Petro pica ir kiti reikalai

Na štai mes ir namie, Valensijoje, o čia - vasara visame gražume ir karštume. Užteko trylikos dienų Vilniuje, ir jau pasiilgome ispaniškos saulės...

Atostogos Lietuvoje gavosi kitokios, nei planavome - mažiau susitikimų su draugais ir daugiau laiko ligoninėse. Lietus visas dienas nekliudė - man patinka gaivūs orai. Na, gal tik pasigailėjau, jog šeimynai neįdėjau šiltų drabužių ir batų -  basutės su šortais prie +16 vaikams nelabai tiko... Bet aš gi buvau optimistė - kai Edis protino, kad Lietuvoje būtina turėti megztuką, aš leidau tai pro ausis: pamanyk, jei palynos, tai atsigaivinsim, valio. Iš tiesų, tai tos atgaivos pakako tas 10 minučių vidurnaktį, kai laukėme taksi Vilniaus oro uoste. Pakalenome dantimis, ir atgimė atmintis, kokios tos vasaros Tėvynėje...

Na, o medicininiai nuotykiai verti atskiro pasažo...

Taigi, Rojus labai džiūgavo grįžęs. Pirma aplankė savo kirpėją - nai nai nai...

O tada ištisas dienas leido su draugais. Vienas jų - Petras - pakvietė į namus ir pats iškepė picą. Rojus labai nenorėjo valgyti, bet vaikas mandagus, sukalbamas, tai tos picos paragavo. Ir iškart sublogavo.

Grįžo namo, guli paslikas... Ateina jo aplankyti Nojus - geriausias draugas jau šimtą metų. "Rojau, - klausia.- Kas tau?" . "Valgiau pas Petrą, "- dejuoja Rojus. "Nojaus akys didelės - "Gal Petro picos?". "Aha..."... "Oi, aš irgi jos kažkada valgiau, tai vėmiau vėmiau...". Žvygauja bernai iš tos Petro picos, linksma visiems. Tačiau po kokių trijų valandų tapo nebejuokinga. Rojui blogėjo. Iškvietėm Greitąją.

Ir tada viskas pradėjo suktis kaip siaubo filme - priimamajame Rojui sutrinka kalba, atima rankas-kojas, vaiką žaibiškai veža į reanimaciją, sesutės blaškosi, gydytojai jas bara, kad spaudimo nematavo iškart, o mane kamantinėja: "Kokių nuodų gavo vaikas?". Kokių nuodų? Kokių dar nuodų?! Rojus gi tik pavalgė pas Petrą! Petro picos...

Na, bent gerai, kas gerai baigiasi. Po dviejų naktų reanimacijoje Rojus atsigavo. Kai tik pradėjo pramogauti (pvz., kvėpavo kuo daugiau kartų į minutę arba stengėsi kuo ilgiau sulaikyti kvėpavimą ir stebėjo monitorių kreives), tai buvo pervežtas į bendrą gastroenterologijos stacionarą. O iš ten mes jį greit  nukomandiravome pas senelius į Kauną, kur jį lepino ir popino, ir greit pastatė kojų. Taip ir prabėgo Rojaus atostogos.

Rojus sakė, picos jis dabar nevalgys ilgai...

Salomėjos atostogos pavyko - aplankė darželio draugus, susitiko su savo mylima drauge Madina, ir beveik apsigyveno jos namuose. Labai tikiuosi, kad mergytės išlaikys draugystę, nes labai gražiai sutaria. Lėlytės:

Elena Lietuvoje turėjo veiklos - milijonas draugų ir reikalų. Tai mažai mes ją bematėme. Ji vis dar Lietuvoje - jai buvo maža tų trylikos dienų.

Galbūt ir mes kitąmet važiuosime bent mėnesiui, nes iškilo visokių nemalonių siurprizų, todėl planai susijaukė. Truputį apmaudu, kad ne visi draugai buvo aplankyti, ne visos lauktuvės išdalintos. Net nepavaikštinėjome savo takais Užupyje ir Senamiestyje, nes lijo kasdien, o mes gi išlepinti ispaniškos saulės, dar būtume ištirpę, ar ką... Na, bet spėjome susitikti su šeimyna, apsilankyti Kalvarijų turgų, o ten - prisipirkti ir prisiragauti visokių pasiilgtų skonių. Oi, kaip čia jų trūksta kartais...

Sudėtingas laikas išpuolė, bet tai buvo proga dar kartą įvertinti, kaip svarbu turėti šalia žmogų, kuriam rūpi, kuris myli ir brangina, ir koks nuostabus tas mano vyras :).

Atostogos baigėsi. Jau laukiu kitų :).

Vasarojam

Viskas, baigiu apie darbą - prasidėjo atostogos! Ryt kraunamės daiktus į Vilnių, kur turėsime dešimties dienų maratoną, ne - sprintą! - per artimuosius ir draugus. Skaitinėjame delfyje apie rekordines karščio bangas Lietuvoje ir šypsomės: mūsų išvykimo dieną Valensijoje bus 38, Vilniuje - dešimt laipsnių mažiau. Na, ispanai irgi linksmina - kai žiemą temperatūra nukrinta iki plius 10, dienraščių antraštės rėkia apie atėjusį "frio polar".

Vasara čia kaip nesibaigiantis festivalis. Naktį ir dieną girdime ir matome fejerverkus, diskotekos miestelyje iki paryčių, cikados svirpia kaip išprotėjusios ir paukščiai nenutyla ištisą parą. Rytiniai metro ištuštėja, net traukinių grafikas liepos ir rugpjūčio mėnesiais kitas - vasarinis, retesnis, gi žmonės švenčia.

*******

Pašventėme ir mes. Visų pirma- septintas Salomėjos gimtadienis ir balerinų šventė. Dešimt ispaniškų balerinų namuose - tai įvykis visam rajonui. Balerinos, kaip žinia, švenčia nuoširdžiai. Muzika visu garsumu mergaičių pasišūkavimų nustelbt nesugebėjo. Kažkaip spėriai sprogo visi penkiasdešimt balionų. Neatlaikę decibelų bernai evakavosi į miestelio krepšinio aikštelę. Likome mes su Elena. Be jos būčiau prapuolusi. Na, bet buvo laaaabai gražu ir, svarbiausia, - Salomėja laiminga.

*******

Dar viena vasariška pramoga - praėjusią savaitę nuvykome į PortAventura atrakcionus. Parkas giriasi aukščiausiais kalneliais Europoje. Jie tikrai įspūdingi. 

Bet palikome tą pramogą vyrams ir su Salomėja susiradome mergaitiškų karuselių. 

Vaikai atsiprašė mylimo daniško Farup'o ir paskelbė PortAventura atrakcionų parku Nr.1.

*******

Būtinai turiu brūkštelt bent pora žodžių apie ispaniškas jonines. Čia šventė ne tokia archaiška ir apauginta burtais kaip Lietuvoje, bet irgi savotiškai įspūdinga - daugybė žmonių paplūdimyje  kurena laužus, užkanžiauja, šoka... Alkoholis leidžiamas, visi kažką ragauja, girtų nemačiau nei vieno. Gaila tik, kad malkos buvo sudrėkusios ir plius prisotintos kažkokio degaus skysčio. Degė puikiai, bet aitriai dūmijo dar puikiau. Tai paverkėm už visus Jonus ir Juanus nuoširdžiai... 

*******

Na, ir dar vienas lietuviškas akcentas - šiandien mūsų draugų dukra Emilija supažindino su savo žirgu - trakėnu, vardu Haris Vainikas.

Čia Emilija moko Rojų joti Hariu Vainiku atvirkščiai :).  

Iš kur čia trakėnas? Istorija nuostabi: praėjusią vasarą Emilijos šeima atsikraustė į Valensiją. Emilija labai ilgėjosi LIetuvos ir ten likusių draugų, liūdėjo ir niekaip nerado čia sau vietos. Mergička nuo mažumės įsimylėjusi arklius, todėl ir čia tėvai jai surado artimiausią žirgyną. Ir jame - stebuklas kažkoks! - buvo trakėnų veislės žirgas! Tam vaikui šitas žirgas buvo kaip koks išsigelbėjimas. Ir žirgui Emilija irgi - žirgynas specializuojasi vadeliojime, o trakėnas vadeliojimui netiko, nes buvo nepaklusnus, pernelyg energingas, Emilija sakė - apleistas gerokai, ir savininkai jau dairėsi jam kito šeimininko.

Turbūt visi tėvai pažįstami su vaikų zyzimu "nupirk šuniuką". Na, dar gali būti zyzimas apie kačiuka, papūgą, net kokią iguaną. O čia - vieną dieną Emilija tėvų paprašė nupirkti jai žirgą. Prašymai buvo labai atkaklūs ir įtikinantys. Kaip gerai, kad Emilijos tėvai - žmonės su polėkiu. Kaip gerai, kad jie paklausė ne sveiko proto, o nuojautos, ir pasitikėjo gyvenimo siunčiamais ženklais ir savo vaiku. Taigi, jie nupirko trakėną, nors ir visai "neapsimokėjo".Turiu kažkokią gerą nuojautą apie tą žirgą ir Emiliją. Smalsu stebėti, kaip ši istorija klostysis toliau...

Na, o kadangi Emilija į youtubą įkėlusi filmuką, tai, manau, galiu ir čia jį parodyti Štai ta šaunioji Emilija ir gražuolis Haris Vainikas Valensijoje:

https://www.youtube.com/watch?v=0lxibs-PbFQ&feature=youtu.be

Gerbiami keleiviai! Prisisekite saugos diržus ir paslėpkite savo pinigines!

Birželio mėnesį Ispanijos vagys sumušė metų rekordus - į Konsulatą kreipėsi apie 40 apvogtų piliečių. Asmens grįžimo pažymėjimų prireikė vargšams studentams iš Barselonos, ant jūros kranto palikusiems daiktus pažiūrėti "geriems žmonėms". Atostogautojui iš Torreviejos su šeima kišenvagis ištraukė piniginę, kurioje buvo ir pasas, ir vairuotojo pažymėjimas. Verslininkų porą su trim vaikais prie Prancūzijos sienos sustabdė "policininkai" ir įžūliai atliko "mašinos patikrą nuo narkotikų", "konfiskavo" dokumentus, pinigus, mobiliuosius, asmeninius daiktus, mašinos raktelį - ir paliko vidury lauko... 

Labai dažnai žmonių istorijos kartojasi. Dažniausia istorija apie pavogtą rankinę (Barselona - kišenvagių miestas Nr.1). Jei turite puikią, saugią, užsegamą kuprinę ir jaučiatės ramūs - be reikalo . Sukčiai gudrumu arba grubumu nusineša gėrį su visa šauniąja kuprine. Dar - dažnai girdime apie daiktus, paliktus paplūdimyje "minutėlei". Trečia vieta atitenka gėrybėms, paliktoms ant automobilio sėdynės. Na, o rečiausia, bet irgi girdėta nesyk, - jau minėta istorija apie "policininkus". 

Panašu, kad vagys išsirenka malonius, atsipalaidavusius, draugiškus, gyvenimu besidžiaugiančius poilsiautojus. "Gražuole, oi, Jūsų švarkelį kažkas ištepė dažais, leiskite, padėsiu nuvalyti, tik tuoj padėsiu kuprinę nusiimti - ha, ačiū už kuprinę ir ate." "Policia Intenacional (žmonės, nėr tokios!). Atidarykite langą. Jūsų teisės, dokumentai. Hmmm, narkotikų paieškos reidas, tikrinam informaciją. Gerai, kad esate nusiteikę bendradarbiauti. Atidarykite lentynėlę. Dabar dokumentus, automobilio raktelius ir tas įtartinas pinigines sudėkite virš vairo. Pažiūrėsim pažiūrėsim... O dabar ačiū - staigiu judesiu viską susišluoju ir varau iš čia ..." Apmulkinami ir užliūliuojami net patys intelektualiausi ir labiausiai patyrę. 

Mes su Modesta svajojame, kaip palengvėtų mūsų darbas, jei kiekvienam, sėdančiam į lėktuvą, būtų įduota atmintinė apie Ispanijos kišenvagius. Vargu, ar tokia idėja patiktų aviakompanijoms ir turizmo agentūroms. Na, bent jau čia tokią atmintinę galiu surašyti.

Patarimai paprasti:

1. Niekada nesinešiokite dokumentų piniginėse. Jokių. Nei Asmens tapatybės kortelių, nei vairuotojo pažymėjimų, nei banko prisijungimo kodų (oi, dažnai būna...).

2. Gerausia nesinešioti ir piniginių. Ypač vagis vilioja tos didelės. Kiek rastų piniginių gauname iš Ispanijos policijos, visos jos storos, daugiasluoksnės (dažniausiai kažkodėl Picard). Pinigus geriausia laikyti vidinėse drabužių kišenėse. Geriau - ne vienoje vietoje.

3. Ir jokių daiktų automobilio salone. Geriausia ir išlipus demonstratyviai nerūšiuoti daiktų - tą pasiimam, tą paliekam, o šitą saugiai paslepiam bagažinėje sukrautuose lagaminuose. Nesaugomose parkavimo aikštelėse ar šalikėse gali būti stebinčių. 

4. Jei turite Asmens tapatybės kortelę ir pasą, prieš kelionę vieną iš dokumentų palikite Lietuvoje draugui. Jei apvogtas žmogus skambina už gero kelio gabalo nuo Konsulato (būna ir už 500-600 km), visų pirma paklausiame, ar jis neturi kito dokumento, likusio Lietuvoje. Jei taip, tai siūlom, kad draugas siųstų tą dokumentą skubiuoju kurjeriniu paštu apvogtąjam - taip sutaupomas vykimo į Valensiją laikas ir pinigai.

Štai ir viskas. Kelios saugumo taisyklės - ir  atostogos Ispanijoje netaps blogu prisiminimu.