Pradėsiu nuo to, kas neramina štai jau trečią dieną - Salomėjai išrašyti pirmieji akinukai - viena akytė suprastėjusi... O gi nuvedžiau vaikus patikrinti akių profilaktiškai. Šiaip, tik dėl pliuso. Ir vat - naujienos...
Aišku, užsirašėme į dar vieną kliniką antrai nuomonei (ir trečiai vesiu - Vilniuje vasarą). Laukiam vizito. Ar čia tikrai trumparagystė? Ar nebūsiu pražiūrėjusi taip vadinamos "tingios akytės"? Jei tai tikrai tiesiog paveldėta trumparegystė, tai ką - giliai įkvepiam ir bandom iš tos situacijos išgauti visą kas įmanoma geriausia.
Aišku, sulaukus 18 mergina galės pasidaryti akių operaciją, tačiau iki tol dar dešimt metų žaidimo su akiniais ir linzėm. Salomėja gydytojo kabinete net ašarą nurideno, nuliūdo vaikas, tai bandom ją paguosti. Pažadėjau, kad turės visus gražiausius akinukus pasaulyje, galės juos derinti prie drabužių ir nuotaikos, o jei norės - galės ir nusiimti juos kartais. Jau turbūt patikrinau visas akinių parduotuves Valesnijoje ir internete - neprapulsim.
Ji šaunuolė tokia, saulytė. Viskas bus gerai.
O šiaip, kovas buvo geras.
Pagaliau sulaukėme Caxtono koledžo miuziklo "Bugsy Malone". Kaip jau rašiau, Elena atliko pasipūtusios žvaigždės Tallulah vaidmenį, kuris jai labai tiko :). Ir Rojaus juodaodis boksininkas gal ir nesigavo, bet Leroy Smith buvo linksmas ir net labai simpatiškas. O dar su Vilmos senelio skrybėle!
Šaunuoliai buvo visi - sudėtingas partijas išdainavo gražiai ir be klaidų, scenos efektai verti kuo didžiausių aplodismentų, spektaklis buvo tikras malonumas.
Na, o mieste didžiausias įvykis, be abejonės, - Valensijos Fajos (Fallas) kovo 19 dieną. Tai svarbiausia metų šventė, kuriai vietiniai rengiasi ištisus metus. Likus kokiai savaitei iki šventės nieks nebedirba, visi baisiai užsiėmę - moterys segasi prie galvų kasų rinkes, kaišosi jas auksais, ryškiai dažosi ir puošiasi tradiciniais valensijietiškais drabužiais, kurie kainuoja bezbožnus pinigus... Vyrai apsitempia kiaušus kalgotkėm (atsiprašau, čia ne mano, čia mūsų konsulo žodžiai, o jų iš dainos, kaip žinia, neišmesi :)) ir išeina į gatves rėkaut - kuris garsiau... Gatvėmis marširuoja krikštatėviški dūdų orkestrėliai, būtinai su kokiu vienu muzikantu, pjaunanču grybą, visi šoka, dainuoja...
Kas keli žingsniai išdygsta kioskeliai, kuriuose aliejuje verdami moliūginiai pyragėliai - čiūros, galima juos šlamšti abibarstytus cukrumi ar šokoladu tiesiog gatvėje.
Kasdien antrą valandą dienos vyksta maskleta - petardų ir fejerverkų šou, o tiksliau - išprotėjęs šaudymas, kai net esant per pora šimtų metrų nuo aikštės jausmas būna toks, lyg vyktų pasaulio pabaiga su žemės drebėjimu. O dar naktiniai fejerverkų šou! Ir šiaip, visą savaitę bet kuriuo paros metu pykši ir pokši - jaučiamės kaip karo zonoje. Vaikų pramoga - netikėtai mesti kokią petardą po kojomis. Kol kas į šį smagumą dar neįsikirtome...
O miesto aištėse ir aikštelėse statomos fajos - Disneilendo stiliaus papje maše skulptūros, kuriose šaipomasi iš blogų įpročių ar pasaulio ir savo kaimo politikų. Skulptūros nemenkos, prilygsta kelių aukštų namui. Visoje Valensijoje jų apie 200. O pati didžiausia skulptūra iškyla Savivaldybės aikštėje - šįkart tai buvo milžiniškas žmogus, "aprenginėjamas" ir "perrenginėjams" vaizdo projekcijomis.
Ir kovo 19 naktį visa tai... sudeginama. Vat taip vat - visas fajas užkuria išrinktos fajeros, ir viskas spėriai supleška. Neįtikėtina. Ir gaila truputį. Surinkus tas skulptūras į vieną aikštę kur už miesto ir pastačius ten pat keletą supynių būtų puikus parkas vaikams. Juk tiek darbo, tiek pinigų sudėta, tai kaip taip - viską paversti pelenais per kokią valandą? Bet tokių lietuviškų godų ispanai nesuprastų. Nors miestas gilioje krizėje, tačiau iššaudyti ir supleškinti šimtus milijonų per Fajų savaitę jiems yra garbės ir būties reikalas.
Kovo 20 d. rytą, šiap ne taip išsiridenę iš lovų po naktinėjimo, patraukėme į tradicines Verbų sekmadienio lietuviškas mišias Kujeroje (Cullera). Mišių metu gavome pranešimą apie Erasmus studentų autobuso avariją pakeliui iš Valensijos Fajų šventės į Barseloną: keliolika žuvusių, kelios dešimtys sužeistų. Ispanai patikino, kad tarp sužeistų lietuvių nėra, laukėme žuvusiųjų sąrašo... Ir ką - pirmadienį gauname žinią, kad ups, neapsižiūrėjome, yra viena sužeista studentė lietuvaitė. Jos artimieji turbūt pražilo, kol laukė to antrojo sąrašo... Ir ką tu gali padaryti ispanams. Na, jie tokie - atsainūs, apkiautę, neorganizuoti, neatsakingi. Palengvėjo tik, kai sužinojome, kad studentės sužeidimai nesunkūs. Jau turbūt seniai iš mūsų rašinių supratot, kad su ispanais nelengva...
O dar pakeliui iš Culleros užsukome... cepelinų. Už tai ačiū Edžiui ir Rasai - kažkada netyčia užtiko viena kuklutę kavinukę pakelėje. Edis pakalbino šeimininkę, jos akcentas pasirodė labai jau pažįstamas... Ir ką - lietuvaitė Laima! Pakvietė užsukti, kai tik užsimanysime ko lietuviško. Praleidome ten nemažai laiko, cepelinų atsivalgėme ilgam. Laima papasakojo, kaip atsidūrė Kujeroje, kaip laikosi šeima ir verslas (šito nepasakosiu net, nes ispanų reputaciją ir mitus apie jų stiprius šeimos ryšius sužlugdyčiau galutinai ir negrįžtamai, o taip norisi jiems palikti nors menkutį šansą reabilituotis...).
Tai nepaisant visų fejerverkų ir fanfarų, įrašas gavosi nelinksmas...
Iš linksmų dalykų - Elenai sukako 19. Banalu, bet negaliu patikėti. Norėčiau dar vedžioti ją už rankos ir apsaugoti nuo viskokių netikrų ir nevertų dalykų, o jau senokai nebesileidžia. Aš nenusileidžiu irgi :).
Laukiame Šv. Velykų. Labai jau reikia šiemet to atgimimo, labai.
Kad tik viskas būtų gerai Salomėjos akytėms... Ir Elenai su egzaminais. Ir Rojui. Ir visai mūsų šeimai, ir tėvams, ir sesei su broliu, ir jų šeimoms. Ir visiems mūsų artimiesiems ir draugams.
Ai, ir priešams, tebūnie :).
