Viskas, baigiu apie darbą - prasidėjo atostogos! Ryt kraunamės daiktus į Vilnių, kur turėsime dešimties dienų maratoną, ne - sprintą! - per artimuosius ir draugus. Skaitinėjame delfyje apie rekordines karščio bangas Lietuvoje ir šypsomės: mūsų išvykimo dieną Valensijoje bus 38, Vilniuje - dešimt laipsnių mažiau. Na, ispanai irgi linksmina - kai žiemą temperatūra nukrinta iki plius 10, dienraščių antraštės rėkia apie atėjusį "frio polar".
Vasara čia kaip nesibaigiantis festivalis. Naktį ir dieną girdime ir matome fejerverkus, diskotekos miestelyje iki paryčių, cikados svirpia kaip išprotėjusios ir paukščiai nenutyla ištisą parą. Rytiniai metro ištuštėja, net traukinių grafikas liepos ir rugpjūčio mėnesiais kitas - vasarinis, retesnis, gi žmonės švenčia.
*******
*******
Pašventėme ir mes. Visų pirma- septintas Salomėjos gimtadienis ir balerinų šventė. Dešimt ispaniškų balerinų namuose - tai įvykis visam rajonui. Balerinos, kaip žinia, švenčia nuoširdžiai. Muzika visu garsumu mergaičių pasišūkavimų nustelbt nesugebėjo. Kažkaip spėriai sprogo visi penkiasdešimt balionų. Neatlaikę decibelų bernai evakavosi į miestelio krepšinio aikštelę. Likome mes su Elena. Be jos būčiau prapuolusi. Na, bet buvo laaaabai gražu ir, svarbiausia, - Salomėja laiminga.
*******
Dar viena vasariška pramoga - praėjusią savaitę nuvykome į PortAventura atrakcionus. Parkas giriasi aukščiausiais kalneliais Europoje. Jie tikrai įspūdingi.
Bet palikome tą pramogą vyrams ir su Salomėja susiradome mergaitiškų karuselių.
Vaikai atsiprašė mylimo daniško Farup'o ir paskelbė PortAventura atrakcionų parku Nr.1.
*******
Būtinai turiu brūkštelt bent pora žodžių apie ispaniškas jonines. Čia šventė ne tokia archaiška ir apauginta burtais kaip Lietuvoje, bet irgi savotiškai įspūdinga - daugybė žmonių paplūdimyje kurena laužus, užkanžiauja, šoka... Alkoholis leidžiamas, visi kažką ragauja, girtų nemačiau nei vieno. Gaila tik, kad malkos buvo sudrėkusios ir plius prisotintos kažkokio degaus skysčio. Degė puikiai, bet aitriai dūmijo dar puikiau. Tai paverkėm už visus Jonus ir Juanus nuoširdžiai...
*******
Na, ir dar vienas lietuviškas akcentas - šiandien mūsų draugų dukra Emilija supažindino su savo žirgu - trakėnu, vardu Haris Vainikas.
Čia Emilija moko Rojų joti Hariu Vainiku atvirkščiai :).
Iš kur čia trakėnas? Istorija nuostabi: praėjusią vasarą Emilijos šeima atsikraustė į Valensiją. Emilija labai ilgėjosi LIetuvos ir ten likusių draugų, liūdėjo ir niekaip nerado čia sau vietos. Mergička nuo mažumės įsimylėjusi arklius, todėl ir čia tėvai jai surado artimiausią žirgyną. Ir jame - stebuklas kažkoks! - buvo trakėnų veislės žirgas! Tam vaikui šitas žirgas buvo kaip koks išsigelbėjimas. Ir žirgui Emilija irgi - žirgynas specializuojasi vadeliojime, o trakėnas vadeliojimui netiko, nes buvo nepaklusnus, pernelyg energingas, Emilija sakė - apleistas gerokai, ir savininkai jau dairėsi jam kito šeimininko.
Turbūt visi tėvai pažįstami su vaikų zyzimu "nupirk šuniuką". Na, dar gali būti zyzimas apie kačiuka, papūgą, net kokią iguaną. O čia - vieną dieną Emilija tėvų paprašė nupirkti jai žirgą. Prašymai buvo labai atkaklūs ir įtikinantys. Kaip gerai, kad Emilijos tėvai - žmonės su polėkiu. Kaip gerai, kad jie paklausė ne sveiko proto, o nuojautos, ir pasitikėjo gyvenimo siunčiamais ženklais ir savo vaiku. Taigi, jie nupirko trakėną, nors ir visai "neapsimokėjo".Turiu kažkokią gerą nuojautą apie tą žirgą ir Emiliją. Smalsu stebėti, kaip ši istorija klostysis toliau...
Na, o kadangi Emilija į youtubą įkėlusi filmuką, tai, manau, galiu ir čia jį parodyti Štai ta šaunioji Emilija ir gražuolis Haris Vainikas Valensijoje:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą