Vėl gegužio žiedai

Rytoj keliaujame į Barseloną - ACDC koncertas man su Edžiu, Ispanijos futbolo finalas berniukams, parduotuvės mergaitėms, susitikimas su draugais, la Rambla, Gaudi namai, tapos ir  sangria... Tai, prieš neriant į naujus įspūdžius, stengiuosi suarchyvuoti didžiausius gegužės įvykius.

Lietuviška mokyklėlė Nijar miestelyje

Gegužės 20 d. su Edžiu ir konsulato kolega vykome  jau į trečia konsulinę misiją Almerijoje. Minia lietuvių su šeimomis, vaikais, vežimėliais. Visiems reikia naujų dokumentų, kiekvienas turi ko paklausti, visų situacijos sudėtingos...

Kaskart misijoje nutinka įvairių istorijų, kurias grįžę pasakojame draugams ir kolegoms. Bet šįkart pati geriausia išvykos istorija laukė dar neprivažiavus Almerijos, gražiame Nijar miestelyje, kur įsikūrusi lietuviška mokyklėlė.

Konsulatas buvo pakviestas į mokyklėlės sezono uždarymo šventę. Važiuodami daug nesitikėjome. Ką čia slėpti - dažnai tokios savaitgalinės mokyklos veikia be didelio entuziazmo. Vaikams tai slegianti šeštadieninė prievolė, o jų tėvams - pliusiukas sąžinės apraminimui, jog padarė viską, kad vaikai kalbos nepamirštų.

Taigi, atvairuojame į mažutį, bet gražų ir gyvą Nijarą. Vienos gatvės kaimukas, bet visas pilnas parduotuvėlių, kepyklėlių, puodžių dirbtuvių. Susitinkame lietuvę Editą, kuri mielai mums rodo kelią į  mokytojos namus, kuriuose vyks šventė. Gatvelės vis siaurėja, vis labiau vingiuoja. Stabdome Konsulato mašiną  - toliau šitas gargaras nepravažiuos.

"Dar apie puskilometris liko", - sako Edita. Na, pasivaikščiosime, nieko baisaus.

Keliaujame. Miestelis baigiasi. Kapoju žvyrkelį savo bateliais (ar batelius žvyrkeliu) . Kelias į kalną. Šilta.

Ir tada už posūkio, pačioje kelio pabaigoje pamatome vienišą  baltą namuką. Už jo - tik laukai ir kalnai. Prie namelio terasa su vytelių stogu, kurių puse vėjai jau išnešiojo. Šalia namuko - didžiulis pasakiškas šv. Jono pupų medis, apkarstytas supynėmis, jo viršuje suręstas namelis drąsiausiems. Aplink jį straksi vaikai - aštuoni baltapūkiai lietuviukai - mergaitės storomis kasomis, berniukai strazdanotomis nosimis. Užima kvapą...

Mokytoja Jurgita Vilė (su tais apvaliais akinukais labai jau primena vieną gerietę keistuolę iš tokios vaikiškos knygelės) šypsosi ir siūlo savo sumakaluoto limonado: "Nežiūrėkit, kad spalva keista, geras limonadas: citrinų kaimynai davė, cukrus rudas - kitokio neturėjau". "Gal kam Napoleono - mamos kepė." "Ir abrikosais vaišinkitės! Matote jų dubenį? Kažkas išmetė, nes kampas nuskeltas, o aš paėmiau - gi toks gražus...".  Stalas lužta - vaisių ir saldumynų balius. Jurgita sukasi su ta linksma klouno suknele. Vaikai kaip paukšteliai prilekia-palesa ir atgal prie pasakų medžio...

 

"Dabar sėskit, "- sako Jurgita. "Bus vaidinimas".

Visi įsitaiso ant ko tik gali - į terasą išnešti turbūt visi namelio baldai. Vaikai sutūpia ant megztų pagalvėlių. Ir tada mokytoja nueina į namuką. Ten ji atviras duris užremia kitomis - senomis durimis, perdarytomis į teatro sceną. Ji dainuoja, vaidina, keičia dekoracijas, kalbina vaikus... Visi patekinti tokie, atsipalaidavę, visi dalyvauja. Vaidinimo pabaigoje vaikai gauna po dovanėlę - po jų žinomą dainelę voke su kaspinėliu. Ir tada visi tas daineles dainuoja, tėvai irgi...

"Gaila," - sako Edita,-"mokytoja greit išvažiuos. Mums jos labai truks, vaikai taip prisirišę..."

"Turiu važiuoti", - teisinasi Jurgita. -" Viskas čia puiku, bet aš Nijare jau aštuoni mėnesiai. Visus jau pažįstu, visi žino mane, visą miestelį jau pakalbinau. Visą!  Man kaip oro reikia naujų žmonių ir vietų. Tai keliausiu su vaikais toliau - jiems treji ir šešeri. Gal į tokį miestelį prie Malagos. Gal ten mokyklėlės reikia? Nors šiaip, esu prancūzistė, verčiu, dirbu internetu. Neprapulsime. Mes visada keliaujame. Vaikams patinka keliauti. Gyvenome Portugalijoje, kitose Ispanijos vietose... Kaip greit jie čia kalbą išmoko! Mažajai ir kalbos nereikia - su savo didelėm akim ir por favor gali gauti absoliučiai viską!"- beria Jurgita ir visą laiką juokiasi. "Mes trise - tėtis su mumis negyvena,"- nutyla, bet tik sekundei. Šypsena išlieka.

Po šventės važiuojame į Almeriją, o aš jaučiuosi viena koja likusi Nijare. Štai kaip, pasirodo, įmanoma. Kiek žmonių visą gyvenimą praleidžia svajodami, kad gyvens laisvą gyvenimą, kad daug keliaus, gal įsikurs kažkur kitur, kokioje nuostabioje šalyje, mažame namelyje, su tyru oru ir svaigiais vaizdais, dirbs tik prasmingą darbą, tik svajonių darbą, ir jokio kito... O vietoje to visą gyvenimą praleidžia gyvendami neišsvajotame, bet likvidžiame nekilnojamajame turte, dirbdami belekokį darbą, bet užtat su socialinėm garantijom, nes taip susiklostė - vaikai maži, gyvenimas sunkus...

Aha. Papasakokite tai Jugitai, kuri viena su dviem pypliukais ir šypsena keliauja per pasaulį.

Labai norėčiau, kad mano vaikai galėtų eiti į jos lietuvišką mokyklėlę. Lietuvių kalbos galės ir nesimokyti, bet viso kito - būtinai.

O tuo metu namuose...

Kol mūsų nebuvo namuose, vaikai palangių neprarymojo, o ir šiaip nelabai tesiilgėjo, mat juos prižiūrėjo seneliai, atvykę trumpam paviešėti. Blynai nuo ryto, naminiai pyragai popiet, stalo tenisas, baseinas ir šaškės - viskas, ko reikia pilnai laimei.

Tiesa, grįžę Rojų radome su nauju aksesuaru - nuoširdžiai pažaidė mokykloje krepšinį. Kuriam laikui ate baiseinui ir gitarai. Bet jis dėl to nesigraužia. Gipsas su įtvaru atrodo solidžiai - klasiokų pagarba ir susižavėjimas jį lydės apie mėnesį.

O tėvams, panašu, čia patiko, dėl ko labai džiaugiamės. Parodėme jiems miestą ir apylinkes. Buvo sužavėti.

                                                   

                                                           

Nerimavom dėl orų prognozės - viena dienelė jiems kliuvo pagerinta: vėjo gūsis iš Afrikos atnešė karštį, temperatūra šoktelėjo iki 46, bet išgyvenome. Dabar tėvai gali didžiuotis, kad, pamanyk, nieko čia tokio jau ypatingo, matėm-patyrėm-ir ką?... :). Kitas dienas oras buvo tobulas - nukrito keli lašai lietaus, tačiau dažniausiai buvo saulėta ir šilta. Vaikai močiutę pamokė plaukti, senelis vaikus pamokė šaškių kombinacijų - visi laimėjo. Tikimės, kad seneliai norės sugrįžti, nes jie - patys geriausi svečiai: namuose kvepia pyragais, vaikai apšokinėti, mes pailsėję, visur tvarka...

Ir šventė

Na, ir dar vienas dalykas, kuriuo noriu pasigirti. Gegužės 24 d. šventėme mūsų santuokos metines. Kartu mes jau bevek treji meta, bet vestuvių metinės - ypatinga proga. Visi metai buvo nuostabūs.

Vyrui dovana patiko - ir neskaudėjo labai, ir gija gražiai, ir šiaip - prie jo ispaniško stiliaus tiko :).

Kitąmet, sakiau, dovanosiu tatuiruotę. Tikiuosi, jis man irgi :).