Minha vida louca

Tai laba diena. Tiksliau – bom dia 😊. Ne, tai ne rašybos klaida. Prieš šešis mėnesius ispanų kalbą padėjome ant lentynos ir visa galva pasinėrėme į portugališką dainavimą. Po kampuoto ispaniško šveplavimo teko išmokti ne tik kitokio žodyno, bet ir švelnių, melodingų intonacijų. Kartais atrodo, kad su šia gražia kalba ir patys tampame kažkokiais kitokiais, gal net truputį geresniais... Bet apie viską iš eilės.

Tai bom dia iš kitos pasaulio pusės - iš Brazilijos! 

2023-iųjų rugpjūtį persirotavome į San Paulą. Prieš trejus metus nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors sėkmingai įsikursime šalyje, kurios vengia absoliuti dauguma mano kolegų, nes čia gi nusikalstamumas, favelos, skurdas, o konsulai čia pluša kaip vergės izauros, jų vaikai kenčia uždaryti namuose, nes miestas gi - juodoji skylė, čia praeiviai tik ir taikosi tave pagrobti ar bent jau apiplėšti, ir apskritai – tremtis Brazilijoje yra baisi... Klausėme iš čia grįžusių kolegų ir jų gailėjome. Kol nesuvedėme galų, kad tie patys kolegos verkia ko gero apie visus savo paskyrimus ir nepaskyrimus. Ir surizikavome – pateikėme prašymą iš Madrido persirotuoti į San Paulą. Nes man labai patinka Pietų Amerika, nes norėjau, kad ir šeima pamatytų-pajustų-paragautų šį pasaulio kraštą, nes mėgstu konsulinius iššūkius. Ir be to, po Madrido buvome pasiilgę nuotykių...

O prieš trejus metu buvau pasiryžusi rašyti mūsų Madrido dienoraštį...  Kodėl tai neįvyko? Tie treji metai vyko kažkokiu keistu režimu. Darbe - daugybė reikalų, projektų ir įtampų. Gyvenome ne tik visko pilnus mūsų, bet ir mūsų vaikų gyvenimus, kuriais be galo didžiuojuosi: su Salomėja iš vaikystės peršokome į labai dailią paauglystę, su Rojumi baigėme mokyklą ir jau net pirmą kursą Freiburgo universitete, o su keliose valstybėse gyvenančia gražuole Elena pratinomės gyventi atskirai, bent iš tolo sekant jos nerealius planus ir jų išsipildymą... Telefonai pilni nuotraukų su Ispanijos pilimis, Portugalijos vandenyno krantais, Andoros kalnais, kelionėmis, maudynėmis, slidinėjimais... Visko daug, viskam nuolat trūko laiko. Viskas kaip ir gerai, tik įspūdis toks, kad viskas kiek kartojasi. Klausimą – kodėl nerašau?, pakeitė – o kodėl turėčiau?

Tai kodėl rašau dabar? Tai vis dėl Margaritos. Margarita – mano kolegė LR generaliniame konsulate San Paule. Ji, kaip ir aš, myli Pietų Ameriką, atvyko čia, nepaisydama kolegų gąsdinimo, ir jai čia viskas tinka ir patinka. Atradome daug bendrų dalykų,  puikiai sekasi dirbti kartu ir dar puikiau - poilsiauti šeimomis.  Ir neseniai ji prisipažino, kad rašo dienoraštį.

Tai nutariau nusibeždžioniauti. Gi gyvename beždžionėlių krašte, tai kas belieka. Nupučiame dulkes nuo šio blogo ir pradedame...

Taigi, ką mes radome San Paule. Trumpas reziumė.

Paskyrimą į San Paulą gavome dar žiemą. Ir iškart pradėjome nuo svarbiausio – mokyklos paieškų. Mūsų mažylei Salomėjai liko tik treji mokyklos metai.  Gražuolė ir šaunuolė, puikiai mokosi, sportuoja galybę įvairiausių sportų, muzikuoja ir ko tik ji nedaro. Su jos nuolatiniu „ką dabar veiksime?“ gyvename jau 15 metų, ir jis neretėja 😊. Madride lankiusi stiprią britišką gimnaziją ji nesiskundė, bet jai smalsu buvo pabandyti amerikietišką mokymosi sistema. 

Tai po ilgų paieškų apsisprendėme dėl San Paulo amerikietiškos mokyklos. Atrodo, pasirinkome teisingai. Salomėja jau po savaitės paskelbė, kad nauja mokykla jai patinka labiau, nei madridietiška. O ir San Paulas, pasirodo, dar geresnis miestas, nei ji buvo maniusi... Ji čia be galo lengvai pritapo, jau turi nemažą draugų ratą, yra be galo populiari. Tai buriam, kad taip ir toliau.

Mes su Edžiu irgi džiūgaujame, kad nepabūgome Brazilijos. Atlaikę visus „supakuoti- išpakuoti“ pratimus, kraustymąsi su ispaniškais ir braziliškais ypatumais, naujų namų San Paule paieškas, įsikūrimo rūpesčius, jau beveik įpratę prie 22 milijonų miesto tempo ir triukšmo, mėgaujamės  tuo, ką čia radome ir susikūrėme – nuostabia konsulato kolegų kompanija, naujais namais, pro kurių langą matosi pusė San Paulo, daugybe skanių restoranėlių ir klubų su braziliška muzika, nerealiu vandenynu tik už pusantros valandos kelio nuo namų ir daugybe visokių gerų dalykų. Jau apžiūrėjome svarbiausias San Paulo įžymybės, aplankėme Rio, Iguazu krioklius, Florianopolį ir daugybę mažesnių miestelių... Tai nuoseklus metraštis jau nesigaus. Bet gyvenimo tempas nemažėja, pažintys, patirtys ir atradimai kaupiasi, tai bent dalį jų  pabandysiu čia užrašyti.

Nebekyla klausimas – kodėl turiu rašyti. Rašau todėl, kad po kurio laiko galėčiau patikėti – visa tai iš tiesų buvo, nesusapnuota.