Mano rašinėliai apie Ispaniją turi vieną didelį trūkumą - čia viskas rašoma žvelgiant per rožinius moteriškus akinius. Čia niekaip neatsispindi tas ispaniškas chaosas ir absurdas, į kurį karts nuo karto patenkame. Nesimato tų dramų ir tragedijų, kurios karts nuo karto verda, atrodo, elementariose situacijose su ispaniškomis tarnybomis. Su laiku visi nesklandumai pasimiršta, o baisios patirtys tampa juokingomis. Į blogą paprastai brūkšteliu emocijoms nuslūgus, problemoms išsisprendus, tai visi nesklandumai lieka paraštėse. O jie verti būti aprašytais ir įamžintais - po kelerių metų, manau, mes patys negalėsime patikėti, kad visa tai tikrai įvyko....
Bandau kiek taisyti situaciją: nuo šiol šalia moteriškų paplepėjimų čia dėsiu ir savo vyro laiškus Lietuvoje likusiems draugams. Gavau tam vyro leidimą ir tuo labai džiaugiuosi. Niekaip nesugebėčiau taip tiksliai ir taikliai visko aprašyti.
Pora žodžių apie naująjį blogerį Edį :). Edis yra labai pozityvus žmogus. Labai. Jis visame kame įžvelgia gražius, gerus, naudingus ar bent jau pamokančius dalykus. Manau, jis tikrai pritartų Mikei Pūkuotukui, kuris yra pasakęs, kad "Gyvenimas - tai patirties kupina kelionė, o ne problema, kurią reikia išspręsti" . Per trejus metus nei karto nemačiau jo supykusio. Jis mane, deja, matė. Bet net ir tada aš jam atrodžiau visai nieko :). O tai reiškia, kad jo pozityvumas - tai ne kokia demo versija publikai, o nuoširdus požiūris į gyvenimą.
Vyras yra psichologas, su didžiule personalo valdymo ir vadybos patirtimi. Sutikęs, kad rotacija man yra svarbi, o šeima turi gyventi kartu, jis nedvejodamas padėjo kablelį savo įspūdingame CV, susidėjo diplomus ant lentynos ir susipakavo daiktus. Ir štai su tokia asmenybe 2014 m. liepos pabaigoje atkeliavome į Valensiją...
Taigi, grįžtame į praeitį: mūsų atvykimas ir įsikūrinėjimas.
P.S. Kol kas rašiniai tik du. Matau, kad po persikraustymo į naujus namus bręsta trečias rašinys.... Tai pratęsimas tikrai bus.
.JPG)
Edis
2014 m. rugsėjo 22 d.
Nusprendžiau brūkštelėti laiškelį savo draugui Vytautui ir pasidalinti asmeniniais įspūdžiais apie ispanišką telekomunikacijų industrijos versiją. Tačiau berašydamas pamaniau, kad galbūt ši patirtis sudomins ir daugiau bičiulių bei kolegų, kuriems į sritis nėra svetima. Tikriausiai rašinėlis gausis ilgesnis, nei lauktume iš executive summary, nes tam, kad atskleisti visą ispaniškų telco įmonių klientų aptarnavimo žavesį, turėsiu pasidalinti ir informacija, atrodytų, tiesiogiai nesusijusia su telekomunikacijų paslaugomis privatiems klientams. Todėl iškart skubu perduoti linkėjimus, jei kartais neturėtumėte laiko ar noro skaityti toliauJ.
Taigi, vos įsikūrę viename iš Valensijos priemiesčių ėmėmės tiekėjų paieškos bei atrankos. Na, suprantate, duona, pienas, banko sąskaita (bankininkystės tema į šią apybraižą netilps, gautųsi solidus dvitomis, bet trumpai teks paliesti), raktų gamyba (atrodytų, kas jau ČIA galėtų būti tokio specifiško... patikėkiteJ), na, ir visos paslaugos, nuo kurių atsijungti paskubėjo mūsų dabartinio būsto savininkas, pirmą kartą išnuomojęs savo kotedžą: elektra, šildymas, vanduo ir žinoma, TV bei internetas!
Gyvenvietėje (urbanizacione) – apie 100 kotedžų, kuriuos jungia pėsčiųjų takai; po gyvenviete įrengtas požeminių parkingų labirintas, ten išvedžiota ir visa infrastruktūra – vamzdynai, kabeliai, įskaitant vario tinklą, telekomunikacijų spintos, etc. Paprasta mūsų kalba šnekant – TG yra! Taigi, pradedame tiekėjų paieškas.
Iškart reiktų pažymėti, kad Ispanijoje klientų aptarnavimo sektoriuje angliškai kalbančių žmonių yra turbūt tiek, kiek Lietuvoje, tarkime, kuriuo nors Suahili dialektu. Reiškia, kalbant apie paslaugas, reikia, kad kartu būtų native speaker‘is, vadinasi, paieška turi būti kryptinga, tikslinė ir efektyvi, kitaip tą speaker‘į tektų tampytis su savimi dienų dienas. T.y. namų darbai yra be galo svarbūs. Pasikalbėjęs su vietiniais, supratau, kad paskutinė vieta, kur verta kreiptis dėl namų interneto, yra (deja) Telefonica, t.y. Movistar. Užbėgant įvykiams už akių, galite bandyti spėti iš trijų kartų, ir pirmieji du nesiskaitys: kieno paslaugomis galiausiai naudojamės...? Bet apie viską – iš eilės.
Taigi, bendravome su daug tiekėjų: mobilių, alternatyvių, mišrių, virtualių, etc. Vieniems reikėjo NIF arba NIE numerio (socdraudimo atitikmuo; jo gavimas yra taip pat dvitomio verta istorija, paprastai šnekant, Ispanijos URM institucijos, kurios mūsų atvykimo dieną joms išsiųstos notos pagrindu turėjo mus akredituoti ir išduoti pažymėjimus su tuo numeriu ASAP, parašė, kad, perdon, atostogų metas, todėl gali užtrukti iki mėnesio; už mėnesio pranešė, kad sorry, gal galėtumėte atsiųsti dar ten kažkokio dokumento vertimą, ir tad jau dar per mėnesį akredituosime; nusiuntėme, tada dar už trijų savaičių parašė, kad vėl, perdon, pasirodo (prieš tuos du mėnesius!) reikėjo siųsti ne po vieną, o po dvi nuotraukas, žodžiu, du mėnesiai praėjo, o nei to NIF‘o, nei NAF‘o neturiu po šiai dienai, kaip ir mašinos numerių bei kitų integracijos atributų, bet kalba ne apie tai, nebenukrypsiu); kitiems – kad kažkodėl turėtume kito ispaniško tiekėjo mobilų (?!), kurį jie perrašys sau, bet realiai visus praspjovė Vodafon‘as, kuris pagal metodiką kas kartą išklausydavo mūsų namų interneto poreikius, ir tada kaskart atkakliai pradėdavo pardavinėti mobilius planus su minutėmis ir gigabaitais bei telefonų aparatais, kol pagaliau „nusižemino“ iki fix‘o ir užtikrintai pareiškė, kad dabar jie gali pasiūlyti ADSL‘ą su max 3-4 Mbps už 54 EUR/mėn, bet va jie perka vieną iš alternatyvių operatorių, ONO, kuris mūsų gyvenvietėje turi optiką, ir nuo rugsėjo jie jau suteiks 50 Mbps už 21 EUR/mėn, bet kai pasiaiškinome su tuo ONO, tapo aišku, kad mūsų apylinkėse optika nei kvepia, nei žada pakvipti artimiausius metus, žodžiu, epopėja baigėsi Movistar‘o KAS‘e, kuris su Google Translate pagalba (native speaker‘iui tam laikui jau nebeatlaikė nervai) pasakė - vale (draugiškesnis „OK“ atitikmuo), va, kaip tik akcija: ADSL 10 Mbps + fix‘as namams + mobilus su 100 nemokamų minučių nacpokalbiams į visus tinklus plius 100 Mb duomenų per mėnesį nemokamai (J!), ir tas viskas už varganus 42 EUR/mėn.!
Vale, sakau, jamam! Kada bus? Tai va, sako, rašomės sutartį, ir už 3-4 dienų paskambins dėl diegimo, tada ir sutarsite dėl laiko bei tuo pačiu užeisite į KAS‘ą pasiimti SIM kortelės mobiliam... Žodžiu, viską susirašėm čia pat, namo grįžau kaip nugalėtojas, po savaitės paieškų pagaliau nukovęs superplaną (visą tą savaitę mane persekiojo vaizdinga Neriaus Jasinavičiaus „internetas = tualetinis popierius“ metafora, na, pamenate, kad interneto palyginimas su oru jau nėra toks aktualaus ir tikslus, nes nebeatitinka to tikrojo jausmo, kurį žmogus patiria, suvokęs kad interneto nėra, ir palyginimas su tualetiniu popieriumi yra kur kas tikslesnis)... Suprantate, Ispanijon tam laikui buvo suvažiavę jau visi, t.y. plius trys XXI amžiaus vaikai/internautai, įpratę prie TEO 100 Mbps, o čia interneto ne tik kad nėra, bet BLIAMBA KAIP NĖRA!, o tai kaip tada bendrauti (būtiJ!) su pasauliu, ir apskritai ką veikti apart to baseino, žodžiu, tokia infekcinė kolektyvinė depresija namie, ir čia aš su ta gera žinia, oriai pakelta galva įlinguoju...
Nea, jie neskambino nei už 3, nei už 5 dienų. Pasipusčiau padus vėl į tą KAS‘ą. Pažiūrėjo mano žydrąjį pasą, sutartį, ir nustebusi sako, taigi lauk skambučio, atseit, ko čia nerviniesi, ir dar kitus trukdai? Kada, sakau, skambins? Cuando? Mañana, sako. Rytoj, suprask. Na, aš gerai žinau ispanišką rytojų, tai kitą dieną aš vėl KAS‘e, nes juk supratot, kad niekas neskambino... Vėl kažką pažymėjo, ir iš tiesų, dar kitą rytą – meistro skambutis, kuris valensijietiška tarme aiškina, kad jis beveik už durų, tik tokio adreso neranda, ar pan. Vale, sakau (šiuo atveju tai reiškia „tu bičas nesiblaškyk, aš išeisiu per vartelius ir pamojuosiu, taip kits kitą ir rasime“). Padėjo Edikas. Atvedė tą pasiklydusį inžinierių.
Apie Ediką – atskira istorija, dedu pastangas trumpinti telegrafiškai: mūsų gyvenvietės administratorius/ ūkvedys yra armėnas, visą gyvenimą pragyvenęs Tbilisyje, Gruzijoje, kriminalinės milicijos tardytojas (!), ten vedęs ispanę ir prieš 18 metų atvykęs į Valensiją; susipažinome, kai fura lietuviškais numeriais atvežė mūsų daiktus ir ieškojo adreso, žinoma, vairuotojas lietuvis iš užsienio kalbų mokėjo tik tarptautinę sovietinių dalnoboicų kalbą su ištiktukais ir jaustukais, tai Edikas susigaudė žaibiškai, parodė jam mūsų namą, užėjo patikrinti pats, žodžiu, nuo to laiko mudu kiekvienas savo akcentais šnekamės rusiškai; tiesa, tai nepadeda mokytis kalbos, bet kur skubėti, tai galim padaryti rytoj, mañana, o tuo tarpu viršų ima istorinė abipusė neblėstanti lietuvių ir kaukaziečių draugystė bei praktiškumas...
Taigi, Edikas, kaip įprasta, atsiradęs iš niekur, užfiksavo bei atvedė klaidžiojantį inžinierių ir liko vertėjauti, rodyti bei rakinti spintą (Vytautai, ta spinta net TAU padarytų įspūdį, nufotkinti nespėjau, tačiau bet kokia „barzda“ ant bet kokio spiningo tiesiog verkė prieš šituos laidų debesis) ir šiaip užtikrinti tvarką. Ir gerai. Nes kai aš pradėjau kalbėti apie Wi-Fi bei modemo įrengimo vietą, į mano por favor inžinierius sutrikęs purtė galvą: modemas bus, va, koks gražus ir mažas (tikrai, ir dar baltasJ), tik jokių vaifajų... Puoliau į neviltį, nuolat kartojau savo, o jis tik purtė galvą ir sakė, no, señor, vaifajų čia nebus. Punto. Pagaliau nusprendė paaiškinti detaliau: vaifaj nebus, jis gali padaryti tik VIFI... Claro, su sąvokomis reikalus išsprendėme (jie visi čia sako VIFI!!!), modemą pastatėme, Edikas tuo pačiu chaliavai išmušė iš inžinieriaus naudotą modemą vienai jo globojamai ukrainiečių šeimai, pabėgusiai į Valensiją, va, sako, bent Skype‘ą žmonės įsijungs ir kalbės su savo gimtąja Ukraina nemokamai, nes telefonu brangu. Palauk, sakau, juk tam reikia interneto... Sutriko Edikas, teko viską jam paaiškinti detaliau... Palingavo galvą ir sako: klausyk, o iš kur tu taip gerai viską supranti apie tuos internetus??? Tokį štai tarptautinį autoritetą užsidirbau, bičiuliai, už tas neįkainuojamas žinias, gautas TEO! Beje, gavau oficialų leidimą vadinti jį Ediku, nes visi kiti turi vadinti Eduardo......
Tikriausiai tikitės, kad čia jau laiminga pabaiga, ir galėsite ramiai eiti darbuotis ar ilsėtis? O tai kur tas mobilus?! Taigi, po diegimo, tą pačią dieną eilinį kartą iškilmingai keliauju į KAS‘ą, va, sakau, paslauga įdiegta, duokite man tą SIM kortelę, kur andai rodėte, kad pagaminta, tik dar neaktyvuota. Sako, nea, ponuli, čia yra problema: tamstos banko sąskaita atidaryta prieš mažiau nei 6 mėnesius, todėl mobilaus duoti negalime, ateik už pusmečio. Rizikas valdo?! Palaukite, sakau, juk turėjote visus dokumentus, viską žinojote, pagaliu, juk akcija būtent rinkiniui - paquete, set, bundle...?! Nea, sako, apskritai, tai ta kolegė, su kuria čia viską pasirašinėjai, atostogauja (tikrai buvo kita), nežinau, ką ji čia pribūrė, žodžiu, tau mobilus nepriklauso, tiek žinių, hasta luego, adiós. Bandžiau dar derėtis, kokia tad bus kaina be to mobilaus, minučių ir gigabaitų, sako, kaina bus akcijinė. T.y. ta pati, kaip ir su mobiliu bei visais jo navarotais...
Taigi, klausimas: už kiek laiko turėsiu vietinį mobilų su sutartimi? Bankelyje buvau prieš pusantro mėnesio. Kiekvienas, nesusipykęs su skaičiais, atsakytų: už 4,5 mėn. Incorrecto. Vrong, kaip sako Vytautas. Todėl kad su banko sąskaita istorija ne mažiau įdomi. Trumpai tariant, ispanakalbė kolegė iš konsulato pačią pirmą dieną nuvedė į Cajamar; na, tiesiog jie arčiausiai, centre, istoriškai visi ten atsidarinėja sąskaitas, žodžiu, dviračio neišradinėjame, mir-družba-festivalj... Aha. Praleidome pusdienį, pasirašėme kalnus popierių. Turbūt jau suprantate, kada pasakė grįžti? Žinoma, mañana. Grįžome. Paaiškėjo, kad kažkaip gavosi sistemoje, kad sąskaitą dabar gali atidaryti tik man, o mano žmonai - kai bus ta akreditacija ir tie NIF‘as su NUF‘u. Na, tiesiog taip gavosi sistemose. Ir pakeisti imposible. Dar po savaitės užėjau vėl, tai įteikė e-bankininkystės prisijungimo kodą, kortelę bei jos numero secreto. Tik sakė, tiesa, sąskaita dar neveiks, kol tavo žmonai neatidarysime (?!). O tai padarysime, na, juk supranti, kai bus, na, tie, nifnifas, nufnufas ir nafnafas... Vale. Ambasada Madride padarė super darbą, nelaukė notų su paršiukų vardais, o gavo juos telefonu ir sudiktavo (vos porą mėnesių užtruko!!!), nuvarėme į banką, nežinau jau kelintą kartą, ten nudžiugino, sako, dabar atidarinėsime NAUJAS sąskaitas, nes anos buvo užblokuotos daugiau kaip mėnesį, tai pagal procedūras jų negalima atblokuoti... Tik dabar kodus gavo jau mano žmona, kaip ir pažadą pirmadienį išskirti kortelę... Manau, gerai, kad su lygiomis galimybėmis čia viskas tvarkoj, ir išdurinėdami pasistengia rotuoti šeimos narius, tik sąskaitos atidarymo data (t.y. 6 mėnesių skaičiavimo startas) vėl nusikelia į mañana...
Žodžiu, turiu banko kortelę, neveikiančią sąskaitą su 0 (zero) pinigų, turiu elektros, dyzelino, interneto, vandens, nuomos bei kitas sutartis, pagal kurias nuo tos sąskaitos tiesioginio debeto būdu nurašomi (turėtų būti nurašomiJ) pinigai... Kaip suprantu, viskas buvo daroma pagal procedūras, valdant rizikas, ir kai viskas taip stringa lygioje vietoje, normaliomis sąlygomis juk sakytume – basta, pravalas, tik matyt net pravalas čia visada bus rytoj, mañana, todėl belieka mėgautis klimatu, maistu, fantastišku 7-8 Mbps (periodiškai matuoju) internetu, pakankamu tam, kad palaikyti „emigrantas.tv“ (superinis tautiečių sprendimas po 8 EUR/mėn. už visus kanalus, prieinamus Lietuvoje, per neribotą skaičių divaisų, pajungiamų prie telikų HDMI jungtimiis) ir tuo faktu, kad taip ir neturiu mobilaus, pasakyti sau tranquilo ir siuntinėti bičiuliams bei kolegoms tokius štai rašinėlius. Ką ir darau su didžiausiu malonumu, karštai linkėdamas visiems sėkmės - plėtojant paslaugas, kuriant procesus bei atarnaujant klientus...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą