Mikimauzo mokestis

Ieškau marškinėlių su Mikimauzu. Gal kur matėt? Mokėčiau belekiek, svarbu tik, kad peliukas būtų didelis ir ryškus. Jei galima, norėčiau ir prierašo "Mikimauzo mokestį jau sumokėjau".

Užsidėčiau tokius marškinėlius keliaudama į naują polikliniką, parduotuvę, turgų, banką, pas naują interneto tiekėją, advokatą ar brokerį. Tegul žino.

Pirmas susitikimas su visais išvardintais būna labai malonus: jautiesi apgaubtas meile ir rūpesčiu. Patiki save tiems nuostabiems žmonėms ir atsipalaiduoji. Atsipeikėji gavęs sąskaitą. Už ką TIEK? Už ką?

Matote, Senjora, pati paslauga nėr brangi, kaip ir sakiau gi. Vietiniams. Bet čia įskaičiuotas Mikimauzo mokestis. Tamsta gi Mikimauzas, ane? - šviežias, dar nepatyręs, neapgautas, nenuluptas imigrantas, kuris žiūri į viską didelėm akim ir plačia šypsena.

Tik atvažiavę mokėjome tą Mikimauzo mokestį į kairę ir į dešinę. Manot, kad esam išskirtinai naivūs ir žiopli? Bet ne. Ne tik mes - visi mūsų draugai lietuviai tokį mokestį mokėjo. Ir kaip ispanų vertelgos mus atskirdavo iš minios? Gal kad nei bum-bum ispaniškai? Gal kad pernelyg mandagūs ir nesiginčijantys buvome? O gal iš tiesų slapti jų radarai mus nuskanuodavo ir matydavo, kad visiems mums tabaluoja didelės juodos ausys?

Dabar esame patyrę. Tiesa, kaskart, kai išgirstame, kad viskas bus padaryta rytoj, puikiai ir nebrangiai, patikime - sunku išrauti iš mūsų tą lietuvišką naivumą ir tikėjimą žmonėmis. Tačiau jau kitos dienos vakarą suprantame, kad mañana - terminas filosofinis. Pamatę darbininkus ar jų techniką suvokiame, kad kokybė - sąvoka plati. Bet svarbiausia, kad dabar jau spėjame atsibusti iki sąskaitos gavimo. Gal ir ne visada jos išvengiame, bet bent jau pasiruošiame morališkai - Mikimauzo mokestis būna ne toks skausmingas.

Gavome sąskaitą už advokatus. Turbūt jautrūs jų radarai parodė, kad tos mūsų ausys yra itin juodos, apvalios ir didelės. Klausėme jų patarimo dėl nevykusios nuomos sutarties. Klausimas buvo elementarus - kaip atgauti užstatą iš keisto šeimininko. Du kartus važiavome pas juos tą klausimą paaiškinti, nes jie ar tai užmiršdavo, ar tai nesuprato. Kartą vos spėjome sulaikyti už rankų, kad nesugadintų mūsų situacijos lygioj vietoj ir nepridarytų mums bėdų. Patarimo negavom jokio. Užtat sąskaita gavom įspūdingą.

Ai, bala nematė, gi Mikimauzas -  toks simpatiškas sutvėrimas. Gi ne žiurkė ar pacukas koks...

************************

Taigi, gruodis prasidėjo. Mikimauzų kompanija neliūdi. 

Vienas paskutinių lietuvių susibėgimų vyko draugų dukters Ievos dvidešimto gimtadienio šventėje. Tema buvo - Andalūzija. maskavome savo apvalias juodas ausis rožėmis ir skaromis.

Šventė buvo nuostabi. Visi pasipuošę taip gražiai. O Ievos mama Rima Paukštė yra švenčių ir stalo dekoravimo meninininkė, tai namai virto andalūziška pokylio sale. Buvo graži gražių žmonių šventė. Pasigailėjau, kad nepasiėmiau fotoaparato, tai pora skubotų pykšt pykšt dar savo namuose su mano mergaitėmis:

Taip, mes iš tiesų tokios baltos, kaip šioje foto, bet Ispanijoje  tai joks trūkumas, o daugiau išskirtinumas, tai neliūdim :).

Gruodis, o vis dar savatgaliais pusryčiaujame lauke - saulė ne tik šviečia, bet ir šildo. Prasidėjo apelsinų ir mandarinų žieminis derlius, tai pilnas miestas oranžinio dekoro :). Štai, net pro Konsulato mandarinai ranka pasiekiami:

Bandėme vaikus įkalbėti šiemet pataupyti kalėdinei eglutei ir geriau puošti mūsų citrinmedį. Ir žaislių reikėtų mažiau, nes citrinos jau beveik sunokę, didelės, gražios. Nesutiko. Bandėme užliūliuoti jų budrumą keliomis kedro šakelėmis su stikliniais burbulais. Nepavyko. Tai turbūt kitą savaitę teks susikaupti eglutei... 

Pradėjo pasiruošimai šventėms, dovanų galvosūkiai, prieškalėdniai susibūrimai. Smagus laikas. Gaila tik, kad šventes sutiksime be jūsų. Prižadėkite, kad kitąmet rasite laiko atvažiuoti visi ;).