Vėl gegužio žiedai

Rytoj keliaujame į Barseloną - ACDC koncertas man su Edžiu, Ispanijos futbolo finalas berniukams, parduotuvės mergaitėms, susitikimas su draugais, la Rambla, Gaudi namai, tapos ir  sangria... Tai, prieš neriant į naujus įspūdžius, stengiuosi suarchyvuoti didžiausius gegužės įvykius.

Lietuviška mokyklėlė Nijar miestelyje

Gegužės 20 d. su Edžiu ir konsulato kolega vykome  jau į trečia konsulinę misiją Almerijoje. Minia lietuvių su šeimomis, vaikais, vežimėliais. Visiems reikia naujų dokumentų, kiekvienas turi ko paklausti, visų situacijos sudėtingos...

Kaskart misijoje nutinka įvairių istorijų, kurias grįžę pasakojame draugams ir kolegoms. Bet šįkart pati geriausia išvykos istorija laukė dar neprivažiavus Almerijos, gražiame Nijar miestelyje, kur įsikūrusi lietuviška mokyklėlė.

Konsulatas buvo pakviestas į mokyklėlės sezono uždarymo šventę. Važiuodami daug nesitikėjome. Ką čia slėpti - dažnai tokios savaitgalinės mokyklos veikia be didelio entuziazmo. Vaikams tai slegianti šeštadieninė prievolė, o jų tėvams - pliusiukas sąžinės apraminimui, jog padarė viską, kad vaikai kalbos nepamirštų.

Taigi, atvairuojame į mažutį, bet gražų ir gyvą Nijarą. Vienos gatvės kaimukas, bet visas pilnas parduotuvėlių, kepyklėlių, puodžių dirbtuvių. Susitinkame lietuvę Editą, kuri mielai mums rodo kelią į  mokytojos namus, kuriuose vyks šventė. Gatvelės vis siaurėja, vis labiau vingiuoja. Stabdome Konsulato mašiną  - toliau šitas gargaras nepravažiuos.

"Dar apie puskilometris liko", - sako Edita. Na, pasivaikščiosime, nieko baisaus.

Keliaujame. Miestelis baigiasi. Kapoju žvyrkelį savo bateliais (ar batelius žvyrkeliu) . Kelias į kalną. Šilta.

Ir tada už posūkio, pačioje kelio pabaigoje pamatome vienišą  baltą namuką. Už jo - tik laukai ir kalnai. Prie namelio terasa su vytelių stogu, kurių puse vėjai jau išnešiojo. Šalia namuko - didžiulis pasakiškas šv. Jono pupų medis, apkarstytas supynėmis, jo viršuje suręstas namelis drąsiausiems. Aplink jį straksi vaikai - aštuoni baltapūkiai lietuviukai - mergaitės storomis kasomis, berniukai strazdanotomis nosimis. Užima kvapą...

Mokytoja Jurgita Vilė (su tais apvaliais akinukais labai jau primena vieną gerietę keistuolę iš tokios vaikiškos knygelės) šypsosi ir siūlo savo sumakaluoto limonado: "Nežiūrėkit, kad spalva keista, geras limonadas: citrinų kaimynai davė, cukrus rudas - kitokio neturėjau". "Gal kam Napoleono - mamos kepė." "Ir abrikosais vaišinkitės! Matote jų dubenį? Kažkas išmetė, nes kampas nuskeltas, o aš paėmiau - gi toks gražus...".  Stalas lužta - vaisių ir saldumynų balius. Jurgita sukasi su ta linksma klouno suknele. Vaikai kaip paukšteliai prilekia-palesa ir atgal prie pasakų medžio...

 

"Dabar sėskit, "- sako Jurgita. "Bus vaidinimas".

Visi įsitaiso ant ko tik gali - į terasą išnešti turbūt visi namelio baldai. Vaikai sutūpia ant megztų pagalvėlių. Ir tada mokytoja nueina į namuką. Ten ji atviras duris užremia kitomis - senomis durimis, perdarytomis į teatro sceną. Ji dainuoja, vaidina, keičia dekoracijas, kalbina vaikus... Visi patekinti tokie, atsipalaidavę, visi dalyvauja. Vaidinimo pabaigoje vaikai gauna po dovanėlę - po jų žinomą dainelę voke su kaspinėliu. Ir tada visi tas daineles dainuoja, tėvai irgi...

"Gaila," - sako Edita,-"mokytoja greit išvažiuos. Mums jos labai truks, vaikai taip prisirišę..."

"Turiu važiuoti", - teisinasi Jurgita. -" Viskas čia puiku, bet aš Nijare jau aštuoni mėnesiai. Visus jau pažįstu, visi žino mane, visą miestelį jau pakalbinau. Visą!  Man kaip oro reikia naujų žmonių ir vietų. Tai keliausiu su vaikais toliau - jiems treji ir šešeri. Gal į tokį miestelį prie Malagos. Gal ten mokyklėlės reikia? Nors šiaip, esu prancūzistė, verčiu, dirbu internetu. Neprapulsime. Mes visada keliaujame. Vaikams patinka keliauti. Gyvenome Portugalijoje, kitose Ispanijos vietose... Kaip greit jie čia kalbą išmoko! Mažajai ir kalbos nereikia - su savo didelėm akim ir por favor gali gauti absoliučiai viską!"- beria Jurgita ir visą laiką juokiasi. "Mes trise - tėtis su mumis negyvena,"- nutyla, bet tik sekundei. Šypsena išlieka.

Po šventės važiuojame į Almeriją, o aš jaučiuosi viena koja likusi Nijare. Štai kaip, pasirodo, įmanoma. Kiek žmonių visą gyvenimą praleidžia svajodami, kad gyvens laisvą gyvenimą, kad daug keliaus, gal įsikurs kažkur kitur, kokioje nuostabioje šalyje, mažame namelyje, su tyru oru ir svaigiais vaizdais, dirbs tik prasmingą darbą, tik svajonių darbą, ir jokio kito... O vietoje to visą gyvenimą praleidžia gyvendami neišsvajotame, bet likvidžiame nekilnojamajame turte, dirbdami belekokį darbą, bet užtat su socialinėm garantijom, nes taip susiklostė - vaikai maži, gyvenimas sunkus...

Aha. Papasakokite tai Jugitai, kuri viena su dviem pypliukais ir šypsena keliauja per pasaulį.

Labai norėčiau, kad mano vaikai galėtų eiti į jos lietuvišką mokyklėlę. Lietuvių kalbos galės ir nesimokyti, bet viso kito - būtinai.

O tuo metu namuose...

Kol mūsų nebuvo namuose, vaikai palangių neprarymojo, o ir šiaip nelabai tesiilgėjo, mat juos prižiūrėjo seneliai, atvykę trumpam paviešėti. Blynai nuo ryto, naminiai pyragai popiet, stalo tenisas, baseinas ir šaškės - viskas, ko reikia pilnai laimei.

Tiesa, grįžę Rojų radome su nauju aksesuaru - nuoširdžiai pažaidė mokykloje krepšinį. Kuriam laikui ate baiseinui ir gitarai. Bet jis dėl to nesigraužia. Gipsas su įtvaru atrodo solidžiai - klasiokų pagarba ir susižavėjimas jį lydės apie mėnesį.

O tėvams, panašu, čia patiko, dėl ko labai džiaugiamės. Parodėme jiems miestą ir apylinkes. Buvo sužavėti.

                                                   

                                                           

Nerimavom dėl orų prognozės - viena dienelė jiems kliuvo pagerinta: vėjo gūsis iš Afrikos atnešė karštį, temperatūra šoktelėjo iki 46, bet išgyvenome. Dabar tėvai gali didžiuotis, kad, pamanyk, nieko čia tokio jau ypatingo, matėm-patyrėm-ir ką?... :). Kitas dienas oras buvo tobulas - nukrito keli lašai lietaus, tačiau dažniausiai buvo saulėta ir šilta. Vaikai močiutę pamokė plaukti, senelis vaikus pamokė šaškių kombinacijų - visi laimėjo. Tikimės, kad seneliai norės sugrįžti, nes jie - patys geriausi svečiai: namuose kvepia pyragais, vaikai apšokinėti, mes pailsėję, visur tvarka...

Ir šventė

Na, ir dar vienas dalykas, kuriuo noriu pasigirti. Gegužės 24 d. šventėme mūsų santuokos metines. Kartu mes jau bevek treji meta, bet vestuvių metinės - ypatinga proga. Visi metai buvo nuostabūs.

Vyrui dovana patiko - ir neskaudėjo labai, ir gija gražiai, ir šiaip - prie jo ispaniško stiliaus tiko :).

Kitąmet, sakiau, dovanosiu tatuiruotę. Tikiuosi, jis man irgi :).

Vyriškas požiūris III. Los procesos

Edis

Šviesolaidis. Nežinau, ar dar yra pasaulyje kalbų, kuriomis šis stebuklas būtų pavadintas tiksliau ir pakiliau, nei lietuviškai. Man žinomose kalbose akcentuojama jo technologinė kilmė (dominuoja „skaidulos“ arba „pluoštas“, matyt, siekiant sureikšminti vos storesnės už žmogaus plauką stiklo pluošto skaidulos galimybes perduoti milžiniškus informacijos kiekius; tiesa, braliukai latviai, kaip įprasta, ir čia sugebėjo palinksminti žodyną „optinių skiedrų“ terminu). O štai lietuvių kalboje pavyko vienu žodžiu aprėpti ir prigimtų, ir paskirtį, ir reikšmę žmonijai: švieso-laidis!

Jau senokai pagrasinau pasidalinti įspūdžiais apie interneto perkėlimą Ispanijoje, apie tarpgalaktinį šuolį nuo seno gero lėto varinio prie kosmiškai greito šviesolaidinio interneto. Taigi, atsikraustėme į  Massarrojos, Valensijos priemiestį visai greta mūsų buvusios gyvenvietės. Ir atėjo ŠVIESA! Tiesa, ne iškart: kurį laiką ji buvo stabtelėjusi vietiniame Movistar (=Telefonica) padalinyje, bet juk pamenate klasiką dainuojant, kad „grožis niekuomet nesigavo lengvai“? Tas padalinys toks nedidukas, vos trys darbuotojai, ir jį labiau tiktų vadinti ne kaip esame įpratę - Klientų aptarnavimo centru (mūsiškai KAC‘as) ar Klientų aptarnavimo skyriumi (atitinkamai KAS‘as), o Klientų aptarnavimo poskyriu (KAP‘as). Nors gal ir ne tik dėl dydžio...

Atvykau į tą KAP‘ą prieš porą savaičių iki kraustymosi, kad iš anksto rezervuoti interneto perkėlimą, ir kad gauti tą mobilų, kuris jau senokai priklausė pagal turimą paslaugų rinkinį. Darbo dienos rytą daugiau klientų nebuvo, todėl susitvarkėme, galima sakyti, žaibiškai, per pusantros valandos. Su manimi dirbo dviese: klientų aptarnavimo specialistas ir vedėja, kuri prisijungė, vos tam pirmajam paporinau, ko atėjau: kad noriu perkelti paslaugas kitu adresu, kartu pakeičiant DSL planą į šviesolaidžio, ir tuo pačiu dar gauti man priklausančią SIM kortelę mobiliam. Tiesiog maniau, rytas, visi pailsėję, nei įtampos, nei eilės ir pan., todėl galima pabandyti nepaisyti auksinės „one thing at a time“ taisyklės, taikytinos padavėjams ir kitiems klientų aptarnavime dirbantiems žmonėms, siekiant neperkrauti jų dėmesio bei trumpalaikės atminties daugiasluoksniais užsakymais ar kompleksinėmis problemomis, ir vienu metu formuluoti tik vieną klausimą ar užduotį...

Nesenai Delfyje perskaičiau apie tai, kad iš esmės medicina jau pasirengusi galvos persodinimo operacijai, ir netgi yra savanoris. Taigi, tas kapo vyrukas, išgirdęs ko atėjau, atrodė taip, tarsi jam ką tik pabandžiau detaliai paaiškinti šios neurochirurginės operacijos eigą, tuo pačiu informavęs, kad pacientas yra jis... Nežinau, kaip ta vedėja, būdama patalpos gilumoje susiprato įsitraukti, nes kokių nors neįprastų garsų nebuvo, gal vyruko neverbalika iš nugaros ar jos apatinės dalies buvo pakankamai iškalbinga, o gal ji tiesiog gera vadovė, kaip bebūtų, jai priėjus iškart prasidėjo konstruktyvus darbas su klientu. T.y. manim.

Taigi, sakau, štai mūsų dabartinė sutartis DSL rinkiniui su mobiliu, štai mūsų naujas adresas, kuriuo norėsim šviesolaidžio rinkinio, gal galėtume sutarti dėl jo aktyvavimo datos, por favor? Žinoma, sako, seguramente, tik malonėkite pasakyti savo telefono numerį... Taigi, sakau, panele, kad to mobilaus telefono kaip tik dar ir neturiu? Nea, sako, reikia jūsų fiksuoto telefono numerio... A, tą numerį tai sakau gal ir turime, tik jo taip niekuomet ir nesužinojau, nes nei tas fiksuotas telefonas buvo pajungiamas, nei kada nors planavome juo naudotis. Oi, surimtėja vedėja, tai labai blogai, lo siento, apgailestauju atseit, bet tokiu atveju ir aš nežinau, ar galėsime jums padėti... Palaukite, sakau, va mano sutartis su kliento kodu, adresu ir kt., va mano ispaniška tapatybės kortelė su tuo visiems taip reikalingu nifnif numeriu, gal malonėtumėte savo sistemose susirasti? Priešinosi ilgai, teksto sakė daug, supratau ne viską, tačiau iš pečių traukymo bei galvų purtymo buvo aišku, kad kažką išgauti bus oi kaip nelengva, bet juk ir mes čia ne antrą dieną ar savaitę, verdad?! Žodžiu, kapo vedėja kažkur skambinėjo telefonu, kažkam kažką diktavo, tie kažko ieškojo ir diktavo jai atgal, ji rašė visa tai ranka ant lapo, ant kurio prieš tai nusikopijavo mano ispanišką tapatybės kortelę, tada visa tai vėl kopijavo, tada kažkur segė... Iš klientų salės pusės visa tai priminė tokią šeimyninę - buitinę sceną, na, kai žmona skambina vyrui ir sako, brangusis, nueičiau į rūsį bulvių vakarienei, tik niekur negaliu rasti rūsio rakto, gal žinai, kur jis galėtų būti, o tas atsako, na, turėtų būti koridoriaus spintelės stalčiuke, bet jei ten nėra, pažiūrėk, mieloji, mano treningo kišenėje, vakar ėjau į rūsį paimti bolgarkės, tai gal netyčia nepadėjau į vietą... 

Apskritai, Ispanijoje kiekviena klientų aptarnavimo situacija neišvengiamai primena daugiavaikės šeimos kasdienybę. Kiek žmonių bestovėtų eilėje, kokio sudėtingumo bebūtų problema ar paslauga, pradedant autorizuotame automobilių servise vis pasišviečiant prožektoriais vykstančia diskusija apie tai, ar keisime tik stabdžių kaladėles, ar ir diskus, o gal ne visų ratų, o tik priekinių ir t.t., ir baigiant sūrio gabalėlio pasvėrimu Carrefour‘e, visada, t.y. VISADA! prie tave aptarnaujančio žmogaus prieis jo kolega su kokiu nors klausimu, ir visada jų pokalbis bus skubesnis ir svarbesnis, kaip taisyklė jie ims kažko ieškoti, ko anas neranda, arba bandyti įjungti, ko anas neįjungia, arba viską palikę kartu eis pas trečią, kuris gal žinos, o tada jiems visiems trims dar gali prireikti ir paskambinti kažkur, ir tu niekuomet neišgirsi perdon arba minutito, nes tai yra taip natūralu ir visiems suprantama, tarsi tėvų santykiuose su vaikais, kai į bendravimo su vyresniais sceną įsiveržia jauniausias ir užtikrintai uzurpuoja visą dėmesį bei bendravimo eterį, nes jo reikalai dėl labai suprantamų priežasčių yra neatidėliotini, o visi aplink supratingi ir mandagiai šypsosi, tranquilo, juk tie mūsų reikaliukai nėra nei skubūs, nei tokie jau labai svarbūs... Žodžiu, klientas Ispanijoje visuomet yra vyriausias vaikas, o kolega to, kuris jį aptarnauja, visuomet yra jauniausias, ir tas vaikų darželio modelis išplinta į kitas sritis, ką mano įžvalgi žmona užfiksavo turbūt jau po nepilno mėnesio praleisto čia, pareikšdama, jog jai sunku atsikratyti įspūdžio, tarsi gyventume tarp didelių vaikų...       

     

Turbūt supratote, kad mums su vedėja ir jos kolega bendraujant avanscenoje, iš patalpos gilumos bent porą kartų tarsi pagal scenarijų įplaukė dar viena jų kolegė bejėgiškai nusvirusiomis rankomis, laikančiomis kažkokius popierius, be jokių ceremonijų vidury sakinio užduodavo savo klausimą vedėjai, tada pastaroji be jokių ceremonijų imdavosi jį spręsti, tas vyrukas taip pat neva kažkuo užsiimdavo, kartais bakstelėdamas kokį nors klaviatūros mygtuką ar kažką užrašydamas ant lapelio, nors reikia atiduoti pagarbą tai vedėjai: kas kartą, kai mus nutraukdavo, bijojau, kad jai grįžus teks pradėti viską nuo pradžių, bet ji pademonstravo pavydėtiną profesionalumą ir tęsdavo sakinį taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Ot čia tai MAMA, pamaniau!

Baigėsi viskas gerai: kaip supratau iš gilaus sinchroniško judviejų atodūsio, bingo, visa paslaugų perjungimui reikalinga informacija yra, galima pradėti dirbti! Gavau aš tą savo SIM kortelę, sutarėme dėl konkrečios dienos už dviejų savaičių, kada man skambins inžinierius, kad sutarti dėl konkretaus atvykimo laiko, kapo darbuotojai triumfavo, tam laikui jau prisirinkusių klientų akyse atsispindėjo palengvėjimas, o gal tai buvo džiaugsmo ašaros, ore kvepėjo pavasariu bei pergale, parėjęs namo iškart įsidėjau į mobilų išsvajotąją SIM kortelę, ir nepraėjus nė pusvalandžiui, sulaukiau pirmo skambučio!  Skambino inžinierius. Tas kur už dviejų savaičių. Sako, mañana de la mañana, suprask, rytoj ryte, ateinu pajunginėti. Palauk, sakau, tarėmės už dviejų savaičių, mes dar ten negyvename?! Ne, sako, caballero, pas mane užrašyta mañana...

Ką darytum, Vytautai? Taigi, ir aš, pasakęs, kad rytoj imposible, kitą dieną nuo labo ryto jau vėl tame kape, norėčiau išsiaiškinti, kas ką pripainiojo, tik vedėjos nėra, o ir darbuotoja kita, bet dėmesinga tokia, išklausė, ir patarimą davė nemirktelėjusi: o tu, sako, señor, kai tik inžinierius skambins ir sakys, kad jau ryt ateina, sakyk jam - ne, netinka, kaip tyčia rytoj negaliu, skambink kitą dieną; ir taip toliau, iki priartėsite prie reikiamos datos... Na, aš ne toks jautrus kaip ji, gal dėl to, kad kraustymosi rūpesčių ir taip per akis (ten buvo įdomių atradimų, apie juos neužilgo papasakosiu atskirai), o gal dėl to, kad jau išvakarėse, palikęs automobilį prie to kapo, ir užtrukęs trigubai ilgiau nei planavau, už automobilio valytuvo radau linkėjimus nuo ayuntamiento su baudos kvitu, žodžiu, bandau demonstruoti išmanymą ir siūlyti gal visgi kažką pakoreguoti sistemose, kad vieniems nereiktų skambinėti, o kitiems meluoti, bet specialistė atkakliai ir maloniai varo savo: patikėk, sako, taip bus geriau... Vale, sutarėm, toliau viskas ėjo kaip sviestu patepta, sulaukėme sutartos dienos, inžinierius ir prisiskambino, ir atėjo, ir kabelius pratampė, ir pajungė, ir dar painstruktavo (šį kartą alaus nesiūliau, gal tikrai nereikia?!), ir iškart pamiršome, ką reiškia lėtas internetas.

Tik viena smulkmena dar liko: grąžinti DSL įrangą iš to seno namo, ir nuo tada Movistar jau nustos skaičiuoti mokesčius už DSL planą, ir skaičiuos tik už šviesolaidį. Vale. Vos aktyvavo šviesolaidį, aš su ta sena įranga vėl į Movistar‘ą, nuotaika pakili dėl to 75 Mbps greičiu švilpiančio interneto, tuo labiau kad tame kape iš gatvės pro langą jau matau ir aną vyruką, ir tą panelę, tik truputį neramu, nes vedėjos nėra, bet ką čia, juk toliau viskas jau paprasta, va, sakau įėjęs, mielieji, mano įranga, prašom padėti paukščiuką kur reikia ir bėgu, nes vėl ne vietoje teko palikti automobilį, o jame mano mylima žmona pakeliui iš darbo, nusprendėme sutaupyti laiko ir stabtelėti kartu, dar sakiau jai, va, pabūk keletą minučių, pasiklausyk muzikos, užtruks tikrrrai ne daugiau kaip porą dainų ir aš jau čia... Malonu, sako tas kapo vyrukas, tuoj dėsiu paukščiuką, tik reikia tamstos kodo... Turi, sakau, amigo, visus kodus, bet ir aš jau mokytas, tai esu pasiėmęs visas tas sutartis, žiūrėk, sakau, pronto, kur tas kodas, nes turiu bėgti... Ne, sako, aš to kodo nežinau, tu jį turi turėti. Iš kur, klausiu? O turėjai būti buvęs paskambinęs (vertimas gali būti netikslus, manau, sudėtingiausia ispaniško gramatikos dalis yra laikai) Movistar trumpuoju numeriu ir būti buvęs gavęs... Bueno, sakau, gerai, kad dabar įspėjai, tai jau gal tokiu atveju ir pažiūrėk dar kartelį savo komplikuotose sistemose to kodo, kad jau taip, gal jis kartais ten yra kur buvęs kur nebuvęs? Ne, sako, jo ten nėra, tu jį turi būti buvęs gavęs, paskambinęs tuo trumpuoju... Paskambinęs jums, sakau? Taip, sako, mums. O, sakau, jūs patys sau negalėtumėte būti buvę pasiskambinę ir būti buvę susižinoję? Ne, sako, ponuli, procesas...

Supratau. Skambinu iš jų kapo jų trumpuoju. Jiems. Aišku, atsiliepia geležinė boba su instrukcijomis, pusės jų nesuprantu, baigiame tuo, kad perduodu ragelį tam maloniam vyrukui, jis skambina iš naujo,  suspaudo mygtukus, gauna pokalbiui tikrą žmogų, kažką jam diktuoja, tas diktuoja atgal, toliau, nepatikėsi, šitas išsitraukia tą lapą, kur, pameni, minėjau, nukopijuota mano tapatybės kortelė ir ranka surašyti mūsų duomenys (neegzistuojančio fiksuoto telefono numeris, mano mobilaus numeris ir kt.), ant to lapo vėl ranka užrašo tą nelemtą kodą, dabar jau visas lapas išmargintas skirtinga rašysena prirašytų skaitmenų, Štirlicas apsiverktų ir niekad gyvenime nieko ten neiššifruotų, bet juk XXI amžius, Vakarų Europa, viskas suveikia, maža to, vėl užplūsta telefoninės šeimyninės idilės vaizdiniai su vaikais, treningais ir bolgarkėmis... Grąžinau pagaliau tą įrangą, tik užtrukome ne porą dainų, o beveik visą albumą, o mano ir žmonos muzikiniai skoniai sutampa tik iš dalies, kaip tyčia, jai sėdint mašinoje gerą pusvalandį vietoje planuotų penkių minučių ta dalis nepasitaikė, gerai, kad ji tokia supratinga, o ir patyrusi jau čia, pakako pasakyti vieną žodį... Esu tikras, tu, Vytautai, jį atspėjai iškart. Na taip. PROCESAS!   

Gegužinės nuotaikos

Naktis. Nesimiega. 

- Girdi, Edi, kai tylu? Jokių mašinų nei iš tolo...

- Girdžiu. Jau kaip gerai GIRDŽIU...

Cikados rėkia kaip išprotėję, ir paukščiai čiulba neatsikvėpdami, ir vanduo čiurlena - visą parą veikia baseino filtravimas... Kur čia tokios "tylos" negirdėsi... :)

Ieškodami namų vos ne metrais matavome atstumą iki artimiausių kelių - bėgome nuo miesto ir mašinų ūžimo. Susiradome namuką atkampiausioje vietoje. Ir kas galėjo pagalvoti, kad kartu su mumis nuo miesto triukšmo pabėgo visi balsingi Valensijos gyviai :). Na, tikiuosi, prie to nesunkiai priprasime...

Keletas kadrų nuo stogo. Apelsinų laukai kairėje:

Valensijos dangoraižiai kaip tolimas miražas:

Massarochos ir Moncada miesteliai, o už jų jūra:

O praėjusį savaitgalį prasidėjo vasara. Balandžio pabaigoje temperatūra kilo virš 20. Gegužės 1 d. Salomėja su Rojum išbandė baseiną - nors visaip bandė rodyti, kad vanduo nešaltas, bet ilgai ten neužsibuvo. Šeštadienį vanduo buvo testuojamas dukart. O sekmadienį temperatūra šoktelėjo iki 35, todėl vaikai mirko į valias.

Prisiminėme, ką reiškia vasara Ispanijoje... Kai negali lauke vaikščioti basomis, nes plytelės degina - užtat vanduo baseine kaip arbata. Kai negali nešioti kelnių ar ilgesnių suknelių - užtat užmiršti bet kokius kompleksus apie netobulas kojas. Kai tenka atsisakyti šokoladinių saldainių, nes jie lydosi dėžutėje - užtat ledų negali atsivalgyti. Kai naktį negali pailsėti, nes tai koks uodas prazvimbia, tai paukščiams nesimiega - užtat dieną viskas žydi, kvepia, čiulba, ir jautiesi kaip išgalvotame pasaulyje ... Mūsų kieme vos keli augalėliai, bet ir jie nesikuklina:

Nors mėgstu pazysti, kaip man trūksta Lietuvos rūkų ir lietaus, kurie tokie raminantys ir meditaciniai, turiu prisipažinti, kad Lietuvoje raudočiau, ilgėdamasi ispaniškos šilumos, šviesos ir lengvo vėjelio nuo jūros.

Vaikai irgi gyvena vasarinėmis nuotaikomis. Mokykloje prasidėjo metų projektų pristatymas. Salomėjos klasė surengė vaidinimą apie Afriką, kuriame ji įtikinamai suvaidino mangustą :):

 

 

O Elena su mokyklos teatro grupe parodė miuziklą "Merė Popins", kuriame Elena puikiai sudainavo už Merę:

Laukiam, kuo nustebins Rojaus klasė... Nors jis šiemet sudalyvavo Caxtono talentų šou, tai jam scenos jau pakako (jis groja pirmas: https://www.youtube.com/watch?v=rQvASq-G3hI). Labai jaudinosi, kad salė didelė, kad jis nerepetavęs pakankamai, kad tikrai susikirs... Bet Elena jį padrąsino ir įkalbėjo. Net pažadėjo, jog jei brolis pamirš natas, ji išbėgs į sceną ir pašoks - užpildys pauzę :). Rojui koncertuoti patiko, tik kitąmet, sakė, gros ir dainuos lietuviškai - jau pradėjo repetuoti pora Marijono dainų.

Taip ir gyvenam - baseinas, ledai, grilis. Dar - mokykla (Elenos egzaminai!) ir darbas - toks intensyvus, kad vyras jau greit bijos klausti, ką veikiau dieną, nes kai užsivedu... Ir buitis buitis buitis... Pasiilgau šventės - mažos, elegantiškos, su ilgom  suknelėm, Elenos makiažais, mūsų mylima muzika ir visokiais kitais gražiais, skaniais ir jaukiais dalykais... Artėja vestuvių metinės - valio :).

O vakarais įnikom į serialą - prisiminėme seną gerą "Twin Peaks". Tai pasibaisinam prieš dienos pabaigą ir einam klausytis svirpimų, treliavimų ir ūkavimų...

"The owls are not what they seem, agent Cooper. The owls are not what they seem..." :)