Papuošėme eglutę, išdėliojome kankorėžių vainikus, uždegėm žvakes, net kūčiukų dubenėlį pastatėme - konsulate Kalėdinės nuotaikos.
Šventės laukimas visus nuteikia pakiliai, tik ta pilnatis kiša koją. Patikėkit - iš konsulato patirties - priešpilnio pabaiga ir pilnaties pradžia yra pats neramiausias laikas, kai sulaukiame klientų iš paralelinės visatos, o ir patys atrandame naujus savo asmenybės gylius ir pločius.
**********************
- Vilma, eini į Mercadoną? Tai paimk, paršau, man kokią bandelę! - Tomas šūkteli iš konsulato gilumos, kai Vilma jau beišeinanti, konsulato tarpduryje.
- Gal ir man gali? Kokį kruasaną gal? - prisijungiu.
- Galiu, gerbiami diplomatai, galiu,- sutinka Vilma. - Aš visada sakau, kad geriau žmonėms padėti maistu, nei pinigais.
**********************
- Laba diena. Norim naujagimį registruoti.Vardas - Erotas.
- Palaukit, tėveliai, neskubėkit. Pasvarstykime kartu. Ar toks vardas tinkamiausias vaikui?
- O ką - negražus jums?
- Ne tai, kad negražaus, bet... Gi sunku bus augti berniukui su tokiu vardu.
- Tai mes ką, negalim duoti vaikui vardo, kokio norim?
- Galite, tuolab, kad vardą jau įregistravo Ispanijos civilinio registro įstaiga. Bet prieš registruodami Lietuvoje, jūs dar galite jį pakeisti. Pamąstykit apie sūnaus ateitį. Ar tikrai norite užkrauti jam vardą su tokia reikšme?
- O ką reikšmė? Nesuprantam. Erotas, erotika - gi kas čia negero? Gi čia labai gražu. Rašykit Erotas, ir taškas.
***********************
Priėmime pilietis Petras P., neseniai paleistas iš įkalinimo įstaigos, Aišku, sėdėjęs nekaltai. Bobutės butą plėšė trys blogi žmonės, o jis ten tik žvakes laikė, ir šiaip, apgavo jį.
Didžiausias piliečio Petro P. rūpestis - gresianti deportacija. Nenori jis grįžti į Lietuvą, o dokumentų gyvenimui Ispanijoje susitvarkyti nepavyksta.
Modesta išklauso, supranta, bet padėti niekuo negali.
Ir tada pilietis išdrąsėja:
- Matot, yra viena išeitis - jei aš čia turėčiau vaiką, tai manęs nedeportuotų.
- Bet neturit gi?
- Ne. O jūs negalit man padėt?
- Padėti?....,- Modesta atatupsta nuo to langelio, atatupsta...
- Na, jei man į pasą įrašytumėt kokį vieną Petriuką...
***********************
- Laba diena! Delfis rašo, kad Seimas priėmė įstatymą ir lietuviams leido dvigubą pilietybę.
- Taip, užsienyje gimę lietuviai nuo šiol gali išlaikyti Lietuvos pilietybę ir įgiję kitos valstybės pilietybę, žodžiu, turėti dvigubą pilietybę.
- O, labai gerai. Tai dabar duokit mano vaikui Ispanijos pilietybę.
- (?...) Lietuva kitos šalies valstybės pilietybės negali suteikti. Dėl Ispanijos pilietybės kreipkitės į Ispanijos institucijas.
- Tai ką čia nesąmones kalbat apie dvigubą pilietybę, jei dvigubos pilietybės neduodat, tik tą pačią viengubą - Lietuvos. Ir vėl valdžia apgavo...
************************
Pilietis prie langelio:
- Laba diena. Noriu pasikeisti asmens kodą.
- Asmens kodai nekeičiami. Turite vieną ir tą patį visam gyvenimui.
- Bet man labai reikia pasikeisti, čia išskirtinis atvejis, padėkit, nėr man gyvenimo su senu asmens kodu, nebegaliu!
- ?
- Buvusi žmona mane persekioja, neduoda ramybės dėl alimentų, siundo antstolius, į darbovietes rašinėja. Nu neįmanoma gyvent taip. Kiek galiu slapstytis? Vis suranda ir suranda mane...
- Tai gal susimokėkit skolas už alimentus, ir nebus problemų.
- O čia jau ne jūsų reikalas! Vot nenoriu, ir nemokėsiu!
(Paieškomo piliečio naujausias koordinates operatyviai perduodame paskirtam tyrėjui.)
*************************
Misijoje paprašome tokio rimto piliečio elektroninio pašto adreso, kuriuo pažadame atsiųsti informaciją. Neturiu rašiklio, tai Edis pasiūlo įrašyti adresą į savo telefoną.
- Diktuokite, - sako.
Ir jau jaučiu, žinau, kas bus, ką dabar išgirsime... Kasdien susiduriam su keisčiausiais elektroninio pašto adresais. Jau nebesistebim, kai suaugę žmonės prisistato "fainulka123", "pukisss", "neramissiela"... Po tiekos patirčių išmokome reaguoti, kaip čia pasakius, profesionaliai - be šypsenėlių, be komentarų.
Pilietis:
-Rašykit - bambyzas321...
Stebiu vyro reakciją. Hmmm. Nekrusteli nei vienas veido raumenėlis. Tik perklausia:
-Bambyzas - su Y ilgąja, taip?
Manau, Edis lengvai išlaikytų atranką į diplomatinę tarnybą :).
*********************
Modesta darbe pasirodo valanda vėliau, visa be amo, akys didelės.
Padarom jai kramtomos kavos ir sustojam visi aplink ją kaip klaustukai.
- Papasakosiu, koks siaubas šįryt nutiko, - sunkiai atsikvepia Modesta. - Taigi, vežu vaiką į darželį. Žiūriu - darželio teritorija aptverta, privažiavus policija, greitoji. O prie vartelių - blizgutis. Na, kūnas, užklotas blizgučiu. Gi kažkas ėmė ir numirė prie pat įėjimo į darželį. Baisu.
- Ar jaunas žmogus mirė? - jautriai teiraujasi Tomas.
- Ne, vyresnis, tikrai virš šešiasdešimt...
- Jis gal į darželį ėjo? - Tomas toliau bando atkurti visą paveikslą.
- Ne, amžius gi ne tas, - Vilma net neleidžia įsiterpt Modestai. (?...)
- Liūdna, žinoma, labai, na, bet tai mirtis jau tokia - nenuspėjama, o netikėtai mirti gatvėje - gi ne blogiausias variantas. Gi kartais kankinasi žmonės ilgai, - bandom pakelti Modestos ūpą ir pradedam viens per kitą pasakoti baisias istorijas. Ir galo tam nėr.
Modesta kažkodėl nepralinksmėja.
- Tai taip, supratu, būna blogiau, - nutraukia ji mūsų tiradas.- Na bet vis vien, ką jis sau manė, sugalvok tu man taip - numirti prie mūsų darželio, ir dar gruodžio 23 dieną!
- Ėėėė? Sakai, tas vargšas turėjo pašliaužt nuo vartelių, o ir palaukt kitos dienos???? - Tomas negali patikėti.
- Taigi. O tai kaip man dabar jaustis? Baisu.
Žiūrim viens į kitą didelėm akim. Ar mes pažįstami?
- Patikrinkim mėnulį, - atgaunu kalbos dovaną ir atsiverčiu kalendorių. - Viskas aišku - jau beveik apvali pilnatis.
Ir visi atsikvepiam su palengvėjimu.
*****************************
Tikiuosi, šios kelios akimirkos iš pilnaties fazės nesuklaidins - paprastai mes ir jūs kitokie :). Na, bet visko gi pasitaiko, ane?
Dabar Konsulatas dūzgia. Sėdim dabar visi paskendę tarp metinių ataskaitų, dėliojam raštus ir "problemines" bylas. Matom tuos kalnus pasų prašymų, vaikų apskaitymų, notarinių popierių, legalizavimų, santuokų įrašų (beje, jų šiemet padvigubėjo !)... Ir tie kalnai kasmet tik didėja...
Tai ir gerai. Gera dirbti prasmingai.
Keletas kadrų iš paskutinio apsilankymo Almerijoje.
Čia ne ežerai tolumoje, čia šiltnamių jūra. Jūrų jūra, daugybė kilometrų, milžiniški slėniai su neaprėpiamais šiltnamių laukais, vaizdas kaip iš kitos planetos... Čia dirba dauguma lietuvių imigrantų. Darbas sunkus, sekinantis, sveikatos nepridedantis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą