Feliz Nochebuena y Navidad!

Čia kurią dieną Edis sunerimo, kad kažkas nutiko mašinos grotuvui: "Užstrigo kažkas". Prisipažinau, kad tai aš jį "užstriginau" - nuspaudžiau "Replay" mygtuką ties Paco de Lucia. Taip gera važiuojant į ir iš metro prasukti pro seną miestelio varpinę, pavingiuoti siauromis gatvytėmis, pralėkti apelsinų laukais, dar - gabaliukas brūzgynų su kaktusais, ir visą laiką klausytis tos pačios niekad neatsibostančios gitaros.

Ispaniškos dainos skamba nuoširdžiai, ¨coche¨ rimuojama su ¨noche¨¨, ¨conmigo¨ su ¨contigo¨, kas antras žodis "curason" ir "esperanza", ir viskas čia aišku. Ispanai iš prigimties labai jausmingi, tiemuki ir naivoki, todėl tuose tekstuose nesijaučia jokio pupytiško falšo. Man patinka. O dar tas jausmas, kai išgirsti kokią seną ispanišką dainą ir suvokti, kad supranti tekstą... "Tengo la camisa negra"- O! "Turiu judus marškinius!". Turbūt panašiai jaučiasi žmonės, atgavę klausą po kokios sudėtingos operacijos. Smagu be galo.

Visgi, turiu prisipažinti, kad mano ispanų kalba dar neblizga. Vaikai šneka puikiai, Edis savo kurse irgi pirmūnas, o aš po darbų neprisiverčiu sėsti prie mokslų niekaip. Kalbos supratimas ateina savaime, kad ir važinėjant metro ir klausantis keleivių pokalbių. Patikėkit, jokios specialios šnipų įrangos tam nereikia. Jie taip šūkauja, kad negirdėti jų neįmanoma. Temos be tabu - ką veikiau, ka valgiau, kuo sergu, kaip gyvena mano šuo, kokie vaikai, žmona ir uošvė, ir taip be galo...

Kartą važiavau beik tuščiame metro, bet užteko keturių sinjorų, kad jausčiausi kaip turguje. Nupaparacinau:
 



O dar ispano ir brazilės šeima už mūsų namų sienos su ispaniška garso izoliacija, t.y., praktiškai jokios. Jaučiamės, lyg gyventume kartu. Tiesa, kalba jie mažai. Jie rėkia. Dažniausiai baubia Bela. Jai ketveri, bet išspaudžia tiek decibelų, kiek visas Valensijos pučiamųjų  orkestras. Jai į kompaniją kartais pasijungia močiutė su raudom - gal ten brazilų tautinės dainos kokios? Ir dar jų terjeriukas, kuriam nuo tokios aplinkos aiškiai pašlijo sveikata. Šiaip jo vardas Bento, bet visi jį vadina Señor Mordisco, nes, bjaurybė, kandžiojasi kaip dinozauras. Salomėja sakė, kad matė jų namuose supakuotus daiktus - greit jie išsikraustys toli toli. Na, ką darysi... (Yes! Yes! Yes!)

 

Be to, Salomėja nuo Kalėdų senelio gavo žaidimą, kurį visa šeima turime žaisti ispaniškai. Taip po truputį ir mokomės.

 

Taigi, nenuostabu, kad ispaniškai suprantu viską, bet kalbėdama žodžių dažnai pritrūkstu. Tada verčiuosi su gestais ir ištiktukais. Vaikai šaiposi, bet ispanai nemato problemų - "Habla español perfecto!", - tikina jie, ir einu sau miegoti ant laurų.

 

Žodžiu, gyvename mes ir toliau puikiai -  nuspaudžiau tą patį "Replay" mygtuką ir kasdien kartoju tą pačią dieną. Darbas-namai-darbas-namai. Mėgiamas darbas-mylimi namai.

Štai, kaip juos papuošėm:

 

Tai namuose beveik lietuviškos Kalėdos. O lauke... Tuoj skinsime derlių :):

 

 

Šios mūsų Kalėdos, kaip ir priklauso, yra lėtos, jaukios ir sočios. Beje, juodos duonos klausimą išsprendėme - atradome kepyklėlę, kurioje perkame nykštukinę Pan Aleman (vokišką duoną) už žvėriškus 3,25 EUR. Alternatyva - rusų parduotuvėje Skazka. Buvau ten keletą kartų, bet taip ir neprisiverčiau nieko nupirkti - apytamsioje kamaroje tarp rusiškų žurnalų, matrioškų ir samovarų šaldikliuose belekaip suversti duonos gabalai, kurių pavadinimų ir gamintojų nesu girdėjus. Tuos ledo gabalus nepailsdamos varto rusiškos bobutės - turbūt tikisi šaldiklio gilumoje atkasti kokį lobį. Apsidarau toj Skazkoj ir nusprendžiu, kad nelabai aš tos duonos ir noriu. 

Kiti lietuviai čia kepa juodą duoną patys, bet mes dar nebandėm. Užtat pjaustom baltą mišrainę ir tarkuojam bulves meistriškai. Dar - kepam medaus tortus, trupininius pyragus ir makaluojam tinginius. Pagalvojus, net Lietuvoje negamindavome tiek lietuviškų skanumynų. Gruodį kūčiukus kepėm tris kartus - niekaip negalėjom atsivalgyti. Bet pagaliau pavyko :).

 

Mūsų antros Kalėdos Valensijoje - laikas bėga neįtikėtinai greit. 

Susodinau visą gražią šeimyną kalėdinei nuotraukai. Sudėtinga buvo štatyvą subalansuoti (piramidė iš staliuko, kėdės ir kompaktų klibėjo), šviesą sureguliuoti (Salomėjos stalinė lempa turi labai trumpą laidą) ir į kadrą kažkaip gražiai sutilpti, bet mums pavyko. Tai nepraleidžiu progos pasigirti ir keliu kelias nuoraukas.

Gražių švenčių ir laimingų Naujų! Pilnų polėkių, išsipildymų ir stebuklų!