Bomžija, tu duobėj?

Antras bandymas. Pirmas nepavyko, nes surašiau pastraipą padejavimų apie tai, kaip nėra laiko rašyti, nes aplink vyksta daug įdomių dalykų, kuriuose reikia dalyvauti. O tada perskaičiau ir supratau, kad tai visiškai nesiderina su Brazilija. Ne zyzlų čia šalis.

Pastaruosius šešis mėnesius gyvename linksmai. Net kai viskas blogai, juokiamės daugiau, nei širstame - Edžio įrašai tam įrodymas. Brazilai yra labai šviesūs žmonės, nuolat besišypsantys ir kalbantys švelnia ir rūpestinga intonacija. Po kiekvieno pasisveikinimo būtinai prideda klausimą – Ar viskas gerai? Portugalų kalbos rašyba kiek skiriasi nuo tarimo, todėl mūsų „Bom dia! Tudo bem?” iškart išduodavo tai, kad esame užsieniečiai. O tada sugalvojome, kad reikia užmiršti rašybą ir tarti taip, kaip girdisi. Tai nuo tada sveikinamės: ”Bomžija, tu duobėj?” ir viskas super 😊. Taip sveikinamės ir tarpusavyje, jokios diskriminacijos 😊.

Apskritai, mūsų portugalų kalbai labai padeda tai, kad atkeliavome po rotacijos Ispanijoje. Žodyno ir gramatikos skirtumų daugybė, tačiau bendram aplinkos supratimui ar susikalbėjimui su brazilais tai labai pagelbėjo nuo pirmų dienų. O po pusmečio ištiko bėda – supratome, kad portugalų kalbos žinojimas pradėjo maišyti ispanų kalbai, ir dabar kalbame nebe español ar portugues, o portuñol. Pasirodo, tai tipiška problema tų, kurie nei vienos iš šių kalbų nemoka tobulai. Vat Salomėja tokios problemos neturi... Vyliausi, kad kai tikrai prireiks ispanų kalbos, tai bus nesunku atsijungti atgal. Aha, pasvajok...

Vasario gale su Margarita išsiruošėme į konsulinę misiją Kolumbijoje. Tada, kai mūsų kolegos dreba kaip epušės lapeliai dėl rotacijos į San Paulą (nes gi nesaugu!), mudvi, bebaimės galiūnės, pasisiūlėme nuvykti į Bogotą (kas apskritai yra next level saugumo prasme) ir ten padirbėti. URM šiam polėkiui uždegė žalią šviesą, ir mes susikrovėme lagaminus.

Konsulinius reikalus pabandėme sutalpinti į dvi darbo dienas, kelionei pirmyn-atgal skyrėme dar antra tiek. Miestui apžiūrėti laiko beveik nebeliko, bet tiek, kiek spėjome pamatyti, mus nustebino ir sužavėjo. Bogotos Aukso muziejus nunešė stogą – jau prieš tūkstančius metų tose žemėse gyveno modernaus meno talentai, o kai Europos žemyne chebra mokėsi iš akmens ir pagaliuko susirišti kirvuką, indėnai užsiėmė ažūrine juvelyrika... Bogotos senamiestis grožiu ir originalumu smarkiai lenkia San Paulo, o eismo vaizdas kartais prilygsta kokiam Amsterdamui – niekada nebūčiau pagalvojusi, kad Bogotos gatvėse tiršta nuo dviratininkų! Na, o mūsų ispanų kalba neapsiėjo be portugališkų intarpų, bet kolumbiečiai nepyko.

Tokia blic kelionė paliko „neprivalgymo“ įspūdį, todėl su Kolumbijos lietuviais sutarėme, kad po poros metų būtinai sugrįšime, kai ten prisikaups naujų konsulinių paslaugų poreikis, o mes, „galiūnės“,  pasiilgsime kolumbietiškos kavos ir pasiruošime laisvų lagaminų nerealiems indėnų rankdarbiams.

Nuotraukų iš Kolumbijos, deja, neturiu, nes saugumo taisyklių ten iš tiesų reikia paisyti. Bet tai kokia laisvė gatvėmis vaikščioti be telefonų ir nesijausti įsipareigojus viską sandėliuoti savo perpildytame google drive...

Užtat turime prisikaupę vaizdų iš Karnavalo! Vasario pabaigoje geras pora savaičių visoje Brazilijoje vyksta karnavalai – kiekvienas miestas ir miestelis švenčia. Gatvėse važinėja autobusiukai su muzikantais, aplink juos šoka šimtai žmonių – tiesiog kaimynai susirenka savo kvartaluose pasilinksminti prieš gavėnią. Apdarai minimalistiniai, ryškūs ir blizgūs, net ir močiutės su tinklinėmis kojinėm, barbių karūnom ir milžiniškomis rožinėmis blakstienom. Ką ten močiutės – seneliai irgi... Mes tokiame būryje iškart išsidavėme, kad ne vietiniai, tai sulaukėme nemažai dėmesio ir padrąsinimo. Kas žino, gal kitais metais išdrįsime labiau įsilieti į minią...

Mitas, kad geriausi karnavalai Rio. Iš tiesų, karnavalų sostine laikomas Salvadoras, o Rio ir San Paulo karnavalai vienas kitam nenusileidžia. San Paulo sambodrome geriausių sambos mokyklų baigiamasis pasirodymas vyko visą naktį. Strakaliojome sambos ritmu ir aikčiojome, kokios įspūdingos  procesijos, kokie nerealūs kostiumai...

Ai, beje, turime vieną gan rimtą rūpestį - pas mus dengės epidemija. Dengė - tai uodų platinama pavojinga liga. Skiepų nuo jos San Paule nebeliko jau seniai, o jų atsisiųsti iš Lietuvos irgi nėra galimybių. Tai saugomės braziliškų nezyziančių uodukų ir viliamės, kad skiepai atsiras... Iš tiesų, tai gera nuotaika, braziliškos saulės vitaminas D ir daugybė kitų vitaminų tiesiai nuo palmės, tikiu, mums pagelbės dar geriau, nei skiepai.

Na, ir vis vien kiek pazysiu gale, kad neįmanoma aprašyti visko, nes tam iš tiesų nėra laiko. Per pusmetį nemažai pamatėme – Rio, Paraty, Blumenau, Curitiba, Embu das Artes... O Salomėja dar pakeliauja ir su draugų šeimomis ar mokyklos ekskursijomis. O dar nerealaus grožio pliažai ir gamta! Ir nuostabūs Brazilijos žmonės. Ir maistas, mados, papročiai... Tai kaupiuosi kitam rašinėliui :).