2016 m. sausio 23 d., šeštadienis

Slidinėjimo atostogos

Netrumpas reportažas apie žiemos atostogų kelionę po Ispaniją.

O buvo taip:

Jau pernai svarstėme apie slidinėjimą Ispanijoje, tačiau suviliojo Gibraltaras ir Granada, todėl planus atidėjome. Rudenį į Ispaniją atsikraustė Edžio bičiulis Larijus - metęs samdomus darbus Lietuvoje gavo slidinėjimo instruktoriaus licenciją ir patraukė link Sierra Nevados. Atsikraustė su šeima - dukrytė dar kūdikis, o sūnus tik pora metų jaunesnis už Rojų. Ir žmona. Mano bendravardė. Ir bendrapavardė. Ne, nejuokauju. Būna, moterys susitinka oficialiame priėmime su vienodomis suknelėmis ir susinepatogina, o mes Jovaišos fotografijų parodos atidaryme Valensijoje susitikome su vienodais vardais ir pavardėm, ir ką - ir nieko. Išgyvenome. Bet tai dar kartą priminė man, kad pavardę reikia pakeisti. Vat, paaugs truputį mažoji...

Taigi, šios žiemos planas buvo aiškus - susitinkame su Larijum, Sonata ir vaikais Sierra Nevadoje. Ilgai nelaukę rezervavome apartamentus sausio pradžiai.

Ši žiema Ispanijoje šilta kaip niekad. Artėjo Kalėdos, o Sierra Nevadoje šviežio sniego nei užuominos. Praėjo Naujieji, bet vis dar nei snaigytės...

Su viltim ir tikėjimu, kad žiema ateiti turi gi pagaliau kažkada tai!, susikrovėme lagaminus ir išvykome į kelionę.Tuo pačiu nusprendėme aplankyti dar keletą Ispanijos grožybių. Elena tomis dienomis atostogavo Lietuvoje, tai išsiruošėme keturiese.

Visų pirma - Sevilija (nežinau, kodėl ją taip taria ir rašo lietuviai - Sevilla tariama Sevija). Taigi, miestas didelis ir gražus, galima vaikštinėti (o jei lyja ir tingisi- karieta važinėtis) be galo. Daug gražių rūmų, fontanų ir parkų, ir šventinės kalėdinės nuotaikos likučių. Hmmm, turbūt esu išpaikinta gyvenimo ir įspūdžių, kad miestas manęs nenustebino. Gavau viską, ko tikėjausi, ir nieko daugiau...









O tada laukė kelionės siurprizas - Zahara miestelis. Šalia milžiniškos užtvankos, ant kalniuko, baltų degtukų dėžučių ir virbalais megztų bažnyčios stogelių. Vaizdai atima kvapą, gražu iki graudulio. Miestukas, kuriame galėčiau gyventi.










Ir Ronda. Ronda įsikūrusi ant milžiniškos įgriuvos krašto, tokia iškilminga ir kiek bauginanti.






Po Rondos patraukėme į Sierra Nevadą. Kaip mes radome apartamentus, gal kada parašys Edis - man nervai nelaiko kartais tų ispaniškų atsakomybės ir pareigų suvokimo subtilybių. Taigi, aš iškart sklandžiai peršoku prie momento, kai mes pagaliau pasiekėme garažą, atradome, kaip į jį patekti, gavome apartamentų raktus, susiradome Edificio Europa ir atidarėme mūsų apartamentų duris. Oi.

Po trijų minučių pareiškiau, kad daiktų iš mašinos galime net nenešti - mes čia neapsistosime. Apartamentai gal ir neblogi, tačiau, panašu, šiemet šildymas net nebuvo įjungtas, o ir šiaip jie svečiams dar neparuošti. 

Edis reagavo ramiau - man bebambant jis sunešė daiktus, sutaisė radiatorius, pajungė šildymą, sutvarkė elektrą ir apšvietimą, paskambino prižiūrėtojai, kad atneštų užmirštas patalynes ir visus kitus privalomus dalykus...

Vakarieniavome su striukėmis - namai šilo lėtai. Ir nors tu verk - šalta, tamsu, sniego nėr. O dar žinant, kad namuose, Valensijoje, šviesu ir gera. Ir 22 laipsniai šilumos!!!

Man kilo visokių egzistencinių klausimų. Edis vis vien nepasidavė.

O kitą dieną - stebuklas- pasnigo. Be jokių vilčių, be prognozių, tiesiog vakare kaip iš kiauro kibiro išdribo sniegas. Ir tada viskas stojo į savo vėžes.


Net apartamentai tapo jaukesni. Ypač po to, kai Larijaus sūnus Patrikas, įžengęs į mūsų laiptinę, nusistebėjo: "Oho, čia pas jus kietai, kaip Kung-Fu Panda kalėjime!!!" 


Salomėja pavėlavo į slidininkų mokyklėlę viena diena, todėl jai nuskilo - slidinėjimo ją mokė Edis. Kantrybė jo begalinė, mokytojo gebėjimai verti tik pagyrų, dėmesys vaikui šimtaprosentinis, taigi, po poros dienų Salomėja jau gan tvirtai stovėjo ant slidžių. Rojui nuskilo irgi, nes kol Edis su Salomėja mokėsi, jis lenktyniavo su Patriku, prižiūrimas instruktoriaus Larijaus.























Aš tuo metu vaikštinėjau apylinkėmis ir grožėjausi vaizdais. Klausite, kodėl neslidinėjau aš? Man nepatinka. Aš bijau aukščio, man neramu, dėl savęs, dėl vaikų, dėl Edžio. Ant kalno viršūnės mielai pasigrožėčiau apylinkėmis, bet mintis viena - jėzusmarija, tai kaip man čia nusileisti gyvai sveikai... Vyrai įkalbinėjo dar kartą pabandyti. Larijus žadėjo, kad išmokys tas baimes nugalėti ir skrieti profiškai. Edis tikino, kad kalnuose ant slidžių manęs laukia ne tik sportas, bet ir sveikas adrenalinas. Cha! Žinotumėt jūs, kiek adrenalino aš gaunu kasdien išlydėdama į keltuvus savo kosmonautų šeimyną ir laukdama visų sugrįžtant! O jau kiek endorfinų prisigamina, kai pamatau sugrįžtančius visus sveikus ir gyvus!

Koks kibiras adrenalino pasigamino manyje, kai paskutinę slidinėjimo dieną Edis paskambino nuo kalno ir paskyrė pasimatymą medpunkte - Rojus susižeidė koją. Ir kiek endorfinų po rentgeno, kai paaiškėjo, kad raiščiai netrūkę!

Taigi, viskas gerai, kas gerai baigiasi. Grįžom namo į savo šiltąją Valensiją su dainom. 


Rojaus koja beveik išgijo. Ir mes jau planuojame slidinėjimą kitąmet...




2016 m. sausio 20 d., trečiadienis

Vyriškas požiūris V. 100 metrų iki jūros

Ir vėl Edžio laiškas - keletas pastebėjimų apie mūsų kasdienybę ir šventes Ispanijoje. Keletą įvykių esu aprašius anksčiau, bet kitu kampu aprašyti jie atrodo dar smagiau. Apskritai, čia liūdna nebūna. Gero skaitymo :).

 
 
Ankstesniuose laiškuose iš Ispanijos daugiausiai kliuvo paslaugoms: buitinė asimiliacija yra pirmoji ir neišvengiama integracijos stadija, kuomet kiekviena diena kupina atradimų, apie kuriuos, kaip sako psichoterapeutai, norisi pasikalbėti. Apskritai stresą vertinu teigiamai ir pritariu tvirtinantiems, kad tai nėra vien tik blogis, kad jis turi savo psichologinę ir antropologinę paskirtį, t.y. padeda mobilizuotis prisitaikymui ir t.t. Tačiau tos integracijos kontekste neramina tai, kad pasak kultūrinio šoko klasikų, po euforijos, dezorientacijos ir neigimo prasideda adaptacija ir galiausiai priėmimas, suprask, vis daugiau dalykų, kurie dar prieš metus varė į neviltį, pradeda atrodyti OK, vis dažniau pakanka ironiškai linktelėti ar susižvalgyti, o  ne griebtis už galvos ar širdies, žodžiu, įsijungia mechanizmai, nukreipiantys į konstruktyvesnį santykį su tikrove, nes juk nevaikščiosi nustebęs antrus metus iš eilės, a ne?
 
Dabar supranti, kodėl taip retai beparašau? Ne, rimtai, juk jei vidinė harmonija ką nors ir skatina rašyti, tai nebent gyvenimo būdo konsultantus ir sėkmės mokytojus (nors manęs atkakliai neapleidžia įtarimas, kad jie tai daro dėl visai kitų paskatų), o eiliniams piliečiams, nesugebantiems, kaip sakė Kaušpėdas, sugalvoti minčių, reikia kažkokių nekasdienių impulsų... Pora pastarųjų paskatino mane vėl prisėsti prie laptopo ir pakankinti jo klaviatūrą bei savo draugus, priverstus gauti eilinį trijų puslapių reportažą ir spręsti dilemą - trinti iškart ar iš smalsumo peržvelgti rytoj, mañana...        
 
Pirmą rimtesnį kultūrinį šoką patyriau vaikystėje, kai su tėvu atostogaudami Kryme lankėmės tokiame totoriškame miestelyje Bachčisaraj, ir iš ten nusprendėme paėjėti į kalnus (tada man tai buvo kalnai) pasižiūrėti vietinės įžymybės - ežero. Matėme jį nuo vienos plynaukštės, tik sunku buvo įvertinti atstumą, todėl sutikto vietinio paklausėme, ar toli iki to ežero. Tas įvertino nemirktelėjęs: „четыре килметра“ (četyre kilometra, t.y. keturi kilometrai). Ir už akimirkos patikslino: „с гаком (s hãkom, chocholiškai akcentuojant tą h, na, pažodžiui būtų „su trupučiu“). Nusprendę, kad kalnuotoje vietovėje atstumą įveiksime per porą valandų, ten nusimaudysime, pailsėsime, ir dar per porą valandų grįšime iki tamsos, pajudėjome link ežero. Gerai, kad buvo rytas. Nes jei iki ežero buvo keturi kilometrai su trupučiu, tai tas chocholiškas truputis, tas hakas sudarė tikrai ne mažiau kaip dar 4 km! Žodžiu, šiaip taip suvaikščiojome ir parsiradome vakare, tamsoje, nusikalę, ištroškę, alkani ir pikti ant visų ukrainiečių, totorių, rusų ir tikriausiai dar ant kažko, dabar jau nepamenu. Pyktis greit praėjo, iš tos istorijos vėliau kartais pasijuokdavome, kai būdavo proga iš akies įvertinti atstumą, o ilgainiui ją visai pamiršau. Kol vieną dieną...      
 
Draugaujame su keliomis vietinių lietuvių šeimomis. Puikūs žmonės, kūrybingi, veiklūs, linksmi, su daug vaikų. Vieni draugai atsivežė iš Lietuvos mobilią pirtį, tokį medinės statinės formos kemperį ant ratų su krosnimi, kaminu, akmenimis, ir važiuodami į jį dar pakrovė kelis šimtus vantų. Sekmadieniais pirtis atitempiama prie jūros, į pliažą tarp dviejų miestelių, kur beveik nebūna žmonių, ir vyksta smagi pirties diena su visais atributais, įskaitant vanojimą bei maudynes jūroje, alų, lietuviškus kumpius, sūrius, žalias devynerias ir t.t. Važiuojant į tą vietą per Pucol miestelį, sankryžoje stovi ženklas „Iki pliažo 100 metrų“. Pirmą kartą pasukus ir pavažiavus ne mažiau kaip kokius 300 metrų, jūros dar nesimatė, todėl prisiminiau tą vaikystės istoriją. Toliau važiuojant link jūros ją papasakojau. Visą. Pasijuokėme, aptarėme. Padarėme išvadas. Jūros vis nebuvo, todėl prisiminėme ir daugiau juokingų istorijų iš vaikysčių. Pagaliau pamatėme pakrantę, rūkstančią pirtį, būrį vaikų, privažiavę puolėme draugams į glėbius ir smagiai praleidome dieną.
 
Važiuodami kitą sekmadienį tiksliai išmatavome tuos 100 ispaniškų metrų. Japoniškas spidometras rodė 4 km. Keturis. Lygiai. Kaip iki to totoriško ežero. Gaila, kad nėjome pėsčiomis. Vaikai būtų turėję ką prisiminti. Dar pasijuokėme, kad kelio ženklą reiktų kiek pakoreguoti, tik ne atstumą, o tiesiog papildyti užrašu „100 metros y pico“ (100 metrų su trupučiu) arba, dar geriau, „Practicamente 100 metros“ (praktiškai 100 metrų). Suprantu, tas „praktiškai“ rėžia ausį, bet užtat kaip tiksliai atspindi mintį: „na, didelio čia daikto, greičiausiai vis tiek važiuosite mašina, tai koks skirtumas, todėl tranquilo,  nereikia čia labai sureikšminti tų metrų, pagaliau vis tiek niekur neskubėsite, juk niekas neskuba...“ ir pan. Realiai, čia net ne ženklo problema, o jo skaitytojo: kuo dažniau Ispanijoje sakysi praktiškai, tuo greičiau adaptuosiesi, integruosiesi, viską suprasi ir ilgainiui jausiesi tiesiog puikiai, nes žodis virs sąvoka, pastaroji – mintimi, ši – nuostata, o jau ta – vertybe. Sakau tau, neteisūs tie senovės rytų išminčiai, kurie teigė, kad kiek kartų bekartotum žodį chalva, nuo to burnoje saldu nepasidarys. Ir dar kaip pasidarys! Jie nieko nesuprato, nes nežinojo apie NLP, amygdalą ir visą kitą neuropsichologiją. Patikėk, kuo dažniau sakysi praktiškai, tuo greičiau viskas pradės atrodyti praktiškai neblogai, o vėliau ir labai gerai! Bėgant laikui, to burtažodžio sakyti netgi nebereikia, jis jau internalizuotas!  
 
Imkime, pavyzdžiui, renginių organizavimą. Ispanijoje kultmasiniai renginiai mėgstami, laukiami ir gausiai lankomi. Ir praktiškai neblogai organizuojami. Štai pavyzdžiui trylikametis Rojus treniruojasi Moncados krepšinio mokykloje. Pora treniruočių per savaitę, šeštadieniais rungtynės su kitų mokyklų vienmečių komandomis, uniformos su rėmėjų logotipais, salė su tribūnomis, klubas su prezidentu ir viciais, bent po vieną o tai ir po dvi komandas kiekvienai amžiaus grupei, žodžiu, vamos, per masiškumą į meistriškumą, per kokybę į profesionalumą... Į klubo sezono atidarymą sukviesti tėveliai, reporteriai, o taip pat, kaip sako LR premjeras - savaldybės atstovai, sukasi renginių vedėjai, fotografai, buvęs auklėtinis, vėliau tapęs nacionalinio krepšinio žvaigžde, atvilkta garso aparatūra, apšvietimas, pirotechnika, šokėjų grupė, už uždangos naujas automobilis su reklamomis, visi dalyvauja loterijoje, žodžiu, fiesta grande, kurios pabaigai vaikams dar užsakytos ir picos...
 
Viskas vyksta praktiškai taip, kaip turėtų: prasideda beveik laiku, tiesa, ilgokai neaišku, ar jau prasidėjo, nes kažkas darosi salėje, vaikšto žmonės su mikrofonais, kažkuris iš jų matyt vedėjas, kitas gal prezidentas, trečias tada greičiausiai atstovas, garsiakalbiai burzgia, tėveliai tribūnose toliau kažką pasakojasi, treneriai bando atsirinkti savo komandų ar bent panašesnius pagal ūgį vaikus, laksto kažkokios moterys su džinsais, matyt, irgi atsakingos, nors į salę turbūt neplanavo, čia aš dėl tų džinsų taip galvojau, nors vėliau paaiškėjo, kad klydau, ir kaip toj šviesios atminties maestro Povilaičio dainoje viskas vyksta „Netaip! Ne! Taip!“, nors susirinkusiems gal taip neatrodo, tiesą sakant, visai niekaip neatrodo, bet va, duoda daugiau garso, ir be reikalo, nes teksto vis tiek nesigirdi, tik prie burzgimo prisideda kažkokia dejonė, a, tas kur skaito iš lapo matyt yra svarbiausias, gal vedėjas arba prezidentas, ne, pagal amžių turėtų būti vedėjas, ne, va dabar išeina vedėjas, tas buvo turbūt asistentas ir greičiausiai sakė, kad tuoj prasidės, tiksliai, va, salėje jau kažkas paskubomis neša kelias kėdes, jas painiodamiesi užima kažkokie žmonės, matyt, šventės prezidiumo nariai, dar kažkas keletą kartų pereina skersai ir išilgai per salę, tuo tarpu prezidiumas ploja, vadinasi ir tribūnoms reiktų prisijungti, jos taip ir padaro, atrodo, iš pirmo karto nepataiko, nes tas su lapu kažką toliau kalba į mikrofoną nusisukęs, tada šviesa užgęsta, pliūpteli liepsna, kažką riaumoja diktorius, dabar jau garsiai, taip garsiai, tarsi kylantis naikintuvas, žodžiu, vėl nieko nesigirdi, a, čia buvo muzika, pagal kurią praktiškai kartu su ta liepsna prasideda krepšininkų pristatymas, jie po vieną išbėga iš užkulisių, diktorius perrėkdamas tą naikintuvą skaito pavardes ir dar kažką, fotografai šaudo blykstėmis, pirmi vaikai nežino, kur jiems eiti toliau, atrodo, niekas to nežino, bet po truputį viskas susitvarko, tėveliai tribūnose pradeda suprasti kas vyksta, vis labiau pataiko paploti kada reikia, šventė įsisiūbuoja ir tęsiasi tres horas y pico, tris valandas su tuo trupučiu, su pauzėmis loterijai, atstovų bei žvaigždžių pasisakymams, apie kuriuos susirinkę supranta iš to, kad prityla naikintuvas, ir su šokėjų grupės pasirodymais, kuriuos praktiškai beveik nuo pradžių lydi muzika bei uždegamos šviesos...
 
Pasinaudojęs proga prie šviesos nužvelgiu tribūnas. Visi šypsosi, ploja, mojuoja. Todo bien, viskas tvarkoje, vadinasi. Tik mes, lietuvaičiai, kažko įsitempę. Turbūt tiesiog dar nemokame atsipalaiduoti ir tokiais išbūti pusdienį. Nieko, kitose šventėse jau ir mes sudalyvausime tinkamai. Tiesa, tų picų taip ir nesulaukėme: po oficialiosios trijų valandų dalies vaikus šiaip taip susodino lauke prie stalų, jau buvo beveik vidurnaktis, tuo pat metu norėjosi keiktis ir gultis, tai sutarėme, kad po picų jie skambins ir nukeliavom namo. Paskambino, paėmėm, pasidžiaugėm, kad vaikų renginys baigėsi praktiškai tą pačią dieną kaip ir prasidėjo, nors teisybės dėlei reikia pasakyti, kad vaikams, kaip paaiškėjo, visai patiko. Fiestoje, pasirodo, kaip olimpiadoje - svarbu dalyvauti...
 
Kaip reikiant pasikaustę, už savaitės vėl keliavome į renginį - Caxton College muzikos mokyklos mokinių koncertą. Koncertas ataskaitinis, na, kai vaikai padedami juos mokiusių pedagogų tėvams pademonstruoja praėjusio laikotarpio pasiekimus. Apie mokyklą jau pasakojau: didžiulė, moderni, brangiii, žodžiu, pakiliai numiname tuos 20+ km, ten pasitinka puošni mokyklos teatro salė su scena, technika, dekoracijomis, programėle, visi šypsosi, oriai užima vietas, atsiverčia bukletus, nuotaika kaip filharmonijoje prieš valstybinio Vilniaus kvarteto koncertą, užsikeliu koją ant kojos, kad paskui netriukšmauti, prisimerkiu tuo pačiu tikslu, ir pasineriu į laukimą... Teko išnirti porą kartų, nes pradžioje už kulisų kilo kažkoks sąmyšis dviem kalbomis, po to jis persikėlė į sceną, kažkodėl reikėjo vienus instrumentus išnešti ir kitus įnešti, o po to viską grąžinti kaip buvo, tada visi jau gana garsiai ieškojo Chose, dar pamaniau, gal čia jau uvertiūra tokia, nors programa sakė kitaip, tada pradėjo nešti į sceną ir atgal kėdes, apėmė nerami nuojauta, toks deja vu, atgal pasinerti vis nepavyko, ėmiau desperatiškai vartyti abudu programėlės lapus, ir pagaliau - prasidėjo concierto
 
Kaip dera, nuo mažiausiųjų. Scenoje kokie šeši vaikai ir du mokytojai. Mokytojų vaidmuo buvo paleisti fonogramą. Sakai, kam tada du? A, nebijok, čia viskas pragalvota: antras tuo tarpu vaikams rodė judesius. Žodžiu, vaikai patrypčiojo scenoje, apėjo rateliu, vienas berods nešėsi kažkokį būgnelį, negaliu garantuoti, nes jo nenaudojo, o matomumas buvo prastas, nes apšvietėjas tuo tarpu matyt kažką tvarkė, gal garsą, nes ir viena ir kita buvo blogai, žodžiu, apie ką pasirodymas taip ir nesupratome, dėl to nekantriai laukėme antrojo. Po to dar nekantriau trečiojo ir kitų, nes vis labiau norėjosi, kad concierto kuo greičiau baigtųsi... Geriausi pasirodymai buvo kai prie pianino atsisėsdavo vienas iš mokytojų, kurių paprastai būdavo daugiau negu vaikų, ir kažką grodavo trimis akordais (savo laiku pankroko klasikai Sex Pistols deklaravo, kad gerai muzikai trijų akordų - per akis, žodžiu muzika buvo gera), o greta sėdintis auklėtinis ar auklėtinė periodiškai nedrąsiai barkštelėdavo kokį klavišą, ir kai pataikydavo, salėjo nuvilnydavo plojimų banga... Prisiminus, kad koncertuoja MUZIKOS mokyklos, o ne spec. internato ar socialinės globos namų auklėtiniai, pasidarė neramu, kad kažkuris iš tėvų neatlaikys tokio brangaus pasityčiojimo (už muzikos mokyklą čia kiekvieno vaiko tėvai moka maždaug tiek, kaip dvarionkėje už visą orkestrą, chorą ir baletą sudėjus kartu, gerai, kad Rojus, kuris tame koncerte grojo gitara kaip kviestinis svečias, tos mokyklos nelanko), bet viskas vyko kaip turi būti, t.y. vieni atkakliai krėtė nesąmones, kiti nuoširdžiai džiaugėsi ir plojo, menas juk reikalauja aukų, tik kažkodėl didžiausia ir atrodo vienintele jo auka jaučiausi aš, turbūt todėl kad neapleido mintis, jog Lietuvoje tėvai už tokius vaikų pasiekimus turbūt čia pat salėje susprogdintų granatą. Gerai, kad mums vakarą išgelbėjo Rojus, kuris grodamas publikai paprastai jaudinasi, o šį kartą į sceną išėjo ramus kaip Paco de Lucia, oriai atsisėdęs atsainiai pasitaisė plaukus, veriančiai nužvelgė susirinkusius ir sugrojo turbūt geriausią savo gyvenimo koncertą. Kažkodėl prisiminiau „Žalgirį“, prieš kurį Eurolygoje dauguma klubų sužaidžia savo geriausias rungtynes, ir nusiraminau, nes juk tikrai, pasirodo, nėra to blogo kas neišeitų...    

Laukite tęsinio.

 
P.S. Nuotraukos iš Zaharos. Apie kelionę - kitame įraše.