Paskutinės rudens žinios

Atrodo, rašiau tik vakar, o jau milijonas naujienų... Bandau jas sudėlioti tvarkingai. Na, laikykitės:

Politika

Apie valdžią tik gerai arba nieko. Konsulą Tomą jau esu minėjusi. Praėjusį savaitgalį jis gavo pliusą - savo namuose pats iškepė puikią valensijietišką paėją. Būtent taip tariasi "paella", beje. Mes gavome detalią paėjos kepimo pamoką (Egle, deja, nesvaik, patys kepti nepradėsim, nes tam būtina turėti didelį ir galingą lauko grilį...)

Žaidimo su šiuo patiekalu nemažai, bet rezulatas to vertas. Tiesa, mažosioms panelėms moliuskai, krevetės ir kriauklytės yra beh, o jei dar liečiasi su ryžiais ir pupom, tai beh beh beh. Taigi, merginos žaidė kitus žaidimus, o mes joms netrukdėm.

 

 Užsienio naujienos

Ilgai laukėme ir pagaliau sulaukėme delegacijos iš Danijos - sesės šeimos. 

Mūsų mylimi daniukai pabuvo tik dešimt dienų, bet spėjom nemažai jiems parodyti, t.y., vizito programa buvo gan intensyvi.

O Eglė ir Larsas mums parodė... Valensijos operą! Ji įsikūrusi neįtikėtiname moderniame pastate, stovinčiame futuristiniame Valensijos Naujamiestyje. Vienas pas mus viešėjęs architektas ilgai prie jo sėdėjo, žiūrėjo, dūmojo, bet taip ir nesuprato, kokių fizikos dėsnių dėka jis nesugriūna.

O štai toks vaizdas salėje:

Žiūrėjome Pučinio La Boheme. Ir žiūrėjome, ir klausėme, ir skaitėme. Pirmą kartą mačiau titrus operoje - labai pravertė. O reginys fantastiškas.

 

Kultūra

Ir kaip mes iki šiol buvome pražiūrėję TOOOKĮ muziejų savo panosėje! Valensijos keramikos muziejus, įkurtas pačioje Senamiesčio širdyje, nuostabiame buvusios turtingiausios ispanų šeimos name. Ispaniška prabanga, spalvos ir blizgučiai atima amą. tai štai jums beveik nebylus fotoreportažas.

Išorė daug žadanti:

 Pažadas ištęsimas:

O kai užverti galvą...:

Šalia viso to virtuvė atrodo kukliai:

Šen bei ten kiek dailios keramikos - čia gi keramikos muziejus, šiaip jau:

Mums patiko, tai rekomenduojame nuoširdžiai :).

Švietimas

Tuo pačiu užklydome ir į Valensijos Universiteto kiemelius, kuriuose ramiai čiurlena fontanėliai ir noksta apelsinai...

Tik Elena nesusigundė. Po mokyklos išvyksta studijuoti kitur, nes studijos Valensijoje neturi labai gero vardo. Kaip ir patys ispanai, taip ir jų studijos - atsipūtę ir kiek paviršutiniškos. Elena jau susirašinėja ir kalbasi su Europos universitetais, o mes laikom kumščius, kad jai pavyktų rasti tinkamiausią.

 

Sportas 



Praėjusį penktadienį vyko Moncados krepšinio mokyklos sezono atidarymas. 

Vat čia tai buvo. Manėme, kad nueisime, paplosime, pažiūrėsime į vaikus ir trenerius, ir po valandėlės jau įsitaisysime ant sofutės savo namuose su čipsais-kola ir "Breaking Bad". Klydom.

Visi rinkosi 8 val. vakaro Moncados sporto klubo salėje. Ji milžiniška. Iki šventės pradžios pora kartų pykštelėjau telefonu. Kokybė neitin, bet gal bendram įspūdžiui tiks. Čia tilpo tik pusė salės:

O tada šviesos užgęso, įsijungė prožektoriai, užgrojo garsi, tikrai GARSI muzika. Pradėjo šūkauti vedėjas, prisistatė žiūri, kurie sveikino vieni kitus, džiūgavo ir kartu su gausia publika nuoširdžiai šventė sezono atidarymą.

Čia klubo prezidentas:

Sveikina pirmąjį Moncados krepšinio klubo įkūrėją ir prezidentą:

 Iš garbinga žiuri:

Visi vaikai buvo pristatyti vardais, pavardėmis ir numeriais, įbėgo į aiktelę po vieną iš už dūmų uždangos, su šviesom ir fanfarom. Krepšininkų gal koks šimtas... Rojaus komanda (blondinas tik vienas, tai surasti nesunku).

O tada - visos ispaniškos pramogos iškart. Po aikštelę sukiojosi automobiliai su krepšininkėmis. Merginos iššoko iš mašinų ir mėtė saldainius - daug džiaugsmo vaikams, ir ne tik...

Kaip ispanai be loterijos? Niekaip. Lošėm krepšinio kamuolius.

Spėkit iš veidų, ar mes ką laimėjom...

Po to visus pasveikino kažkoks garsus Moncados krepšinio mokyklos auklėtinis, buvęs Valensijos komandos žaidėjas:

Vyko dovanų nešiojimas ir kalbos kalbos kalbos:

Finalinė foto. Rojus dešinėje. Kas ras - tam prizas.

Na, o tada - blizgučių fejerverkai salėje. 

Po to Rojus su Salomėja ir kitais vaikais draugiškai kirto picas ir plepėjo.  

Rojus nesitikėjo tokios didelės šventės ir tiek dėmesio - jis laimingas! Mums irgi labai patiko, tik nesitikėjome, kad šventė bus tooookia ilga - baigėsi apie 11 valandą. Apie dešimtą jau darėsi neramu nuo to ispaniško entuziazmo ir lengvo bardako, o dar tas liūdesys, kad  "Breaking Bad" plaukė ir nuplaukė... 

Na, bet viskas gerai, kas gerai baigiasi. Turbūt užsivedę nuo tokios įspūdingos šventės kitą rytą Rojus su draugais sutriuškino priešininkų komandą rezultatu 139-16. Čia ne klaida. Rezulatas tikrai toks.

                                                                     Orai

Tobuli. Mūsų daniukai gali patvirtinti - visi mirko jūroje ir nesiskundė.  Bet žmonės sako, kad šis savaitgalis - paskutinis šiltas savaitgalis šiemet. Šiandien lapkričio 20 d. - +27. Kitą savaitę orai vėsta, dienomis bus apie 15, naktimis - vos keli aukščiau nulio.

Užtat milžiniškų neįtikėtinai saldžių persimonų sezonas vis dar tęsiasi. O jau kaip laukiam mandarinų, kurie jau greit pasirodys turguose. Nerealūs mandarinai: saldūs, sultingi, tirpstantys...

O su jais kartu kartu lėtai ir saldžiai atkeliaus Kalėdos...  

Draugiškas pokalbis su jauna mamyte

Modesta turi pusantrų metukų sūnelį. Rytai jai sunkūs. Gilūs atodūsiai kasdien: tai vaikas nemiegojo, tai kosti, tai nevalgo, tai šiaip kažkoks niekuo nepaaiškinamas nuovargis... O kartais ir to nesulaukiam - rytas prasideda nuo SMS, kad "šiandien neateisiu, nes jau visai blogai". Profilaktiniai vizitai pas pediatrus ir kitus gydytojus vis dažnėja. Ligų neatrandama, todėl nerimas auga, atodūsiai gilėja.

Ir tada mes - konsulas Tomas, sekretorė Vilma ir aš - nusprendžiam imtis priemonių. Prie kavos subtiliai užvedam kalbą.

- Modesta, žinai, gyvenimą būtų galima padalinti į dvi dalis - iki vaiko ir po. Po jau niekada nebus taip pat, kaip iki.  Tie laikai, kad išmiegodavai 8 valandas netrukdomas, kai jauteisi žvalus, sotus ir viską spėjantis, pražuvo negrįžtamai. Užmiršk ir nebeturėk vilčių. Susitaikyk su likimu - taip daugiau nebebus. Ir jokia čia drama - viskas čia gerai.

Visi trys kompetentingai linksim.

- Štai Vilma - jauna, graži trijų vaikų mama. Trūkę abiejų kelių meniskai (žaidimai su vaikais padėjo), skysčiai alkūnėje - ir nieko. Pašlubuoja darbe, rankos aukščiau nepakelia, bet gi viskas tvarkoj.

- O Sonata - visos naktys budėjimo režime. Nori-nenori smegenys registruoja visų trijų vaikų pakrebždenimus, pakosčiojimus ir naktines ekskursijas. Ryte atvairuoja autopilotu į darbą - trigubas kavos - ir pirmyn.

- Tomas - gi irgi kažkada buvo naivus geraširdis jaunuolis apvaliom akim rausvais žandukais. O dabar - dviejų vaikų tėvas, barzdotas filosofas ir juodo humoro gerbėjas. Gi tas išgyvenimo instinktas - stiprus reikalas...

Modesta šypsosi, mano, kad juokaujam.

- Modesta, tu žiūrėk į viską filosofiškai, taip bus lengviau, - porina Tomas. - Įsivaizduok, kad patekai į Pikasento kalėjimą. Ilgam. Metų 18 teks pasėdėt. Pirmus dvejus-trejus metus sėdi ketvirtame korpuse (ten itin griežtas režimas). Guli, keliesi, valgai, į tuliką eini griežtai pagal prižiūrėtojo komandas. Ant tavęs rėkia, vemia, plaukus rauna, žmogum nelaiko, niekam tavo nusiskundimai neįdomūs. Iš ketvirto bloko nepabėgsi, nesitikėk. Visi ten aiškina, kad jie nekalti, kad juos pakišo, kad jie nežinojo, prašo pasigailėti, bet, na, būkim teisingi ir atviri: pati prisidirbai - pati ir sėdi.

- Nebijok - priprasi, bus geriau, - Vilma bando padrąsinti jauną mamytę. - Na, o po tų kelerių metų pereisi į trečią bloką - lengvesnio režimo, paskui į antrą... O pirmame bloke jau galėsi dažniau išeiti į kiemą, naudotis kalėjimo biblioteka, net sporto sale, gal net galėsi užsiimti kuo maloniu širdžiai - tapyba, medžio raižiniais.... Viskas tik gerės.

- Nebent, - nugesinu tą optimizmo pliūpsnį, - nebent susvaigs galva ar atsiras kažkas, kas įkalbės dar vienam epizodui. Ir tada iš to puikiojo korpuso - vėl atgal į ketvirtą, ir vėl viskas iš pradžių.

- O kartais, - skausmingai košia Vilma, - tas kažkas įkalba antram epizodui iškart po pirmojo, atseit, atsėdėsi vieną kartą už du, gal kiek ilgiau, bet vieną! Ir jau daugiau nebereiks į tą ketvirtą korpusą grįžti. Netikėk. Melas. Nes tuos metus tu sėdėsi ne ketvirtame korpuse, tai bus, tai bus...

- Karceris, - sakau.- Treji metai karceryje.

- Be dienos šviesos, be vilties. Tu visus užmirši, tave visi užmirš. Visi pojūčiai atbuks, o mąstymas taps klampiu.  Ir visi iš tavo akių matys iškart - recidyvistė, - užsiveda Tomas.

- Na, bet po tų 18 metų tave išleis į laisvę, na, gal kiek vėliau, bet gi tikrai tikrai išleis, - gesina aistras Vilma.

- Bet tai tavęs nebedžiugins, - nukerta Tomas, - nes po tiek metų sėdėjimo gyventi laisvėje tu jau nemokėsi. Ilgėsies Pikasento, kur už tave viskas buvo nuspręsta, ilgėsies to gyvenimo pagal švilpuką, ir jau nebegalėsi gyventi be prižiūrėtojo - išsivystys Stokholmo sindromas.

Modesta bąla vis labiau ir jau lemena:

- Negali būti, negali būti... O nelabai ir serga tas mano vaikas, ir aš ne taip ir blogai jaučiuosi, tikrai...

- Patikėk mumis, senais zekais, - išdidžiai palinguojam visi trys.

******************************

Pirmam korpuse tikrai viskas puikiai.

Stalo žaidimai:

Pasivaikščiojimai:

Ekskursijos net:

Būtinai kiek vėliau brūkštelsiu daugiau :).

Ritualai

Praėjusią savaitę atvyko draugas iš Vilniaus. Prieš važiuodamas užklausė, ko norėtume lauktuvių. Duonos, sūrelių, varškės sūrio, kažko rūkyto? Ko labiausiai pasiilgome? Pažiūrėjome su vyru viens į kitą keletą sekundžių, pamąstėm ir abu vienu metu pasakėme - Tai kad nieko...

Turbūt tai dar vienas požymis, kad pagaliau čia susikūrėme savo gyvenimą. Jau turime ne tik savo namus, bet ir visą "savo" miestelį, "savo" pležą, "savo" traukinius, kelius ir takus. Moncadoje savo  parduotuvėlėse turime savo skanėstus - išragautus ir išsirinktus vaisius, alyvuoges, duoną, spurgas ir šiaip, viską. Net savo gėles, kas Valensijoje yra retenybė - čia nėra tradicijos dovanoti skintas gėles. Tiesa, šita mūsų parduotuvėlė vadinasi "Ezoterinės prekės", o gėlėmis ten prekiaujama tik tarp kitko. Tačiau tai - vienintelė vieta keliasdešimties kilometrų spinduliu, kur Edis atrado gyvų gėlių. Parduotuvės šeiminkė du kartus per mėnesį laukia Edžio asmeniškai su jam paruoštom rožėm. Nepavyduliauju - pardavėja yra labai maloni pagyvenusi ispanė balintais plaukais ir labai įspūdingu ryškiu makijažu. Taigi, čia mes turime net savo panelę Rožytę.

Kasryt į darbą važiuoju tuo pačiu metro, kuriame sutinku tuos pačius žmones. Išlipus Plaza Espana stotelėje mane gaudo vis tie patys vaikinukai, prašantys dalyvauti apklausose ir brukantys reklamas. Vienas toks vis tiesia lapelį su šamano koordinatėm, kuris giriasi aukšta kvalifikacija ir gali išgydyti visas ligas, priversti įsimylėti ar nubausti priešus už nebrangiai...

Darbe be rytinio ritualo niekaip. Tradicinis kavos puodelis su šokoladu atgaivina, Modestos ramybė ir šypsena įkvepia - ir su geros dienos nuojauta pradedu priėmimą. Labas rytas, ponios ir ponai, mielai prašom užeiti, kokiu klausimu? Ir kaskart tas jausmas, toks kirbėjimas kažkur giliai... Nieko mistiško, turbūt tai tiesiog smalsumas -  kas gi laukia šiandien, kokie žmonės, kokie rebusai...

O per pietus vis išlekiu į miestą - po pusdienio tarp žmonių ir popierių reikia to greito ėjimo plačiomis gatvėmis. Kaskart būtinai kertu traukinių stoties Del Nord pastatą - niekaip negaliu juo atsigrožėti, ir be galo patinka bent trumpam įsimaišyti į tą skubantį-aidintį keliautojų šurmulį... Grįždama užbėgu į savo El Corte Ingles, savo Mercadoną, savo kinų parduotuvę...

Vakarais po visų darbų, mokyklų, krepšinių, Ozo ir vakarienių, su taure kokteilio pažiūrim kokį gerą filmą - ir diena būna tobula.

Savaitgaliai skirti  tingėjimui, susitikimams su draugais ir keliavimui. Labai vykusiai suderiname visus tris viename. Tingėjimas Ispanijoje tiesiog privalomas visame kame. Keliavimo galimybių milijonai - gamta, jūra, miestai, istorija. O draugai...

Štai praėjusį sekmadienį vieni draugai pakvietė į pirtį... ant jūros kranto. Iš Lietuvos atsivežė pirtelę ant ratų, pastatė ją prie pat vandens, šalia išlankstė masažinį stalą (jie masažų specialistai, Shanti Spa Lietuvoje savininkai - tai pakliuvom į tikrai geras rankas). Šalia pirtelės pasiruošėme didelį lietuvišką stalą su skanėstais. Ir prie visko - Emilija atsivedė į kompaniją Harį Vainiką (apie juos jau rašiau anksčiau). Sėdim, plepam, maudomės, kažkas be pulso ant masažinio stalo..., vyno taurė, alyvuogės semi picante, fortonai...vaikai šokinėja per bangas, žaidžia futbolą smėlyje, jodinėja...Ir nesiskirstome iki tamsos, nes visi nori dar ir dar kartu pabūti...

Ir pagaunu save galvojant, kad pagaliau čia turime ir savo draugus.

Rudens darbai

Konsulate pertraukėlė - lūžo internetas (ir vėl). Tai pasinaudojusi ta proga brūkštelsiu keletą žodžių čia.

Interneto dingimas nėra baisi bėda, o tik ispaniška kasdienybė. Jis visada atsiranda, anksčiau ar vėliau. Kur kas blogiau, kai griūna kokia darbinė programa ar stringa technika - tada nieks nežino, ar reanimacija pavyks.

Prieš mane dirbęs vicekonsulas išvažiuodamas perspėjo, kad "žinok, šitame darbe streso bus daug". Na, kol kas daugiausia jo patiriu dėl techninių nesklandumų - taip nesinori pavesti iš toli į priėmimą atvykusių lietuvių... O technikai tai nerūpi.

Kompiuteriai čia kartais pradeda ūžti taip, kad su Modesta paraginam viena kitą prisisegti saugos diržus - panašu, kad tuoj kilsim. Kopijavimo aparato darbus galėtume rėminti ir pristatyti kaip modernią grafiką - įspūdingi juodų taškų ir brūkšnių deriniai. Ir tas kantrybės ugdymas kiekvieną rytą, kai užkūrinėjame savo spausdintuvą - suveiks ar ne šįkart. Jis labai senas. Turime įtarimą, kad ir labai vertingas - greičiausiai tai ta pati Johano Gutenbergo pirmoji pasaulyje spausdinimo mašina...

Sąlygos įmanomos, nėr ko bambėti - čia gi konsulatas, čia darbinės patalpos, o ne balių-festivalių salė. Nors kartais paklausom, kaip gyvena mūsų lietuviai Picasento kalėjime - su treniruoklių sale, su baseinu - ir ...ir ką, ir nieko, einam dirbt toliau :).

Darbų mokam visokių. Visi esame šiek tiek meistreliai, sugebame pasukti, paveržti ar bent jau trinktelti - kartais padeda. Konsulas, kaip vienintelis vyras konsulate, yra ir mūsų serviso galva. Išrinkome jį vienbalsiai - jis ne tik kad moka lemputes keisti, kompiuterius taisyti, sunkiu baldus pernešti, BET IR traiškyti tarakonus. Čia gi pietūs, čia tie gyviai gyvena visur, kaip Lietuvoje kokie vorai. Hmm, tik, jei gerai pamenu, vorai Lietuvoje gan santūrūs, o vietiniai tarakonai nesismulkina - gali padaryti kokį shortcut'ą nuo sandėliuko iki lauko durų per tavo koją...

Turbūt tokia bambeklė esu todėl, kad niekaip neįsivažiuoju po atostogų. Rugsėjo pradžioje turėjau kelias dienas absoliutaus tingėjimo, trumpų gražių išvykų ir jaukių draugų vakarėlių, tai dabar sunku ridentis į darbus. O ir vaikai jau kartu keliasi - rugsėjo 7 d. prasidėjo pamokos... Tai visi tokie truputį kreivi dabar.

Keista, bet šiais metais vaikai į mokyklas nesiveržė. Nors Caxton koledžas yra tiesiog svajonių mokykla, bet vaikai jau atrado alternatyvių svajonių...

Salomėja susipažino su mūsų gyvenvietės mergaitėmis - Paula ir Sofi su mažąja sese gerkliūge Bella (gyvenime negirdėjau TAIP rėkiančio vaiko...), tai dabar susišūkauja visos per tvoras ir dingsta iš namų kažkur su dviračiais, riedučiais ar maudymosi kostiumėliais.

O Rojus patapo didžiu krepšinio mėgėju, su Edžiu ir rajono vaikais karštomis vasaros dienomis deginosi betoninėje aikštelėje netoli namų. O vasarai baigiantis Moncadoje netyčia aptiko rimtą krepšinio mokyklą, tai patenkintas dabar... O dar ir Europos krepšinio čempionatas vyksta - Caxtono koledžas? koks koledžas? kam rūpi tas koledžas?...

Ne ne ne. Rugsėjis, mokslo metų pradžia, trys mokinukai namuose, tai būtina parašyti keletą gražių žodžių apie Caxtoną. Ir šiaip -  jis to nusipelnė.

Na, mokykla įspūdinga, galimybės vaikams joje fantastiškos, apie tai jau ne kartą rašiau. https://www.caxtoncollege.com/en/home.html Koledžas britiškas, bet turbūt 99 procentai vaikų joje - ispanai. Ne bėda - vaikams tik lengviau mokytis ispanų kalbą su draugais, o anglų kalbos gali pasimokyti iš mokytojų britų. Mokytojai, jaučiu, buvo atrenkami pagal pavardes, nes jos visos nerealios: baleto mokytoja - Ms Wonderland,matematikos mokytojas - Mr Right, kūno kultūros mokytojas -  Mr Hopper, anglų kalbos - Mr Ball.

Ir Elena. Vasarą ji buvo visa savo planuose ir reikaluose.

Bet dabar ji atrodo labiausiai  nusiteikusi mokslams.
Vasarą gavo 12 klasės egzaminų rezultatus, tai dabar vaikšto išdidi - trys A (matematika, vokiečių ir sociologija) ir vienas B (istorija), kas reiškia laisvą universiteto pasirinkimą Europoje, jei šiais paskutiniais mokslo metais nenuleis kartelės. Mokytojai Eleną labai giria, mes irgi labai didžiuojamės - turi gerą galvą ir - svarbiausia - valią pasiekti rezultatą. Į mamą :). Šiais metais ji balotiruojasi į Caxtono "Head Girl" - mokinių prezidentės postą. Jaučiu, žinau, kad laimės, nes pernai, atsiradus iš niekur, per metus patapo žinoma, matoma ir mėgstama visame koledže.

Kažkaip ramu man dėl vaikų - nors grįžta iš mokyklos tik apie puse šešių, žinau, kad dieną visi praleidžia gerai - prižiūrėti, pamaitinti ir teisingai paauklėti :). 

Na, ir keletas vaizdelių atminimui. Per atostogas pavažinėjome "aplink namus" - 60 km nuo mūsų atradome įspūdingą Chulilla kaimelį su pilimi ir didžiuliu kanjonu.

Į kitą pusę nuo Valensijos panašiu atstumu aplankėme Grutas de San Jose - požeminę upę stalaktitais.  Nuotraukos, deja, iš interneto, nes ten fotografuoti neleidžiama.

Dar vieną dieną skyrėme Xativa piliai už 80 km nuo Valensijos- turbūt gražiausia iš kol kas čia matytų pilių.

Džiaugiamės, kad atradome tiek gražių naujų dalykų šalia mūsų - kviečiam visus buvusius svečius antram round'ui - vėl bus ką veikt. O dar nebuvusieji tegul planuoja ilgesnes viešnages :).

Tiek šį kartą. Dabar atgal prie darbų. Beje, šiandien sutuokėme dar vieną porą - dešimtą šiais metais. Ir dar antra tiek vestuvių šiemet laukia. Na kaip man patinka šitas konsulinis darbas, šalis, viskas, ir kaip gerai mes gyvename... :)