Paruoštukas

Šių dienų rūpestis - kraustymasis į naują namą. Jis man patinka: švarus, naujas, tylus ir (beveik) viskas veikia. Didelis kiemas. Labai gražus bendras baseinas šalia namų. O geriausia dalis yra vaizdas pro palėpės terasą: kairėje apelsinų laukai, už jų -  aukšti kalnai, tiesiai miesteliukas su jūros pakraščiu, o dešinėje, tolyje miesto dangoraižiai. Manau, priprasti prie naujų namų nebus sunku. Kol kas jie kiek liūdnoki, bet įsikursime, įsigyvensime, ir taps jaukiau.

 

Pamenu, kad kur kas sunkiau pratinomės prie senųjų. Kvapai, chaosas ir netvarka pradžioje slėgė kaip reikiant. Dešimtys apdulkėjusių paveiksliukų, skulptūrėlių ir įvairiausią cackų-pacackų apleistame name varė į neviltį. Namą prikėlėme antram gyvenimui savo juodu darbu, o jo kasdieniam gyvybės palaikymui irgi turėjome dėti daug pastangų: tai lempos neveikia, tai čiaupas varva, tai siena pūva, tai potvynis- vamzdis trūko, tai žibalo bala - sugedo šildymo katilas... Ir taip be galo. Tačiau po truputį po truputį ir tą namą prisijaukinome ir net prie jo prisirišome.

 

Ir tada namo šeimininkas pranešė, jog namą jis sėkmingai pardavė, o mes turime pora mėnesių išsikraustymui.

 

Naują namą suradome gan nesunkiai. Kraustynės - kita istorija...Penkių asmenų šeimos kraustymasis - nemenkas iššūkis. O kraustymasis Ispanijoje - tuo labiau.

 

Oi tie ispanai ... Jie visi kaip kokie buvę perlepinti vaikai, tapę tingiais, neatsakingais ir kartais nelabai sumaniais suaugusiais. Moka tobulai linksmintis ir ilsėtis, o dirbti - deja. Pasakyk ispanui, jog tikiesi, kad darbas bus atliktas kokybiškai ir sutartu laiku - jis džiugiai atsakys "Vale!", nors iš tikrųjų net nesuvoks, ką tu turi omenyje. Štai meistrai atnaujino keletą šio namo kampų: užsisvajojęs dažytojas vietoje vieno kambario nutepliojo kitą, plytelės vonioje nukrito po dviejų dienų po plytelininko atsisveikinimo, o santechnikai tapo mūsų dažni svečiai, nes na niekaip jiems nesigauna padaryti darbų iki galo. 

 

Pabambu, pabambu ir palengvėja. Nors kartais būna momentų, kai nuoširdžiai bandau prisiminti, ką mes čia veikiam. Bet susidėlioju pliusus ir minusus, ir einu įsikūrinėti toliau - verta. Gal dabar pabandysiu tai susirašyti juodu ant balto, kad kitąkart, abejonėms apnikus, jau turėčiau paruoštuką su atsakymu :).

 

Pradėsiu nuo liūdesių, ilgesių ir sunkumų.

 

1. Man trūksta mano draugių. Trūksta Rasos, kuri padeda tvirtai laikytis ant realios žemės; Dainos, kuri padeda pašvelnėti, kai tik pradedu badytis; Erikos, kuri primena, kad kosmosas turi savo tvarką, o Dievas - gerą humoro jausmą. Jas jaučiu ir pasitikiu, su jomis mes jau perėję ugnį ir vandenį, ir tiek daug atradę. Aišku, Valensijoje aplink daug šaunių moterų, bet nebenoriu daugiau jokios ugnies, jokio vandens savo gyvenime. O kito būdo atrasti tokias artimas sielas juk nėra. Ir apskritai, turbūt pasaulyje nėra tokių pačių daugiau... Daina su vyru buvo užsukus porai dienų - buvo šventė. Erika bijo skristi lėktuvais. O Rasa paskendusi darbuose. Ech...

2. Sezonų. Pasiilgau aiškios žiemos: kai kasmet labai lauki sniego, o kai vieną dieną atsikeli ir pamatai tą baltą ažūrą - taip gera, tokia šventė širdyje... Ir pavasario: pirmų žibučių, žydinčių obelų sodų, pirmojo griaustinio. Vasaros: kai staiga viskas sulapoja, sužydi, viskas tampa ryškiau, garsiau. Rudens: to auksinio peizažo, to lietaus, kai šniokščia namo stogu - tada be galo gera gulėti šiltoje lovoje ir klausytis, kaip visas pasaulis turškenasi galingame duše. Pasigendu tos kaitos, tų skirtumų.  Pasigendu to jausmo, kai kažko labai labai lauki, ir štai tuojau tai nutiks...

3. Mano namų. Namų, kur viskas veikia, kur viskas yra taip, kaip man patinka. Čia toks kraustymosi ir paremontavimų periodu paaštrėjęs ilgesys :).

 

Na, šeima po truputį mus aplanko - viešėjo sesė su šeimyna, gegužę atvyks tėvai, dar ir brolį prikalbinsiu. Tai šie ilgesiai išsprendžiami. Lietuviškos duonos ar "Rūtos" saldainių karts nuo karto atveža gerieji žmonės - nealkstame. Lietuviškas žinias gauname, net TV matome, tai lietuviškos informacijos bado irgi nejaučiame.

Tai kodėl mes vis dar čia esame, kas mus čia laiko: 

1. Nuotykis. Po nuotykį kasdien. Čia visko tiek vyksta! Tai su vyru priimame kaip dovaną - nors kartu esame tik apie trejetą metų, Jau turime tik mūsų istoriją, mūsų didelius įvykius, mūsų mažus linksmus nutikimus, tik mūsų bendrus draugus, tik mūsų juokus, mūsų užuominas... Tai tokia aukštyn kojom gyvenimus apverčianti patirtis, tiek viskas nauja, kitaip, nepatirta, nežinota. Susitikę abu turėjome savų skeletų spintose, bet dabar, tikiu, neberūpi mums tie skeletai - jie iš kažkokių praėjusių gyvenimų, kas juos pamena, ir apskritai -  ar tikrai tie anie  gyvenimai su tais skeletais kažkada buvo mūsų?  

2. Mes su Edžiu. Labai džiaugiuosi, kad čia esame kartu. Po visų švenčių, kurias teko švęsti, kalnų, kuriuos teko perkopti, druskos pūdų, kuriuos teko suvalgyti, galiu garsiai visiems pasigirti - jau kaip man pasisekė... :) Žinojau, kad jis labai protingas, išmintingas, rūpestingas, patikimas, palaikantis, kantrus, geras, diplomatiškas, jautrus... Bet dabar žinau, kad jis visada toks, net ir pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis, net ir sunkiausiose situacijose. Labai jį branginu ir myliu.

3. Vaikai. Kelerių metų gyvenimo kitoje šalyje patirtis vaikams yra labai svarbi. Gali būti, kad jiems bus sunku grįžti  į lietuviškas mokyklas. Bet manais jie gauna kur kas daugiau: tikiu, kad ispaniška patirtis išmokys juos drąsos, savarankiškumo, pasitikėjimo savimi. Ir kokie nuostabūs bus jų prisiminimai apie šį gyvenimo etapą! Kiek daug jie pamatys, patirs! Jie atranda kitokius draugus, kitokias kultūras. Be to, jie visi jau kerta laisvai ispaniškai ir angliškai, o tai - didelis turtas. Ir prie viso to - vaikai čia neserga, tfu tfu tfu. Jei Lietuvoje sirguliuodavo nuo rudens iki pavasario, tai čia - kartą-kitą nusičiaudi- ir viskas. Lietuviškas posakis apie septynių dienų slogą nebeteko savo prasmės, nes čia sloga tęsiasi daugiausiai tris dienas. O ir šiaip - gyvenimas užmiestyje, kur tyras oras, baseinas ir jūra -  treji metai sanatorijos dar niekam nepakenkė. 

4. Nauji draugai. Jei ne Ispanija, nebūtume sutikę labai daug ypatingų žmonių. Manau, apie juos visus aš dar parašysiu vėliau.

5. Šiltas klimatas maistas, šviesa, nuostabus maistas, gražus miestas. Neįsivaizduoju geresnių sąlygų gyventi ir klestėti, kaip šios :).

Turbūt dar turėčiau paminėti ir savo darbą, kurio dėka čia ir esame - darbas Lietuvos konsulate Valensijoje. Man tik sunku jį įvardinti pliusu arba minusu. Jis tiesiog yra - sudėtingas, įtemptas. Stresinės situacijos ir didelis krūvis kasdien.  Mano padėjėja - Modesta - tikra šaunuolė. Gera jaustis ramiai, kad priėmimo metu viskas ir be mano įsikišimo vyks taip, kaip ir turi vykti Lietuvos atstovybėje. Modesta moka išklausyti, įsigilinti, suprasti, patarti, padėti, kartais paieškoti kažkokio unikalaus sprendimo. Manau, konsuliniame ūkyje tvarkomės neblogai. Labai stengiamės švelninti visus biurokratinius kampus ir mums pavyksta. Po dienos darbų dažnai į metro keliaujame kaip lapai - nei kojyčių-nei rankyčių. Bet jausmas, kad realiems žmonėms suteikėme realią pagalbą, išsprendėme neišsprendžiamą problemą ar tiesiog nuraminome - labai palaiko ir įkvepia.

 

Tokia tat aritmetika. Esu labai laiminga, kad išdrįsome taip radikaliai pakeisti gyvenimą ir čia atvykti. Einame įsikūrinėti toliau...

 

Mūsų rožinis gyvenimas naujuose namuose:

Ženklas, kad name gyvena lietuviai: