Mes visada išsisukame. Išsivyniojame bet kokioje situacijoje. Visada randame būdą - atrodyti taip, kad neatrodyti niekaip, padaryti taip, kad nieko nepasidarytų, pasakyti taip, kad nepasakyti nieko. Tam nereikia būti premjeru Butkevičium, pakanka būti lietuviu. Štai, norėjau pasakyti, kad neseniai pas mus viešėjo mano dukra Elzė su savo draugu Artūru. Anglakalbiai sakytų: my daughter with her boyfriend. Viskas aišku. Ir kaip gražu. Turiu galvoje tą boyfriend... Kiek tau bebūtų metų – jei turi girlfriend, tai visuomet esi boyfriend... Visada. Ir keturiolikos, ir trisdešimties, ir šešiasdešimt septynerių. Supranti? Tu automatiškai esi boyfriend‘as - visada jaunas, malonus, tau visada viskas prieš akis, ir dargi tuo pat metu esi toks draugiškas... Arba, pavyzdžiui, ispanai sakytų: mi hija con su novio. Tas novio skamba kaip kažkas naujo, a ne? Toks nuolatinio at(si)naujinimo jausmas, vėlgi, ir keturiolikos, ir trisdešimties, ir šešiasdešimt septynių, tu visada novio, visada kažkiek apynaujis, bent jai... Įkvepia kažkaip. Nuteikia optimistiškai. Na, suomiškai tai būtų poikaystävä, bet čia ne apie suomius...
Tai va, o lietuviškai? Dukra su draugu. Ir keturiolikos, ir trisdešimties, ir šešiasdešimt septynių – tu visada draugas. Taškas. Suolo draugas, šeimos draugas ar draugas Bradauskas - jokių čia tau perspektyvų, naujumo, gerumo, nieko su tavim neaišku, nei tos draugystės statusas, nei laipsnis, nei kryptis pagaliau, ir viskas dėl tos kalbos, tokios artimos tautiniam charakteriui...
Taigi, tiedu draugai svečiavosi pas mus, o aš palaikiau jiems kompaniją keliaujant po apylinkes. Apsilankėme ir Sot de Chera gamtos draustinyje, išgarsintame geologinių formacijų bei biologinės ir kultūrinės įvairovės. Žiūrinėjant tektoninių procesų tarsi „Napoleonas“ susluoksniuotų kalnų lūžius, aplankė mintis: kaip gerai, kad mūsų čia nebuvo tuo metu, kai visa tai darėsi... O vėliau pagalvojau, kad ko jau čia anuomet tikrai nebuvo, tai ispanų. Supranti, kuo geriau aš juos pažįstu, tuo labiau stiprėja tas jausmas, kad jų nebuvo, kad jie kažkaip visada sugebėdavo nebūti ten ir tada, kai kažkas darėsi... Po velnių, galvoju sau žiūrėdamas į ispanus, net mes, lietuviai, kiek mažai mūsų bebūtų, tikriausiai esame vienaip ar kitaip sudalyvavę visur, kur tik kažkas vyko, o jie sugebėjo kažkaip užsimaskuoti, pralaukti, nepastebėti... Aišku, kai esi didelis ir niekam nereikalingas, kai tave per amžius iš trijų pusių supa jūra, (tiesa, kažkur pašonėje yra portugalai, kurie realiai visgi turbūt yra didesni ispanai už pačius ispanus), o iš šiaurės nuo likusios Europos skiria kalnai, tai gal ir nėra taip sudėtinga nemokėti kitos kalbos, nežinoti, kas yra nelaukti svečiai, grėsmė, stresas, darbas ir visi kiti tektoniniai gyvenimo lūžiai. Kai pagalvoji tuomet apie jų genofondus, archetipus bei paveldus, tai vis aiškesnė darosi ta gili mano žmonos mintis apie tai, kad ispanai yra dideli vaikai... Amžini boyfriend‘ai, sakyčiau. Beje, tą mintį ji neseniai dar pagilino, sakydama, kad jie yra dideli vaikai iš kaimo, tai aš visiškai pritariu, nors dar galutinai šios kombinacijos ir neperkandau, bet jaučiu, kad pasakyta labai tiksliai ir teisingai...
Bent kartą per savaitę, paprastai penktadieniais, apsilankau Carrefour‘e. Šio tinklo hipermarkete paprastai vyksta hiperapsipirkimas prieš savaitgalį. Vartojimo (= apsipirkimo) įpročių skirtumas yra atskira įdomi tema, čia tik paminėsiu, kad po metų apsipirkinėjimo Carrefour‘e trumpam grįžęs į Lietuvą ir nuėjęs apsipirkti į didžiausią IKI, vos neapsiverkiau: pradžioje dėl vežimėlio dydžio (o tai kur tie mėlyni, hiper, ar bent tie raudoni, XXX dydžio, ir kaip į šitą vielinį tinklelį aš sudėsiu visas tas pakuotes – alaus, sulčių, pieno, Aquariuso‘o, tuos kibiro talpos skalbiklių bambalius, dėžes kavos ir maišus apelsinų, tualetinio popieriaus europaletes ir kt.?!), o po to beveik apsiverkiau dar kartą, kai paaiškėjo, kad ir į tą barškantį rankinuką ant ratelių nelabai yra ką dėti... Buvau primiršęs.
Ne, Carrefour‘e yra ir skyrių, kur viskas subtiliau, kur gali rasti ir degtukų dėžutės dydžio pakuočių su foie gras ar rankų darbo šokoladiniais saldainiais, o yra ir tokių, kur tau ne tik atpjaus ir pasvers, bet ir papjaustys, sumals, sudėlios pageidaujamu raštu į pageidaujamos konfigūracijos folijos lėkštelę, tada viską dar supakuos į dėžutes ir svarbiausia – visa tai darys nuolat čiauškėdami: su tavim (jei nori), su kolege, su kitais pirkėjais, ar tiesiog... Taigi, dešrų ir sūrių skyriuje tai daro dvi, mėsos – keturios, o žuvies ir jūrmaisčio – mažiausiai šešios pardavėjos. Brigada (čia ispaniškai, jeigu ką).
Tai va, jeigu sugalvosi apsipirkti Carrefour‘e, neik ten šeštadienį. Geriau nueik į bažnyčią, parką, muziejų ir futbolą, sutaupysi laiko. Tik ne į prekybcentrį. Tikrai. Nes šeštadienį ten apsiperka visi. Žmonių srautai - kaip Holivudo katastrofų filmuose, na, jau po to kai žavi ilgakojė šviesiaplaukė 22-jų metų astrofizikos daktarė išgelbsti planetą nuo asteroido smūgio ir žmonija pavargusi, bet laiminga, pėsčiomis, nešina visa savo manta ant pečių grįžta į savo gimtuosius niujorkus, arba kai raumeningas buhalteris nuogu torsu, gelbėdamas savo šeimą, iš teroristų atima ir su visu lagaminėliu išmeta toli į vandenyną branduolinę bombą, kur ji sėkmingai bei saugai sprogsta, ir visų žemynų, visų rasių, tautybių, amžių, profesijų ir lyčių žmonės plūsta prie pakrančių pasižiūrėti... Todėl aš paprastai pagrindinį savaitės apsipirkimą atlieku penktadienį.
Tik norėčiau pasakyti, kad neturėtum iliuzijų, į prekybcentrį nuėjęs penktadienio popietę ar antradienio rytą: tavo aptarnavimo laikas praktiškai nepriklauso nuo pirkėjų skaičiaus. Tarkime, dešrų/kumpių/sūrių skyrius. Mažiau kantrūs žmonės visų šių produktų pasirenka sufasuotų ir išdėliotų nesibaigiančiuose prekystalių labirintuose, betgi norisi šviežumo bei dėmesio, todėl atsistoju į eilę. Tuo labiau, kad eilė nedidelė. Aš vienas. Jos, kaip minėjau, dvi. Atsiplėšiu talonėlį su eilės (kurios nėra) numeriu ir laukiu. Viena kažką dailiai vynioja į plėvelę, sveria, klijuoja lipdukus ir deda į krūvelę, kita nustatinėja displėjų, kad rodytų numerį pirkėjo, kuris bus aptarnaujamas, kad laukiantys eilėje žinotų. Aš žinau. Laukiu. Tuoj kažkuri prieis, jos dabar tiesiog kažką aptarinėja, tiksliai negaliu suprasti, girdisi tik nuotrupos, atrodo, svarbu, nes ne apie darbą. Čia viskas OK, tai įprasta, kad tave aptarnaujantys žmonės nuolat bendrauja: su tavim, su kitais aptarnaujamais ir eilėje laukiančiais pirkėjais, bet svarbiausia – tarpusavyje. Šitą vaikų darželio praktiką jau esu aprašęs, nesikartosiu, tik papildysiu dar vienu niuansu: ispanai, kaip ir dera pietiečiams, kalba ne tik burna. Neverbalinis bendravimas yra ne mažiau svarbus už kalbą, todėl tos pardavėjos dirba ir kalbasi: galvomis, rankomis, krūtinėmis...
Pagaliau displėjus nustatytas, taip, ten šviečia mano numeris, taip, tai aš tas laimingasis, tas sekantis, tas vienintelis, todėl, señoras, malonėkite gal… Ta kuri išmano displėjų, jau kaip ir eitų prie manęs, bet dabar jos eilė atsakyti tai kitai, todėl ji turi atsisukti į pašnekovę, ir aš vėl matau sprandą bei viską kas žemiau, ir eilinį kartą įsitikinu, kad net tos kūno dalys, apie kurias niekuomet nepagalvotum kaip apie kalbos padargus, sėkmingai dalyvauja bendravime... Pagaliau, sakinys baigtas, kūnas atsisuka, hola, buenas, que quieres?, papjaustykite man, prašau štai šito saliamio, vale, sako, ištraukia dešrą, išvynioja iš plėvelės, deda į pjaustyklę, ją nustatinėja, tada atrėžia skiltelę, prineša man arčiau, ar taip gerai, klausia, labai gerai, sakau, eina pjaustyti toliau, jau beveik užtektų, bet čia ta antroji vėl kažką sako, tada šita nustoja pjaustyti (juk netylėsi rankomis!?), atsisuka, dialogas tęsiasi, man taip pat norėtųsi sudalyvauti, tik vis nepagaunu temos, berods kaimynės sesers dukra ar tai peršalo, ar tai ją matė metro užpraeitą ketvirtadienį, aš jos nepažįstu, tai lyg ir būtų nemandagu įsiterpti, laukiu, dešine ranka vis bandydamas pasakyti, kad aš čia, o saliamis toje pjaustyklėje dar... Išsiaiškino, atsisuko, que quieres?, vėl klausia, rodau tą saliamį, a, vale, sako, pjausto toliau, baigia, su popieriaus lapu deda ant svarstyklių, užlenkia vieną to popieriaus kampą, antrą, trečią, pagaliau, galvoju ir jau matau save einantį į alaus skyrių, bet čia ta kita vėl sako kažką, atrodo klausia, kurio maršruto metro matė tą sesers kaimyno uošvę, o šita mandagi, ji turi atsakyti visu kūnu, antakiais ir pirštais, todėl palieka tą vieną neužlenktą kampą, vėl man atsuka judviejų dialoge nedalyvaujančius kalbos padargus, aš tada suprantu, kad daugiakalbystė tai yra ne įvairių kalbų žinojimas, o mokėjimas bendrauti iškart su keliais pašnekovais, žiūriu į tą numerėlį rankoje, jis man darosi panašus į bilietą į realybės šou, na, manau, turbūt ir man jau reiktų sudalyvauti, tuoj aš, bet čia pagaunu save, o jei įsikarščiavęs gausiu pvz. širdies smūgį, tai juk atvažiuos ambulancia su tokia pat plepančia brigada kaip dešrų skyriuje, tada viskas, juk taip ir galą gali gauti, ne, sakau sau, tranquilo, atėjau čia savomis kojomis, taip turiu ir išeiti, ir dargi nešinas tuo saliamiu...
Viskas baigėsi gerai, užlenkė ji tą ketvirtą kampą ir paklausė, ar dar ko nors norėčiau, ne, sakau ramiai, dėkui, eisiu jau, o visas kūnas šaukte šaukia, kad nuo šiandien aš vegetaras, o visus tuos saliamius galite susikišti... Nežinau, ar suprato, nes atrodo tuo metu galvojau ne visai ispaniškai... Ta proga prisiminiau vieną amerikiečių šeimynėlę, sutiktą Leroy Merlin parduotuvėje, na, vietiniuose „Senukuose“, kuriuos kaip girdėjau rebrand‘ino į „KESKO senukai“ (buvo tiesiog juokingas pavadinimas, o dabar jau nesitveriu juoku, kažkodėl tie senukai geriau vizualizuojasi su tuo KESKO)... Taigi, po kokių metų gyvenimo Ispanijoje, t.y. jau apsipratę, stovėjome su žmona tame Merlin‘e trijų žmonių eilėje prie kasos, už mūsų stovėjo vidutinio amžiaus amerikiečių pora, ir kadangi eilė nejudėjo gal 20 minučių, nes kasoje vyko eilinis kasininkių konsiliumas tema „kaip išmušti tris vazonus jeigu aš ką tik išmušiau du“, tai to bičo nervai neišlaikė, ir jis garsiai per visą hektaro ploto parduotuvę savo gimtąja norteamericana rėžė viską, ką galvoja apie f*** aptarnavimą, f*** pardavėjus ir f*** šalį apskritai (čia pažodžiui bet labai labai sutrumpintai, nes jis daugiažodžiavo). Stovėjome greta, tai maloniai pabendravome jų kalba, be to, siekiant normalizuoti kraujospūdžius, teko prisiminti ir tai, ką jaunystėje mokiausi apie psichoterapiją, tiesa, jie paliko vežimėlį su prekėmis prie kasos ir išėjo nieko nenusipirkę, kaip ir mums yra buvę Bauhaus‘e (vokiški „senukai“ Ispanijoje žaibiškai gauna pilietybę!), bet galvojant pozityviai, juk sutaupėme...
Yra dalykų, kurių neįmanoma papasakoti. Juos turi patirti. Netoli mūsų namų šeštadieniais būna turgelis; nieko ypatingo, tik keli išskirtiniai produktai, kuruos perkame tik tame turgelyje: alyvuogės, datulės ir mandarinai. Bėda ta, kad pritaikytas „vieno langelio“ principas, kuriuo kažkodėl versle visi džiaugiamės ir labai didžiuojamės, kai pavyksta jį įgyvendinti. Rocafort‘o turgelyje pavyko: visi įmanomi vaisiai ir daržovės iš vienų rankų, trys pardavėjai, daug kalbų su pirkėjais ir dar daugiau tarpusavyje, du iš trijų pardavėjų (?) nuolat užimti prekystalių gražinimu ir dėžių perkilnojimu užkulisiuose, o viena sėkmingai įgyvendina modelį „dar norėčiau dviejų artišokų, a, gerai, jums kuriuos, o gal geriau šituos, gerai, nors sakykite, o dabar valgysite ar laikysite, a, vaikai atvažiuos šitą savaitgalį, tada siūlau vieną šitą kad dabar ir šitą kad vėliau, o kiek vaikų, ką jūs sakote, va mano kaimynė taip pat turi anūkų, tai jie mėgsta ne tik artišokus, bet ir šparagus, a, tada geriau paimkite vieną šitą, o kitą šeštadienį paimsite kitą, o jos anūkas nori šuns, tik nežino kokį pirkti, kaip jūs manote, kokį geriau, mh, pasvėriau, bet pagalvojau, kad gal geriau didesnį, gerai, dar ką, tris platanus, žiūrėkite, kuriuos, šitie gerai, palaukite, pažiūrėsiu ten dėžėse, o va šitie gal geriau, pavasaris šiemet vėluoja, va užpernai tai buvo, pamenate, kaip per San Vicente buvo karšta, taip, braškės labai geros, dar porą pridėti, užteks, per daug, nuimti, pridėti, nuimti, pridėti, palaukite, dabar viską sudėsiu į atskirus maišelius, o va dėl to šuniuko.......“.
Taigi, vienintelė galimybė turgelyje apsipirkti be infarkto yra būti pirmam, nes jei tu antras, tai šeštadienis prapuolė, todėl jei pavyksta atsikelti, važiuoju anksti ryte. Tai va grįžtant prie tų pas mus viešėjusių draugų, mano dukros su jos novio: aš jiems pabandžiau papasakoti. Sako, norime pažiūrėti. Gerai, sakau, važiuojam šeštadienį ryte. O jie atostogų režime, tai rytas prasidėjo tada, kai turgelyje mes jau ketvirti ar penkti... Norėjom tik datulių. Jie nepatikėjo. Pradžioj nepatikėjo manim, kai sakiau, kad trys pirkėjai prieš mus reiškia valandą eilėje. Vėliau nepatikėjo savo akimis bei laikrodžiais, po to vis dar netikėjo, kad taip buvo iš tiesų, spėju, kad grįžę ji vis dar netiki, kad jie tai atlaikė, o aš prisimenu tuos kalnų lūžius gamtos draustinyje ir galvoju, kad ispanų ten tikrai nebuvo, bet buvo kažkas, kam realiai neatlaikė nervai, kažkas galingas ir labai labai piktas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą