Dramos ir komedijos tik priėmimo valandomis

Man kuo toliau, tuo labiau patinka konsulinis darbas. Kasdien aiškiai jaučiu, kad sąžiningai uždirbau kiekvieną centą. Netiesa, kad toks darbas monotoniškas -  ekstra situacijos kasdien sujaukia mintis, verčia abejoti aiškiais dalykais ar primena tai, kas svarbiausia. Ir tai tikrai ne popierinis darbas - susitinki su įvairiausiai žmonėmis ir po truputį pradedi juos pažinti. Pagal jų laikyseną, judesius, intonacijas, žvilgsnius imi gaudytis, nuoširdūs jie ar gudragalviai, laimingi ar sutrikę, daug patyrę ar tik tuo besigiriantys. Niekad nesigaudžiau žmonėse, o čia jaučiuosi lyg pakliuvusi į "Gaudymosi žmonėse universitetą". Čia nenuobodu - nereikia ieškoti nuotykių, linksmos istorijos ir dramos pačios pas tave ateina, dažniausiai - priėmimo valandomis :).

Po beveik metų patirties galiu drąsiai tvirtinti, kad gėris nugalės, nes gerų, nuoširdžių, šviesių žmonių pasaulyje yra absoliuti dauguma. Piktybiškų atvejų buvo gal vienas kitas - kai žmogus iš principo nenori, kad padėtume išspręsti problemą, nori tik skųstis ir piktintis. Dažnai vyksta visokių nesusipratimų, kuriuos išnarpliojame ir kartu skaniai pasijuokiame. O kartais viena kuri pusė lieka nepagavusi kampo. 

Manau, profesinės etikos nepažeisiu, jei sukonspektuosiu keletą dienos skambučių ar situacijų...

*******
- Kunculatas? Alio? Turiu klausimą. Lietuvoj pragėriau teises. Tai čia pasidariau tokį kaip dublikatą ir važinėju. Ir dabar noriu mašiną parduoti, ji lietuviškai numeriais. Тai kaip man ją čia parduot, kad neapsišviesčiau ispanų policininkams.

- Gal galite, prašau, patikslinti, ką reiškia "pragėriau teises"?

- Na, atėmė iš manęs teismas teises dviems metams, nes vairavau girtas, na, kelis kartus. O Ispanijoje tai nieks nežino, tai aš čia jau pusę metų važinėju su tokiu popieriu šviestu, che che che.

- Ir, jei gerai supratau, automobilio Ispanijoje neperregistravote, nors puse metų čia juo važinėjate? Be teisės vairuoti?

- Nu tai aišku, nenoriu aš jo čia registruoti, nes gi brangu, tegul kabo ant Lietuvos.

- Išsiaiškinkime svarbiausius dalykus. Pirma, Jums atimta teisė vairuoti bet kokį automobilį bet kokioje šalyje dvejiems metams. Antra, automobilį privalu registruoti Ispanijoje, jei jis čia naudojamas ilgiau, nei trys mėnesiai.

- O jei aš tą mašiną parduosiu kitam lietuviui, jis pavairuos pusmetį, kol prie jo nepradės kabinėtis policija, o jei pradės - jis parduos dar kitam lietuviui, tada tas čia pavažinės, tada dar kam parduos... Tai gal galėsim taip ir neregistruot mašinos?...

- Gerbiamasis, Jūs skambinate į Lietuvos valstybės instituciją ir klausiate patarimų, kaip apgauti Ispanijos valstybę. Deja, nepadėsime.

- Bet aš gi Lietuvos pilietis! Jūs man privalote padėti!

-....

 

 

- Alio, lаbukas. Noriu pasiklausti. Aš tuoj tekėsiu už ispano, noriu pasiimti vyro pavardę, tai ispanai man neleidžia (ispanai po santuokos pavardžių nekeičia, jie gimsta ir miršta su ta pačia pavarde, sudaryta iš tėvo ir motinos pirmųjų pavardžių). O konsulate galėsiu pasikeisti?

- Taip, galėsite pateikti dokumentus santuokos apskaitymui ir kartu nurodyti, kad pageidaujate pavardę pakeisti į vyro pavardę.

Fone girdisi, kaip moteris ispaniškai aiškina draugui, kad viskas vale, o mūsų dar užklausia:

- O kiek kainuos?

- Konsulinis mokestis 20 eurų.

Moteris vėl verčia viską savo ispanui. Ningun problema.

- Tik jei čia ruošiatės ir toliau gyventi, labai rekomenduojame gerai pasvarstyti, ar keisti pavardę. Ispanams tokia mūsų tradicija nesuprantama. Tai, kad su vyru turėsite vienodas pavardes, ispanams reikš, jog esate brolis ir sesuo. Visur su savimi reikės nešiotis konsulines pažymas apie lietuviškų pavardžių rašymo tradicijas, tai ir kainuos, ir kels rūpesčių...

- Ech, žinau, bet pavardę pakeisti noriu, nes kai grįšiu į Kruonį vasarą, tai gi nieks netikės, kad ištekėjau už ispano, jei pavardės nepakeisiu. Čia nuspręsta. Bet turiu dar vieną delikatų klausimuką... Matot, aš tekėsiu už labai pagyvenusio ispano. Na, suprantate, už LABAI LABAI pagyvenusio ispano. Jis man turtą jau užrašė testamentu. Tai va ir galvoju, kai jis mirs, ar nebus paskui sunkumų man perimt turtą dėl tos pakeistos pavardės...

-....

- Labas. Duok "sytą"  - atvažiuosiu vaiką į pasą įsirašyti.

- Vaikai nėra įrašomi į pasą. Gal Jūs turite omenyje - apskaityti vaiko gimimą? Gauti vaiko gimimo liudijimą, pirmąjį pasą?...

- Kažkaip sudėtingai kalbi. Žodžiu taip. Turiu vaiką su boba bulgare. Tai ką daryt, kad kažkur parašytų, kad vaikas mano.

- Apskaitysime gimimą. Reikią štai tokių dokumentų (...). Galime Jus užregistruoti į priėmimą antradieniui. Ar tiks?

- Tuoj paklausiu draugo, ar jo merga galės mus su boba nuvežti antradienį...

- ...

- Laba diena. Noriu su notaru kalbėti.

- Klausau.

- Man reikia įgaliavimo, kuriuo mano mama leistų mano draugui padovanoti butą čia vienam tokiam žmogui.

- Gal galite telefoną perduoti savo mamai? Aptarsime įgaliojimo detales.

- Tai mamos nereikia klausti! Ji sena, nusišneka, nieko nesupranta. Aš viską už ją sutvarkysiu.

- ...

- Alio, girdėjom, kad konsulas į Almeriją atvažiuoja. Noriu užsirašyti paso pakeitimui.

- Deja, užrašymas į Misiją Almerijoje jau baigtas - nebėra laisvų vietų. Užrašome tik ypatingus atvejus - kūdikius, vaikus, pensijinio amžiaus žmones, kurie neturi galimybių atvykti iki Valensijos.

- Tai aš vaikui pasą keisiu, ne sau. Neturim galimybių vaiko atvežti į Valensiją, tikrai tikrai, niekaip.

- Diktuokite, prašau, vardą, pavardę, gimimo datą...

- Tomas Jonauskas, gimęs 1990 metų sausio ....

-...

Priėmime sveikas, jaunas, darbingas, bet kiek įkaušęs pilietis Vovačkinas, garsiai reikalaujantis pasą jam išduoti nemokamai, nes "labai reikia". Deja, jokių įstatyminio pagrindo atleisti nuo konsulinio mokesčio šiuo atveju nėra. Vovačkinas grįžta jau ne pirmą kartą - gal paso, gal bendravimo. Jis net vardus mūsų jau žino, nes apie kiekvieną konsulato darbuotoją jau yra prirašęs skundų ministrams ir prezidentams... Šįkart jo kišenėje butelis, pavogtas artimiausiame supermarkete (pats pasigyrė). Žodžiu, Vovačkinas rėkauja, mes laikomės ramiai ir griežtai. Modestai gal lengviau tokia būti, nes ji rusiškai nešneka, todėl tik stebi situaciją ir buria, kad pilietis nusiramintų ir apsieitume be policijos pagalbos. Aš, kalbėdama rusiškai, esu kaip Vovačkino ryšininkė, už ką aiškiai nusipelnau jo simpatijos: 

- Vot ty, Modesta, mnie nienravišsia - zlaja ty, niecharošaja, smotriš kak zmeja. A Sonata drugaja, Sonata chorošaja, u Sonaty glaza takyje, ona takaja krasivaja, takaja prijatnaja. No suka. Niedajot pasport...

-...

(Vovačkiną išblaivinimui vėliau išsivežė policija su greitąja.)

- Skelbiame jus vyru ir žmona! Galite pasveikinti vienas kitą ir pasikeisti žiedais!

Jaunieji ir liudininkai džiaugiasi, sveikinasi, bučiuojasi. Mes džiaugiamės kartu su jais - išsišiepę visi, juk vestuvės konsulate visada nuteikia taip pakiliai...

Tada jaunasis pliaukšt - 50 eurų ant stalo!

- Čia jums, nusipirkit kokio šampano, saldainių, dar ko - atšvęskit.

-....

*********

Turbūt galėčiau ir e-laiškus pacituoti, bet gal šiam kartui pakaks. Tik vienas profesinis pastebėjimas ir patarimas: elektroniniai adresai gal geriau tegul būna sudaryti iš vardų ir pavardžių kombinacijų, nes jau pasimetėm tarp "lelyte123", "gelyte456" ir "puikute666" variacijų. Inetux, valdux ir rimviux irgi daznai nepadeda atsiminti korespondento, ypač, jei laiškas prasideda "Labas, čia Valdas, jūs mane prisimenat". Dar, nieko pagiriančio negaliu pasakyti apie "karstosnaktys" ir "saltiburokai" - patikėkit, tam galėtų būti skirtas atskiras "Gaudymosi žmonėse universiteto" kursas :).

**********

Vaizdas iš Misijos Almerijoje. Per dieną turime dvi tokias sesijas. Veiklos per akis...

Vėl gegužio žiedai

Rytoj keliaujame į Barseloną - ACDC koncertas man su Edžiu, Ispanijos futbolo finalas berniukams, parduotuvės mergaitėms, susitikimas su draugais, la Rambla, Gaudi namai, tapos ir  sangria... Tai, prieš neriant į naujus įspūdžius, stengiuosi suarchyvuoti didžiausius gegužės įvykius.

Lietuviška mokyklėlė Nijar miestelyje

Gegužės 20 d. su Edžiu ir konsulato kolega vykome  jau į trečia konsulinę misiją Almerijoje. Minia lietuvių su šeimomis, vaikais, vežimėliais. Visiems reikia naujų dokumentų, kiekvienas turi ko paklausti, visų situacijos sudėtingos...

Kaskart misijoje nutinka įvairių istorijų, kurias grįžę pasakojame draugams ir kolegoms. Bet šįkart pati geriausia išvykos istorija laukė dar neprivažiavus Almerijos, gražiame Nijar miestelyje, kur įsikūrusi lietuviška mokyklėlė.

Konsulatas buvo pakviestas į mokyklėlės sezono uždarymo šventę. Važiuodami daug nesitikėjome. Ką čia slėpti - dažnai tokios savaitgalinės mokyklos veikia be didelio entuziazmo. Vaikams tai slegianti šeštadieninė prievolė, o jų tėvams - pliusiukas sąžinės apraminimui, jog padarė viską, kad vaikai kalbos nepamirštų.

Taigi, atvairuojame į mažutį, bet gražų ir gyvą Nijarą. Vienos gatvės kaimukas, bet visas pilnas parduotuvėlių, kepyklėlių, puodžių dirbtuvių. Susitinkame lietuvę Editą, kuri mielai mums rodo kelią į  mokytojos namus, kuriuose vyks šventė. Gatvelės vis siaurėja, vis labiau vingiuoja. Stabdome Konsulato mašiną  - toliau šitas gargaras nepravažiuos.

"Dar apie puskilometris liko", - sako Edita. Na, pasivaikščiosime, nieko baisaus.

Keliaujame. Miestelis baigiasi. Kapoju žvyrkelį savo bateliais (ar batelius žvyrkeliu) . Kelias į kalną. Šilta.

Ir tada už posūkio, pačioje kelio pabaigoje pamatome vienišą  baltą namuką. Už jo - tik laukai ir kalnai. Prie namelio terasa su vytelių stogu, kurių puse vėjai jau išnešiojo. Šalia namuko - didžiulis pasakiškas šv. Jono pupų medis, apkarstytas supynėmis, jo viršuje suręstas namelis drąsiausiems. Aplink jį straksi vaikai - aštuoni baltapūkiai lietuviukai - mergaitės storomis kasomis, berniukai strazdanotomis nosimis. Užima kvapą...

Mokytoja Jurgita Vilė (su tais apvaliais akinukais labai jau primena vieną gerietę keistuolę iš tokios vaikiškos knygelės) šypsosi ir siūlo savo sumakaluoto limonado: "Nežiūrėkit, kad spalva keista, geras limonadas: citrinų kaimynai davė, cukrus rudas - kitokio neturėjau". "Gal kam Napoleono - mamos kepė." "Ir abrikosais vaišinkitės! Matote jų dubenį? Kažkas išmetė, nes kampas nuskeltas, o aš paėmiau - gi toks gražus...".  Stalas lužta - vaisių ir saldumynų balius. Jurgita sukasi su ta linksma klouno suknele. Vaikai kaip paukšteliai prilekia-palesa ir atgal prie pasakų medžio...

 

"Dabar sėskit, "- sako Jurgita. "Bus vaidinimas".

Visi įsitaiso ant ko tik gali - į terasą išnešti turbūt visi namelio baldai. Vaikai sutūpia ant megztų pagalvėlių. Ir tada mokytoja nueina į namuką. Ten ji atviras duris užremia kitomis - senomis durimis, perdarytomis į teatro sceną. Ji dainuoja, vaidina, keičia dekoracijas, kalbina vaikus... Visi patekinti tokie, atsipalaidavę, visi dalyvauja. Vaidinimo pabaigoje vaikai gauna po dovanėlę - po jų žinomą dainelę voke su kaspinėliu. Ir tada visi tas daineles dainuoja, tėvai irgi...

"Gaila," - sako Edita,-"mokytoja greit išvažiuos. Mums jos labai truks, vaikai taip prisirišę..."

"Turiu važiuoti", - teisinasi Jurgita. -" Viskas čia puiku, bet aš Nijare jau aštuoni mėnesiai. Visus jau pažįstu, visi žino mane, visą miestelį jau pakalbinau. Visą!  Man kaip oro reikia naujų žmonių ir vietų. Tai keliausiu su vaikais toliau - jiems treji ir šešeri. Gal į tokį miestelį prie Malagos. Gal ten mokyklėlės reikia? Nors šiaip, esu prancūzistė, verčiu, dirbu internetu. Neprapulsime. Mes visada keliaujame. Vaikams patinka keliauti. Gyvenome Portugalijoje, kitose Ispanijos vietose... Kaip greit jie čia kalbą išmoko! Mažajai ir kalbos nereikia - su savo didelėm akim ir por favor gali gauti absoliučiai viską!"- beria Jurgita ir visą laiką juokiasi. "Mes trise - tėtis su mumis negyvena,"- nutyla, bet tik sekundei. Šypsena išlieka.

Po šventės važiuojame į Almeriją, o aš jaučiuosi viena koja likusi Nijare. Štai kaip, pasirodo, įmanoma. Kiek žmonių visą gyvenimą praleidžia svajodami, kad gyvens laisvą gyvenimą, kad daug keliaus, gal įsikurs kažkur kitur, kokioje nuostabioje šalyje, mažame namelyje, su tyru oru ir svaigiais vaizdais, dirbs tik prasmingą darbą, tik svajonių darbą, ir jokio kito... O vietoje to visą gyvenimą praleidžia gyvendami neišsvajotame, bet likvidžiame nekilnojamajame turte, dirbdami belekokį darbą, bet užtat su socialinėm garantijom, nes taip susiklostė - vaikai maži, gyvenimas sunkus...

Aha. Papasakokite tai Jugitai, kuri viena su dviem pypliukais ir šypsena keliauja per pasaulį.

Labai norėčiau, kad mano vaikai galėtų eiti į jos lietuvišką mokyklėlę. Lietuvių kalbos galės ir nesimokyti, bet viso kito - būtinai.

O tuo metu namuose...

Kol mūsų nebuvo namuose, vaikai palangių neprarymojo, o ir šiaip nelabai tesiilgėjo, mat juos prižiūrėjo seneliai, atvykę trumpam paviešėti. Blynai nuo ryto, naminiai pyragai popiet, stalo tenisas, baseinas ir šaškės - viskas, ko reikia pilnai laimei.

Tiesa, grįžę Rojų radome su nauju aksesuaru - nuoširdžiai pažaidė mokykloje krepšinį. Kuriam laikui ate baiseinui ir gitarai. Bet jis dėl to nesigraužia. Gipsas su įtvaru atrodo solidžiai - klasiokų pagarba ir susižavėjimas jį lydės apie mėnesį.

O tėvams, panašu, čia patiko, dėl ko labai džiaugiamės. Parodėme jiems miestą ir apylinkes. Buvo sužavėti.

                                                   

                                                           

Nerimavom dėl orų prognozės - viena dienelė jiems kliuvo pagerinta: vėjo gūsis iš Afrikos atnešė karštį, temperatūra šoktelėjo iki 46, bet išgyvenome. Dabar tėvai gali didžiuotis, kad, pamanyk, nieko čia tokio jau ypatingo, matėm-patyrėm-ir ką?... :). Kitas dienas oras buvo tobulas - nukrito keli lašai lietaus, tačiau dažniausiai buvo saulėta ir šilta. Vaikai močiutę pamokė plaukti, senelis vaikus pamokė šaškių kombinacijų - visi laimėjo. Tikimės, kad seneliai norės sugrįžti, nes jie - patys geriausi svečiai: namuose kvepia pyragais, vaikai apšokinėti, mes pailsėję, visur tvarka...

Ir šventė

Na, ir dar vienas dalykas, kuriuo noriu pasigirti. Gegužės 24 d. šventėme mūsų santuokos metines. Kartu mes jau bevek treji meta, bet vestuvių metinės - ypatinga proga. Visi metai buvo nuostabūs.

Vyrui dovana patiko - ir neskaudėjo labai, ir gija gražiai, ir šiaip - prie jo ispaniško stiliaus tiko :).

Kitąmet, sakiau, dovanosiu tatuiruotę. Tikiuosi, jis man irgi :).

Vyriškas požiūris III. Los procesos

Edis

Šviesolaidis. Nežinau, ar dar yra pasaulyje kalbų, kuriomis šis stebuklas būtų pavadintas tiksliau ir pakiliau, nei lietuviškai. Man žinomose kalbose akcentuojama jo technologinė kilmė (dominuoja „skaidulos“ arba „pluoštas“, matyt, siekiant sureikšminti vos storesnės už žmogaus plauką stiklo pluošto skaidulos galimybes perduoti milžiniškus informacijos kiekius; tiesa, braliukai latviai, kaip įprasta, ir čia sugebėjo palinksminti žodyną „optinių skiedrų“ terminu). O štai lietuvių kalboje pavyko vienu žodžiu aprėpti ir prigimtų, ir paskirtį, ir reikšmę žmonijai: švieso-laidis!

Jau senokai pagrasinau pasidalinti įspūdžiais apie interneto perkėlimą Ispanijoje, apie tarpgalaktinį šuolį nuo seno gero lėto varinio prie kosmiškai greito šviesolaidinio interneto. Taigi, atsikraustėme į  Massarrojos, Valensijos priemiestį visai greta mūsų buvusios gyvenvietės. Ir atėjo ŠVIESA! Tiesa, ne iškart: kurį laiką ji buvo stabtelėjusi vietiniame Movistar (=Telefonica) padalinyje, bet juk pamenate klasiką dainuojant, kad „grožis niekuomet nesigavo lengvai“? Tas padalinys toks nedidukas, vos trys darbuotojai, ir jį labiau tiktų vadinti ne kaip esame įpratę - Klientų aptarnavimo centru (mūsiškai KAC‘as) ar Klientų aptarnavimo skyriumi (atitinkamai KAS‘as), o Klientų aptarnavimo poskyriu (KAP‘as). Nors gal ir ne tik dėl dydžio...

Atvykau į tą KAP‘ą prieš porą savaičių iki kraustymosi, kad iš anksto rezervuoti interneto perkėlimą, ir kad gauti tą mobilų, kuris jau senokai priklausė pagal turimą paslaugų rinkinį. Darbo dienos rytą daugiau klientų nebuvo, todėl susitvarkėme, galima sakyti, žaibiškai, per pusantros valandos. Su manimi dirbo dviese: klientų aptarnavimo specialistas ir vedėja, kuri prisijungė, vos tam pirmajam paporinau, ko atėjau: kad noriu perkelti paslaugas kitu adresu, kartu pakeičiant DSL planą į šviesolaidžio, ir tuo pačiu dar gauti man priklausančią SIM kortelę mobiliam. Tiesiog maniau, rytas, visi pailsėję, nei įtampos, nei eilės ir pan., todėl galima pabandyti nepaisyti auksinės „one thing at a time“ taisyklės, taikytinos padavėjams ir kitiems klientų aptarnavime dirbantiems žmonėms, siekiant neperkrauti jų dėmesio bei trumpalaikės atminties daugiasluoksniais užsakymais ar kompleksinėmis problemomis, ir vienu metu formuluoti tik vieną klausimą ar užduotį...

Nesenai Delfyje perskaičiau apie tai, kad iš esmės medicina jau pasirengusi galvos persodinimo operacijai, ir netgi yra savanoris. Taigi, tas kapo vyrukas, išgirdęs ko atėjau, atrodė taip, tarsi jam ką tik pabandžiau detaliai paaiškinti šios neurochirurginės operacijos eigą, tuo pačiu informavęs, kad pacientas yra jis... Nežinau, kaip ta vedėja, būdama patalpos gilumoje susiprato įsitraukti, nes kokių nors neįprastų garsų nebuvo, gal vyruko neverbalika iš nugaros ar jos apatinės dalies buvo pakankamai iškalbinga, o gal ji tiesiog gera vadovė, kaip bebūtų, jai priėjus iškart prasidėjo konstruktyvus darbas su klientu. T.y. manim.

Taigi, sakau, štai mūsų dabartinė sutartis DSL rinkiniui su mobiliu, štai mūsų naujas adresas, kuriuo norėsim šviesolaidžio rinkinio, gal galėtume sutarti dėl jo aktyvavimo datos, por favor? Žinoma, sako, seguramente, tik malonėkite pasakyti savo telefono numerį... Taigi, sakau, panele, kad to mobilaus telefono kaip tik dar ir neturiu? Nea, sako, reikia jūsų fiksuoto telefono numerio... A, tą numerį tai sakau gal ir turime, tik jo taip niekuomet ir nesužinojau, nes nei tas fiksuotas telefonas buvo pajungiamas, nei kada nors planavome juo naudotis. Oi, surimtėja vedėja, tai labai blogai, lo siento, apgailestauju atseit, bet tokiu atveju ir aš nežinau, ar galėsime jums padėti... Palaukite, sakau, va mano sutartis su kliento kodu, adresu ir kt., va mano ispaniška tapatybės kortelė su tuo visiems taip reikalingu nifnif numeriu, gal malonėtumėte savo sistemose susirasti? Priešinosi ilgai, teksto sakė daug, supratau ne viską, tačiau iš pečių traukymo bei galvų purtymo buvo aišku, kad kažką išgauti bus oi kaip nelengva, bet juk ir mes čia ne antrą dieną ar savaitę, verdad?! Žodžiu, kapo vedėja kažkur skambinėjo telefonu, kažkam kažką diktavo, tie kažko ieškojo ir diktavo jai atgal, ji rašė visa tai ranka ant lapo, ant kurio prieš tai nusikopijavo mano ispanišką tapatybės kortelę, tada visa tai vėl kopijavo, tada kažkur segė... Iš klientų salės pusės visa tai priminė tokią šeimyninę - buitinę sceną, na, kai žmona skambina vyrui ir sako, brangusis, nueičiau į rūsį bulvių vakarienei, tik niekur negaliu rasti rūsio rakto, gal žinai, kur jis galėtų būti, o tas atsako, na, turėtų būti koridoriaus spintelės stalčiuke, bet jei ten nėra, pažiūrėk, mieloji, mano treningo kišenėje, vakar ėjau į rūsį paimti bolgarkės, tai gal netyčia nepadėjau į vietą... 

Apskritai, Ispanijoje kiekviena klientų aptarnavimo situacija neišvengiamai primena daugiavaikės šeimos kasdienybę. Kiek žmonių bestovėtų eilėje, kokio sudėtingumo bebūtų problema ar paslauga, pradedant autorizuotame automobilių servise vis pasišviečiant prožektoriais vykstančia diskusija apie tai, ar keisime tik stabdžių kaladėles, ar ir diskus, o gal ne visų ratų, o tik priekinių ir t.t., ir baigiant sūrio gabalėlio pasvėrimu Carrefour‘e, visada, t.y. VISADA! prie tave aptarnaujančio žmogaus prieis jo kolega su kokiu nors klausimu, ir visada jų pokalbis bus skubesnis ir svarbesnis, kaip taisyklė jie ims kažko ieškoti, ko anas neranda, arba bandyti įjungti, ko anas neįjungia, arba viską palikę kartu eis pas trečią, kuris gal žinos, o tada jiems visiems trims dar gali prireikti ir paskambinti kažkur, ir tu niekuomet neišgirsi perdon arba minutito, nes tai yra taip natūralu ir visiems suprantama, tarsi tėvų santykiuose su vaikais, kai į bendravimo su vyresniais sceną įsiveržia jauniausias ir užtikrintai uzurpuoja visą dėmesį bei bendravimo eterį, nes jo reikalai dėl labai suprantamų priežasčių yra neatidėliotini, o visi aplink supratingi ir mandagiai šypsosi, tranquilo, juk tie mūsų reikaliukai nėra nei skubūs, nei tokie jau labai svarbūs... Žodžiu, klientas Ispanijoje visuomet yra vyriausias vaikas, o kolega to, kuris jį aptarnauja, visuomet yra jauniausias, ir tas vaikų darželio modelis išplinta į kitas sritis, ką mano įžvalgi žmona užfiksavo turbūt jau po nepilno mėnesio praleisto čia, pareikšdama, jog jai sunku atsikratyti įspūdžio, tarsi gyventume tarp didelių vaikų...       

     

Turbūt supratote, kad mums su vedėja ir jos kolega bendraujant avanscenoje, iš patalpos gilumos bent porą kartų tarsi pagal scenarijų įplaukė dar viena jų kolegė bejėgiškai nusvirusiomis rankomis, laikančiomis kažkokius popierius, be jokių ceremonijų vidury sakinio užduodavo savo klausimą vedėjai, tada pastaroji be jokių ceremonijų imdavosi jį spręsti, tas vyrukas taip pat neva kažkuo užsiimdavo, kartais bakstelėdamas kokį nors klaviatūros mygtuką ar kažką užrašydamas ant lapelio, nors reikia atiduoti pagarbą tai vedėjai: kas kartą, kai mus nutraukdavo, bijojau, kad jai grįžus teks pradėti viską nuo pradžių, bet ji pademonstravo pavydėtiną profesionalumą ir tęsdavo sakinį taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Ot čia tai MAMA, pamaniau!

Baigėsi viskas gerai: kaip supratau iš gilaus sinchroniško judviejų atodūsio, bingo, visa paslaugų perjungimui reikalinga informacija yra, galima pradėti dirbti! Gavau aš tą savo SIM kortelę, sutarėme dėl konkrečios dienos už dviejų savaičių, kada man skambins inžinierius, kad sutarti dėl konkretaus atvykimo laiko, kapo darbuotojai triumfavo, tam laikui jau prisirinkusių klientų akyse atsispindėjo palengvėjimas, o gal tai buvo džiaugsmo ašaros, ore kvepėjo pavasariu bei pergale, parėjęs namo iškart įsidėjau į mobilų išsvajotąją SIM kortelę, ir nepraėjus nė pusvalandžiui, sulaukiau pirmo skambučio!  Skambino inžinierius. Tas kur už dviejų savaičių. Sako, mañana de la mañana, suprask, rytoj ryte, ateinu pajunginėti. Palauk, sakau, tarėmės už dviejų savaičių, mes dar ten negyvename?! Ne, sako, caballero, pas mane užrašyta mañana...

Ką darytum, Vytautai? Taigi, ir aš, pasakęs, kad rytoj imposible, kitą dieną nuo labo ryto jau vėl tame kape, norėčiau išsiaiškinti, kas ką pripainiojo, tik vedėjos nėra, o ir darbuotoja kita, bet dėmesinga tokia, išklausė, ir patarimą davė nemirktelėjusi: o tu, sako, señor, kai tik inžinierius skambins ir sakys, kad jau ryt ateina, sakyk jam - ne, netinka, kaip tyčia rytoj negaliu, skambink kitą dieną; ir taip toliau, iki priartėsite prie reikiamos datos... Na, aš ne toks jautrus kaip ji, gal dėl to, kad kraustymosi rūpesčių ir taip per akis (ten buvo įdomių atradimų, apie juos neužilgo papasakosiu atskirai), o gal dėl to, kad jau išvakarėse, palikęs automobilį prie to kapo, ir užtrukęs trigubai ilgiau nei planavau, už automobilio valytuvo radau linkėjimus nuo ayuntamiento su baudos kvitu, žodžiu, bandau demonstruoti išmanymą ir siūlyti gal visgi kažką pakoreguoti sistemose, kad vieniems nereiktų skambinėti, o kitiems meluoti, bet specialistė atkakliai ir maloniai varo savo: patikėk, sako, taip bus geriau... Vale, sutarėm, toliau viskas ėjo kaip sviestu patepta, sulaukėme sutartos dienos, inžinierius ir prisiskambino, ir atėjo, ir kabelius pratampė, ir pajungė, ir dar painstruktavo (šį kartą alaus nesiūliau, gal tikrai nereikia?!), ir iškart pamiršome, ką reiškia lėtas internetas.

Tik viena smulkmena dar liko: grąžinti DSL įrangą iš to seno namo, ir nuo tada Movistar jau nustos skaičiuoti mokesčius už DSL planą, ir skaičiuos tik už šviesolaidį. Vale. Vos aktyvavo šviesolaidį, aš su ta sena įranga vėl į Movistar‘ą, nuotaika pakili dėl to 75 Mbps greičiu švilpiančio interneto, tuo labiau kad tame kape iš gatvės pro langą jau matau ir aną vyruką, ir tą panelę, tik truputį neramu, nes vedėjos nėra, bet ką čia, juk toliau viskas jau paprasta, va, sakau įėjęs, mielieji, mano įranga, prašom padėti paukščiuką kur reikia ir bėgu, nes vėl ne vietoje teko palikti automobilį, o jame mano mylima žmona pakeliui iš darbo, nusprendėme sutaupyti laiko ir stabtelėti kartu, dar sakiau jai, va, pabūk keletą minučių, pasiklausyk muzikos, užtruks tikrrrai ne daugiau kaip porą dainų ir aš jau čia... Malonu, sako tas kapo vyrukas, tuoj dėsiu paukščiuką, tik reikia tamstos kodo... Turi, sakau, amigo, visus kodus, bet ir aš jau mokytas, tai esu pasiėmęs visas tas sutartis, žiūrėk, sakau, pronto, kur tas kodas, nes turiu bėgti... Ne, sako, aš to kodo nežinau, tu jį turi turėti. Iš kur, klausiu? O turėjai būti buvęs paskambinęs (vertimas gali būti netikslus, manau, sudėtingiausia ispaniško gramatikos dalis yra laikai) Movistar trumpuoju numeriu ir būti buvęs gavęs... Bueno, sakau, gerai, kad dabar įspėjai, tai jau gal tokiu atveju ir pažiūrėk dar kartelį savo komplikuotose sistemose to kodo, kad jau taip, gal jis kartais ten yra kur buvęs kur nebuvęs? Ne, sako, jo ten nėra, tu jį turi būti buvęs gavęs, paskambinęs tuo trumpuoju... Paskambinęs jums, sakau? Taip, sako, mums. O, sakau, jūs patys sau negalėtumėte būti buvę pasiskambinę ir būti buvę susižinoję? Ne, sako, ponuli, procesas...

Supratau. Skambinu iš jų kapo jų trumpuoju. Jiems. Aišku, atsiliepia geležinė boba su instrukcijomis, pusės jų nesuprantu, baigiame tuo, kad perduodu ragelį tam maloniam vyrukui, jis skambina iš naujo,  suspaudo mygtukus, gauna pokalbiui tikrą žmogų, kažką jam diktuoja, tas diktuoja atgal, toliau, nepatikėsi, šitas išsitraukia tą lapą, kur, pameni, minėjau, nukopijuota mano tapatybės kortelė ir ranka surašyti mūsų duomenys (neegzistuojančio fiksuoto telefono numeris, mano mobilaus numeris ir kt.), ant to lapo vėl ranka užrašo tą nelemtą kodą, dabar jau visas lapas išmargintas skirtinga rašysena prirašytų skaitmenų, Štirlicas apsiverktų ir niekad gyvenime nieko ten neiššifruotų, bet juk XXI amžius, Vakarų Europa, viskas suveikia, maža to, vėl užplūsta telefoninės šeimyninės idilės vaizdiniai su vaikais, treningais ir bolgarkėmis... Grąžinau pagaliau tą įrangą, tik užtrukome ne porą dainų, o beveik visą albumą, o mano ir žmonos muzikiniai skoniai sutampa tik iš dalies, kaip tyčia, jai sėdint mašinoje gerą pusvalandį vietoje planuotų penkių minučių ta dalis nepasitaikė, gerai, kad ji tokia supratinga, o ir patyrusi jau čia, pakako pasakyti vieną žodį... Esu tikras, tu, Vytautai, jį atspėjai iškart. Na taip. PROCESAS!   

Gegužinės nuotaikos

Naktis. Nesimiega. 

- Girdi, Edi, kai tylu? Jokių mašinų nei iš tolo...

- Girdžiu. Jau kaip gerai GIRDŽIU...

Cikados rėkia kaip išprotėję, ir paukščiai čiulba neatsikvėpdami, ir vanduo čiurlena - visą parą veikia baseino filtravimas... Kur čia tokios "tylos" negirdėsi... :)

Ieškodami namų vos ne metrais matavome atstumą iki artimiausių kelių - bėgome nuo miesto ir mašinų ūžimo. Susiradome namuką atkampiausioje vietoje. Ir kas galėjo pagalvoti, kad kartu su mumis nuo miesto triukšmo pabėgo visi balsingi Valensijos gyviai :). Na, tikiuosi, prie to nesunkiai priprasime...

Keletas kadrų nuo stogo. Apelsinų laukai kairėje:

Valensijos dangoraižiai kaip tolimas miražas:

Massarochos ir Moncada miesteliai, o už jų jūra:

O praėjusį savaitgalį prasidėjo vasara. Balandžio pabaigoje temperatūra kilo virš 20. Gegužės 1 d. Salomėja su Rojum išbandė baseiną - nors visaip bandė rodyti, kad vanduo nešaltas, bet ilgai ten neužsibuvo. Šeštadienį vanduo buvo testuojamas dukart. O sekmadienį temperatūra šoktelėjo iki 35, todėl vaikai mirko į valias.

Prisiminėme, ką reiškia vasara Ispanijoje... Kai negali lauke vaikščioti basomis, nes plytelės degina - užtat vanduo baseine kaip arbata. Kai negali nešioti kelnių ar ilgesnių suknelių - užtat užmiršti bet kokius kompleksus apie netobulas kojas. Kai tenka atsisakyti šokoladinių saldainių, nes jie lydosi dėžutėje - užtat ledų negali atsivalgyti. Kai naktį negali pailsėti, nes tai koks uodas prazvimbia, tai paukščiams nesimiega - užtat dieną viskas žydi, kvepia, čiulba, ir jautiesi kaip išgalvotame pasaulyje ... Mūsų kieme vos keli augalėliai, bet ir jie nesikuklina:

Nors mėgstu pazysti, kaip man trūksta Lietuvos rūkų ir lietaus, kurie tokie raminantys ir meditaciniai, turiu prisipažinti, kad Lietuvoje raudočiau, ilgėdamasi ispaniškos šilumos, šviesos ir lengvo vėjelio nuo jūros.

Vaikai irgi gyvena vasarinėmis nuotaikomis. Mokykloje prasidėjo metų projektų pristatymas. Salomėjos klasė surengė vaidinimą apie Afriką, kuriame ji įtikinamai suvaidino mangustą :):

 

 

O Elena su mokyklos teatro grupe parodė miuziklą "Merė Popins", kuriame Elena puikiai sudainavo už Merę:

Laukiam, kuo nustebins Rojaus klasė... Nors jis šiemet sudalyvavo Caxtono talentų šou, tai jam scenos jau pakako (jis groja pirmas: https://www.youtube.com/watch?v=rQvASq-G3hI). Labai jaudinosi, kad salė didelė, kad jis nerepetavęs pakankamai, kad tikrai susikirs... Bet Elena jį padrąsino ir įkalbėjo. Net pažadėjo, jog jei brolis pamirš natas, ji išbėgs į sceną ir pašoks - užpildys pauzę :). Rojui koncertuoti patiko, tik kitąmet, sakė, gros ir dainuos lietuviškai - jau pradėjo repetuoti pora Marijono dainų.

Taip ir gyvenam - baseinas, ledai, grilis. Dar - mokykla (Elenos egzaminai!) ir darbas - toks intensyvus, kad vyras jau greit bijos klausti, ką veikiau dieną, nes kai užsivedu... Ir buitis buitis buitis... Pasiilgau šventės - mažos, elegantiškos, su ilgom  suknelėm, Elenos makiažais, mūsų mylima muzika ir visokiais kitais gražiais, skaniais ir jaukiais dalykais... Artėja vestuvių metinės - valio :).

O vakarais įnikom į serialą - prisiminėme seną gerą "Twin Peaks". Tai pasibaisinam prieš dienos pabaigą ir einam klausytis svirpimų, treliavimų ir ūkavimų...

"The owls are not what they seem, agent Cooper. The owls are not what they seem..." :)

Vyriškas požiūris II. Fontaneros, bomberos y tintoreros.

Edis

2015 m. sausio 30 d.

Prieš kurį laiką pasidalinęs įspūdžiais apie ispaniško telekomunikacijų verslo ypatybes su artimaisiais, draugais ir kolegomis, atgal gavau daug smagių žinučių. Jų pasiilgau, todėl nusprendęs, kad toks bendravimas yra visai nebloga alternatyva veidaknygei, kuria naudotis tiesiog nekyla ranka, brūkštelėjau dar vieną laiškelį Vytautui, savo draugui, kuriam įvairūs paslaugų teikimo aspektai visada yra įdomūs. Iš esmės visi vienaip ar kitaip su tuo susiduriame, žinome, ko norime, keliame tam tikrus reikalavimus, tai manau, kad bet kokia „gyva“ info šiuo klausimu gali būti vertinga, bent jau kaip pasibenčmarkinimo galimybė. Tik trumai rašyti vis dar sekasi prastai, tai jei neturite laiko ar tema nėra aktuali, be skrupulų priskirkite šį laiškelį spam‘ui.   

Tikiuosi, kad pradedu geriau suprasti šią šalį, jos žmones, jų bendravimą, netgi kalbą. Tai džiugina. Nors ir yra aksioma, juk kuo geriau supranti, tuo labiau patinka. Antra vertus, integracija mažina galimybes reflektuoti, t.y. kritiškai žvelgti iš šalies. Žodžiu, naudojuosi vis mažėjančiomis galimybėmis, o laiškelio tikslas, tokiu būdu, nėra tiesiog lyginti bei kritikuoti, o greičiau vertinti, daryti išvadas, taikyti jas sau ir, kaip sakė kažkas, jog taip sakė klasikas, mokytis, mokytis, mokytis...

Etimologija. Tai sudėtingas mokslas apie žodžių kilmę ir raidą. Tačiau kaip bet kuris kitas mokslas, ji turi praktinį, buitinį, pop lygmenį. Integruojantis į ispanišką gyvenseną kaip tik ir sudomino kai kurie pastarojo aspektai. Na, tarkime, vienas iš vaizdžiausių žodžio sudarymo mechanizmų yra garsas. T.y. garsas sukuria žodį: aiškiausiai tai stebime mažų vaikų kalboje (au-au, niam-niam, miau-miau, etc.), taip pat kai kuriose kalbose apstu žodžių, kilusių iš garsų (nedaug aš kalbų žinau, na, pvz. cuckoo anglų kalboje ir кукушка rusų, arba atitinkamai goose ir гусь, etc.). Gerai, gerai, artėju prie tų praktinių aspektų. Pvz. kai kurių profesijų pavadinimai, kilę iš jų atstovų darbo paskirties, priežasties ar prasmės (gaisrininkas – fireman - пожарный, santechnikas – plumber –водопроводчик, dažytojas – painter - маляр). Tik ne ispanų kalboje. Ispanų kalbos lengviau mokytis, nes čia daugiau dramos. Pvz. profesijas ispanai pavadino, manau, pagal žmonių darbo rezultatus, sakyčiau, netgi pagal pasekmes. Rimtai. Kaip ispaniškai gaisrininkas? Bombero! Santechnikas? Fontanero! Pavadinta, manau, pagal tai, kas lieka, tiems žmonėms atlikus savo darbus. Kiek subtiliau su dažytoju: tintorero. Pažodžiui būtų „dažantis raudonai“. Ir kad tai jokia metafora, įsitikinau savo akimis...

Vieną rytą už vartelių ant šaligatvio radome balą. Vizualinius pojūčius papildę uoslės bei lytėjimo, nustatėme: dyzelinas. Aiškiai išbėgęs iš mūsų šildymo katilo, kuris įkurdintas tokioje mūrinėje spintoje prie vartelių. Trumpai tariant, trūko katilą ir vamzdyną jungianti žarnelė. Susiradau Ediką, sakau, skambinkime prižiūrinčiai įmonei, kurios telefonas užrašytas ant to katilo, tegul atvažiuoja, sutvarko, pajungia, išvalo, etc. Tada supratau, kad viena iš tokios tamprios mudviejų su Ediku draugystės priežasčių yra ta, kad aš jam periodiškai savo pasisakymais pakeliu nuotaiką. Žodžiu, jo veide atsirado ta įprastinė šypsena, sakanti „jeigu ne tu, bičiuli, mano gyvenimas būtų žymiai nuobodesnis“... Gerai, kad jis nesipučia, o kantriai viską išaiškina. Kuri, sako, šiandien diena? Na, sakau, tokia ir tokia, o ką? Taigi, sako, šventinė diena. Na, ir ką? Ogi, sako, šiandien niekas nevažiuos. Jokia avarinė. Ir rytoj nevažiuos. Nes rytoj bus diena po šventinės dienos, kada tikrai niekas niekur nevažiuos. Po to bus savaitgalis, žodžiu, laukia savaitė be šildymo ir šilto vandens. Vale? Nea, sakau, jokia čia vale, geriau sakyk, ką darom? Žodžiu, viską atjungėme, sutarėme rytoj (J) kartu važiuoti pirkti žarnelės, o į mano paskaitą prie dyzelino balos apie naftos produktų surinkimą bei išvežimą naudojant specialias chemines priemones, specialią įrangą ir kt., Edikas atsakė tiksliais veiksmais be komentarų, pasitelkęs porą saujų smėlio bei vandens žarną, beje, pasijungęs mūsų kieme, susikaupęs padirbo pusvalandį, tai vienu metu ir baigėme – aš kalbėti apie ekologiją, greenpeace‘a, gamtą (priminiau jam mudviejų pionieriškų laikų plakatą, sakantį „pioner, beregi rodinu, matj tvoju!“), jis - tvarkyti... Rytoj, kaip sutarta,  Edikas jau prie vartelių, ir keliaujame į specializuotą parduotuvę. Vos privažiavę supratome, kad uždaryta. Na, maniau, Edikas dabar prapliups... Ne, priešingai, nuščiuvo, pritilo, akivaizdžiai susikrimtęs, žodžiu, sureagavo visi netikėtai, ir tik po kurio laiko supratau, kodėl: ogi pats susimovė, juk žinojo, kad vakar buvo šventinė diena, o rytoj šeštadienis, tai kokia po velnių save gerbianti specializuota parduotuvė šiandien galėtų dirbti?! Na, žarnelę mes visgi radome, katilą sutvarkėme, ir atsisveikinome. Kaip paaiškėjo, neilgam.   

Nes viename iš miegamųjų iškilo parketas. Patyrinėjus atidžiau, paaiškėjo, kad po lova viskas daug blogiau, o už lovos ir sienos kampas šlapias, trumpai tariant, kažkur vandens nuotėkis. Pasikvietėme šeimininką, jis atėjo su draudimo agentu (čia turėtų būti draudimo reklama, bet pasitenkinsiu trumpu pranešimu: Vytautai, kaip gerai, kad/jeigu viską draudi?!). Agento būta nepėsčio, jis iš mašinos atsitempė įrankių dėžę, nuvedė visus į už sienos esantį vonios kambarį ir paklausė, ar gali daužyti vieną ar dvi plyteles sienoje. Aš žaibiškai pasakiau si, por favor, šeimininkui užtruko ilgiau, jo žvilgsnis šaudė aplink, lyg ieškodamas pigesnių alternatyvų (vonios sienų bei grindų plytelės tikro marmuro, gražios, storos), bet galiausiai linktelėjo ir jis... Maloniai nustebau, kad draudimo agentas toks specialistas, gali net tik nufotkinti ir įvertinti, bet ir imtis realių darbų, o jis išdidžiai sako taip, mes tokie, soy y agente de seguros, y constructor, y fontanero... Kaip vėliau paaiškėjo, prikarksėjo dėl to fontanero... Na, išardžius klozetą ir išdaužius gabalą sienos už jo, tapo aišku, kad trūkęs vandentiekio vamzdis. Gražus toks, varinis, ir aiškiai trūkęs ne pirmą kartą, nes atidžiau patyrinėjus tapo aišku, kad kai kurios plytelės jau pakeistos, ir pasimatė, kad vamzdis jau taisytas... Sutarėme dėl darbų tvarkos: vamzdis – vonios siena – klozetas – parketas – kambario sienos. Vamzdį užtaisė, rytoj šeštadienis, tai, sako, su plytelėmis ateis kitą savaitę, užtaisys sieną, tada ir klozetą surinks, bus galima naudotis (name dar trys, OK, išgyvensim), o tada jau dar už savaitės ateis kloti parketo, dažyti sienų, etc. Žodžiu, Proyecto...

Kodėl visos buitinės avarijos nutinka šeštadienį arba per šventes? Esu tikras, kažkas tuo pasirūpina: viena vertus, savaitgalis šuniui ant uodegos ir jokių tarnybų neprisikviesi, bet, antra vertus, žmonės namuose, vadinasi, tikėtinas situacijos suvaldymas minimaliais nuostoliais. Taigi, šeštadienio rytas, ramiai bundame, fone girdėdami tylų čiurlenimą, jis džiugina, nes greičiausiai kažkuris iš vaikų kitoje vonioje neraginamas mėgaujasi dušu, idilė tiesiog, tik kažkaip įtartinai ilgai tunka, turėtų būti labai purvinas, kad tiek laiko neišlįstų iš po dušo... Einu tikrinti. Trumpai tariant, vienoje vietoje jie užtaisė, kitoje atjungė, bet ten kažkas neatlaikė slėgio, tai nežinia nuo kada vanduo bėga ant antro aukšto vonios grindų, potvynis jau per kelis aukštus, bandau kažką prisukti, tas kažkas neatlaiko, ir tada jau srovė varo kaip reikiant, visomis kryptimis, primindama tą fontanero, kad jį kur...

Vėl kviečiu Ediką, tada šeimininką, pastarasis - agentą (šeštadienis, bet draudimo kompanijos partneriai avariniams reikalams didvyriškai dirba, tai sako popiet bus, apsidžiaugiu, kad ne mañana, gaila tik, kad iškart nepasiteiravau, kada tie pietūs, bet negi čia smulkinsiesi, kai tokie reikalai...). Na, greit fontano suvaldyti nepavyko, Edikas užsuko vandenį visam namui, apdairiai pasiūlęs prieš tai užpildyt virdulį ir pan., o vakarop (...) pagaliau atvykęs specialistas užsuko dar kažką ir atsuko kitur, pradžiugindamas, kad šiaip vanduo jau bus, išskyrus vonią, porą kriauklių ir pan., bent kol nebus pakeistas toks mažas grifo (kranelis), bet čia jau kitą savaitę... Pala, sakau, gerbiamasis, nejaugi negalima tiesiog jo dabar pakeisti, ir tada visur turėsime vandenį? Si, señor, sako, esi teisus, galima būtų, tik mes avarinė tarnyba – kad atjungti, užsukti ir nuraminti, o ne kad taisyti... Gerai, kad šeimininkas buvo šalia, perskaitė mano neverbaliką, suprato, kad geriau tegul jau vanduo būna visur ir iškart, ir nusprendė palaikyti prašymą, kartu pirštais šlamindamas kažką džinsų kišenėje... Ir tada pamačiau tai, ką paskutinį kartą mažiau Žirmūnuose kokiais 1974 metais, kuomet iškviestas namų valdybos santechnikas žiūrėdamas į varvantį čiaupą sakė, kad reiktų pakeisti tarpinę, bet šiuo metu jų nėra... na, nebent... kaip tyčia, lagaminėlyje jis turi vieną SAVO, paskutinę, įsigijęs savo reikmėms, turguje... Žodžiu, specialistas nuėjo į mašiną, ten paieškojęs rado tą grifo, įsuko... Prieš 40 metų tai kainavo 3 rublius. Dabar 20 eurų. Infliacija, darbo užmokestis, kainų indeksas, BVP vienam gyventojui, etc. Žodžiu, kranelį prisuko, vandenį atsuko, felicidad universal...

Primenu, kad klozetas išrinktas, už jo skylė sienoje, plius tas išluptas parketas ir šlapia siena kambaryje. Tas pirmas agentas išsinešė gabalą marmuro plytelės, kaip pavyzdį kad parinkti sienos užtaisymui, viską nufotografavęs, žodžiu, laukiame ateinant plytelių klojėjo. Atėjo ne už dviejų dienų, kaip žadėjo, o už penkių, kaip laukėme, viskas bueno. Pradžiugino, kad atsinešė plytelių, netgi poros rūšių. Įėjo į vonią, pažiūrėjo į sieną, į mane savo juodomis apvaliomis nemirksinčiomis akimis ir pabrėžtinai lėtai sako: mármol??? Na taip, sakau, marmuras, tavo kolega ir pavyzdį išsinešė, plyteles juk turi? Turiu, sako, va, ir išvynioja keramines gal keturgubai plonesnes plyteles, tiesa, panašaus dydžio, bet spalva ir raštas originalą primena maždaug tiek kiek Uspaskio rinkimų plakatas Mona Lizą, ir su viltimi klausia, ką darysime. Tą viltį teko čia pat sudaužyti į šipulius, sakau, dėsime va aną (buvo atsinešęs dviejų rūšių, ta kita nuo monalizos skyrėsi kiek mažiau). Namas nuomojamas, tiesiog norisi, kad ASAP būtų ta siena, ir dar labiau, tas klozetas prieš ją... Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad iškart raportavau šeimininkui, jis atėjo kai darbas jau buvo beveik baigtas, nežinau, ką konkrečiai jis sakė tam meistrui, girdėjau tik atskirus žodžius (mármol, delicado, adecuado, etc.) ir lyg kažkokį šlamesį, bet dar už kelių dienų meistrelis grįžo jau su marmurinėmis plytelėmis, pakeitė dar kartą, šį sykį panašumo su originalu buvo dar daugiau, nedegant šviesos vonioje ir be akinių galima būtų ir nepastebėti, tik įdėta buvo kažkodėl įstrižai, meistras ne tik aiškiai nežino, kas yra gulsčiukas, bet ir skiedinio negaili, matyt, nusprendęs, geriau išnaudoti visą, žodžiu, pamaniau, neduokdie, jei pats, Vytautai, pamatytum tokį darbą, tai juk baisu, siena krauju nusidažytų, tfu-tfu-tfu...

O parketą tai išlupo ir sudėjo greit. Nes baldus su Ediku iš anksto išnešėme. Dar prieš tai apžiūrinėdami sakė, kad nereikia išnešt, nesivarginkit. Aš dar nustebau, maniau, kažką ne taip supratau. Bet išnešus tapo aišku: prieš tai parketas buvo šlifuojamas ir lakuojamas tik ten kur matosi ir kur galima prieiti. Lygiai taip pat dažomos ir sienos. T.y. už spintos ir po spinta statybų paveldas išsaugotas pilnai - nešlifuota, nelakuota, nedažyta, žodžiu, 100% originalas! Dar pamaniau su pavydu, ech, jeigu Lietuvoje taip, tai kiek senamiestyje būtume išsaugoję freskų ir mozaikų...

Prieš dažant sienas prabudau naktį išpiltas šalto prakaito, nes sapnavau, kad dažyti atėjo tas pats mikelandželas, kur dėjo plyteles. Bet atėjo šeimininkas su žmona, dizaineriu, palete, spalvą rinko ilgai, derindami prie grindų, baldų, užuolaidų, šviestuvo, ten berods netgi prasimušė kažkokie sentimentai apie tame kambaryje kažkada augusios dukros mėgstamo paveikslo tonus, žodžiu, nusiraminau, ir kadangi buvo pažadėta rytoj (jau žinau, Vytautai, kokį ispanų kalbos žodį išmokai visam gyvenimui), tai už keturių dienų atvarė elegantiškas, plepus ir linksmas prancūzas su kibirais, voleliais, lipniomis juostomis ir t.t. O, pamaniau, šitas viską padarys kaip reikia. Net siūliau alaus. Ir dar siūliau prieš dažant išdžiovinti sieną, tai plačiai šypsojosi, paplojo per petį, su prancūzišku akcentu sakydamas tranquilo, viskas bus gerai... Tikrai, padarė viską greit, per vakarą, žinoma, niekas nieko nedžiovino, tada linksmai susirinko mantą ir čiauškėdamas išėjo, tik nesupratau, kodėl sienas nudažė ružavai, nes spalva ne tik kad visiškai ne į temą, bet tokios netgi nebuvo jokioje paletėje, tokios netgi negalėjo būti jokioje paletėje, tikrai, matyt, fainas menininkas su fantazija arba kokios socialinės programos dalyvis daltonikas, na dar pamaniau, gerai, kad alaus atsisakė, tintoreto... Na, ta spalva akį rėžia, bet ne daugiau negu tos plytelės vonioje, tai, sakyčiau, šiuo klausimu visiška harmonija.

Ypač turint galvoje faktą, kad už gero mėnesio kraustysimės į kitą namą, nes šitą šeimininkas pardavė, kaip bebūtų gaila. Antra vertus, kažkaip simboliškai visą naktį siautė nematytai stiprus vėjas, ne tik atnešęs 20 laipsnių šilumą (sausio pabaigoje!), bet ir išvartęs vazonus kieme bei priminęs filmą „Šokoladas“, kur pranašiškas vėjas duoda ženklą kraustytis (pirmyn), o tai reiškia, kad neužilgo turėsiu galimybę papasakoti apie interneto perkėlimą, kuris gali būti įdomus, nes pagal preliminarią info naujoje vietoje yra OPTIKA su kažkokiais protui nesuvokiamais 100 Mbps...

Saludos!

Vyriškas požiūris I. Pirmasis laiškas vilniečiams.

Mano rašinėliai apie Ispaniją turi vieną didelį trūkumą - čia viskas rašoma žvelgiant per rožinius moteriškus akinius. Čia niekaip neatsispindi tas ispaniškas chaosas ir absurdas, į kurį karts nuo karto patenkame. Nesimato tų dramų ir tragedijų, kurios karts nuo karto verda, atrodo, elementariose situacijose su ispaniškomis tarnybomis. Su laiku visi nesklandumai pasimiršta, o baisios patirtys tampa juokingomis. Į blogą paprastai brūkšteliu emocijoms nuslūgus, problemoms išsisprendus, tai visi nesklandumai lieka paraštėse. O jie verti būti aprašytais ir įamžintais - po kelerių metų, manau, mes patys negalėsime patikėti, kad visa tai tikrai įvyko....

 

Bandau kiek taisyti situaciją: nuo šiol šalia moteriškų paplepėjimų čia dėsiu ir savo vyro laiškus Lietuvoje likusiems draugams. Gavau tam vyro leidimą ir tuo labai džiaugiuosi. Niekaip nesugebėčiau taip tiksliai ir taikliai visko aprašyti.

 

Pora žodžių apie naująjį blogerį Edį :). Edis yra labai pozityvus žmogus. Labai. Jis visame kame įžvelgia gražius, gerus, naudingus ar bent jau pamokančius dalykus. Manau, jis tikrai pritartų Mikei Pūkuotukui, kuris yra pasakęs, kad "Gyvenimas - tai patirties kupina kelionė, o ne problema, kurią reikia išspręsti" . Per trejus metus nei karto nemačiau jo supykusio. Jis mane, deja, matė. Bet net ir tada aš jam atrodžiau visai nieko :). O tai reiškia, kad jo pozityvumas - tai ne kokia demo versija publikai, o nuoširdus požiūris į gyvenimą. 

 

Vyras yra psichologas, su didžiule personalo valdymo ir vadybos patirtimi. Sutikęs, kad rotacija man yra svarbi, o šeima turi gyventi kartu, jis nedvejodamas padėjo kablelį savo įspūdingame CV, susidėjo diplomus ant lentynos ir susipakavo daiktus.  Ir štai su tokia asmenybe 2014 m. liepos pabaigoje atkeliavome į Valensiją...

 

Taigi, grįžtame į praeitį: mūsų atvykimas ir įsikūrinėjimas.

 

P.S. Kol kas rašiniai tik du. Matau, kad  po persikraustymo į naujus namus bręsta trečias rašinys.... Tai pratęsimas tikrai bus.

 

 

Edis

2014 m. rugsėjo 22 d.

 

Nusprendžiau brūkštelėti laiškelį savo draugui Vytautui ir pasidalinti asmeniniais įspūdžiais apie ispanišką telekomunikacijų industrijos versiją. Tačiau berašydamas pamaniau, kad galbūt ši patirtis sudomins ir daugiau  bičiulių bei kolegų, kuriems į sritis nėra svetima. Tikriausiai rašinėlis gausis ilgesnis, nei lauktume iš executive summary, nes tam, kad atskleisti visą ispaniškų telco įmonių klientų aptarnavimo žavesį, turėsiu pasidalinti ir informacija, atrodytų, tiesiogiai nesusijusia su telekomunikacijų paslaugomis privatiems klientams. Todėl iškart skubu perduoti linkėjimus, jei kartais neturėtumėte laiko ar noro skaityti toliauJ.

 

Taigi, vos įsikūrę viename iš Valensijos priemiesčių ėmėmės tiekėjų paieškos bei atrankos. Na, suprantate, duona, pienas, banko sąskaita (bankininkystės tema į šią apybraižą netilps, gautųsi solidus dvitomis, bet trumpai teks paliesti), raktų gamyba (atrodytų, kas jau ČIA galėtų būti tokio specifiško... patikėkiteJ), na, ir visos paslaugos, nuo kurių atsijungti paskubėjo mūsų dabartinio būsto savininkas, pirmą kartą išnuomojęs savo kotedžą: elektra, šildymas, vanduo ir žinoma, TV bei internetas!

 

Gyvenvietėje (urbanizacione) – apie 100 kotedžų, kuriuos jungia pėsčiųjų takai; po gyvenviete įrengtas požeminių parkingų labirintas, ten išvedžiota ir visa infrastruktūra – vamzdynai, kabeliai, įskaitant vario tinklą, telekomunikacijų spintos, etc. Paprasta mūsų kalba šnekant – TG yra! Taigi, pradedame tiekėjų paieškas.  

 

Iškart reiktų pažymėti, kad Ispanijoje klientų aptarnavimo sektoriuje angliškai kalbančių žmonių yra turbūt tiek, kiek Lietuvoje, tarkime, kuriuo nors Suahili dialektu. Reiškia, kalbant apie paslaugas, reikia, kad kartu būtų native speaker‘is, vadinasi, paieška turi būti kryptinga, tikslinė ir efektyvi, kitaip tą speaker‘į tektų tampytis su savimi dienų dienas. T.y. namų darbai yra be galo svarbūs. Pasikalbėjęs su  vietiniais, supratau, kad paskutinė vieta, kur verta kreiptis dėl namų interneto, yra (deja) Telefonica, t.y. Movistar. Užbėgant įvykiams už akių, galite bandyti spėti iš trijų kartų, ir pirmieji du nesiskaitys: kieno paslaugomis galiausiai naudojamės...? Bet apie viską – iš eilės.

 

Taigi, bendravome su daug tiekėjų: mobilių, alternatyvių, mišrių, virtualių, etc. Vieniems reikėjo NIF arba NIE numerio (socdraudimo atitikmuo; jo gavimas yra taip pat dvitomio verta istorija, paprastai šnekant, Ispanijos URM institucijos, kurios mūsų atvykimo dieną joms išsiųstos notos pagrindu turėjo mus akredituoti ir išduoti pažymėjimus su tuo numeriu ASAP, parašė, kad, perdon, atostogų metas, todėl gali užtrukti iki mėnesio; už mėnesio pranešė, kad sorry, gal galėtumėte atsiųsti dar ten kažkokio dokumento vertimą, ir tad jau dar per mėnesį akredituosime; nusiuntėme, tada dar už trijų savaičių parašė, kad vėl, perdon, pasirodo (prieš tuos du mėnesius!) reikėjo siųsti ne po vieną, o po dvi nuotraukas, žodžiu, du mėnesiai praėjo, o nei to NIF‘o, nei NAF‘o neturiu po šiai dienai, kaip ir mašinos numerių bei kitų integracijos atributų, bet kalba ne apie tai, nebenukrypsiu); kitiems – kad kažkodėl turėtume kito ispaniško tiekėjo mobilų (?!), kurį jie perrašys sau, bet realiai visus praspjovė Vodafon‘as, kuris pagal metodiką kas kartą išklausydavo mūsų namų interneto poreikius, ir tada kaskart atkakliai pradėdavo pardavinėti mobilius planus su minutėmis ir gigabaitais bei telefonų aparatais, kol pagaliau „nusižemino“ iki fix‘o ir užtikrintai pareiškė, kad dabar jie gali pasiūlyti ADSL‘ą su max  3-4 Mbps už  54 EUR/mėn, bet va jie perka vieną iš alternatyvių operatorių, ONO, kuris mūsų gyvenvietėje turi optiką, ir nuo rugsėjo jie jau suteiks 50 Mbps už 21 EUR/mėn, bet kai pasiaiškinome su tuo ONO, tapo aišku, kad mūsų apylinkėse optika nei kvepia, nei žada pakvipti artimiausius metus, žodžiu, epopėja baigėsi Movistar‘o KAS‘e, kuris su Google Translate pagalba (native speaker‘iui tam laikui jau nebeatlaikė nervai) pasakė - vale (draugiškesnis „OK“ atitikmuo), va, kaip tik akcija: ADSL 10 Mbps + fix‘as namams + mobilus su 100 nemokamų minučių nacpokalbiams į visus tinklus plius 100 Mb duomenų per mėnesį nemokamai (J!), ir tas viskas už varganus 42 EUR/mėn.!

 

Vale, sakau, jamam! Kada bus? Tai va, sako, rašomės sutartį, ir už 3-4 dienų paskambins dėl diegimo, tada ir sutarsite dėl laiko bei tuo pačiu  užeisite į KAS‘ą pasiimti SIM kortelės mobiliam... Žodžiu, viską susirašėm čia pat, namo grįžau kaip nugalėtojas, po savaitės paieškų pagaliau nukovęs superplaną (visą tą savaitę mane persekiojo vaizdinga Neriaus Jasinavičiaus „internetas = tualetinis popierius“ metafora, na, pamenate, kad interneto palyginimas su oru jau nėra toks aktualaus ir tikslus, nes nebeatitinka to tikrojo jausmo, kurį žmogus patiria, suvokęs kad interneto nėra, ir palyginimas su tualetiniu popieriumi yra kur kas tikslesnis)... Suprantate, Ispanijon tam laikui buvo suvažiavę jau visi, t.y. plius trys XXI amžiaus vaikai/internautai, įpratę prie TEO 100 Mbps, o čia interneto ne tik kad nėra, bet BLIAMBA KAIP NĖRA!, o tai kaip tada bendrauti (būtiJ!) su pasauliu, ir apskritai ką veikti apart to baseino, žodžiu, tokia infekcinė kolektyvinė depresija namie, ir čia aš su ta gera žinia, oriai pakelta galva įlinguoju...

 

Nea, jie neskambino nei už 3, nei už 5 dienų. Pasipusčiau padus vėl į tą KAS‘ą. Pažiūrėjo mano žydrąjį pasą, sutartį, ir nustebusi sako, taigi lauk skambučio, atseit, ko čia nerviniesi, ir dar kitus trukdai? Kada, sakau, skambins? Cuando? Mañana, sako. Rytoj, suprask. Na, aš gerai žinau ispanišką rytojų, tai kitą dieną aš vėl KAS‘e, nes juk supratot, kad niekas neskambino... Vėl kažką pažymėjo, ir iš tiesų, dar kitą rytą – meistro skambutis, kuris valensijietiška tarme aiškina, kad jis beveik už durų, tik tokio adreso neranda, ar pan. Vale, sakau (šiuo atveju tai reiškia „tu bičas nesiblaškyk, aš išeisiu per vartelius ir pamojuosiu, taip kits kitą ir rasime“). Padėjo Edikas. Atvedė tą pasiklydusį inžinierių.

 

Apie Ediką – atskira istorija, dedu pastangas trumpinti telegrafiškai: mūsų gyvenvietės administratorius/ ūkvedys yra armėnas, visą gyvenimą pragyvenęs Tbilisyje, Gruzijoje, kriminalinės milicijos tardytojas (!), ten vedęs ispanę ir prieš 18 metų atvykęs į Valensiją; susipažinome, kai fura lietuviškais numeriais atvežė mūsų daiktus ir ieškojo adreso, žinoma, vairuotojas lietuvis iš užsienio kalbų mokėjo tik tarptautinę sovietinių dalnoboicų kalbą su ištiktukais  ir jaustukais, tai Edikas susigaudė žaibiškai, parodė jam mūsų namą, užėjo patikrinti pats, žodžiu, nuo to laiko mudu kiekvienas savo akcentais šnekamės rusiškai; tiesa, tai nepadeda mokytis kalbos, bet kur skubėti, tai galim padaryti rytoj, mañana, o tuo tarpu viršų ima istorinė abipusė neblėstanti lietuvių ir kaukaziečių draugystė bei praktiškumas...

 

Taigi, Edikas, kaip įprasta, atsiradęs iš niekur, užfiksavo bei atvedė klaidžiojantį inžinierių ir liko vertėjauti, rodyti bei rakinti spintą (Vytautai, ta spinta net TAU padarytų įspūdį, nufotkinti nespėjau, tačiau bet kokia „barzda“ ant bet kokio spiningo tiesiog verkė prieš šituos laidų debesis) ir šiaip užtikrinti tvarką. Ir gerai. Nes kai aš pradėjau kalbėti apie Wi-Fi bei modemo įrengimo vietą, į mano por favor inžinierius sutrikęs purtė galvą: modemas bus, va, koks gražus ir mažas (tikrai, ir dar baltasJ), tik jokių vaifajų... Puoliau į neviltį, nuolat kartojau savo, o jis tik purtė galvą ir sakė, no, señor, vaifajų čia nebus. Punto. Pagaliau nusprendė paaiškinti detaliau: vaifaj nebus, jis gali padaryti tik VIFI... Claro, su sąvokomis reikalus išsprendėme (jie visi čia sako VIFI!!!), modemą pastatėme, Edikas tuo pačiu chaliavai išmušė iš inžinieriaus naudotą modemą vienai jo globojamai ukrainiečių šeimai, pabėgusiai  į Valensiją, va, sako, bent Skype‘ą žmonės įsijungs ir kalbės su savo gimtąja Ukraina nemokamai, nes telefonu brangu. Palauk, sakau, juk tam reikia interneto... Sutriko Edikas, teko viską jam paaiškinti detaliau... Palingavo galvą ir sako: klausyk, o iš kur tu taip gerai viską supranti apie tuos internetus??? Tokį štai tarptautinį autoritetą užsidirbau, bičiuliai, už tas neįkainuojamas žinias, gautas TEO! Beje, gavau oficialų leidimą vadinti jį Ediku, nes visi kiti turi vadinti Eduardo......  

    

Tikriausiai tikitės, kad čia jau laiminga pabaiga, ir galėsite ramiai eiti darbuotis ar ilsėtis? O tai kur tas mobilus?! Taigi, po diegimo, tą pačią dieną eilinį kartą iškilmingai keliauju į KAS‘ą, va, sakau, paslauga įdiegta, duokite man tą SIM kortelę, kur andai rodėte, kad pagaminta, tik dar neaktyvuota. Sako, nea, ponuli, čia yra problema: tamstos banko sąskaita atidaryta prieš mažiau nei 6 mėnesius, todėl mobilaus duoti negalime, ateik už pusmečio. Rizikas valdo?! Palaukite, sakau, juk turėjote visus dokumentus, viską žinojote, pagaliu, juk akcija būtent rinkiniui - paquete, set, bundle...?! Nea, sako, apskritai, tai ta kolegė, su kuria čia viską pasirašinėjai,  atostogauja (tikrai buvo kita), nežinau, ką ji čia pribūrė, žodžiu, tau mobilus nepriklauso, tiek žinių, hasta luego, adiós. Bandžiau dar derėtis, kokia tad bus kaina be to mobilaus, minučių ir gigabaitų, sako, kaina bus akcijinė. T.y. ta pati, kaip ir su mobiliu bei visais jo navarotais...

 

Taigi, klausimas: už kiek laiko turėsiu vietinį mobilų su sutartimi? Bankelyje buvau prieš pusantro mėnesio. Kiekvienas, nesusipykęs su skaičiais, atsakytų: už 4,5 mėn. Incorrecto. Vrong, kaip sako Vytautas. Todėl kad su banko sąskaita istorija ne mažiau įdomi. Trumpai tariant, ispanakalbė kolegė iš konsulato pačią pirmą dieną nuvedė į Cajamar; na, tiesiog jie arčiausiai, centre, istoriškai visi ten atsidarinėja sąskaitas, žodžiu, dviračio neišradinėjame, mir-družba-festivalj... Aha. Praleidome pusdienį, pasirašėme kalnus popierių. Turbūt jau suprantate, kada pasakė grįžti? Žinoma, mañana. Grįžome. Paaiškėjo, kad kažkaip gavosi sistemoje, kad sąskaitą dabar gali atidaryti tik man, o mano žmonai - kai bus ta akreditacija ir tie NIF‘as su NUF‘u. Na, tiesiog taip gavosi sistemose. Ir pakeisti imposible. Dar po savaitės užėjau vėl, tai įteikė e-bankininkystės prisijungimo kodą, kortelę bei jos numero secreto. Tik sakė, tiesa, sąskaita dar neveiks, kol tavo žmonai neatidarysime (?!). O tai padarysime, na, juk supranti, kai bus, na, tie, nifnifas, nufnufas ir nafnafas... Vale. Ambasada Madride padarė super darbą, nelaukė notų su paršiukų vardais, o gavo juos telefonu ir sudiktavo (vos porą mėnesių užtruko!!!), nuvarėme į banką, nežinau jau kelintą kartą, ten nudžiugino, sako, dabar atidarinėsime NAUJAS sąskaitas, nes anos buvo užblokuotos daugiau kaip mėnesį, tai pagal procedūras jų negalima atblokuoti... Tik dabar kodus gavo jau mano žmona, kaip ir pažadą pirmadienį išskirti kortelę... Manau, gerai, kad su lygiomis galimybėmis čia viskas tvarkoj, ir išdurinėdami pasistengia rotuoti šeimos narius, tik sąskaitos atidarymo data (t.y. 6 mėnesių skaičiavimo startas) vėl nusikelia į mañana... 

 

Žodžiu, turiu banko kortelę, neveikiančią sąskaitą su 0 (zero) pinigų, turiu elektros, dyzelino, interneto, vandens, nuomos bei kitas sutartis, pagal kurias nuo tos sąskaitos tiesioginio debeto būdu nurašomi (turėtų būti nurašomiJ) pinigai... Kaip suprantu, viskas buvo daroma pagal procedūras, valdant rizikas, ir kai viskas taip stringa lygioje vietoje, normaliomis sąlygomis juk sakytume – basta, pravalas, tik matyt net pravalas čia visada bus rytoj, mañana, todėl belieka mėgautis klimatu, maistu, fantastišku 7-8 Mbps (periodiškai matuoju) internetu, pakankamu tam, kad palaikyti „emigrantas.tv“ (superinis tautiečių sprendimas po 8 EUR/mėn. už visus kanalus, prieinamus Lietuvoje, per neribotą skaičių divaisų, pajungiamų prie telikų HDMI jungtimiis) ir tuo faktu, kad taip ir neturiu mobilaus, pasakyti sau tranquilo ir siuntinėti bičiuliams bei kolegoms tokius štai rašinėlius. Ką ir darau su didžiausiu malonumu, karštai linkėdamas visiems sėkmės - plėtojant paslaugas, kuriant procesus bei atarnaujant klientus...