Draugiškas pokalbis su jauna mamyte

Modesta turi pusantrų metukų sūnelį. Rytai jai sunkūs. Gilūs atodūsiai kasdien: tai vaikas nemiegojo, tai kosti, tai nevalgo, tai šiaip kažkoks niekuo nepaaiškinamas nuovargis... O kartais ir to nesulaukiam - rytas prasideda nuo SMS, kad "šiandien neateisiu, nes jau visai blogai". Profilaktiniai vizitai pas pediatrus ir kitus gydytojus vis dažnėja. Ligų neatrandama, todėl nerimas auga, atodūsiai gilėja.

Ir tada mes - konsulas Tomas, sekretorė Vilma ir aš - nusprendžiam imtis priemonių. Prie kavos subtiliai užvedam kalbą.

- Modesta, žinai, gyvenimą būtų galima padalinti į dvi dalis - iki vaiko ir po. Po jau niekada nebus taip pat, kaip iki.  Tie laikai, kad išmiegodavai 8 valandas netrukdomas, kai jauteisi žvalus, sotus ir viską spėjantis, pražuvo negrįžtamai. Užmiršk ir nebeturėk vilčių. Susitaikyk su likimu - taip daugiau nebebus. Ir jokia čia drama - viskas čia gerai.

Visi trys kompetentingai linksim.

- Štai Vilma - jauna, graži trijų vaikų mama. Trūkę abiejų kelių meniskai (žaidimai su vaikais padėjo), skysčiai alkūnėje - ir nieko. Pašlubuoja darbe, rankos aukščiau nepakelia, bet gi viskas tvarkoj.

- O Sonata - visos naktys budėjimo režime. Nori-nenori smegenys registruoja visų trijų vaikų pakrebždenimus, pakosčiojimus ir naktines ekskursijas. Ryte atvairuoja autopilotu į darbą - trigubas kavos - ir pirmyn.

- Tomas - gi irgi kažkada buvo naivus geraširdis jaunuolis apvaliom akim rausvais žandukais. O dabar - dviejų vaikų tėvas, barzdotas filosofas ir juodo humoro gerbėjas. Gi tas išgyvenimo instinktas - stiprus reikalas...

Modesta šypsosi, mano, kad juokaujam.

- Modesta, tu žiūrėk į viską filosofiškai, taip bus lengviau, - porina Tomas. - Įsivaizduok, kad patekai į Pikasento kalėjimą. Ilgam. Metų 18 teks pasėdėt. Pirmus dvejus-trejus metus sėdi ketvirtame korpuse (ten itin griežtas režimas). Guli, keliesi, valgai, į tuliką eini griežtai pagal prižiūrėtojo komandas. Ant tavęs rėkia, vemia, plaukus rauna, žmogum nelaiko, niekam tavo nusiskundimai neįdomūs. Iš ketvirto bloko nepabėgsi, nesitikėk. Visi ten aiškina, kad jie nekalti, kad juos pakišo, kad jie nežinojo, prašo pasigailėti, bet, na, būkim teisingi ir atviri: pati prisidirbai - pati ir sėdi.

- Nebijok - priprasi, bus geriau, - Vilma bando padrąsinti jauną mamytę. - Na, o po tų kelerių metų pereisi į trečią bloką - lengvesnio režimo, paskui į antrą... O pirmame bloke jau galėsi dažniau išeiti į kiemą, naudotis kalėjimo biblioteka, net sporto sale, gal net galėsi užsiimti kuo maloniu širdžiai - tapyba, medžio raižiniais.... Viskas tik gerės.

- Nebent, - nugesinu tą optimizmo pliūpsnį, - nebent susvaigs galva ar atsiras kažkas, kas įkalbės dar vienam epizodui. Ir tada iš to puikiojo korpuso - vėl atgal į ketvirtą, ir vėl viskas iš pradžių.

- O kartais, - skausmingai košia Vilma, - tas kažkas įkalba antram epizodui iškart po pirmojo, atseit, atsėdėsi vieną kartą už du, gal kiek ilgiau, bet vieną! Ir jau daugiau nebereiks į tą ketvirtą korpusą grįžti. Netikėk. Melas. Nes tuos metus tu sėdėsi ne ketvirtame korpuse, tai bus, tai bus...

- Karceris, - sakau.- Treji metai karceryje.

- Be dienos šviesos, be vilties. Tu visus užmirši, tave visi užmirš. Visi pojūčiai atbuks, o mąstymas taps klampiu.  Ir visi iš tavo akių matys iškart - recidyvistė, - užsiveda Tomas.

- Na, bet po tų 18 metų tave išleis į laisvę, na, gal kiek vėliau, bet gi tikrai tikrai išleis, - gesina aistras Vilma.

- Bet tai tavęs nebedžiugins, - nukerta Tomas, - nes po tiek metų sėdėjimo gyventi laisvėje tu jau nemokėsi. Ilgėsies Pikasento, kur už tave viskas buvo nuspręsta, ilgėsies to gyvenimo pagal švilpuką, ir jau nebegalėsi gyventi be prižiūrėtojo - išsivystys Stokholmo sindromas.

Modesta bąla vis labiau ir jau lemena:

- Negali būti, negali būti... O nelabai ir serga tas mano vaikas, ir aš ne taip ir blogai jaučiuosi, tikrai...

- Patikėk mumis, senais zekais, - išdidžiai palinguojam visi trys.

******************************

Pirmam korpuse tikrai viskas puikiai.

Stalo žaidimai:

Pasivaikščiojimai:

Ekskursijos net:

Būtinai kiek vėliau brūkštelsiu daugiau :).