Hola, Vytautai!
Senokai nebendravome štai taip „į vienus vartus“ – aš rašau ką noriu, tu skaitai kada gali. Kai pagalvoji, geras tai užsiėmimas – stebėti, vertinti, o jau kritikuoti... Smagu, saugu, sveika akiračiui ir savivertei, žodžiu, svajonių veikla. Ilgainiui įsijaučiau ir pradėjau žinoti viską ne tik apie Ispaniją, bet ir apie Lietuvą. Rimtai. Delfi, Alfa, 15min., Lrytas ir kiti elektroninės žiniasklaidos kanalai tapo nuolatiniais palydovais, jais pradedu ir užbaigiu dieną. Kartais netgi atrodo, kad galimybė sekti aktualijas jose nesimurkdant leidžia situaciją vertinti objektyviau. Žinoma, su sąlyga, kad esi bent kiek raštingas ir nesergi didybės manija...
O pastarosios riziką realiai didina lietuviška medija: na, pagalvok, juk pačios pačiausios, visą tautą į fatališką pilietinę diskusiją įtraukiančios temos yra kas ką kaip bučiavo per (n)euroviziją ir kokia tai žinia Lietuvai, pasauliui bei visatai, kokio krepšininko ar bandito pupytė kurią vietą kokiu paros metu paviešino gerbėjams (?) be makiažo, dar tradiciniai iš koto verčiantys Siuvėjų ir Kirpėjų postulatai vidaus bei užsienio politikos klausimais ir šūsnis neišvengiamojo verslininko piratinių asmenukių su jam garsiomis garsenybėmis; na, kad viskas nebūtų taip jau blogai, be dėmesio nelieka ir intelektualai, kuriems leidžiama pasmaguriauti feisbuko Šaltutės gyvenimo mokymu ar jos draugo Piguolio nuotykiais bei prokuroriškais iš didelio rašto užkalnėn emigravusio Evangeliko verdiktais šaltibarščiams, kebabams bei kitiems kitaip galvojantiems patiekalams, žmonėms bei miestams; dar, žinoma, gėjų partnerystės klausimas ir kitos vietinės žiniasklaidos supernovos, apie kurias prieš kokią savaitę Delfyje puikiai pasisakė Andrius Tapinas. Būtų nuodėmė kartotis ir labai labai jau nekuklu antrinti... Bet tikrai, jei nebūčiau praleidęs Lietuvoje pusės amžiaus, dabar skaitydamas galėčiau pagalvoti, kad jau viskas, problemų nebėra, beliko, kaip Šveicarijoje, surengti referendumą arbatpinigių restoranuose klausimu, ir paleisti tautą ramiai mėgautis nerūpestingu gyvenimu... Tik šveicarai neturi Žaliojo Tilto, todėl mes juos nukalame ketvirtį amžiaus trukusia šio tilto ir kitų balvonų diskusija, kurią nutraukti pasirodo buvo galima per parą, pasitelkus statybinį kraną ir porą darbininkų...
Teisus tas Tapinas, žinoma, norėčiau paspausti dešinę. Tik išvadą apie didžiausią Lietuvos problemą tai padarė, manau, stipriai atšventęs balvonų istorijos finišą. Supykino žurnalistą, tai kankinamas moralinių pagirių ir pasisakė, neva didžiausia Lietuvos problema yra... alkoholis! Tuo tarpu kai sėdint čia, plika akimi su keliomis dioptrijomis matosi, kad didžiausios Lietuvos problemos yra korupcija ir žiniasklaida. O socialinė medija tai yra tiesiog megaproblema. Nesileisiu čia daug į lankas, ir taip jau jei šis laiškelis dar nepateko į šiukšliadėžę, tai tik per stebuklą (dar skaitai???), tiesiog va, perskaičiau, kad ir didžiai gerbiamas Gitanas Nausėda pasidavė – pagaliau sukūrė sau Facebook‘o profilį... Prisimenu seną anekdotą apie stipriai savimi pasitikintį konservatorijos studentą, sakiusį, kad „Mocartas mirė, Vivaldis mirė, ir aš nekaip jaučiuosi...“, ir noriu atsakingai pareikšti, kad aš dar laikausi, ir jei Nausėda jau turi ką pasakyti feisbukinei auditorijai, tai aš jau neturiu, todėl tęsiu savo tikslinę kibernetinę ataką laiko patikrintais elektroniniais laiškais.
Hm, tai va, galvoju, apie ką aš čia... Žodžiu, pasisakiau: tai, kad man nerašai, ne bėda – aš viską žinauJ! Todėl ramia širdimi galiu pereiti prie savo pamėgtų ispaniškų reportažų. Šį kartą – apie kraustymąsi: jau keturis mėnesius gyvename naujoje vietoje, tai skubu (...) pasidalinti tuo, ką dar pamenu. Nes tai man primena lenininį mokymą apie galimą socialistinės revoliucijos pergalę vienoje atskirai paimtoje šalyje, ir kartais darosi neramu, kad ta atskirai kažkieno imama šalis galėjo būti Graikija, bet gali būti ir Ispanija...
Turbūt minėjau, kad trys vaikai lanko britišką koledžą. Mokykla puiki, būtų nuodėmė skųstis: su stadionais, baseinais, sporto aikštėmis, savo teatru, valgyklomis ir t.t. Infrastruktūra įspūdinga, vietos reikėjo daug, turbūt todėl įsikūrusi už 20 km į šiaurę nuo miesto centro. Vaikų per pusantro tūkstančio, visus reikia surinkti iš įvairių rajonų keliasdešimties kilometrų spinduliu, todėl mokyklos autobusų parkas garbingai konkuruotų su Eurolines. O kainomis tai tikrai nenusileistų, todėl kai padaugini iš trijų, gauni įspūdingą sumą ir galvoji, kad mokykla turėtų jaustis įsipareigojusi... Laiško pradžioje jau išsiplėčiau, reikia kažkaip trumpinti, todėl iškart prie esmės: atspėk, kaip ispaniškai „įsipareigojimas“? Tik nežiūrėk į Google Translate, pagalvok logiškai ir tikrai atspėsi: ispaniškai... įsipareigojimas...? Žinoma! COMPROMISO! Sakiau, kad žiauriai lengva kalba!
Taigi, prieš kraustydamiesi į naują vietą, už poros kilometrų nuo senos, kreipėmės į mokyklos transporto skyrių, prašydami, kad mokyklos autobusas stabtelėtų kitoje vietoje, kad paimti tris vaikus (kai kur stoja dėl vieno, daug kur dėl dviejų). Atsiuntė žemėlapį su pažymėtu sustojimu kitoje vietoje, maždaug už kilometro nuo namų, ir parašė, kad ten ima porą vaikų, tai ir mūsiškiams tiks. Na, kilometras nėra labai toli, seneliai ir tėvai Lietuvoje dar dabar didžiuodamiesi pasakoja, kiek kilometrų klampodavo per pusnis į mokyklą, tą skaičių naudodami kaip žinių siekimo koeficientą pedagoginiuose debatuose su vaikais bei anūkais, bet kai paimi XXX EUR mokestį už schoolbus‘ą, padaugini iš trijų ir pridedi 30+ laipsnių karštį, tada kyla stiprus noras suapeliuoti į tą koledžo compromiso. Tuo noru mandagiai pasidalinome su mokykla. Atsakė, kad pasitars su transporto specialistais. Laukėme dvi savaites. Nieko. Vėl susisiekėme. Pasakė, kad jau pasitarė, specialistai prieš. Kas, klausiame, yra tie specialistai? Nenori atsakyti, bet ir mes juk lietuviai, atkaklūs: jeigu galime dėl tilto balvonų diskutuoti ketvirtį amžiaus, tai jau dėl vaikų autobuso kaip nors padebatuosime kad ir mėnesį... Pagaliau išmušėme parodymus: specialistas pasirodo yra kaip tik to autobuso vairuotojas. Na dabar pasakyk: jeigu būtum schoolbus‘o vairuotojas (Ispanijoje!), ir tavęs paklaustų, ar tau reikia dar vienos stotelės kitoje vietoje, ką atsakytum? Tik sąžiningai, tarp mudviejų ir dar kelių bičiulių? A ne? Tai čia viskas OK, ir aš sakyčiau tą patį! Ir jau per žingsnelį priartėtume prie socializmo, kur autobuso maršrutą diktuoja jo vairuotojas, ne keleiviai. Idėja nebloga, tik tų vaikų gaila, todėl mes - į mokyklą, susitikti su direktore. O ten mus pasitinka ne kas kitas, o transporto vedėja. Viskas gerai, sako, tranquilo, mes pažiūrėsime, ką dar galime padaryti (lyg jau būtų ką nors padarę?!), jūs galite ramiai važiuoti namo (ką tik darbo metu atmynėme 20 km), jums su direktore susitikinėti nereikia. Na, sakome, kad jau atvykome, tai susitiksime, pasikalbėsime, ir tada jau važiuosime savo keliais taip ramiai, kaip tik mokame. Tai kad jos dar nėra, sako (pamokos prasidėjo prieš gerą pusvalandį, dėl vizito buvome susitarę). Taip nuoširdžiai, natūraliai. Nors mes ir nenustebome...
Sutvarkė visgi pagaliau tą autobuso stotelę, tikriausiai suprato, kad mes beviltiški, dar nesame pribrendę socializmui ir į problemų sprendimą įsitraukiame su neįveikimu šiaurietišku azartu. Engaged, trumpai tariant, o ispaniškai – COMPROMETIDO (!). Na, susikompromitavome, ir bala nematė, reikia pradėti rūpintis kraustymusi...
Šį kartą kraustėmės į visiškai tuščią namą. Jį apžiūrėjome, kol ten dar gyveno kiti nuomininkai; viskas patiko, namas galima sakyti naujas, gerai išlaikytas bei prižiūrėtas. Tačiau kai nuėjome apžiūrėti nuomininkams jau išsikrausčius, supratome, jog ispaniškai visiškai tuščias reiškia, kad žmonės išsikraustydami išsiveža ne tik baldus bei buitinę techniką, bet ir su visais varžtais išsilupa šviestuvus, užuolaidų karnizus, veidrodžius bei viską, kas kada nors buvo prikalta ar prisukta, nulaužo rankenėles (slankiojančių durų ir langų fiksavimo, elektrinės viryklės, dujų katilo, radiatorių reguliavimo, etc.), kambariuose nuo sienų nulupa ir sugadina oro kondicionierių pultus, žodžiu, grįžtant prie socializmo temos, panašu, kad bolševikai užėmę Žiemos rūmus ant jų pyko mažiau nei būstą paliekantys nuomininkai... Na, grindų marmuras turbūt buvo per kietas, o ir parketas miegamuosiuose kažkodėl liko nepaliestas, bet vis tiek įspūdis buvo toks, kad namą mums ką tik išvadavo nuožmiame mūšyje su stambaus kalibro kulkosvaidžiais ir granatomis, ir jei ne stiprus vėjas, dar jaustume ir parako kvapą...
Namo šeimininkės agentas atrodė smarkiai nustebintas mūsų pasiūlymo per dvi savaites iki įsikraustymo (suprask, žaibiškai) viską sutvarkyti, bet diskusijose su mokykla dėl autobuso stotelės perkėlimo atidirbta neverbalika suveikė, ir pagaliau suderėjome dėl visko. Išskyrus sienų glaistymą bei dažymą. Nes tai, kas yra ant jų, ispanai vadina natūraliu nusidėvėjimu. Reiks pagūglinti, gal, sakau, nuo pilietinio karo laikų Ispanijoje liko tradicija neeikvoti dažų jei nebuvo naudota sunkioji artilerija? Mums sudėtingiau, užaugome blokiniuose namuose su daugmaž lygiomis sienomis, todėl su šeimininkais sutarėme, kad jų brigadininkas organizuoja ir tvarko viską, išskyrus sienų glaistymą ir dažymą, už kurį, tiek jau to, mokame mes.
Sutarėme, nuo tada užsukdavau kasdien, ir buvau maloniai nustebintas, kad jau ketvirtą dieną po susitarimo kažkas pradėjo vykti: atsirado nupirkti šviestuvai, atėjo langų/durų rankenėlių meistras, atvyko mūsų dažytojai ir elektrikas. Nors pastarasis geriau būtų neatvykęs...
Per tą namo vadavimo mūšį vienas vaikų kambarys per stebuklą liko nepaliestas. Apvaizda visgi išsaugojo grožį: kambarį juosė kiek pretenzingas, tačiau kičo ribos neperžengiantis karnizas, po juo siena su santūriais lipdiniais buvo nudažyta gražia kremine spalva, o siena virš jo išklijuota labai mielais puikiai derančiais taptais su meškučiais; šią kompoziciją vainikavo gražus apskritas lubų lipdinys, rozetė, prie kurios prašyte prašėsi apvalus pakabinamas šviestuvas. Kitoje koridoriaus pusėje esantis vaikų kambarys greičiausiai buvo įrengtas kažkam keršijant: tas pats sumanymas su karnizu, tik rėkianti tapetų surūgusių šaltibarščių spalva taip pjovėsi su ne mažiau triukšmingu rūžavu likusios sienų dalies koloru (anas prancūzas tintorero matyt turėjo mokinių ir paliko gilų pėdsaką apylinkėse), kad akis ir ausis pradėdavo skaudėti vos atidarius duris į tą kambarį...
Instruktažas dažytojams buvo paprastas ir iš esmės akcentavo tris dalykus: 1) kartu ėjome iš kambario į kambarį, pirštu rodžiau sienas ir visur kartojau tą patį – čia dažote sienas ta pačia vienintele spalva (parinkome spalvą ir sutarėme, kad bus naudojama tik ta viena, jau buvome patyrę ir nebenorėjome būti tintoretų skonio bei sprendimų įkaitais); 2) rūžavajame kambaryje instrukcija buvo kiek papildyta – čia pirma nulupate šaltibarščius nuo sienos, ir tada dažote ta pačia vienintele spalva; 3) meškučių kambaryje instrukcija buvo paprastesnė ir pakartota kelis kartus – čia neliečiate nieko. No tocar nada. Absoluto. Para nada! Vale? Vale, jefe, vale!
Dirbo stebėtinai greit, kartu su elektriku, kuris kabino naujus šviestuvus, kitą vakarą su žmona užsukę įvertinti pažangos maloniai nustebome, kaip gražiai atrodo antras aukštas, kaip šviesu ir švaru visur, užsukome ir į meškučių kambarį, ten taip pat buvo šviesu, gražu ir kvepėjo dažais... Nors kodėl čia kvepia dažais (?!), nejučiomis mūsų žvilgsniai susitiko ir sustingo, tarsi iš paskutiniųjų vengdami nukrypti kitur ir pamatyti tai, ką jau supratome... Aha, meškučių kambaryje viskas buvo nulupta ir gražiai išdažyta ta pačia viena spalva... Maža to, čia jau spėjo prasisukti ir elektrikas: kažkodėl šitam kambariui su lipdiniais jis pasirinko plokščią keturkampį šviestuvą a la IKEA, ir išdidžiai parodė, kad va, ta apvali rozetė trukdė lygiai prisukti kvadratinį šviestuvą, tai jam teko padirbėti papildomi ir ją nudaužyti, štai, kampe sumesti lipdinių likučiai...
Širdis apsipylė, ar tai krauju, ar tais šaltibarščiais, bet ką jau bepadarysi, šaukštai po pietų, belieka sugalvoti, kaip tai paaiškinsime jauniausiajai, kuriai jau papasakota, koks gražus bus jos kambarys... Sutarėme, kad dažytojai bent jau papildomai nudažys ir lubas, maskuodami elektriko vandalo darbo pėdsakus. Kitą dieną atėjau priimti jų darbų. Ėjome iš kambario į kambarį, viskas buvo OK, kol jau išeidamas iš paskutinio kambario supratau, kad jo galinė siena aplink duris, toks nedidelis plotas (nes likusią sienos dalį užima sieninė spinta) liko nenudažyta. Que es? Kas tai, klausiu, kodėl nenudažėte, porque? Tai kad, sako, jefe, nesakei, kad šitą sieną reikia dažyti! Kaip nesakiau, juk rodžiau visas sienas, kurias reikia dažyti, jūs užsirašinėjote, kaipgi taip? Taigi, sako, pas mus būtent ir užrašyta: rodei tris sienas, šitos nerodei, taip ir užsirašėme... Tai dabar pasakyk man, Vytautai: kokioje šalyje ir su kokia santvarka, atvedus dažytoją į kambarį, ir rodant sienas bei sakant, kad čia dažome sienas, jam ateitų į galvą užfiksuoti, kad viena rankos mostu neaprėpta siena turi likti nenudažyta? Aš tau atsakysiu, kokioje šalyje ir su kokia santvarka: toje ir su tokia, kur dažytojas tau atsako, „o mes ir taip padarėme daugiau, nei buvome sutarę“ (čia turimas galvoje meškučių kambarys!!! Geriau jau to nebūtų sakę, juk turbūt nesuprato, kad rizikuoja jei ne gyvybe, tai bent sveikata, gerai kad aš čia jau tapau praktiškai jogu per tas kraustynes ir įkurtuves!)...
Vale, sieną nudažė, išėjo sveiki ir su pinigais, tik matyt apie lietuvius išsinešė nekokį įspūdį, oi, jaučiu kaip žaloju mūsų įvaizdį, ir nežinau, ką su tuo daryti, gal tikrai nusisamdyti dažytoju ir nudažyti jiems ką nors??? Betgi neįvertins greičiausiai...
Na, palikime tai, išminčiai moko, kad reikia susitaikyti su tuo, ko negali pakeisti, o mums juk dar kraustytis... Bandau pamiršti dažytojus, elektriką bei plytelių klojėjus ir pradedu ruoštis kraustymuisi, postringaudamas apie tai, kad šlamštas tai yra daiktai, kuriuos mes išmetame, o daiktai – tai šlamštas, kurį mes pasiimame su savimi. Žmona mane labai myli, atjaučia ir mato, kaip kankinuosi, todėl pasiūlė: o gal palikime kraustymosi rūpesčius profesionalams? Na, ateis, supakuos, sukraus, nuveš, išpakuos, sudės... Taip, sakau, ir aš tave labai myliu, tik kol kas visi mūsų rūpesčiai čia yra dėl to, kad mes juos palikome profesionalams: finansuose, telekomunikacijose, viešose paslaugose, vandens, elektros, dujų ir kituose ūkiuose... Profesionalumo samprata Ispanijoje kitokia. Mes įpratę, kad profesionalas yra tas, kuris išvaduoja tave nuo kažkokių problemų. O jei taip, tai kol kas vienintelis mano sutiktas profesionalas buvo Monkados dantistas, kuris pažiūrėjo į mano skaudantį dantį, į rentgeno nuotrauką, pasakė „rausim“ ir išrovė. Nebėra danties, nebėra problemos. Profesionalas. Visi kiti, sakyčiau, potencialūs revoliucionieriai: nepatinka? tai susitvarkyk su savo lūkesčiais ir standartais, pats nežinai ko nori, arba, kaip sakydavo septintajame dešimtmetyje tokia stambi lietuviškai nemokėjusi pardavėja „Birutės“ parduotuvėje Žirmūnuose, „vas mnogo, a ja – odna“...
Mudanza. Taip ispanai vadina kraustymąsi. Ir moka jie už laiką, ne už atstumą ar tūrį. Supratai? Kadangi mūsų (iš)kraustymą apmokėjo namo šeimininkas, tai dirbo tie profesionalai kaip tikri mudantai. Matytum, kaip elegantiškai nešė daiktus: vienoje rankoje – stalinė lempa, kitoje – jos laidas, ir taip per tris aukštus, tada takeliu link sunkvežimio, kur oriai prasilenkdavo su kolega, ką tik nunešusiu vienoje rankoje kėdę, kitoje – televizoriaus distancinio valdymo pultelį (juk nevaikščiosi dykas?!). Mudalino visą dieną, vakare suvežė baldus ir iškilmingai sukrovė viską pirmame aukšte (iš trijų). Į pasiūlymą elgtis protingiau ir nešti viską iškart į vietas brigadininkas atlaidžiai, bet su neslepiamu išmanymu paaiškino, kad išnešioti grįš atskirai, po to kai kažką nuveš šeimininkui...
Žinoma, iškrovė ir niekada negrįžo, pastarasis kitą dieną teisinosi kažką nerišliai bet užtikrintai aiškindamas apie darbo laiką, kodeksą bei galimas darbo inspekcijos sankcijas, o aš už jo pečių mačiau socializmo šmėklą, pasak jau šimtmetį nebegyvo klasiko, tebeklaidžiojančią po Europą... Baigėsi viskas tuo, kad baldus sunešioti į kambarius po savaitgalio padėjo baldų parduotuvės vairuotojas ir krovikas rumunai, atvežę keletą mūsų nupirktų baldų. Tai bent pakalbėjome su jais smagiai apie tai, kad jei kas ir išgelbės vietinę ekonomiką nuo jos profesionalų, tai greičiausiai baltų ir balkanų mėgėjai.
O gal čia tokia mūsų misija - prikelti gyvenimui šeimininkų ir profesionalų sužalotus namus? Jei taip, tai kol kas 2:0 mūsų naudai, plius gausi medžiaga išplėstiniams reportažams. Na, dėl pastarųjų tai nesirūpink: vasarą visi ir viskas atostogauja, net metro važinėja savaitgaliniu grafiku, tad prieš užversdamas laptopą ilgesniam poilsiui linkiu gražios vasaros bei smagių atostogų!
P.S. Nuotrauka pagal pavadinimą. Mažo ispaniško miestelio pakelės kavinė su viešbučiu, truputį juokinga ir baugi kartu. Tas portretas turbūt miestelio merės ar viešbučio savininkės... Šiaip - tai mūsų privalomas stopas pakeliui į konsulinę misiją Almerijoje - labai gera kava ir didžiuliai kruasanai.
