Petro pica ir kiti reikalai

Na štai mes ir namie, Valensijoje, o čia - vasara visame gražume ir karštume. Užteko trylikos dienų Vilniuje, ir jau pasiilgome ispaniškos saulės...

Atostogos Lietuvoje gavosi kitokios, nei planavome - mažiau susitikimų su draugais ir daugiau laiko ligoninėse. Lietus visas dienas nekliudė - man patinka gaivūs orai. Na, gal tik pasigailėjau, jog šeimynai neįdėjau šiltų drabužių ir batų -  basutės su šortais prie +16 vaikams nelabai tiko... Bet aš gi buvau optimistė - kai Edis protino, kad Lietuvoje būtina turėti megztuką, aš leidau tai pro ausis: pamanyk, jei palynos, tai atsigaivinsim, valio. Iš tiesų, tai tos atgaivos pakako tas 10 minučių vidurnaktį, kai laukėme taksi Vilniaus oro uoste. Pakalenome dantimis, ir atgimė atmintis, kokios tos vasaros Tėvynėje...

Na, o medicininiai nuotykiai verti atskiro pasažo...

Taigi, Rojus labai džiūgavo grįžęs. Pirma aplankė savo kirpėją - nai nai nai...

O tada ištisas dienas leido su draugais. Vienas jų - Petras - pakvietė į namus ir pats iškepė picą. Rojus labai nenorėjo valgyti, bet vaikas mandagus, sukalbamas, tai tos picos paragavo. Ir iškart sublogavo.

Grįžo namo, guli paslikas... Ateina jo aplankyti Nojus - geriausias draugas jau šimtą metų. "Rojau, - klausia.- Kas tau?" . "Valgiau pas Petrą, "- dejuoja Rojus. "Nojaus akys didelės - "Gal Petro picos?". "Aha..."... "Oi, aš irgi jos kažkada valgiau, tai vėmiau vėmiau...". Žvygauja bernai iš tos Petro picos, linksma visiems. Tačiau po kokių trijų valandų tapo nebejuokinga. Rojui blogėjo. Iškvietėm Greitąją.

Ir tada viskas pradėjo suktis kaip siaubo filme - priimamajame Rojui sutrinka kalba, atima rankas-kojas, vaiką žaibiškai veža į reanimaciją, sesutės blaškosi, gydytojai jas bara, kad spaudimo nematavo iškart, o mane kamantinėja: "Kokių nuodų gavo vaikas?". Kokių nuodų? Kokių dar nuodų?! Rojus gi tik pavalgė pas Petrą! Petro picos...

Na, bent gerai, kas gerai baigiasi. Po dviejų naktų reanimacijoje Rojus atsigavo. Kai tik pradėjo pramogauti (pvz., kvėpavo kuo daugiau kartų į minutę arba stengėsi kuo ilgiau sulaikyti kvėpavimą ir stebėjo monitorių kreives), tai buvo pervežtas į bendrą gastroenterologijos stacionarą. O iš ten mes jį greit  nukomandiravome pas senelius į Kauną, kur jį lepino ir popino, ir greit pastatė kojų. Taip ir prabėgo Rojaus atostogos.

Rojus sakė, picos jis dabar nevalgys ilgai...

Salomėjos atostogos pavyko - aplankė darželio draugus, susitiko su savo mylima drauge Madina, ir beveik apsigyveno jos namuose. Labai tikiuosi, kad mergytės išlaikys draugystę, nes labai gražiai sutaria. Lėlytės:

Elena Lietuvoje turėjo veiklos - milijonas draugų ir reikalų. Tai mažai mes ją bematėme. Ji vis dar Lietuvoje - jai buvo maža tų trylikos dienų.

Galbūt ir mes kitąmet važiuosime bent mėnesiui, nes iškilo visokių nemalonių siurprizų, todėl planai susijaukė. Truputį apmaudu, kad ne visi draugai buvo aplankyti, ne visos lauktuvės išdalintos. Net nepavaikštinėjome savo takais Užupyje ir Senamiestyje, nes lijo kasdien, o mes gi išlepinti ispaniškos saulės, dar būtume ištirpę, ar ką... Na, bet spėjome susitikti su šeimyna, apsilankyti Kalvarijų turgų, o ten - prisipirkti ir prisiragauti visokių pasiilgtų skonių. Oi, kaip čia jų trūksta kartais...

Sudėtingas laikas išpuolė, bet tai buvo proga dar kartą įvertinti, kaip svarbu turėti šalia žmogų, kuriam rūpi, kuris myli ir brangina, ir koks nuostabus tas mano vyras :).

Atostogos baigėsi. Jau laukiu kitų :).