Į Valensiją dviese su vyru keliavome mašina. Kelias tolimas, kompanija gera, nuotaikos puikios. Nuobodoka Lenkija, greita ir soti Vokietija, tingi ir chaotiška Prancūzija. Ir pagaliau - Ispanija - mūsų namai....
Namuką priemiestyje išsirinkome dar pavasarį. Tada viskas juose atrodė puikiai. "Casa muy bonita" - išsišiepus kartojau šeimininkui. Jis neprieštaravo - matėsi, kad jis ir pats tuos namus mylėjo, puošė ir puoselėjo, kaip išmanė. Paveikslų juose suskaičiavome virš šešiasdešimt, statulėlių, vazelių ir visokių kitokių pagražinimų skaičiuoti net nesiryžome... Bet už vis didžiausią įspūdį darė be galo gražiai prižiūrėti antikvariniai baldai, šimtametis laikrodis ir dramblio iltys - taip, tikros dramblio iltys prie židinio. Iki šiol nenusprendžiu, ar jos labiau bauginančios, ar juokingos, bet be jų namai neabejotinai prarastų pusę savo žavesio. Žodžiu, visų mūsų apžiūrėtų namų sąraše užtikrintą pirmą vietą gavo "Namai su iltimis".
Šeimininkas mums patiko iškart - orus žilagalvis ispanas, rūpestingas, ramus, mėgstantis paplepėti (tai, kad beveik nekalbame ispaniškai, jam nekliudo), mylintis menus, dėl grožio galintis paaukoti praktiškumą. Hmmm, esame kiek panašūs, kai pagalvoji... Gal dėl to pasirinko mus kaip tinkamus nuomininkus ("Jokių turkų ar italų, o jūs, šiauriečiai - kitas reikalas"). Luis Andres - buvęs auditorius, kartu ir jūrų kapitonas, ir net Valensijos futbolo klubo žaidėjas. Namuose visa tai atsispindėjo - daug vietos knygoms, laivų modeliai, sporto trofėjai. Nuomos sutartį pasirašėme ramia širdim.
Taigi, tą šiltą liepos dieną artėjome link savo namų ir planavome vakarą - tik sumetam lagaminus ir traukiame vakarieniauti į Senamiestį.
Aha, laba diena - sveiki atvykę į Ispaniją. Maloniai prašome planus pasidėti ant lentynos
Namuose apsidairėme atidžiau ir pamatėme, kad švarios vietos lagaminams juose nėra. Labai greit suvokėme, kad jei norime čia nakvoti, teks imtis kuopos nedelsiant. Jei norime atsikelti neskaudančiom galvom, reikia greit viską vėdinti. O jei dar užsimanytume pasinaudoti voniomis, tai pats laikas traukti įrankių dėžę (vyrui medalis, kad sugalvojo tą dėžę vežtis kartu). Vietoj kelionės į restoraną keliavome į supermarketą šluotų ir chemijos.
Namai iš tiesų atrodė puikiai - visi blizgantys paviršiai, langai, veidrodžiai, marmurai ir paauksavimai buvo išblizginti. Tačiau visa, kas neblizgėjo, buvo apleista. Virtuvėje viskas lipo ir lūžo. Atidarę spintą ar stalčių rasdavome paliktų daiktų ir kalnus dulkių. Atsukus čiaupus vanduo lašėjo per sifonus. Lemputės neveikė. Pajudinus langines ar žaliuzes jos lūžo ir byrėjo. Namui apie 30 metų, ir įspūdis buvo toks, kad neparodinės jo vietos buvo neliestos visus tris dešimtmečius. Ispanai...
Žodžiu, gavome šaltą dušą. Tikra ta žodžio prasme, nes karšto vandens nebuvo - negyvenamame name dyzelinis vandens šildymo katilas buvo uždarytas ir užplombuotas.
Savaitę dirbome taip, kad vakarais neužtekdavo jėgų net iki baseino nueiti, nors gyvename visai greta jo... Bet pažiūrėdavau vakare į veidrodį, ir vietoje pajuodusių poakių matydavau tik, koks tas veidrodis gražus, senobinis, o rėmai kokie ypatingi, o jau tie drožiniai, tie paauksavimai... Na, ryt dar truputį truputį pavalysime, ir gal jau bus baigta...
Kai po kelių dienų, kuopos įkarštyje atvyko daiktai ir keliasdešimt didelių dėžių užtvindė svetainę, kuri jau buvo beveik tinkama gyvenimui, pasidaviau. Išsigandau, kad tų namų prikelti nepavyks niekada. Kai vakare po eilinės lažo dienos be pulso sėdėjome terasoje, atsargiai pratariau vyrui, kad gal mes visų dėžių neišpakuokim, nes maža ką - gal mums čia nepatiks... Gurkštelėjęs alaus ir užsižiūrėjęs kažkur į palmės viršūnę (o palmę turime aukštą - aukščiausią visame rajonėlyje) jis ramiai atsakė: "Na, aš čia atvažiavau trejiems metams, tai čia ir liksiu."
Dabar esu labai jam dėkinga, kad tada neleido blaškytis. Po savaitės mūsų katorgos lėktuvu į Valensiją atsikraustę vaikai džiaugėsi, kaip čia viskas gerai. Aš irgi labai džiaugiuosi mūsų senais, gražiais ir blizgančiais namais. Širdis atsigauna ten kasdien sugrįžus. Kai sėdim terasoje su kava ir šokoladinėm spurgom, aplink kaip išprotėję žydi gėlės, rėkauja paukščiai, per kiemą sėlina įžūlus laukinis katinas - gyvenimas čia atrodo tobulas.
Net jei periodiškai namuose kažkas sugenda, sulūžta ir nebeveikia - et, niekai. Ta generalinė kuopa užgrūdino. Mašinos navigacijoje atsirado visų vietinių "Senukų" adresai. Sužinojome, kur namo saugikliai, kraneliai, slapti mygtukai. Susipažinome su rajono ūkvedžiu - buvusiu milicininku-kriminalistu Armėnijos gruzinu Ediku, įveikiančiu visas problemas, kurių neįveikiame patys. Patobulinome savo ispanų kalbą. Štai, praeitą savaitę trūkus vamzdžiui ir vonioje pasipylus fontanui, sužinojome, kad santechnikas ispaniškai yra... fontanero! Taikliai. Beje, gaisrininkai irgi pavadinti išradingai - bomberos. Labai tikimės, kad bent jau bum mūsų namuose nebus... (tfu tfu tfu).
Ir šiaip, nuodėmė skųstis - Valensija yra nuostabi vieta gyventi. Vieną dieną paskyręs diskusijoms su fontanero, kitą dieną gali reabilituotis Senamiestyje, Colon gatvės parduotuvėse ar tuščiame pliaže prie jūros - mat nepaisant 25 laipsnių temperatūros, ispanams jau gūdi žiema, todėl nieks ten nebesiveržia.
Štai šeštadienį vyrai nuo ryto Moto GP, o vakare keliavo į futbolą (gimtoji Valencia su Bilbao Atletiku). Меs, merginos, po parduotuvių sporto
Ta proga trumpa ekskursija po tipiškus senus, išpuoselėtus ir išvalytus (!) ispaniškus namus.
Ta proga trumpa ekskursija po tipiškus senus, išpuoselėtus ir išvalytus (!) ispaniškus namus.
Taigi -Namai su iltimis:
Ispaniškas stilius:
Naminiai gyvūnėliai visur:
Plantes y flores lapkritį. Tai kas čia darosi pavasarį ir vasarą...
Namo šeimininko biografija:
Ir kaip be Salomėjos:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą