Slidinėjimo atostogos

Netrumpas reportažas apie žiemos atostogų kelionę po Ispaniją.

O buvo taip:

Jau pernai svarstėme apie slidinėjimą Ispanijoje, tačiau suviliojo Gibraltaras ir Granada, todėl planus atidėjome. Rudenį į Ispaniją atsikraustė Edžio bičiulis Larijus - metęs samdomus darbus Lietuvoje gavo slidinėjimo instruktoriaus licenciją ir patraukė link Sierra Nevados. Atsikraustė su šeima - dukrytė dar kūdikis, o sūnus tik pora metų jaunesnis už Rojų. Ir žmona. Mano bendravardė. Ir bendrapavardė. Ne, nejuokauju. Būna, moterys susitinka oficialiame priėmime su vienodomis suknelėmis ir susinepatogina, o mes Jovaišos fotografijų parodos atidaryme Valensijoje susitikome su vienodais vardais ir pavardėm, ir ką - ir nieko. Išgyvenome. Bet tai dar kartą priminė man, kad pavardę reikia pakeisti. Vat, paaugs truputį mažoji...

Taigi, šios žiemos planas buvo aiškus - susitinkame su Larijum, Sonata ir vaikais Sierra Nevadoje. Ilgai nelaukę rezervavome apartamentus sausio pradžiai.

Ši žiema Ispanijoje šilta kaip niekad. Artėjo Kalėdos, o Sierra Nevadoje šviežio sniego nei užuominos. Praėjo Naujieji, bet vis dar nei snaigytės...

Su viltim ir tikėjimu, kad žiema ateiti turi gi pagaliau kažkada tai!, susikrovėme lagaminus ir išvykome į kelionę.Tuo pačiu nusprendėme aplankyti dar keletą Ispanijos grožybių. Elena tomis dienomis atostogavo Lietuvoje, tai išsiruošėme keturiese.

Visų pirma - Sevilija (nežinau, kodėl ją taip taria ir rašo lietuviai - Sevilla tariama Sevija). Taigi, miestas didelis ir gražus, galima vaikštinėti (o jei lyja ir tingisi- karieta važinėtis) be galo. Daug gražių rūmų, fontanų ir parkų, ir šventinės kalėdinės nuotaikos likučių. Hmmm, turbūt esu išpaikinta gyvenimo ir įspūdžių, kad miestas manęs nenustebino. Gavau viską, ko tikėjausi, ir nieko daugiau...

O tada laukė kelionės siurprizas - Zahara miestelis. Šalia milžiniškos užtvankos, ant kalniuko, baltų degtukų dėžučių ir virbalais megztų bažnyčios stogelių. Vaizdai atima kvapą, gražu iki graudulio. Miestukas, kuriame galėčiau gyventi.

Ir Ronda. Ronda įsikūrusi ant milžiniškos įgriuvos krašto, tokia iškilminga ir kiek bauginanti.

Po Rondos patraukėme į Sierra Nevadą. Kaip mes radome apartamentus, gal kada parašys Edis - man nervai nelaiko kartais tų ispaniškų atsakomybės ir pareigų suvokimo subtilybių. Taigi, aš iškart sklandžiai peršoku prie momento, kai mes pagaliau pasiekėme garažą, atradome, kaip į jį patekti, gavome apartamentų raktus, susiradome Edificio Europa ir atidarėme mūsų apartamentų duris. Oi.

Po trijų minučių pareiškiau, kad daiktų iš mašinos galime net nenešti - mes čia neapsistosime. Apartamentai gal ir neblogi, tačiau, panašu, šiemet šildymas net nebuvo įjungtas, o ir šiaip jie svečiams dar neparuošti. 

Edis reagavo ramiau - man bebambant jis sunešė daiktus, sutaisė radiatorius, pajungė šildymą, sutvarkė elektrą ir apšvietimą, paskambino prižiūrėtojai, kad atneštų užmirštas patalynes ir visus kitus privalomus dalykus...

Vakarieniavome su striukėmis - namai šilo lėtai. Ir nors tu verk - šalta, tamsu, sniego nėr. O dar žinant, kad namuose, Valensijoje, šviesu ir gera. Ir 22 laipsniai šilumos!!!

Man kilo visokių egzistencinių klausimų. Edis vis vien nepasidavė.

O kitą dieną - stebuklas- pasnigo. Be jokių vilčių, be prognozių, tiesiog vakare kaip iš kiauro kibiro išdribo sniegas. Ir tada viskas stojo į savo vėžes.

Net apartamentai tapo jaukesni. Ypač po to, kai Larijaus sūnus Patrikas, įžengęs į mūsų laiptinę, nusistebėjo: "Oho, čia pas jus kietai, kaip Kung-Fu Panda kalėjime!!!" 

Salomėja pavėlavo į slidininkų mokyklėlę viena diena, todėl jai nuskilo - slidinėjimo ją mokė Edis. Kantrybė jo begalinė, mokytojo gebėjimai verti tik pagyrų, dėmesys vaikui šimtaprosentinis, taigi, po poros dienų Salomėja jau gan tvirtai stovėjo ant slidžių. Rojui nuskilo irgi, nes kol Edis su Salomėja mokėsi, jis lenktyniavo su Patriku, prižiūrimas instruktoriaus Larijaus.

Aš tuo metu vaikštinėjau apylinkėmis ir grožėjausi vaizdais. Klausite, kodėl neslidinėjau aš? Man nepatinka. Aš bijau aukščio, man neramu, dėl savęs, dėl vaikų, dėl Edžio. Ant kalno viršūnės mielai pasigrožėčiau apylinkėmis, bet mintis viena - jėzusmarija, tai kaip man čia nusileisti gyvai sveikai... Vyrai įkalbinėjo dar kartą pabandyti. Larijus žadėjo, kad išmokys tas baimes nugalėti ir skrieti profiškai. Edis tikino, kad kalnuose ant slidžių manęs laukia ne tik sportas, bet ir sveikas adrenalinas. Cha! Žinotumėt jūs, kiek adrenalino aš gaunu kasdien išlydėdama į keltuvus savo kosmonautų šeimyną ir laukdama visų sugrįžtant! O jau kiek endorfinų prisigamina, kai pamatau sugrįžtančius visus sveikus ir gyvus!

Koks kibiras adrenalino pasigamino manyje, kai paskutinę slidinėjimo dieną Edis paskambino nuo kalno ir paskyrė pasimatymą medpunkte - Rojus susižeidė koją. Ir kiek endorfinų po rentgeno, kai paaiškėjo, kad raiščiai netrūkę!

Taigi, viskas gerai, kas gerai baigiasi. Grįžom namo į savo šiltąją Valensiją su dainom. 

Rojaus koja beveik išgijo. Ir mes jau planuojame slidinėjimą kitąmet...