Rašo Edis:
Saulės šviesa turi didžiulę įtaką vieno iš „laimės“ hormonų – serotonino - gamybai organizme.
Saulėčiausioje Europos sostinėje Madride per metus būna vidutiniškai 2,767 saulėtų valandų. Vilniuje
- 1,590. Todėl sezoninė depresija Lietuvoje pasireiškia bet kurį sezoną. Dėl to ji taip ir vadinama:
sezoninė.
San Paule saulėtų valandų taip pat mažiau nei Madride - vidutiniškai 2,007 per metus. Bet pagal
„laimės“ hormonų kokteilio stiprumą brazilai nenusileidžia ispanams: jie tiesiog sėkmingai investuoja
į kitų jo komponentų gamybą. Brazilai žiauriai daug sportuoja. Treniruoto kūno kultą pajusi visur:
parkuose, skveruose, gatvėse. Privalomas jo atributas vyrams – sportiniai šortai ir būtinai nuogas
torsas. Be to, jie valgo daug mėsos, nuolat šoka karnavaluose ir visur, kur tu net neįsivaizduotum, kad
galima šokti, ir dar jie geria daug kavos. Brazilija yra Nr.1 kavos eksportuotojas pasaulyje, bet kavą čia
geria realiai prastą, iš katilo. Bet daug. Visa tai skatina endorfinų gamybą organizme.
Kiekvienas normalus brazilas privalo turėti augintinį. Nepaisant klimato, tai būtinai storakailis
ilgaplaukis šuo. Be to, žmonės nuolat leidžia laiką su didelėmis šeimomis – tėvais, vaikais, broliais,
pusseserėmis, sūnėnais, svainiais, uošviais, dėdėmis, babomis bei draugais, ir nepailsdami
glėbesčiuojasi. Taip jie pasididina oksitocino išskyrimą. O dopamino gamybą jie užsitikrina, nuolat
būdami lauke, klausydamiesi daug muzikos ir gerai miegodami. Prielaidą apie miegą darau
remdamasis tuo, kad nemačiau stresuojančio brazilo. Nors, gal čia aš tą ramybę spinduliuoju į
aplinką? Greičiausiai taip ir yra, bet dabar ne apie mane.
Kaip skambėjo toje per porą dešimtmečių nepamirštoje reklamoje - ir tai dar ne viskas! Federalinė ir
vietos valdžia realiai rūpinasi piliečių gerove. Ne tik laimės hormonų gamyba, bet ir jų teisingu
naudojimu. Štai, pavyzdžiui, lietus. Jis paprastai nepagerina nei kraujo sudėties, nei nuotaikos, nei
gyvenimo kokybės. Lietuvoje apsisaugojimas nuo lietaus yra kiekvieno piliečio asmeninis reikalas.
Kaip ir Madride. Tik ne San Paule! Čia kiekvienas gali pasiimti nemokamą skėtį. Metro stotyje stovi
skėčių automatas. Tereikia apps‘o mobiliajame. Nekainuoja nieko, jei skėtį grąžini per 24 valandas.
Savaitgaliai nesiskaičiuoja, t. y. penktadienį grįždamas po darbo, jeigu lyja, pasiimi skėtį, grąžini
pirmadienį eidamas į darbą. Nemokamai. Jei negrąžini darbo dienomis per 24 val., už kiekvieną
pradelstą parą nuskaičiuoja po 2 R$ (maždaug 37 eurocentus). Jei apskritai negrąžini, skėtis tampa
tavo už 34 R$ (maždaug 6,3 EUR).
Sutik, gyvenimas iškart šviesesnis, kai turi variantų ir jauti, kad tu rūpi, ar ne? Ypač kai tu apskritai
pradedi kam nors rūpėti vis mažiau. Todėl Brazilijoje senjoru tu tampi ne nuo 65 metų, kaip Lietuvoje,
o nuo 60. Ir nuo tada tu jauti nuolatinį valdžios susirūpinimą. Ir serotonino bei oksitocino antplūdį.
Nes tu jau nemokamai naudojiesi viešuoju transportu – metro ir autobusais. Ten tavęs ir tavo
bendraamžių laukia specialios gražiai žydros sėdynės. Ir bilietai į lankytinas vietas (muziejus,
nacionalinius parkus) bei renginius (Sao Paulo karnavalą, roko (!) koncertus) tau parduodami už pusę
kainos. Į kiečiausią miesto meno muziejų – MASP - tau netgi padarytas atskiras įėjimas, kad nereiktų
stovėti eilėje su visokiais nesubrendusiais turistais ir vietiniais. Ta proga endorfinai ir dopaminas jau
tiesiog trykšta į tavo kraują, tau darosi sunku pažaboti savo ūpą bei entuziazmą, ir tu, vos sulaukęs
sekmadienio, veržiesi į Avenida Paulista.
Nes sekmadieniais čia uždaromas eismas, visur skamba gatvės muzika, vyksta šokiai, parduodami
amatininkų dirbiniai, žodžiu, festa de fim de semana. Vidury gatvės - takai dviratininkams ir
bėgikams, visur sportiniai šortai su nuogais torsais, o kad laimės hormonų ciklo nestabdytų troškulys,
Paulista užplūsta daugybė vežimėlių su vandeniu, kokosų ir cukranendrių sultimis, taip pat alumi ir
netgi stipriais gėrimais – gali užsiprašyti caipirinha, mojito ir kitų kokteilių su ledukais. Vežioja,
parduoda ir maišo visi, kas tik netingi. Jokių licencijų, verslo liudijimų, higienos centro pažymų, jokių
asortimento, amžiaus ir darbo valandų ribojimų. Hormonai jau realiai nebetelpa tavo kraujagyslėse,
tu dar spėji pagalvoti, kad Veryga, tai pamatęs, greičiausiai tiesiog sprogtų vietoje ir ištikštų į
molekules ir atomus, bet dėl super sveikos tavo kraujo sudėties tavęs tai nė kiek neliūdina, priešingai,
dar labiau pakelia ūpą, nes tu jau visu savo kūnu jauti, kad teisingumas nugalės visame pasaulyje, ir
vieną dieną visi (nemokamai) pagaliau bus laisvi ir laimingi.
Tavo gyvenimą dar labiau skaidrina tai, kad tau čia nereikia pinigų. San Paule tau niekur nereikia
pinigų. Pakanka su savimi turėti smartfoną. Nes visur gali atsiskaityti kortele arba PIX‘u (tam tau
pakanka banko apps‘o, o pardavėjui - jo kodo arba mokesčių mokėtojo numerio. Jokios įrangos, jokių
mobilių skaitytuvų ir terminalų, nada). Visur. Aš jau nekalbu apie tuos Avenida Paulista vežimėlių
barmenus, kokosų pardavėjus parkuose ir gatvės maisto prekeivius Liberdade skvere. Metro vagonais
vaikšto žmonės, parduodantys ledinukus, kramtoškę ir kitokias smulkmenas. Su jais tu taip pat gali
atsiskaityti kortele arba PIX‘u. Netoli mūsų namų mačiau kaip sankryžoje, užsidegus raudonam
šviesoforo signalui, į gatvę išvažiuoja bičas neįgaliojo vežimėlyje, ant kurio užrašytas jo PIX kodas. Kol
sankryžoje sėdi ir tinginiauji automobilyje, spusteli apps‘ą ant savo išmaniojo, įrašai skaičių, ir viskas,
išmalda jau gavėjo sąskaitoje! Hormonai visų kraujyje tiesiog kunkuliuoja, gyvenimas dūzgia, jokių
komplikacijų ar stabdžių!
Yra rajonų, kur gatvėse vaikšto saldumynų pardavėjai. Stabteli prie tokio, spusteli apps‘ą, pasiimi
brigadeiro ir beveik nestodamas eini toliau, papildydamas hormonų gamybai taip reikalingo cukraus
atsargas kraujyje. O mūsų rajone, Moemoje, gatvėje tokiu būdu pardavinėjami apartamentai. Rimtai,
vaikšto daugmaž gražiai apsirengę žmonės, kurie dalina bukletus ir parduoda butus naujos statybos
namuose, kurie dar nepastatyti. Tiesa, tos 50% senjorų nuolaidos man netaiko, aš teiravausi, siūliau
parodyti ir ID, bet vis tiek kažkaip malonu žinoti, kad eidamas gatve gali nusipirkti butą. Jei tame tavo
apps‘e yra +/- 10 mln BRL.
Butų pardavimo modelis unikalus: nugriauna senus pastatus, gražiai sutvarko aplinką, pastato
elegantišką paviljoną su ekspozicijų sale, biuru, kavine ir baru, kur prie stalelių ir maketų visą dieną
vyksta pristatymai ir pokalbiai su potencialiais klientais. Gerbūvis tobulas - trinkelės, veja, plytelės.
Prie mūsų namo vietoje nugriauto daugiaaukščio greta tokio paviljono pastatė dar vieną pastatą,
kuriame įrengė demo butą su visa įranga, baldais, indais, kilimėliais, servetėlėmis ir vazomis su
gėlėmis. Kai didžioji dalis butų parduota, viską vėl nugriauna ir pradeda tikras statybas. Gyvenimas
sukasi, laimės hormonai cirkuliuoja, visi šypsosi.
Netgi denge (tokia mažų rainakojų uodų pernešama karštinė) netemdo paulistanų kasdienybės. Šeši
miesto rajonai paskelbti epidemijos zona, vakcinų trūksta (pameni „Žemaičiuose“ tą legendinį užrašą
ant sienos „Rytoj alus nemokamai“? San Paule galėtų parašyti „Vakcinos - rytoj“), miestas mobilizavo
12 tūkstančių kovos su kenkėjais ir sveikatos priežiūros specialistų, jie nupurškia viską, kur gali būti
stovinčio vandens, bet ir čia optimistinė kraujo sudėtis ima viršų: mūsų namo liftuose ant
informacinių displėjų atsirado skelbimas apie planuojamą sanitarinį žaliosios zonos ir parkingų
apdorojimą, o darbus atliks įmonė... „IMPERIAL“.
Kaip Lietuvoje vadinasi kovos su kenkėjais įmonės? Yra UAB „Dezinfa“. Dar yra „Utenos deratizacija“
(šitas geras, de-rat-izacija, juk nevadinsi „Utenos nužiurkintojas“, nes žmonės su laimės hormonų
trūkumu kraujyje gali įžvelgti sąsajų su pvz. „Utenos mėsa“). Iš tokių labiau tradicinių dar galėtų būti
„ŽiurkLita, AB“ ar VŠĮ „Ponas tarakonas“, bet tikrai niekam neateitų į galvą tokios įmonės vadinti
IMPERIAL, ar ne? Gaila, nes kažkaip smagiau žinoti, kad atvyks IMPERIAL specialistai, o ne kokios nors
„Ltda. Extermínio de mosquitos”.
Prezidentas Lula su savo valdančiąja darbininkų partija netgi pasirūpina, kad žmonių neslėgtų
pertekliniai rūpesčiai dėl įvykių pasaulyje. Nesikišimas, pragmatizmas, reindustrializacija! Piliečiams
daug žinoti nereikia, nes daug žinosi – greit pasensi! Kenkia hormonams. Apie Lietuvą ką nors žino tik
gatvės turgaus vaisių pardavėjas, nes savo laiku buvo profesionalus futbolistas ir žaidė Kauno
„Stumbre“ (jis dar nepatenka į privilegijuotą senjorų luomą, todėl užuot nemokamai metro važiavęs į
MASP nemokamai be eilės žiūrėti Rafaelio ir El Greco, arba už pusę kainos sudalyvavęs sero Paul
McCartney koncerte Alianz parko stadione, jis gatvės turguje parduoda vaisius), ir Vila Zelina
gyventojai - trečios kartos lietuvių emigrantai.
Pasaulio aktualijų įtaka hormonų gamybai organizme atskirai turbūt netyrinėta, tačiau dėl visko
gyventojai pasaugomi nuo tų aktualijų. Dukart per savaitę jungiuosi į individualią portugalų kalbos
pamoką TEAMS‘ais. Su mokytoja skaitome tekstus, analizuojame, aptariame, diskutuojame. Įprastinis
procesas, kol straipsniai apie karnavalą, maistą, naminius gyvūnus ar denge epidemiją. Bet jei tik
tema palieka bent kiek erdvės politšvietimui, iškart pravedu politinformaciją. Nes su visa pagarba
mano guviai šviesiai greitakalbei mokytojai, iš straipsnių ir diskusijų suprantu, kad net išsilavinę ir
užsienio kalbomis kalbantys žmonės nė velnio nenutuokia apie tai, kuo gyvena kitas pusrutulis.
O vakar politinformacijai skyriau praktiškai visą pamoką. Ir dar pasiūliau, kad rimčiau pasimokytume
nenormatyvinės leksikos, nes man nebepakanka žodyno nei politinio-istorinio peizažo, nei mano
santykio su vietos žiniasklaida apibūdinimui. Skaitėme straipsnį apie imigraciją. Apie jos politinius,
ekonominius bei kultūrinius aspektus. Straipsnyje naudota informacija iš tarptautinių organizacijų,
mokslininkų ir kitų autoritetingų šaltinių. Ir staiga, skaitau, kad pagal WorldAtlas (edukacinė (!)
geografijos interneto svetainė), atvirų sienų politikos srityje pirmauja Singapūras, toliau seka
Honkongas, Baltarusija, toliau – Prancūzija ir Švedija. Balta-rusijaaa?! Kokių bl@ sienų?! Atvirų?!
Iškart po Singapūro su Honkongu ir prieš Prancūziją su Švedija???
Žodžiu, teko pasakoti, apie ką yra ta baltarusijos atvirų sienų imigracijos politika, kas apskritai yra ta
skylė, kaip viskas padaryta, kaip veikia ir kuo turi baigtis. Tu supranti? Aš vietinės žiniasklaidos mažai
skaitau, bet jei ji pjauna tokį grybą, tai ko norėti iš tų vargšų laimingų piliečių? Čia mano
politinformacijų nepakaks, čia reikia kažko rimtesnio, kažkokio esminio trūkio, kažkokio tektoninio
lūžio. Prisiminiau Leonard Cohen, kurį kai kas klaidingai laiko nihilistu, nors aš esu tikras, kad jis
greičiau buvo optimistinis fatalistas:
There is a crack, a crack in everything
That‘s how the light gets in