisavinančiam lėšas
nacionaliniam stadionui augti dar bent keletą kadencijų, o vietos dirbantieji...
Ai, apie juos jau nemažai
esu pasisakęs, o va beje, žinai, kaip
ispaniškai vadinamas biuras? Na, tai, ką mudu įpratę familiariai vadinti
kontora? Žinai? Bufete! Va taip paprastai, be užuolankų. Dabar toliau: jau gal ir
pats galėtum numanyti, kaip vadinasi didelė
kontora, tarkime, tokia, kokioje pats dirbi? Gerai, dėl visko, jei tingi
galvoti: GRAN BUFETE!!! Supranti esmę?!
Prioritetus?! Akcentus?! Na gerai, naudojamas ir terminas oficina, bet manau, kad atsižvelgiant į tai, jog realiai niekas
nepradeda dirbti iki 10 valandos, tada pietauja bent gerą valandą, o tada dar
dvi valandas skiria siestai, po
kurios kažkas dar truputį kažką padirba, kol vėl metas užkąsti, tai tas bufete skamba žymiai tiksliau ir a priori nuima visus bereikalingus
klausimus, ar ne? Tokiu būdu, tautos curva
de la felicidad ir toliau sėkmingai linksta, o aš vis dažniau pagalvoju,
kad, ko gero, visame tame yra ko pasimokyti...?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą