Laiškas draugui: Žaislų fabrikas

Rašo Edis:

Jeigu skaitai šį laišką, vadinasi, aš jį išsiunčiau. Pirmos trys savaitės São Paulo priminė terapinio susirašinėjimo žanro vertę...

Rajonas melodingu pavadinimu Moema laikomas gera vieta gyventi. Dėl susisiekimo, infrastruktūros, saugumo. Avenida Ibirapuera dalina jį į dvi dalis: vienoje jos pusėje gatvės vadinasi indėnų genčių vadų vardais, kitoje – paukščių vardais. Mes - paukščių pusėje, gyvename Kielių gatvėje (Avenida Lavandisca).

Nuo čia viskas, ko reikia, yra už 15 minučių pėsčiomis: konsulatas, metro, Ibirapuera parkas, prekybcentris. Vos išėjus iš namo - gausu restoranų, parduotuvių, o tiesiai prieš duris – Starbucks.

Dangoraižis naujutėlis, modernus, apsauga 24/7, įėjimas su veido atpažinimo sistema, liftas užkelia tiesiai į butą, pakanka piršto antspaudo. Treniruoklių salė su vitrininiais langais 26 aukšte, ten greta ir biliardinė su terasomis, ant stogo – tarsi vyšnia ant torto - baseinas. Su gultais, foteliais, staliukais, dušais.

Yra ir niuansų. Netoliese – Congonhas oro uostas. Jo pakilimo tako trajektorijoje ir aplinkiniuose kvartaluose būsto nesirink. Viena kolegė ten buvo išsinuomojusi butą su terasa dangoraižio viršutiniame aukšte, tai sakė, kad matėsi ne tik besileidžiančių lėktuvų važiuoklės detalės, bet ir atskiri varžtai. Su lipdukais ir barkodais. Apie triukšmą nesakė nieko, manau, saugojo balsą pokalbiams namie prie stalo. Laimė, savaitgaliais lėktuvai neskraido, darbo dienomis nuo 22:00 iki 6:30 Moemoje taip pat tylu. Kiek tik apskritai gali būti tylu São Paulo.

Nes visame mieste nerasi vietos, kur kas nors ko nors nestatytų. Aplink mūsų namą arti nėra kitų aukštų pastatų, todėl iš savo 21 aukšto matome vaizdus ir panoramas. Ypač gražu vakare. Bet greta esantis 12- aukštis rekonstruojamas, dabar pneumatinių kūjų stadija ant jo stogo, tai darbo dienomis, kai atidaryti langai (o jie atidaryti visada, nes švelni vietinė žiema atkartoja vidutinę lietuvišką vasarą) namie triukšmas kaip fronte – lėktuvai, kulkosvaidžiai, trenksmai, riksmai svetima kalba.

O bute viskas nauja, gerai įrengta. Langai per visą sieną, balto marmuro grindys, sieninių spintų baterijos, išmanūs televizoriai, audio sistema su garsiakalbiais lubose, virtuvės įranga...

Kai pasirašinėji buto Sao Paulo nuomos sutartį, nepriklausomi vertintojai parengia jos priedą – detalų būklės įvertinimą ir daiktų sąrašą. Durys, sienos, langai, rozetės, lempos, santechnika, baldai, buitinė technika, indai... Mūsų sutarties priedas su pašto ženklo dydžio nuotraukėlėmis sudarė 55 pdf puslapius. 55. Bet buto savininkė prieš pasirašydama vis tiek rado ką pridurti – ji sudarė papildomą 27 punktų sąrašą, nes prie televizorių trūko prierašo „smart“, nebuvo įtraukti kažkokie filtrai, indai, elektrinis grilis, dar kažkas... Ir dulkių siurblys. O, apsidžiaugėme: galėsime nesigabenti iš Madrido neseniai nupirkto MIELE.

Ką sako sportininkai, pralaimėję varžybas, kurias turėjo laimėti? Neįvertinome. Priešininko, situacijos dar kažko. Su tuo siurbliu mes kažko neįvertinome. Čia radome tą iš 27 punktų sąrašo, žinai, tokį vertikalų, kaip animaciniuose filmuose, tokį šluotkotį su kapšeliu, ir nors jo dėžę puošia daug užrašų, tokių kaip HEPA, TECNOLOGIA ir net POTENCIA su kažkiek ten daug vatų, bet pabandęs juo siurbti supratau, kad tai ne siurblys, o ... Pats supranti. Ne, jis ūžia, gali su juo pasivaikščioti rozetės rajone, gali netgi pabraukyti tas marmuro grindis, bet visa ta jo potencija nueina į ūžesį ir vibraciją. Jis nesiurbia. Gal toks sumanymas? Nes ir šepečio nelabai yra, tik kažkoks pigaus plastiko balvonas ant ratukų. Žaislas, žodžiu.

Sonata žaibiškai susigaudė situacijoje ir iškart užsakė naują. ELECTROLUX, kaip ir viskas šituose namuose. Ne toks erotiškas kaip mano aprašytas, bet su didžiuliais ratais, ryškiu užrašu SMART ir normaliu šepečiu.

Nuotraukoje. Ten tas šepetys neturėjo lygių. Šepečių šepetys! Sulaukęs siuntos pradėjau iškilmingai išpakuoti dėžę. Dar pakuojant šmėstelėjo negera nuojauta, kad pirkinys nedaug skiriasi nuo tos elektrinės lazdos iš sąrašo, bet nusprendžiau eiti iki galo, tiesiog nebebuvo kitos išeities. O jau kai įjungiau... Tie statybininkai, kur pneumatiniais kūjais perdaro gelžbetoninį daugiaaukštį, staiga nutilo, besileidžiančių lėktuvų taip pat nebebuvo, pilotai turbūt skubiai konsultavosi su dispečeriais, ar São Paulo kartais neužklupo koks tornado, nors, antra vertus, visai gerai gavosi, nes negirdėjau kaip tas plastikinis šepetys su ratukais drožia baltą marmurą tarsi peilis stiklą, ir net ta degančios elektros variklio instaliacijos smarvė nebuvo tokia jau ir baisi, tik Sonata už dviejų valandų grįžusi į uoliai vėdintus namus vietoj „labas“ paklausė „kas degė!“ (taip ir pasakė, be klaustuko gale).

Aš apie detalių suleidimą nepasakosiu, tu jautrus tokiems dalykams, o štai dulkės tame siurblyje renkasi labai gerai, nors ir ne ten, kur man atrodo turėtų kauptis pagal konstrukciją, bet iš esmės juk svarbu, kad jis kažkaip ir kažkur jas siurbia, ar ne? Pasakysiu tau kaip rinkodarininkas rinkodarininkui: ELECTROLUX padarė klaidą, nuo septintojo dešimtmečio nebenaudodami iki tol Jungtinėje Karalystėje sėkmingai naudoto šūkio "Nothing sucks like an Electrolux"! Nes jis tobulai tinka ir kitoms jų produktų kategorijoms Brazilijoje.

Tarkime, indaplovė. Tu taip pat ją įjungi nakčiai? Ne dieną? Žinok čia geriau jungti dieną. Nes tada nesigirdi dulkių siurblio. Ir tų lėktuvų su pneumatiniais kūjais. Tiesa, alaus bokalų ir peilių ji niekaip neišgali išdžiovinti, bet tu įsivaizduok, koks būtų ūžesys, jei ji dar ir bokalus džiovintų?! Ji juk taip ir vadinasi - indaplovė! Ne džiovyklė! Ir ne 2 in 1!

Šaldytuvas irgi naujas. Taip pat elektro, taip pat lux, dviejų durų, dydžio kaip mano amžinatilsį senelio staliaus gamintos miegamojo spintos, ir dar su ledukų gamybos agregatu. Be to, lãvina reakciją bei judesių koordinaciją. Tokiu būdu atitolina Alzheimerį, Parkinsoną ir kitus netikėlius. Nes kiek tau pavyzdžiui reikia ledukų į gėrimą? Tai ir man tiek pat. O jis? Jis tau nieko negaili ir iškart išverčia kibirą. Todėl jei tu turėjai tiek įžūlumo, kad prieiti su kibirėliu, ar, neduokdie, dubenėliu, tai tada susikaupk kaip Meilutytė prieš startinio pistoleto šūvį ir įtempk raumenį.

Be to, jis taip pat išmanus. Kai atidarai jo dureles, jis sugroja motyvą. Trumpą, bet atpažįstamą. Žinai tokią Paul McCartney dainą „Live And Let Die“? Ji dažnai priskiriama Guns‘N‘Roses, kaip ir dar šūsnis roko hitų, bet tai yra sero McCartney daina apie tai, koks šūdinas yra gyvenimas, ir kaip posakį „Live and let live“ keičia „Live and let die“. Ir šaldytuvas tau tai būtinai primins kiekvieną kartą, kai tu iš jo ko nors norėsi. Nereikia jokių dietų, trenerių ir valios: tadadam-tadadam-tadam, LIVE ANT LET DIE, jeigu iš manęs ką nors valgysi!

ELECTROLUX istorijoje po jau cituoto korporatyvinio šūkio sekė dar vienas: "Thinking of You". Tai vėl, kaip rinkodarininkas rinkodarininkui: manau jie gerai padarė, kad pakeitė ir šitą. Nes labai jau tiesmukai buvo viskas, maždaug, suprask, mes negalėsime išspausti normalios kokybės, nes nuolat apie kažką užsigalvojame. Romantikai svajokliai nevykėliai. Bet neseniai jie pasitaisė. Pasuko teisingu keliu. Nes dabar jų šūkis skelbia: "Shape living for the better"! Žodžiu, mes prigaminame visokio Š, o jau tu, žmogau, susišeipink kaip tau geriau. Čia kietai. Individo atsakomybė, aktyvi gyvenimiška pozicija, susitvarkyk, žodžiu, gyvenimą pats, mielasis.

Edukacinės įrangos liniją uždaro skalbyklė LG ThinQ. Labai talpi, ir, svarbiausia, 2 in 1. Džiovina. Ne kaip indaplovė. Gal pabandyt ir tuos bokalus su peiliais? Ji išmani ir mobili. Rimtai. Kai nustatai režimą, ji galvoja. Įvertina skalbinių kiekį, svorį, kitus parametrus. Kol galvoja, tau nepasako, kiek laiko dirbs su tavo nustatyta programa. Todėl tu niekada iš anksto nežinai, kiek viskas truks. Išlaikoma intriga! Be to, džiovinimo cikle skalbyklė autonomiškai keliauja po patalpą. Kryptis ir atstumai taip pat išlaikomi paslaptyje iki pat finalo.

O mobiliosios fazės finale vietoje įprastinio įkyraus pypsėjimo ji sugroja motyvą. Na, kad galėtum rasti, kur ji nukeliavo. Tokia „find my phone“ aplikacija skalbiankėms. McCartney autorines teises akivaizdžiai pardavė ELECTROLUX, o LG nemokamai pasitelkė XIX a. anglišką liaudies dainą "The Lincolnshire Poacher“. Kuri apdainuoja brakonieriavimo smagumą! Suprask, „ateik, linksmasis bra-akonieriau, metas išimt lami-ikį“! Tai jau tikrai, "Life's Good", LG!

Matai, Brazilijoje buitinė technika atlieka labiau pramoginę funkciją. Darbą suderina su žaidimu. Todėl ir jos kokybė tokia, tarsi ji visa būtų pagaminta žaislų fabrike. Ir siurbliai, ir skalbyklės, ir elektronika - žaislų fabrike, sakau tau. Gal tik tie lėktuvai virš Moemos... Norėtųsi tikėti. Teisybės dėlei turiu pripažinti, jog žmonės mus įspėjo, kad buitinė technika čia ne tokia kaip mes tikimės. Tai mes ir tikėjomės ne tokios?!

Užtat automobiliai - labai rimti. Varomi benzino ir etanolio mišiniu arba vien etanoliu. Flex-Fuel. Atvažiuoji į degalinę, prisipili pilną baką spirito ir varai su vėjeliu. Su kvapeliu! Lankstumas, ekonomija, vietinio cukranendrių ūkio palaikymas ir, svarbiausia, aplinkosauga.

Apie ją labai rimtai diskutavome prieš kelias dienas. Su bičiuliais kolegomis pasikvietėme savo portugalų kalbos mokytoją Gustavo, kuris yra brazilas iš São Paulo, bet dabar gyvena, mokosi lietuvių kalbos ir rašo disertaciją Lietuvoje ir turi merginą lietuvaitę, o šiuo metu jie abu yra čia, žodžiu, pakvietėme juos į mūsų visų pamėgtą meksikiečių restoraną „Sí Señor!“. Čia geras maistas, gera muzika, linksmi žmonės ir tobulas alaus pardavimo modelis. Šiaip visur populiarūs „chopp“, t. y. nedideli pilstomo alaus bokalai.

Tam tikromis valandomis chopp kaina būna akcijinė. Tai čia, kalbant dailiojo čiuožimo terminais, privalomoji programa. O dar gali pasirinkti „atvirą chopp barą“, t. y. neribotą alaus vartojimą visą vakarą už fiksuotą 60R$ (apie 11 EUR) mokestį. Už 11 EUR visą vakarą neribotai chopp?! Čia jau, sakyčiau, laisvoji programa.

Tai mes trys lietuviai – Gustavo, Augustas ir aš – pasirinkome laisvąją. Įpusėjus vakarui, Gustavo pabandė suprasti lietuviškame pokalbyje jo merginos panaudotą terminą „aplinkosauga“:

- KO sauga?, perklausė jis.

- Aplinko-sauga.

- Vis tiek nesupratau, o tai KO sauga?, - dar kartą perklausė Gustavo.

- A-plin-ko-sau-ga!

- Aplink KO? Nesąmonė, negali būti tokio derinio lietuvių kalboje!

Gal tikrai negali? Rimta diskusija buvo. Nežinau, kaip tame restorane mus lietuvius sutiks kitą kartą, o juk dar liko daugybė neaptartų klausimų? Bijau, kad gali pradėti svarstyti savo sportinės programos pokyčius. O gal net ir restorano pavadinimo. Į „NO Señor!“, pavyzdžiui?

Minha vida louca

Tai laba diena. Tiksliau – bom dia 😊. Ne, tai ne rašybos klaida. Prieš šešis mėnesius ispanų kalbą padėjome ant lentynos ir visa galva pasinėrėme į portugališką dainavimą. Po kampuoto ispaniško šveplavimo teko išmokti ne tik kitokio žodyno, bet ir švelnių, melodingų intonacijų. Kartais atrodo, kad su šia gražia kalba ir patys tampame kažkokiais kitokiais, gal net truputį geresniais... Bet apie viską iš eilės.

Tai bom dia iš kitos pasaulio pusės - iš Brazilijos! 

2023-iųjų rugpjūtį persirotavome į San Paulą. Prieš trejus metus nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors sėkmingai įsikursime šalyje, kurios vengia absoliuti dauguma mano kolegų, nes čia gi nusikalstamumas, favelos, skurdas, o konsulai čia pluša kaip vergės izauros, jų vaikai kenčia uždaryti namuose, nes miestas gi - juodoji skylė, čia praeiviai tik ir taikosi tave pagrobti ar bent jau apiplėšti, ir apskritai – tremtis Brazilijoje yra baisi... Klausėme iš čia grįžusių kolegų ir jų gailėjome. Kol nesuvedėme galų, kad tie patys kolegos verkia ko gero apie visus savo paskyrimus ir nepaskyrimus. Ir surizikavome – pateikėme prašymą iš Madrido persirotuoti į San Paulą. Nes man labai patinka Pietų Amerika, nes norėjau, kad ir šeima pamatytų-pajustų-paragautų šį pasaulio kraštą, nes mėgstu konsulinius iššūkius. Ir be to, po Madrido buvome pasiilgę nuotykių...

O prieš trejus metu buvau pasiryžusi rašyti mūsų Madrido dienoraštį...  Kodėl tai neįvyko? Tie treji metai vyko kažkokiu keistu režimu. Darbe - daugybė reikalų, projektų ir įtampų. Gyvenome ne tik visko pilnus mūsų, bet ir mūsų vaikų gyvenimus, kuriais be galo didžiuojuosi: su Salomėja iš vaikystės peršokome į labai dailią paauglystę, su Rojumi baigėme mokyklą ir jau net pirmą kursą Freiburgo universitete, o su keliose valstybėse gyvenančia gražuole Elena pratinomės gyventi atskirai, bent iš tolo sekant jos nerealius planus ir jų išsipildymą... Telefonai pilni nuotraukų su Ispanijos pilimis, Portugalijos vandenyno krantais, Andoros kalnais, kelionėmis, maudynėmis, slidinėjimais... Visko daug, viskam nuolat trūko laiko. Viskas kaip ir gerai, tik įspūdis toks, kad viskas kiek kartojasi. Klausimą – kodėl nerašau?, pakeitė – o kodėl turėčiau?

Tai kodėl rašau dabar? Tai vis dėl Margaritos. Margarita – mano kolegė LR generaliniame konsulate San Paule. Ji, kaip ir aš, myli Pietų Ameriką, atvyko čia, nepaisydama kolegų gąsdinimo, ir jai čia viskas tinka ir patinka. Atradome daug bendrų dalykų,  puikiai sekasi dirbti kartu ir dar puikiau - poilsiauti šeimomis.  Ir neseniai ji prisipažino, kad rašo dienoraštį.

Tai nutariau nusibeždžioniauti. Gi gyvename beždžionėlių krašte, tai kas belieka. Nupučiame dulkes nuo šio blogo ir pradedame...

Taigi, ką mes radome San Paule. Trumpas reziumė.

Paskyrimą į San Paulą gavome dar žiemą. Ir iškart pradėjome nuo svarbiausio – mokyklos paieškų. Mūsų mažylei Salomėjai liko tik treji mokyklos metai.  Gražuolė ir šaunuolė, puikiai mokosi, sportuoja galybę įvairiausių sportų, muzikuoja ir ko tik ji nedaro. Su jos nuolatiniu „ką dabar veiksime?“ gyvename jau 15 metų, ir jis neretėja 😊. Madride lankiusi stiprią britišką gimnaziją ji nesiskundė, bet jai smalsu buvo pabandyti amerikietišką mokymosi sistema. 

Tai po ilgų paieškų apsisprendėme dėl San Paulo amerikietiškos mokyklos. Atrodo, pasirinkome teisingai. Salomėja jau po savaitės paskelbė, kad nauja mokykla jai patinka labiau, nei madridietiška. O ir San Paulas, pasirodo, dar geresnis miestas, nei ji buvo maniusi... Ji čia be galo lengvai pritapo, jau turi nemažą draugų ratą, yra be galo populiari. Tai buriam, kad taip ir toliau.

Mes su Edžiu irgi džiūgaujame, kad nepabūgome Brazilijos. Atlaikę visus „supakuoti- išpakuoti“ pratimus, kraustymąsi su ispaniškais ir braziliškais ypatumais, naujų namų San Paule paieškas, įsikūrimo rūpesčius, jau beveik įpratę prie 22 milijonų miesto tempo ir triukšmo, mėgaujamės  tuo, ką čia radome ir susikūrėme – nuostabia konsulato kolegų kompanija, naujais namais, pro kurių langą matosi pusė San Paulo, daugybe skanių restoranėlių ir klubų su braziliška muzika, nerealiu vandenynu tik už pusantros valandos kelio nuo namų ir daugybe visokių gerų dalykų. Jau apžiūrėjome svarbiausias San Paulo įžymybės, aplankėme Rio, Iguazu krioklius, Florianopolį ir daugybę mažesnių miestelių... Tai nuoseklus metraštis jau nesigaus. Bet gyvenimo tempas nemažėja, pažintys, patirtys ir atradimai kaupiasi, tai bent dalį jų  pabandysiu čia užrašyti.

Nebekyla klausimas – kodėl turiu rašyti. Rašau todėl, kad po kurio laiko galėčiau patikėti – visa tai iš tiesų buvo, nesusapnuota. 

Linkėjimai iš Madrido!

Pastaruosius tris mėnesius taip pradedu beveik kiekvieną savo laišką. Mes ir vėl čia - Ispanijoje. Šį kartą mano paskyrimas - konsulauti ambasadoje Madride. Kartu atvyko ir šeima - Edis, Rojus ir Salomėja. Elena studijuoja Edinburge, kur kitąmet jau baigs mokslus. Rojus mokosi priešpaskutinėje klasėje (12-toje iš 13-os), o Salomėja - 8-toje. Edis ir vėl dėl mano paskyrimo daro karjeros pertrauką. Aš irgi jį labai myliu. 

Nuo paskutinio mano įrašo praėjo treji metai. Laikas bėga, daug kas keičiasi, bet Ispanija - nea. Atvykę čia suradome ją tokią, kokią palikome 2017-aisiais. Beveik. COVID-as ispanams užmaukšlino kaukes ir atpratino nuo glėbesčiavimosi ir bučinių su kiekvienu giminaičiu, draugu, draugų draugu ir draugų draugų draugu... Bet visa kita liko taip pat: tas pats šurmulys gatvėse ir restoranėliuose, tie patys draugiški vietiniai (kuriems, atrodo, esi antras svarbiausias žmogus pasaulyje, po jo paties), tas pats grožis gamtoje ir miestuose, daug blizgučių daugybėje rūmų ir kažkokia siurrealistinė gausa eilinių prekybcentrių jūros gėrybių skyriuose.

Per šią tylos pertraukėlę bloge vaikai ūgtelėjo, mes su Edžiu iš peties padirbėjome Lietuvoje, o pasaulis apsivertė aukštyn kojomis.

Šiandien netikėtai atradau užleistą blogą. Pavarčiau ir supratau - noriu jį tęsti. Dabar nutinka tiek daug nepaaiškinamo ir netikėto, kad kartais reikia sau įgnybti - ar nesapnuoju? Ar tai tikra? Noriu visa tai užsirašyti į šį dienoraštį, kad ateityje galėčiau žvilgtelti atgal. Juk dažnai įvykių prasmę suvokiame prabėgus tam tikram laikui, kai viskas susidėlioja į vientisą logišką likimo grandinėlę. Tikėkimės, kažkas iš viso šito irgi susidėlios...

Aplink mus ir su mumis vyksta be galo keisti dalykai. Taigi, pradedu konspektuoti.

O pradėti reikia nuo pasisveikinimo. Su kuo? Na, kad jau esame Ispanijoje, tai kaip ir viskas aišku - "Laba diena, Jūsų Didenybe!"

https://www.youtube.com/watch?v=BrhT4SADyf0

Vyriškas požiūris IX. Sąskaita fuck-tūra

 

Berods Delfyje esu skaitęs, kad LR Ūkio ministerija jau kažkelintą kartą įteikė apdovanojimus verslo atstovams už jų sėkmingus projektus investuojant, eksportuojant, diegiant inovacijas ir plečiant verslą. Vieną iš nominacijų pelnė UAB „Atsikeli ir varai". Kaip rašo Delfis, "„Atsikeli ir varai" prekės ženklas - unikalaus dizaino vyriški ir moteriški drabužiai, avalynė ir aksesuarai, kuriami išskirtinai Lietuvoje.“

 

Manau, tautiečiai, kaip įprasta, užsižaidė, patys save įtikinėdami tuo unikalumu ir išskirtinumu. Nes šiais drabužiais rengiasi praktiškai visa Valensija! Ir šitą avalynę avi, ir šitais aksesuarais dabinasi. Kai ryte įlipi į metro, visi keleiviai atrodo būtent taip, tarsi jie ką tik atsikėlė ir iškart išvarė. Atsikėlė, dar pilnai neatsimerkę ant kėdės sugraibė kažkokį balachoną, kurį apsivilko per galvą, pabaksnoję kojomis po lova kažką susirado ir įsispyrė, į veidrodį nežiūrėjo, kam reikia, tranquilo, jei pasaulyje ir yra kas nors stabilaus, tai būtent tai, ką tu matai veidrodyje, žodžiu, tiesiai iš miegamojo - į metro, atsikeli ir varai. Aš Lietuvoj metro nesu važiavęs, gal ir ten žmonės atrodo taip pat?

 

Tai va, atsikeliu aš vieną rytą ir varau į miestą. Grįždamas turiu atlikti žmonos pavedimą: užsukti į optiką, kur savivaldybės aikštėje, ir paimti jos akinių sąskaitą faktūrą. Čia rimtas reikalas, tuoj paaiškinsiu.

 

Kaip ir visos užsienyje dirbančių diplomatų šeimos visame pasaulyje, mes Ispanijoje nesame PVM mokėtojai. Todėl Ispanijos finansų institucijos, nustatyta tvarka joms pateikus sąskaitą faktūrą už pirkinius, mums grąžina PVM. Su sąlyga, kad toje faktūroje nurodyta suma viršija 240€. Čia viskas labai gerai ir teisinga: su smulkmenomis nėra ko terliotis, o ir vartojimą reikia skatinti.

 

Pirkimo įpročiai tokioje situacijoje keičiasi žaibiškai: jei jau perki, tai tik ir žiūri, kaip čia nugvelbti ką brangesnio. Naujųjų rusų neperspjausime, jie kitoje lygoje, bet azartas apima.

 

Taigi, užsisakė mano žmona optikoje dvejus akinius. Kodėl dvejus, tu jau supratai, a ne? Buvo maloniai aptarnauta, ir beveik sutartą dieną gavo SMS žinutę, kad jau gali atvykti jų atsiimti. Atvyko, ir atsiimdama akinius paprašė sąskaitos faktūros. Vienos. Dvejiems akiniams. Pagamintiems toje pačioje optikoje.

 

Ją ir toliau maloniai aptarnavo: vietoje vienos mandagiai pasiūlė dvi atskiras faktūras. Mano žmonai būtų tas pats. Kaip ir tai ją aptarnavusiai merginai, Maribel. Bet ispanų labai atsakingoms institucijoms faktūros su mažiau kaip 240€ netinka. Todėl ji taip ir pasakė: deja, reikia vienos faktūros abejiems akiniams. Tada jai vis dar taip pat maloniai pasiūlė užsukti kitą dieną: atskiras faktūras išspausdintume tuojau pat, bet tiesiog kaip tyčia šiuo metu optikoje nėra to žmogaus, galinčio išrašyti vieną faktūrą dvejiems akiniams, todėl jūs dabar eikite, tas žmogus atėjęs į darbą išrašys faktūrą, ji bus parengta, užsukite atsiimti jums patogiu laiku kitą dieną. Por favor.

 

Vale, gracias, hasta luego. Tuo labiau, kad optiką taip ir rinkosi, kad būtų patogu užsukti iš darbo. Na, jei prireiktų faktūros ar ką.

 

Aš toliau truputį praleisiu, gerai? Taupydamas laiką. Nes juk supranti, kad nei užsukus kitą, nei dar kitą dieną, tos faktūros nebuvo. Kad nebegaišti, paskui ji jau tiesiog pasiskambindavo į tą optiką. Kone kasdien, kad atsižymėti, panašiai kaip lygtinai paleistas zekas nurodytu laiku kasdien atsižymi policijoje. Paskambindavo, kad išgirsti, jog to reikiamo žmogaus tą dieną nebuvo, kitą dieną neveikė kažkokia sistema, trečią buvo ir veikė, bet jau buvo prasidėjęs kitas ataskaitinis laikotarpis ir viską reikėjo daryti kitaip, ketvirtą kažkas negalėjo patvirtinti, penktą visi viską galėjo, bet paaiškėjo, kad TOKIAS faktūras gali išrašyti tik centrinis biuras, o jame kaip tik prasidėjo patikrinimas, todėl šiomis dienomis niekas nieko negalės išrašyti, o jums dar TIKRAI reikia tos faktūros...?

 

Jau seniai buvo galima mesti tą bergždžią užsiėmimą, bala nematė to PVM, sveikata brangiau, bet tada jau man užgrojo profesinis smalsumas. OK, prisipažįstu, kai sakiau, kad žmona man pavedė užsukti į tą optiką, šiek tiek gudravau. Pats prisiprašiau. Laiko turiu, optika pakeliui, o ir šiaip iššūkių ne per daugiausia, tad ir kasdienybę paįvairinsiu, ir kartu dar bent vieną klientus aptarnaujančią organizaciją paedukuosiu... Žinoma, svarbiausia – riebus pliusas žmonos akyse, bet nenukrypkime. 

 

Taigi, pamiklinęs liežuvį ispanų kalbos pamokoje, pakeliui namo užsuku į garsiąją Optica Universitaria. Salonas solidus, stiklas ir plienas, per du aukštus, oriai sukiojasi 7 ar 8 darbuotojai sniego baltumo chalatais, dauguma su akiniais, nors kažkodėl niekaip negaliu atsikratyti įspūdžio, kad neseniai atsikėlę ir atvarę. Nes manęs nemato nė vienas. Žiūri kažkaip kiaurai, kaip užsiėmę padavėjai pajūrio restorane. Gal dėl to, kad atsidarė vos prieš valandą?

 

Tiek to, susirandu Maribel, prisistatau ir paaiškinu atvykimo priežastį. Maribel maloniai šypsosi, žinoma, ji puikiai prisimena Sonatą, labai džiaugiasi, kad susipažino ir su manim. Bijau, kad dar nesupranta, kaip puikiai ji prisimins ir mane, jei dabar man nebus įteikta ta faktūra. Taip jai ir pasakau: atėjau čia tam, kad išeiti su faktūra; prisiklausiau visokiausių neįtikėtinų istorijų apie tą faktūrą, tai dabar daugiau nieko nenoriu, tik tos faktūros. Dabar. Ir tada jau eisiu.  

 

Claro, sako, žinoma, taip ir bus. Tik supranti, sako, šiuo metu nėra Diego, kuris galėtų pasirūpinti jos išrašymu, tai gal tu galėtum... Ne, kategoriškai sakau purtydamas galvą, negalėčiau, o ir Diego man nereikia, kaip ir jokių kitų žmonių bei jokios perteklinės informacijos apie tai, kas, ką ir kodėl išrašinėja, tiksliau, neišrašinėja,  prašom (taip ir sakiau, por favor, mandagiai, pats nepatikėjau) duoti man tą faktūrą, ir aš jūsų nebetrukdysiu, o jūs manęs nebematysit...

 

Visgi iki galo sumanymas nepavyko, padariau pauzę, per kurią Maribel spėjo greitakalbe išrėžti, kad Diego yra susitikime, grįš po 20 minučių, tad kodėl man neužėjus po 20 minučių, ir nepaėmus tos faktūros, užuot tuščiai laukus salone. Buvau beveik pasirengęs ja tikėti, bet dėl visko nusprendžiau palenkti Maribel į savo pusę, paaiškinęs jai, kaip gerai ji atlieka savo darbą, ir kaip kai kurie dalykai šioje optikoje yra ridículo, absurdo ir estúpido. Maribel suokalbiškai viskam pritarė, tad nebeliko nieko kito, kaip nueiti į gretimą Taco Bell lengvų greitų pietų.

 

Lygiai už 20 minučių, įsisavinęs burrito su alum, grįžau į optiką. Maribel nesimatė, todėl priėjau prie kasos ir pirmos pasitaikiusios pardavėjos paklausiau, ar yra Diego. Ji nenoriai atitraukė žvilgsnį nuo monitoriaus, atidžiai nužvelgė mane ir pareiškė, kad Diego serga, ir jo šiandien nebus. Ir vėl įsmeigė akis į monitorių.

 

Tą akimirką pagalvojau, kaip gerai, kad taip ir neįgyvendinau vieno iš kažkada turėtų ketinimų – gauti leidimą ir įsigyti ginklą. Nes spėju, ir šituo spėjimu norėčiau pasidalinti su FTB bei prašyti, ne, pareikalauti jų patikrinti, ar kartais bent pusė tų bepročių, kurie į prekybos centrą Amerikoje atsitempia ginklų arsenalą ir pradeda pyškinti nesirinkdami, taigi, ar kartais bent pusė jų nėra kada nors lankęsi Ispanijoje ir patyrę čionykščio aptarnavimo prievartos, negrįžtamai sužalojusios tų vargšelių psichiką?

 

Ginklo neturėjau, todėl kiek įmanoma ramiau paklausiau, kur yra Maribel. Nurodė į salės gale esantį oftalmologo kabinetą. Nuvariau, nesibeldęs triukšmingai atidariau duris ir įsiveržiau į vidų. Kabinete buvo tamsu kaip..., gilumoje sėdėjo Maribel ir pasišviesdama mandra įranga kažko ieškojo kažkokios senutės akyse. Abi krūptelėjo, nejuokais išsigando ir iš tamsos neramiai sužiuro į mane... Be ceremonijų abiem išrėžiau ultimatumą: šita įstaiga turi lygiai tris minutes tam, kad išduoti man faktūrą. Nebuvau sugalvojęs ką sakysiu, jeigu klaustų, kas bus jei neduos, bet buvau tikras, kad to neprireiks. Todėl taip ir nutiko.

 

Toliau viskas vyko taip, kaip turėjo vykti prieš porą savaičių, atiduodant akinius. Maribel skubiai priėjo prie kasos, susikaupusi nukėlė telefono ragelį, paskambino į kontorą, ir finansininkei (?) geležiniu balsu padiktavo, kad reikia tokios tai faktūros. Aname laido gale matyt kažkas buvo nusiteikęs padebatuoti, bet Maribel, užuot klausiusi, labai akcentuotai reziumavo: AHORA. NO DISCUSIÓN. AHORA. Akies krašteliu stebėdama mane, žiūrintį į laikrodį, skaičiuojantį tris minutes.

 

Ir ką manai? Jie spėjo! Spėjo ten Barselonoje (!) sugeneruoti faktūrą, atsiųsti ją el.paštu į optiką Valensijoje, čia atidaryti failą, išspausdinti faktūrą, ją pasirašyti, perlenkti lapą į tris dalis, įdėti į firminį voką ir abiem rankomis, kaip japonai vizitinę kortelę, įteikti man. Jie viską spėjo per tris minutes.  

 

Imdamas voką kreipiausi į Maribel: dabar sakyk man, por favor, ar mano prašymas buvo paprastas? Viena faktūra už du daiktus. Paprasta ar ne? Sí, sako, señor, claro, muy simple. Tada, tęsiu, lenkdamas antrą pirštą, pasakyk, ar mano prašymas buvo pagrįstas? Gauti sąskaitą už daiktus, už kuriuos sumokėti pinigai. Sí, sako, senor, bastante razonable. Ir tada jau, sakau, atsakyk į mano paskutinį klausimą: ar tas prašymas buvo teisėtas? Viena sąskaita visai sumokėtai sumai. Sí, sako, senor, perfectamente legítimo.

 

Matai, reziumuoju jai, dabar ir tu įsitikinai: jei prašymas teisėtas, pagrįstas ir paprastas, jį juk galima atlikti per tris minutes, ar ne? Sí, se puede realizar, senor... 

 

Tikriausiai galvoji, kad ta sąskaita su moralu jau ir vainikuoja visą istoriją? Tranquilo. Aš jaučiausi prisidėjęs. Padaręs skirtumą. Atsakingas. Ir apskritai, kaip dainuoja klasikas, „niekada man meilės nebus per daug“... Todėl be tos optikos aš ištempiau tik savaitę. O tada grįžau. Ir ne vienas, o su žmona, kad padėtų išsirinkti. Ir užsisakiau TREJUS akinius. Rimtai. Atsikėliau, atvariau ir užsisakiau. Papasakosiu.

Edis 

P.S. Iliustracijos truputį ne į temą. Tiesiog prisiminiau, kad Andoros nuotraukas rodėm FB, o tada nesigyrėme, kad pakeliui į Andorą aplankėme Montserrat vienuolyną. Tai rodau pora vaizdų iš ten. Sonata

 

 

Pokyčiai

Mūsų Modesta vėl laukiasi. Konsulato specialiai jai rengtos švietimo valandėlės apie vaikų auginimo vargus ir rūpesčius šuniui ant uodegos. Na, mūsų kolektyvas stiprus, tai su šia mintim apsipratome ir dabar visi kartu laukiame naujo piliečio bei renkame jam vardą. Lietuviški vardynai nuobodūs palyginus su mūsų registruojamų vaikų sąrašais. Štai vien praeitą mėnesį apskaitėme 16 naujagimių, iš jų tik dviejų vaikų vardai skamba įprastai lietuvio ausiai: Erikas ir Lukas. Vienas toks keistesnis, bet irgi sutinkamas - Milana. Dar šeši rusiški: Nikita, Kalina, Ksenia... O likę: Ismael, Aaliyah Al-Sulaiti, Nayah, Jose-Antonio, Chinvendoo.... Tai Modesta tikrai turi iš ko rinktis. Aišku, neapsieiname ir be savo banalių profesinių juokelių - gal konsulato darbuotojai reikėtų pavadinti vaiką Sytas (čia taip žmonės prašo vizito laiko - gal galite duoti sytą?), Įgaliavimas, Agapas?...

Mano didysis rūpestis - rasti Modestą pavaduosiantį žmogų. Modesta puikiai tinka savo darbui, todėl neturėjau iliuzijos, kad lengvai rasiu jai lygiavertį pakaitalą. Paskelbėme konkursą. Gavome septynias anketas. Susitikome su kandidatais (tiksliau- kandidatėmis, nes vyrukai šiuo darbu nesusidomėjo). Sunkiai, bet vieną jų išsirinkome. Taškas. Tiek tebūčiau parašiusi apie konkursą, jei vakar vakare į akį nebūtų kritęs straipsnis apie Mildos Dargužaitės reformas Vyriausybės kanceliarijoje ir darbuotojų peticiją. Ir jei nebūčiau paskaičius komentarų po straipsniu...

Šimtai žmonių net čepsi apsilaižydami nuo minties, jog pagaliau užsisėdėję valstybininkai bus išrūkyti iš savo šiltų vietelių. Ir visi bus pakeisti naujais, jaunais ir perspektyviais. Dabartinių darbuotojų skundai apie mobingą, emocinį vadovo nestabilumą ir negebėjimą vadovauti komandai yra vertinami tik kaip bukų valdininkėlių baimė prarasti savo darbo vietą.  

Vienintelis Aurimas parašė normalų komentarą FB (džiaugiuosi protingu pusbroliu :)): "Daryti pokyčius horizantalioj kultūroj reikia didelio talento ir kantrybės. Su tokia komunikacija ir arogancija vargu ar kam pavyksta". BŪTENT! Ačiū Aurimui už tokius taktiškus ir taiklius žodžius, nes pati taip gražiai apibūdinti situacijos nesugebėčiau. O dabar galiu viešoj erdvėj mandagiai pasisakyti, kad šis atvejis yra būtent toks: prasti komunikaciniai gebėjimai ir nepagrįsta arogancija. Bet, jaučiu, kad reikėtų patylėti, nes jau mačiau, kas nutiko Aurimui - po jo pastebėjimo užtelėjo banga komentarų apie tai, kaip jis nieko nesupranta.

Įdomu, ką supranta komentatoriai? Jei jų paklaustume, ką apskritai veikia Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai, ar jie sugebėtų paaiškinti?  Turbūt atsakytų, jog anie tik kavutę geria ir knabsi. Todėl geriausia, jei tokios struktūros neliktų. Arba dar geriau - išvaikyti visą valstybinį sektorių, nes jie visi yra blogis, ir priimti naujus darbuotojus, valstybinio darbo niekada nedirbusius, o geriausi kandidatai būtų kiečiausiai pasisakantys delfio komentatoriai.

Neguldau galvos už dabartinį Vyriausybės kanceliarijos sąstatą ir neneigiu, kad reformos reikalingos. Visiems mums karts nuo karto reikia pokyčių. Tačiau tas skandalas Vyriausybės kanceliarijoje kažkoks neskanus...

Edis galėtų paliudyti: jis pats vadovavo keliatūkstantinių įmonių personalo reikalams, jam teko atleidinėti šimtus darbuotojų (įvairių grandžių), dalyvauti esminėse reformose, bet jis niekad nėra sulaukęs profesinių sąjungų ar darbuotojų peticijų dėl mobingo ir įtampos kūrimo kolektyve. Kodėl? Todėl, kad intelektualioms, empatiškioms ir adekvačioms asmenybėms taip nenutinka.

Kiekvienam vadovui būtina turėti nors truputį pagarbos pavaldiniams, savikritikos ir išminties. Šių trijų dalykų trūkumo neuždengsi jokiais cv ar diplomais.

Tai čia vienas kampas. O antrasis - apie tuos jaunus, neužsisėdėjusius valstybinėse kėdėse.

Papasakosiu Jums istoriją apie tai, kaip Konsulatas darbuotoją atrinkinėjo. Kadangi blogą skaito tik savi, tai, manau, nieko tokio, jei truputį paatvirausiu. Dėl šventos ramybės veikėjų vardai išgalvoti, detalės pakoreguotos.

Taigi, į Modestos vietą atsirado septynios kandidatės. Konsulinio pareigūno  darbas reikalauja aukštojo išsilavinimo, pasišventimo, gerų komunikacinių gebėjimų, nepriekaištingos lietuvių, anglų ir ispanų kalbų.  Darbo krūvis nemažas ir kasmet vis auga apie 10 procentų. Atsakomybė didžiulė - darbas su žmonėmis, dokumentais ir pinigais. Vieta nėra nei aukso kasyklos, nei sanatorija. Modesta šioje "šiltoje valstybinio darbo kėdėje" sėdi jau kokius septynerius metus. Dekretas ir vaiko auginimas beveik metams ją iš tos kėdės patrauks. Keičiam ją kažkuo nauju, neužsisėdėjusiu?

Ok. Pirmoji kandidatė man patiko. Tiesa, aukštojo nesugebėjo baigti dėl sunkios situacijos šeimose. Bando kabintis Ispanijoje, kol kas - nelabai sėkmingai, bet rankų nenuleidžia. Lietuviško ir ispaniško CV be klaidų, o tai teikia vilties. Jauki šypsena, ramios balso intonacijos, neperspaustas pozityvumas ir nuoširdūs, trumpi, aiškūs atsakymai kelia simpatiją - ši mergina tikrai turi potencialo. Ji sako, kad jai smalsu būtų dirbti konsulate, kad ji stengtųsi, mokytųsi. Gaila, kad aukštosios taip ir nebaigė ir net nemano baigti artimiausioje ateityje, nes išsilavinimas - svarbu.

Antroji. Prisistato kaip buvęs modelis. Įdomus savęs, kaip kandidatės į konsulinę tarnybą, pateikimas. Su aukštojo mokslo diplomu. CV pasirinkta nuotrauka iš modelio fotsesijos. Nepažint. Dabar dirba padavėja. Pokalbis buvo trumpas. Viena maža jo iškarpa:

Aš: Sakykite, prašau, ar jūsų ankstesniame darbe buvo konfliktinių situacijų su klientais, kurias Jums pavyko gražiai išspręsti? Gal galite pateikti kokį pavyzdį?

Kandidatė: Tai kasdien. Daug klientų nenori mokėti. Suvalgo viską, o mokėt nenori. Atseit, neskanu buvo. O tai ko valgyt tada?

Aš: Ir kaip Jūs tai sprendžiate?

Kandidatė: Nu kaip. Sakau jiems griežtai: (pakelia balsą) kad daugiau čia nesirodytumėte!

Trečioji. Tipiška "jauno ir perspektyvaus jaunimo" atstovė. CV su klaidom, bet tai juk smulkmena - kas šiais laikais ciklinasi ties nosinėm ar kableliais? Jauni tam neturi laiko. Jauni mokosi. Užsienio universitetuose. Negirdėtuose, bet užsienio. O jei ko paklausi, tai gauni užtikrintą atsakymą greitakalbe, kaskart maždaug tokį patį: "Mano asmenine nuomone, viešojo sektoriaus paslaugų efektyvumo didinimui ir potencialo elaboravimui būtina ilgalaikė strategija dėl komunikacijos aktualizavimo ir jos koreliacijos su institualizacijos reformavimo įvertinimu bei nusišovimu vietoje". Jaučiu, kad Dargužaitei ji patiktų. Man ne - man reikia žmogaus, kuris gebėtų dirbti su žmonėmis, ir kuris nepakenktų konsulato vidiniam klimatui.

Ketvirtoji. Kiek vyresnė už mane. Jos CV turi kalbliukų, bet iš esmės - tinka. Atsakymai aiškūs, raiškūs, taiklūs. Ir trumpi - kokia atgaiva širdžiai! Išsilavinimas ok, tačiau kyla klausimų dėl kvalifikacijos - paskutinius dešimt metų darbas fizinis, labai skirtingas nuo mūsų siūlomo. Panašu, kad apmokymams gali tekti skirti pernelyg daug laiko (dirbame su begale specialių programų ir elektroninių registrų), o jo mes neturime....

Penktoji. Aukštasis tinkamos srities išsilavinimas. Dabar sėkmingai dirba vertėja. Pajamos didesnės, nei mūsų siūlomas atlyginimas. Ir šiaip, overqualified. Priimti į darbą tokį darbuotoją reiškia rizikuoti vieną dieną netikėtai jį prarasti ir likti ant ledo...

Šeštoji, kurią vėliau pasirinkome,- jauna aukštąjį teisinį išsilavinimą turinti mergina. Riomeris, bet šioje pozicijoje ir jis puikiai tinka (na, nemėgstu aš Riomerio, bet čia turbūt visų VU Teisės fakulteto absolventų liga). Visos reikiamos kalbos - laisvai. Gramatika tobula. Šiuo metu kraustosi į Valensiją, todėl laikinas darbas konsulate jai būtų kaip aklai vištai grūdas - toks minkštas nusileidimas, įsikūrinėjant naujame krašte. Ir pajamos, ir patirtis. Plius, prieš keletą metų atliko neapmokamą konsulinę praktiką atstovybėje, o tai reiškia, jog turi supratimą, ką teks dirbti, ir to nebijo. Gąsdinom kaip ir visas kandidates: apie darbo laikinumą, apie kuklų atlyginimą, apie bandomąjį terminą, apie atostogų vasarą neturėjimą, apie stresines situacijas klasdien, apie darbo krūvį, apie nelaimes, išverčiančias iš patalų savaitgaliais, ir dar daugybę dalykų. "Nieko tokio, aš pasistengsiu, manau, kad galiu". Buvo jos kalboje keletas tų "efektyvininimų" ir "potencialinimų", bet saikingai. Reikia turėti omenyje, kad darbo pokalbis - sunkus reikalas, žmonės jaudinasi, todėl reikia leisti jiems truputuką nusišnekėti. 

Na, ir septintoji kandidatė. Vat čia tai buvo... Tiesą sakant, ji mano akyse įkūnijo visus tuos delfio komentatorius, kurie pila ant visų valstybės tarnautojų "iš idėjos". Bet patys labai norėtų jais tapti. Mes ieškome raštvedės-padėjėjos, bet ji CV nurodė, kad puikiai tinka vadovaujamam darbui. Ups. Gal suklydo? Gal ne tą turėjo omenyje?

- Daiva, sakykite, kodėl Jus sudomino mūsų darbo skelbimas? Ko tikitės iš darbo konsulate?

- Na, pasakysiu taip: aš ilgai dirbau privačioj įmonėj, kur viskas tik apie pinigus. Man atsibodo. Nebegaliu. Noriu nuo to pailsėti. (Kalba labai aukštu, griežtu balsu. Visa komisija - konsulas, patarėja ir aš - truputį įsitempiame.)

- Ką turite omenyje - tik apie pinigus? Ir - norite čia pailsėti?

- Na, jūs nesuprasit (numeta kreivą šypseną), bet privačiam bizny yra labai svarbu uždirbt pinigą. Visi dėl to turi verstis per galvą. Aš dirbu vadybininke, mes pardavinėjam labai brangų šiferį. Siūlai siūlai tą šiferį, nieks nenori pirkti. Tada įkiši kažkam šiaip ne taip, tas sumoka puse kainos. Pristatom prekę, o jis jau persigalvojo, nebenori tiek mokėti. Tai stresas kasdien, nes juk čia biznis - pinigai. Tai išmušinėji išmušinėji. Nu nebegaliu aš jau žiūrėt į tą šiferį ir į tuos žmones. Užveikė jie visi. Ir darbo krūvis nervina. O čia, konsulate, darbas valstybinis, su popieriukais, ramus...

- Išties, tai čia darbas ir su dokumentais, ir su žmonėmis. Ieškome žmogaus, kuris bus, galima sakyti, konsulato veidu. Ši pozicija yra žmogaus, kuris pirmas sutinka visus mūsų interesantus. O jų būna visokių - emigrantų bendruomenė didelė ir marga. Dažnas ateina išsikalbėti, kodėl pyksta ant Lietuvos, suirzta, kai sužino apie konsulinius mokesčius, kartais būna išgėrusių ir agresyvių piliečių, matome daug skaudžių atvejų ir nelaimių, dėl jų kartais turime padirbėti ir po darbo, ir savaitgaliais...

- Oi, tik nereikia. Jau valstybinis darbas tai tikrai skiriasi nuo biznio, bet iš kur jums žinot (kaip man norisi pasakyti, kad tą privatų sektorių iš vidaus pažįstu geriau, nei ponia šiferio vadybininkė, ir ne kaip samdomas darbuotojas, o kaip savininkas, todėl tikrai galiu palyginti, bet stengiuosi pratylėti). Nu ateis į Konsulatą koks susiraukęs, tai jam gali ir sakyti: nepatinka - viso gero. Čiau, bambino! O bizny taip nepasakysi.

- Na ne, konsulate taip su klientais elgtis negalime.  Reikia išklausyti žmones, stengtis juos nuraminti, pagelbėti. Su kiekvienu reikia kalbėtis ir padėti išspręsti jo klausimus geriausiu įmanomu būdu. Taip kad savo stresą ir nepasitenkinimą reikia valdyti.

- Nu, nežinau. Aš nežinau, kaip pernešti žmones, kurie nervina. Gal jūs žinot? (Su pašaipa.) Tai sakykit - kaip?

Ir tada aš jau nebeiškenčiau. Ir pasisakiau. Vilma vėliau manęs klausė, kodėl mano skruostai taip dega. Žodžiu, pasakiau vadybininkei, kad nėra stebuklingo vaisto nuo  konsulinės kasdienybės streso. Yra tik viena galimybė išlikti tokiame darbe: turi būti savo vietoje, dirbti sau tinkamą darbą, nuoširdžiai jį mylėti, norėti būti naudingas žmonėms, norėti jiems padėti, džiaugtis kartu, kai pavyksta išspręsti sudėtingiausius jų rebusus, kai pavyksta pakeisti jų neigiamą nusiteikimą ir, svarbiausia, - kasdien jausti savo darbo prasmę.

Daiva skubiai atsisveikino. Turbūt pamanė, kad tie užsisėdėje valstybės tarnautojai perdozavo kavutės ir nupušo. Reikia visus juos lauk mesti. Ir priimti naujus, jaunus, perspektyvius. Iš privataus sektoriaus. Kad tie pagaliau pailsėtų...

Konsulo komentaras po pokalbio: "Jūs kaip norit, aš tai jai kavos į kabinetą nenešiosiu".

Žodžiu, birželį Modesta išeina į dekretines ir vaiko auginimo atostogas. Laukiame mažylio liepą, tai dar spėsiu jį pamatyti. Kartu su Ieva - Modestos būsima pamaina, jį įregistruosime ir išduosime Lietuvos piliečio pasą :).

Na, darbas man tikrai patinka. Labiau patinka tik atostogos nuo jo :). Tai ta proga keletas (koks milijonas) vaizdų iš paskutinės kelionės į Portugaliją. Apvažinėjome jos pietinę pakrantę ir beveik išsirinkome vietą namas. Būtinai sugrįšime...

Vyriškas požiūris VIII. España – second!

Edis

 

Net mažas vaikas jau žino: America First! Nebelikus pirmos vietos, visi puolė pretenduoti į antrąją. Tautiečiai pasielgė, kaip įpratę, praktiškai: nusprendę, kad geriau žvirblis rankoj nei briedis girioj, užsirezervavo trečią ir lenktynes toliau ramiai gali stebėti iš šalies.

Kadangi savo antrajai tėvynei jaučiu patriotinius jausmus ir žinau, kad ji taip pat pasisakys, tik, kaip įpratusi, rytoj, tai primečiau Ispanijos prisistatymo juodraštį.

 

Gerbiamas Prezidente. Sveiki atvykę į Ispaniją, perspektyviausią Europos valstybę. Pas mus viskas perspektyvoje. Viskas rytoj. Visi tai žino. It‘s true.

Mūsų kalba pagal paplitimą yra antra pasaulyje. Po amerikiečių. Kinai sako, kad yra ne taip, bet jie apskritai neturi nei kalbos, nei rašmenų. Jie piešia tai, ką nori pasakyti. Jie netgi sieną pastatė ne iš tos pusės, nes visai neišmano geografijos, ir nežino, kur yra Meksika.

Beje, Meksiką kalbėti išmokėme mes. Kaip ir beveik visas likusias šalis, kurios yra po Amerika. Ir kurios dėl to jai pavydi. Iš pavydo save net vadina Pietų Amerika, nes tikisi, kad kada nors ir jie galės valgyti tokius pietus, kaip Amerikoje. Lunch. Enormous.

Visas kita šalis mes lenkiame daugybe rodiklių. It‘s true. Pavyzdžiui, pas mus didžiausias pasaulyje nedarbas. Graikai sako, kad yra ne taip, bet jie nieko nežino. Nieko. Pas juos nedirba tik tie, kurie neturi darbo. Pas mus nedirba visi. Ir tie, kurie jį turi. Nedirba. Niekas nedirba taip, kaip nedirbame mes.

God bless America. It‘s true. Pasirinkimas padarytas. Dievas užimtas Amerika, bet mes radome, kas saugos mus. Mus saugo šventieji. Niekas neturi tiek šventųjų, kaip mes. Todėl kiekvieną savaitę mes turime bent po vieną šventę. Mes turime daugiausiai pasaulyje švenčių. Mes ištisus metus joms ruošiamės. Todėl jeigu ką nors dirbame, tai tik tam, kad nedirbti. Švęsti. You‘ll love it.

Antrame po Niujorko gražiausiame pasaulio mieste Valensijoje kasmet vyksta garsi šventė: Fallas. Mes tariame „fajjas“, bet Jūs žinote, kaip reikia tarti, ir ką tai reiškia. Todėl tai geriausia šventė. Visus metus visa mūsų pramonė iš papje-maše gamina skulptūras, kuriomis savaitę laikome užgriozdinę visas mūsų sankryžas. Po to tas skulptūras iškilmingai sudeginame. Kadangi tą savaitę nuvažiuoti niekur negalime ir vis tiek nieko nedirbame, tai non-stop sprogdiname petardas, kurias visus metus gamina visa mūsų pramonė, kuri negamina skulptūrų iš papje-maše. Visame NATO nėra tiek petardų, kaip pas mus. It‘s fantastic.

Tos skulptūros paprastai yra politinių ar istorinių veikėjų, literatūros kurinių ar filmų personažų, arba šiaip garsenybių karikatūros. Šiais metais jau tikriausiai nieko nebepakeisime, ir visose sankryžose savaitę puikuosis garsi oranžinė ševeliūra žvaigždėtos vėliavos fone, bet kitiems metams galime užsakyti, pagaminti ir sudeginti daug meksikiečių. Labai daug meksikiečių. Gamintume visus metus. Nesuskaičiuojamai daug. OK?

Jūs mėgstate rodeo. Rodeo išrado ispanai. It‘s true. Kaip ir koridą, kur mes ne tik kankiname jaučius, bet juos ir nudaigojame tūkstančių žmonių akivaizdoje. Tie žmonės moka už tai pinigus. Didelius pinigus. Huge. Visi ispanai vyrai, kurie nesvajoja būti pasaulio futbolo žvaigždėmis kaip Ronaldo, kuris žaidžia Ispanijoje ir yra ispanas, visi tie vyrai svajoja būti toreadorais. Visos ispanų moterys svajoja būti garsių futbolistų arba toreadorų žmonomis. Kad jie joms nupirktų rūbus Fallas šventei. Tie rūbai kainuoja didelius pinigus. Labai didelius pinigus.     

Mes turime daugiausiai pasaulyje apelsinų. Brazilai sako, kad yra ne taip, bet jie nieko nežino. Jie netgi normalios kalbos nemoka. Visas kontinentas sugebėjo išmokti, jie ne. Complete losers. Amerika augina labai daug apelsinų. Tik Amerika augina apelsinų daugiau už mus. Bet mes turime daugiausiai apelsinų pasaulyje. Nes jų nenurenkame. Mes nenurenkame užaugintų apelsinų. Todėl jų turime daugiausiai pasaulyje. Jeigu įsileistume meksikiečius, jie nurinktų. Bet neįsileidžiame. Jie pas mus nevažiuoja. Važiuoja rumunai, ukrainiečiai ir lietuviai. Europiečiams mes esame geidžiamiausia šalis. It‘s terrific.

Prieš penkis šimtus metų mes buvome galingiausia pasaulio valstybė. Deja, atradome Ameriką. It‘s true.

P.S. Fajų nuotrauka iš praėjusių metų. Kitos Fajos bus kovo 19 d. Pasirengimas pačiame įkarštyje...