2016 m. gegužės 27 d., penktadienis

Eilinis penktadienis

Atsiimu savo paskutinius žodžius - neilgu man sniego senių, nei kaštonų. Ir - "Magde", atsiprašau, bet suprask, gyvenimas keičiasi...
Šiandien keliavau į eilinę ispanų pamoką. Kaip visada kirtau nuostabiąją Valensijos stotį ir prabėgau per visą Colon gatvę (Cristobal Colon - tai Kristupas Kolumbas, beje). Šviesu, šilta - plius 25. Skridau tiesiog... Pro duonos kepyklėlę, chaotiškas kavinukes, El Corte Ingles monstrą, isterišką Desigual ir orų Massimo Dutti (ok ok, pavėlau į pamoką ir vėl, bet gi reikia patikrinti, ar mano žinios pagerėjo, ypač ta gyvybiškai svarbia tema - pokalbis parduotuvėje)...
O kvapų parduotuvės čia - atskiras ach... Kvepalai, namų kvapai, Rituals, Lush .... Jie visame Colon, kas keli žingsniai. Čia, pietuose, kur oro drėgmė niekad nenukrenta žemiau 65 procentų (o pakyla iki 75 lengvai), kvapai laikosi ilgai ilgai, sklinda plačiai plačiai ir kvepia sodriai sodriai...
Taigi, lėkiau per tą saulės, spalvų ir kvapų margumyną ir pagalvojau, kad jei  dabar manęs kas paklaustų, ar noriu čia gyventi amžinai, nedvejodama sakyčiau - TAIP. 
Ir, beje, šiandien penktadienis. Jis irgi galėtų būti kasdien.
Kokteilis vakare prie gero filmo ir tas jausmas, kad laukia ilgas šiltas savaitgalis, o galimybės kažką nuveikti čia - beribės. Štai tau jūra ir kalnai, modernas ir griuvėsiai, tingėjimas namuose ar lakstymas Colon (čia darbas toks, nes artėja Elenos išleistuvės, tai tiek visko reikia/norisi...). Nieko netrūksta.
Vaikai nesiniauja. Geri ir gražūs tokie, suispanėję. Amžinas įdegis jiems tinka. Dėl jų irgi - galime likti čia. Jie jau gali ištverti be varškės sūrelių! Ledai, spurgos ir bandelės padeda. 
Nuo krepšinio čia atprast nereikia - priešingai: pažiūrėję ispaniško krepšinio mano vyrai kankinasi žiūrėdami lietuvišką...  Elena krepšiniui abejinga, Salomėja irgi. Mažoji turbūt net nesupranta, kuo tas krepšinis toks ypatingas. Štai ką tik mokykloje per kūno kultūros pamokas baigė akrobatikos kursą, dabar vyksta golfo pamokos, kitą savaitę - plaukimas. O Rojus mokėsi krepšinio tris savaites, nes mokyklinėje programoje daugiau laiko tam nėra: reikia mokytis futbolo, lauko teniso, kriketo, regbio, beisbolo... Dabar - cha cha - mokosi šokių!
Suskaičiavau tiksliai: jau metai ir dešimt mėnesių mes čia.
Beveik penkeri, kai mes kartu.
Ir visa tai tebūnie be pabaigos.
***********

Parodysiu, kokiu gražiu keliu tris kartus per savaitę keliauju į kusus.



















2016 m. gegužės 20 d., penktadienis

Tie dalykai

"Bridžitos Džouns dienoraštis" - tai praeities skaitalas. Laukite mano ir Modestos "Konsulato kronikų" - bus bomba. Siužetų turime visai knygų serijai, ir jų vis daugėja...
Kasdien Tomas mūsų teiraujasi apie sudėtingesnius atvejus. O mūsų tik paklausk - jau kaip užsivesim.... Sutikrinam duomenis, iškapstom viską, kas ant paviršiaus ir giliai, o jei dar pašnipinėjam FB... Kiek dramų-melodramų-kriminalų! Kaip viskas sudėtinga, ir kaip viskas dažniausiai paprasta...
"Nieko nepadarysi, " sako Tomas.  ¨Čia  - tie dalykai..."
Nauji personažai ir istorijos kasdien. Modesta tik užmetą akį į, atrodo, niekuo neišsiskiriantį klientą ir mesteli man puse lūpų: "Matysi, šitas bus paieškomas". Bingo! Dar ji puikiai orientuojasi šeimininiame statuse - gali iš akių spėti, ar klientai vieniši, vedę ar išsiskyrę.  O aš gerai nuskaitau užsimaskavusias primadonas.
Taigi, kaupiamės buitinės fantastikos šedevrui apie... na, apie "tuos dalykus".
***************
Iki pradėdama dirbti konsulate maniau, kad visi žmonės yra iš prigimties geri, bet kai kurie nesuprasti, nepalaikyti, todėl nuliūdę ir supykę. Dabar žinau, jog klydau. Yra negerų žmonių, yra,  ir nieko tu su jais nepadarysi. Vadinu juos primadonom.
Kaskart, kai Edis ir Rojus žiūri ispanišką futbolą, girdžiu vyrų švilpimą aktoriams, t,.y., futbolininkams, kurie nuo priešininko žvilgsnio pro jų petį krenta, voliojasi ir mirinėja...
Ką čia slėpti - visi mes tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis pabūname aktoriais, tačiau primadonos - o, vaikeli... - tai kita lyga.
Manau, primadonomis gimstama. Greičiausiai tai perduodama genetiškai. Primadonos genas yra toks didelis, galingas ir lakus, kad sąžinės, empatijos ir gėdos genams tiesiog nebelieka vietos.
Kai į konsulatą įžengia koks vyrukas "laba-sveiki-ohoho-utata", žiūrim rezervuotai. Palaukim, pamatysim, ar čia "u-ta-ta", ar čia "oi-oi-oi". Pirmuoju atveju tai tiesiog linksmas, garsiakalbis - gėris yra tokie klientai. Antruoju - primadona, kuri negali gyventi be publikos ir aptarnaujančio personalo.
Tokius nuskaityti lengva. Dažniausiai jų reikalai patys svarbiausi, jie patys sau gražiausi, o jų juokai prasideda: "Pamenu, kai aš buvau Karibuose ir gėriau Margaritą penkių žvaigždučių viešbutyje..." Tokiu atveju pirma duodame primadonai baigti savo benefisą, po to pasiteiraujame, kokiu reikalu užsuko, greitai greitai sutvarkome viską kaip eiliniam klientui, ir atsisveikiname. Fuuuu...
Bet būna, kad primadona užsigeidžia paukščių pieno. Tenka nusodinti ant žemės. "Gerbiamasis, įgaliojimo nebus, nes Jūsų pasas nebegalioja. Pirma prašome pasidaryti naują pasą, tai užtruks pora savaičių."
Ir viskas. Trachtibidach! Primadona krenta ant žemės. "Man labai reikia, čia labai svarbu, čia ne aš kaltas, čia dėl jų, aš pažįstu tą-aną, ot jums bus, vat Karibuose, tai viską galėjau, o jau pas jus tai negaliu, ane?, nors čia skylė kažkokia, nei žvaigždutės neverta".
Tada tenka pasitelkti kantrybę ir kantriai, ramiai šimtą milijonų kartų kartoti tą patį:
- Pasidarykite naują pasą.
- Bet aš ne toks, aš ypatingas!
- Naują pasą pasidarykite.
- Draugas Seime...
- Pasą naują pasidarykite.
- Karibai, Margarita..
- Pasidarykite naują pasą.
Kantrybės mes turime, laimime visada, tik laiko gaila. Ypač tų adekvačių klientų, kurie ne cirkintis į konsulatą atėjo...
Kur kas lengviau dirbti su suirzusiais ar pavargusiais žmonėmis - su tokiais, palyginus, paprasta. Reikia tik lašelio kantrybės, šypsenos, nuoširdžios pagalbos - ir viskas išsisprendžia.
Ir su susipainiojusiais savo santuokų-vaikų-dokumentų reikaluose nėr sunku - net įdomu kartais, kaip kokį rebusą sprendžiant....
Ir su rašyti-skaityti nemokančiais lengviau - jie būna dėkingi už pagalbą su popieriais, elgiasi pagarbiai ir maloniai.
Na bet jau tos primadonos...
...Rojus pasakojo apie neseniai mokykloje vykusį susitikimą su britų poetu Paul Cookson. Sakė, labai geras poetas. Klausimas iš auditorijos:"Ar galite parašyti eilėraštį apie Ronaldo?". Atsakymas: "Ne, negaliu. Nes aš nerašau eilėraščių apie mergaites."
Jo, apie mergaites ir klounus rašyti sudėtinga...
***************
 - Noriu sūnui duoti savo pavardę.
- Matome, jam jau 19 metų, o tėvo įrašo jo gimimo liudijime nėra. Formaliai ir teisiškai - jūs nesatė tėvas, tai ir pavardės Jūsų jis turėti negali. Tik sutvarkęs tėvystės įrašą sūnus turės teisę pasiimti Jūsų pavardę, beje, tik savo, o ne Jūsų pageidavimu. Jei norite sutvarkyti tėvystės statusą, reikės daryti štai ką...
- Na jau ne, aš tai nieko nedarysiu. Jūs ir darykit. Aš nei cento tam neišleisiu, o jūs, konsulatas, prašom savo piliečiais rūpintis. Tvarkykit man tėvystę. Ir dar - reikalauju kompensacijos už tuos devyniolika metų, kai manęs tėvu nelaikė! Vargšas vaikas vaikų namuose turėjo augti! Kompensacijos!
- Gerbiamasis,  Jūs pats per tuos devyniolika metų ir privalėjote susitvarkyti tėvystės pripažinimo procedūras, nieks už Jus to daryti neprivalėjo.Taip kad šiandien negalite kompensacijų reikalauti iš nieko. Beje, Jūsų tariamam vaikui jau devyniolika, tai tėvu savęs nebeįrašysite be jo paties sutikimo. Jūsų atveju belieka viena procedūra - per teismą. Štai kokie būtų pirmi žingsniai:...
- Kokie pirmi žingsniai? Aš jums pasakysiu, kokie žingsniai. Aš pasiimsiu kalašnikovą ir visus iššaudysiu. Ir ispanus, ir konsulatą, visus!
***************
Modestą ir vėl graužia klientai. Jau gal penkiolika minučių jai aiškina, kodėl Lietuvos įstatymai yra negeri, o vat jie sugalvojo geriau, tai dabar darys taip, kaip sugalvojo. Modesta prašo, derasi, teisinasi savo angelišku balsu, kad tokia jau ta tvarka, kad reikia daryti kitaip, kad ji nieko negali padaryti. O tiems tik to ir reikia, jie tuoj užsiveda aiškinti, kiek visko ji gali padaryti jų labui :). Nesąmonės totalios. Laikas eina. Kiti žmonės laukia eilėje... Šiaip ne taip bendrom pajėgom nugesiname įsijautusius klientus ir su jais atsisveikiname.
Po priėmimo Tomas imasi Modestos auklėjimo:
- Modesta, klientai pasitaikė ypatingi, suprantu. Bet mūsų darbas toks - mokėti kalbėtis su visais. Problema čia ne juose, problema tavyje. Tu kalbi balsu "Make love, not war...",  ir anie pradeda pankuoti. O reikia kalbėti  "Stop killing children!", tada tu tapsi jiems autoritetu, ir viskas bus gerai.
Aš irgi tai įsidėmiu. Po pusantrų metų konsulinio darbo mano oratoriniai sugebėjimai pakito savaime - kalbu konkrečiau ir trumpiau. Bet intonacijoms dar reikia padirbėti.
Taigi, šiandien nuo ryto susitinku dviem moteriškėm dėl įgaliojimo patvirtinimo ir pradedu, kaip vaikai sako, "praktikuotis". Kaip tamsta mokytoja joms atkalu: "Tas netinka, tas negerai, čia trūksta, čia klaida. Galim spręst taip arba taip. Ką renkatės." "Kaip pasakysit, - sako jos. - Jūs geriau žinot". Tokiu "make love, not war" balsu. Ir ką - giliai įkvepiu ir einu už jas ruošti jų namų darbų, tvarkyti sujauktų dokumentų... Gi matau - nesusitvarkys pačios, apleis viską taip, kad nieks galų nebeatrinks... Atnešu įgaliojimą, pasirašom, ir tada jos man sako: "Jūsų ausys šiandien nekaito nuo ryto? Matot, mes Jus labai apšnekinėjom. Gražiai apšnekėjom. Kaip viskas priklauso konsulate nuo žmogaus, ir kaip mums pasisekė, kad Jūs čia dirbat! Ir telefonu kaip malonu su Jumis kalbėti, ir gyvai". Gėda pasidaro už savo "tamsta mokytojos" toną... Padėkoju už gražius žodžius, atsisveikinu. Kitiems dviems "notariniams" šiandien pasisekė - kalbėjau tokiu balsu, lyg konsulate dirbčiau pirmą dieną...
*************
Vyksta santuokos registravimas. Nuotaka žavinga, subtili, gražutė. Jaunikis aiškiai narcizas, savimyla, grubokas toks, o kai kalba su būsima žmona, tai balse pagarbos gaidelių oi kaip trūksta. Matėm mes tokių... Patyrėm. Nebus čia nieko gero. Užtat tas liudininkas jai tikrai tiktų - aiškiai adekvatus, protingas vyras, o kaip švelniai į ją žiūri... Nors imk ir pasakyk : "Keiskitės vietom su jaunikiu, mielai jus sutuoksime, gi esate tobula pora.  "Tegul lukteli dar minutėlę priimamajame, gal apsigalvos ir ateis į protą,"- buriame su Modesta. Stebuklas neįvyksta. Kviečiame į vidų - registruosime santuoką...
************
- Pilieti, prieikite prie telefono prašau, - su Jumis nori kalbėti Kelmės VPK paerigūnas Jonas Jonauskas.
Perduodu ragelį paieškomam piliečiui ir viena ausim seku pokalbį.
- Aha, aš. Dvidešimt parų? Negali būti. Nu gerai, atsėdėsiu, po varžybų grįžtu namo, tai užsuksiu... Aha, aha, supratau, nepabėgsiu, pažadu...
Ir tada kreipiasi į Modestą:
- O čia pas jus negalima tų dvidešimt parų atsėdėt? Kam man dėl jų į Lietuvą važiuoti? Uždarytumėt kažkur, ir būtų tvarka. A?
- Na ne, nėra sąlygų čia, - Modesta tiriamai nužvelgia serverinę, bet nepersigalvoja.- Lietuvoje teks atsėdėti. Išduosime Jums grįžimo pažymėjimą...
- O nieko, kad nosis tokia? Sulūžo neseniai...  Nuotrauka bus negraži. Matot, aš sportuoju. Kovos be taisyklių, vadinasi.
- Nieko tokio, tikrai nekliudys.
- Ir dar klausimas: darbo ieškau. Konsulate negalit ko pasiūlyt?
Nepasiūlėm. Bet sportininko koordinates išsaugojom. Maža kas...

**************
- Laba diena. Čia Dinderis skambina. Ar jau gavote mano vaiko pasą?
- Sakykite, prašau, savo vaiko vardą ir pavardę.
- Dinderytė... Dinderytė... Tfu tu, užkrito vardas... Tuoj tuoj... ant liežuvio galo... Dinderytė...

**************
Daugybė lietuvių čia dirba sunkvežimių vairuotojais - furistais, kalbant paprastai. Linksmi jie žmonės...
Pirmas furistas prie langelio:
- Mergaite, užpildykit už mane šitą anketą, a? Aš be akinių nieko nematau.
- O tai kaip atvažiavot be akinių?
-  A kam man tie akiniai? Vairuoju be akinių - matau, kiek reikia.

Antras furistas fotografuojasi pasui, bet kažkaip kreivai gaunasi.
- Žiūrėkite, prašau, tiesiai, į kamerą, kur tos raudonos rodyklės rodo, - šūkteli Modesta.
- Vaikeli, a sakei kažką? Neprigirdžiu. Viena ausim visai nieko, o kita vos vos.
**************
Vieną dieną sulaukėme lankytojo - jaunuolio su didžiule turistine kuprine. Pavogti dokumentai. Panašu, kad turistaujantis studenčiokas. Tipiškas atvejis. Išduodame asmens grįžimo pažymėjimą ir palinkime laimingai grįžti namo. Išeidamas jis paklausia: "O gal turite valgyti?" Sako, kad nieko jam daugiau nereikia, tik ko užkąsti. Ir pati matau - šviesaus veido vaikinas, kultūringas, kalba sklandžiai, prašymus užpildė be klaidu, tikrai ne valkataujantis.  Pasimetus sugraibau, ką turiu - pieno litrą ir sausainių poką. "O, - Mantas šypsosi, - kaip tik tai, ko reikia".
Po kelių dienų jis grįžta. Prašo leisti paskambinti į Lietuvą, į namus. Skambina. Ir nuklausau, kad jam visai nekas, kad nepavyko partranzuoti į Lietuvą, kad gal tėvai gali atsiųsti pinigų kelionei namo. 
Aha, galvoju, tėvai tai atsiųs, bet perlaida per konsulatą užtruks ne mažiau pora dienų. "Mantai, - klausiu,- ar turi kur gyventi, ar turi, ka valgyti? Be pirmadienio pinigai neatkeliaus". "Nesijaudinkit, - sako,-  aš dabar tokioj aikštelėj gyvenu, ten gerai, net čiužinukas yra...".
Duodu jam pinigų savaitgaliui, nes matau, jaučiu, kad ne koks narkomanas. Mantas išeina.
O tada paskambina jo tėtis ir klausia: "Pasakykit, kaip jis atrodo?"  "Na kaip,"- sakom -" Normaliai". Nutylim, kad apaugęs truputį, nesiprausęs senokai, nekaip atrodo, ką čia tėvus jaudinti. Tėtis jaučia, kad skiedžiam: "Vargšas Mantas...Jūs tik nepagalvokite, jis geras vaikas. Jis apskritai ypatingas vaikas, labai protingas, labai gabus, tiek visko pasiekė, tiek visokių medalių nuskynęs moksluose, bet sugalvojo paimti metus pailsėti nuo mokslų ir savęs paieškoti. Ir vat..."
Įdomu. Suvedu vardą ir pavardę google ir negaliu patikėti - daugybė nuorodų, pasaulinės olimpiados, laimėta viskas, kas įmanoma, fenomenas tiesiog...
Sulaukiam pirmadienio. Atkeliauja pinigai. Randam kelionių agentūrą, kuri pažada jam surasti pigiausius traukinių ir lėktuvų bilietus iki namų. Nukomandiruoju jį ten ir prisakau sugrįžti į Konsulatą su bilietais, būtinai paskambinti tėčiui ir nuraminti jį, kad viskas gerai, kad tokią ir tokią valandą bus namuose.
Pati išlekiu su reikalais ir bėgdama gatvėmis repetuoju kalbą, kurią jam rėšiu, kai grįš į Konsulatą: "Tai ieškai savęs, Mantai?  Tuose dideliuose konkursuose, kuriuose laurus susišlavei, savęs neradai? Nekeliavai į pasaulinę mokslo olimpiadą, atsiėmei ten medalį,  bet tavęs, sakai, ten nebuvo?  Baigei bakalaurą prestižiniame universitete, bet irgi gal ne tu, nes, pasirodo, tavęs ir ten nebuvo. Dabar, tikiu, neradai savęs ir toj aikštelėj su čiužinuku. Jei jau niekur savęs nerandi, tai ar nepagalvoji, kad visai gali būti, jog  savęs pametęs ir nebuvai? O ieškoti to, ko nepametęs, užsiėmimas nedėkingas. Ir dar žinok, kad Dievas ypatingai geėjimais nesišvaisto be reikalo. Juos reikia saugoti, lavinti ir būtinai - už juos atsilyginti. Jei švaistysi save, jausies blogai. Tokia pasaulio tvarka, kitaip nebūna."
Kai grįžau, sužinojau, kad su Mantu prasilenkėm. Jis jau buvo užbėgęs į Konsulatą, susikambino su tėčiu ir išlėkė į oro uostą. 
Kitą rytą paskambinau jo tėčiui ir paklausiau, kaip Mantas. "Grįžo. Miega dabar."
*****************
Šiam kartui pakaks. Turim išlėkti su Modesta į renginį - susitikimą su Valensijoje viešinčia Gabija Vitkevičiūte. Manėme, kad tai bus tiesiog susitikimas su rašytoja (Gabija yra parašiusi pora knygų), bet jau kyla įtarimas, kad pateksime į kažkokį paslaptingą dvasinio ugdymo seminarą apie meilės burtus ir čakrų atvėrimą.
Mes. Su Modesta. Į čakrų-šmakrų seminarą. Laba diena. O kaip mūsų sunkus įdirbis su "Stop killing children" nuostata?!!
Panašu, kad renginio neišvengsime, nes mes patys, konsulatas, jį ir organizuojame...
Tokia turbūt  jau mūsų lemtis.  "Make love, not war!"
Ai, ir gerai. Reikia šitam darbe jautrumo. Na, suprantate, čia gi "tie dalykai"...

P.S. Čia mes su Modesta "įrėminome" konsulą Tomą su žmona :).






2016 m. gegužės 17 d., antradienis

Vyriškas požiūris VI. Tektoniniai lūžiai.

Mes visada išsisukame. Išsivyniojame bet kokioje situacijoje. Visada randame būdą - atrodyti taip, kad neatrodyti niekaip, padaryti taip, kad nieko nepasidarytų, pasakyti taip, kad nepasakyti nieko. Tam nereikia būti premjeru Butkevičium, pakanka būti lietuviu. Štai, norėjau pasakyti, kad neseniai pas mus viešėjo mano dukra Elzė su savo draugu Artūru. Anglakalbiai sakytų: my daughter with her boyfriend. Viskas aišku. Ir kaip gražu. Turiu galvoje tą boyfriend... Kiek tau bebūtų metų – jei turi girlfriend, tai visuomet esi boyfriend... Visada. Ir keturiolikos, ir trisdešimties, ir šešiasdešimt septynerių. Supranti? Tu automatiškai esi boyfriend‘as - visada jaunas, malonus, tau visada viskas prieš akis, ir dargi tuo pat metu esi toks draugiškas... Arba, pavyzdžiui, ispanai sakytų: mi hija con su novio. Tas novio skamba kaip kažkas naujo, a ne? Toks nuolatinio at(si)naujinimo jausmas, vėlgi, ir keturiolikos, ir trisdešimties, ir šešiasdešimt septynių, tu visada novio, visada kažkiek apynaujis, bent jai... Įkvepia kažkaip. Nuteikia optimistiškai. Na, suomiškai tai būtų poikaystävä, bet čia ne apie suomius...
 
Tai va, o lietuviškai? Dukra su draugu. Ir keturiolikos, ir trisdešimties, ir šešiasdešimt septynių – tu visada draugas. Taškas. Suolo draugas, šeimos draugas ar draugas Bradauskas - jokių čia tau perspektyvų, naujumo, gerumo, nieko su tavim neaišku, nei tos draugystės statusas, nei laipsnis, nei kryptis pagaliau, ir viskas dėl tos kalbos, tokios artimos tautiniam charakteriui...
 
Taigi, tiedu draugai svečiavosi pas mus, o aš palaikiau jiems kompaniją keliaujant po apylinkes. Apsilankėme ir Sot de Chera gamtos draustinyje, išgarsintame geologinių formacijų bei biologinės ir kultūrinės įvairovės. Žiūrinėjant tektoninių procesų tarsi „Napoleonas“ susluoksniuotų kalnų lūžius, aplankė mintis: kaip gerai, kad mūsų čia nebuvo tuo metu, kai visa tai darėsi... O vėliau pagalvojau, kad ko jau čia anuomet tikrai nebuvo, tai ispanų. Supranti, kuo geriau aš juos pažįstu, tuo labiau stiprėja tas jausmas, kad jų nebuvo, kad jie kažkaip visada sugebėdavo nebūti ten ir tada, kai kažkas darėsi... Po velnių, galvoju sau žiūrėdamas į ispanus, net mes, lietuviai, kiek mažai mūsų bebūtų, tikriausiai esame vienaip ar kitaip sudalyvavę visur, kur tik kažkas vyko, o jie sugebėjo kažkaip užsimaskuoti, pralaukti, nepastebėti... Aišku, kai esi didelis ir niekam nereikalingas, kai tave per amžius iš trijų pusių supa jūra, (tiesa, kažkur pašonėje yra portugalai, kurie realiai visgi turbūt yra didesni ispanai už pačius ispanus), o iš šiaurės nuo likusios Europos skiria kalnai, tai gal ir nėra taip sudėtinga nemokėti kitos kalbos, nežinoti, kas yra nelaukti svečiai, grėsmė, stresas, darbas ir visi kiti tektoniniai gyvenimo lūžiai. Kai pagalvoji tuomet apie jų genofondus, archetipus bei paveldus, tai vis aiškesnė darosi ta gili mano žmonos mintis apie tai, kad ispanai yra dideli vaikai... Amžini boyfriend‘ai, sakyčiau. Beje, tą mintį ji neseniai dar pagilino, sakydama, kad jie yra dideli vaikai iš kaimo, tai aš visiškai pritariu, nors dar galutinai šios kombinacijos ir neperkandau, bet jaučiu, kad pasakyta labai tiksliai ir teisingai...
 
Bent kartą per savaitę, paprastai penktadieniais, apsilankau Carrefour‘e. Šio tinklo hipermarkete paprastai vyksta hiperapsipirkimas prieš savaitgalį. Vartojimo (= apsipirkimo) įpročių skirtumas yra atskira įdomi tema, čia tik paminėsiu, kad po metų apsipirkinėjimo Carrefour‘e trumpam grįžęs į Lietuvą ir nuėjęs apsipirkti į didžiausią IKI, vos neapsiverkiau: pradžioje dėl vežimėlio dydžio (o tai kur tie mėlyni, hiper, ar bent tie raudoni, XXX dydžio, ir kaip į šitą vielinį tinklelį aš sudėsiu visas tas pakuotes – alaus, sulčių, pieno, Aquariuso‘o, tuos kibiro talpos skalbiklių bambalius, dėžes kavos ir maišus apelsinų, tualetinio popieriaus europaletes ir kt.?!), o po to beveik apsiverkiau dar kartą, kai paaiškėjo, kad ir į tą barškantį rankinuką ant ratelių nelabai yra ką dėti... Buvau primiršęs.
 
Ne, Carrefour‘e yra ir skyrių, kur viskas subtiliau, kur gali rasti ir degtukų dėžutės dydžio pakuočių su foie gras ar rankų darbo šokoladiniais saldainiais, o yra ir tokių, kur tau ne tik atpjaus ir pasvers, bet ir papjaustys, sumals, sudėlios pageidaujamu raštu į pageidaujamos konfigūracijos folijos lėkštelę, tada viską dar supakuos į dėžutes ir svarbiausia – visa tai darys nuolat čiauškėdami: su tavim (jei nori), su kolege, su kitais pirkėjais, ar tiesiog... Taigi, dešrų ir sūrių skyriuje tai daro dvi, mėsos – keturios, o žuvies ir jūrmaisčio – mažiausiai šešios pardavėjos. Brigada (čia ispaniškai, jeigu ką).
 
Tai va, jeigu sugalvosi apsipirkti Carrefour‘e, neik ten šeštadienį. Geriau nueik į bažnyčią, parką, muziejų ir futbolą, sutaupysi laiko. Tik ne į prekybcentrį. Tikrai. Nes šeštadienį ten apsiperka visi. Žmonių srautai - kaip Holivudo katastrofų filmuose, na, jau po to kai žavi ilgakojė šviesiaplaukė 22-jų metų astrofizikos daktarė išgelbsti planetą nuo asteroido smūgio ir žmonija pavargusi, bet laiminga, pėsčiomis, nešina visa savo manta ant pečių grįžta į savo gimtuosius niujorkus, arba kai raumeningas buhalteris nuogu torsu, gelbėdamas savo šeimą, iš teroristų atima ir su visu lagaminėliu išmeta toli į vandenyną branduolinę bombą, kur ji sėkmingai bei saugai sprogsta, ir visų žemynų, visų rasių, tautybių, amžių, profesijų ir lyčių žmonės plūsta prie pakrančių pasižiūrėti... Todėl aš paprastai pagrindinį savaitės apsipirkimą atlieku penktadienį.
 
Tik norėčiau pasakyti, kad neturėtum iliuzijų, į prekybcentrį nuėjęs penktadienio popietę ar antradienio rytą: tavo aptarnavimo laikas praktiškai nepriklauso nuo pirkėjų skaičiaus. Tarkime, dešrų/kumpių/sūrių skyrius. Mažiau kantrūs žmonės visų šių produktų pasirenka sufasuotų ir išdėliotų nesibaigiančiuose prekystalių labirintuose, betgi norisi šviežumo bei dėmesio, todėl atsistoju į eilę. Tuo labiau, kad eilė nedidelė. Aš vienas. Jos, kaip minėjau, dvi. Atsiplėšiu talonėlį su eilės (kurios nėra) numeriu ir laukiu. Viena kažką dailiai vynioja į plėvelę, sveria, klijuoja lipdukus ir deda į krūvelę, kita nustatinėja displėjų, kad rodytų numerį pirkėjo, kuris bus aptarnaujamas, kad laukiantys eilėje žinotų. Aš žinau. Laukiu. Tuoj kažkuri prieis, jos dabar tiesiog kažką aptarinėja, tiksliai negaliu suprasti, girdisi tik nuotrupos, atrodo, svarbu, nes ne apie darbą. Čia viskas OK, tai įprasta, kad tave aptarnaujantys žmonės nuolat bendrauja: su tavim, su kitais aptarnaujamais ir eilėje laukiančiais pirkėjais, bet svarbiausia – tarpusavyje. Šitą vaikų darželio praktiką jau esu aprašęs, nesikartosiu, tik papildysiu dar vienu niuansu: ispanai, kaip ir dera pietiečiams, kalba ne tik burna. Neverbalinis bendravimas yra ne mažiau svarbus už kalbą, todėl tos pardavėjos dirba ir kalbasi: galvomis, rankomis, krūtinėmis...     
 
Pagaliau displėjus nustatytas, taip, ten šviečia mano numeris, taip, tai aš tas laimingasis, tas sekantis, tas vienintelis, todėl, señoras, malonėkite gal… Ta kuri išmano displėjų, jau kaip ir eitų prie manęs, bet dabar jos eilė atsakyti tai kitai, todėl ji turi atsisukti į pašnekovę, ir aš vėl matau sprandą bei viską kas žemiau, ir eilinį kartą įsitikinu, kad net tos kūno dalys, apie kurias niekuomet nepagalvotum kaip apie kalbos padargus, sėkmingai dalyvauja bendravime... Pagaliau, sakinys baigtas, kūnas atsisuka, hola, buenas, que quieres?, papjaustykite man, prašau štai šito saliamio, vale, sako, ištraukia dešrą, išvynioja iš plėvelės, deda į pjaustyklę, ją nustatinėja, tada atrėžia skiltelę, prineša man arčiau, ar taip gerai, klausia, labai gerai, sakau, eina pjaustyti toliau, jau beveik užtektų, bet čia ta antroji vėl kažką sako, tada šita nustoja pjaustyti (juk netylėsi rankomis!?), atsisuka, dialogas tęsiasi, man taip pat norėtųsi sudalyvauti, tik vis nepagaunu temos, berods kaimynės sesers dukra ar tai peršalo, ar tai ją matė metro užpraeitą ketvirtadienį, aš jos nepažįstu, tai lyg ir būtų nemandagu įsiterpti, laukiu, dešine ranka vis bandydamas pasakyti, kad aš čia, o saliamis toje pjaustyklėje dar... Išsiaiškino, atsisuko, que quieres?, vėl klausia, rodau tą saliamį, a, vale, sako, pjausto toliau, baigia, su popieriaus lapu deda ant svarstyklių, užlenkia vieną to popieriaus kampą, antrą, trečią, pagaliau, galvoju ir jau matau save einantį į alaus skyrių, bet čia ta kita vėl sako kažką, atrodo klausia, kurio maršruto metro matė tą sesers kaimyno uošvę, o šita mandagi, ji turi atsakyti visu kūnu, antakiais ir pirštais, todėl palieka tą vieną neužlenktą kampą, vėl man atsuka judviejų dialoge nedalyvaujančius kalbos padargus, aš tada suprantu, kad daugiakalbystė tai yra ne įvairių kalbų žinojimas, o mokėjimas bendrauti iškart su keliais pašnekovais, žiūriu į tą numerėlį rankoje, jis man darosi panašus į bilietą į realybės šou, na, manau, turbūt ir man jau reiktų sudalyvauti, tuoj aš, bet čia pagaunu save, o jei įsikarščiavęs gausiu pvz. širdies smūgį, tai juk atvažiuos ambulancia su tokia pat plepančia brigada kaip dešrų skyriuje, tada viskas, juk taip ir galą gali gauti, ne, sakau sau, tranquilo, atėjau čia savomis kojomis, taip turiu ir išeiti, ir dargi nešinas tuo saliamiu...
 
Viskas baigėsi gerai, užlenkė ji tą ketvirtą kampą ir paklausė, ar dar ko nors norėčiau, ne, sakau ramiai, dėkui, eisiu jau, o visas kūnas šaukte šaukia, kad nuo šiandien aš vegetaras, o visus tuos saliamius galite susikišti... Nežinau, ar suprato, nes atrodo tuo metu galvojau ne visai ispaniškai... Ta proga prisiminiau vieną amerikiečių šeimynėlę, sutiktą Leroy Merlin parduotuvėje, na, vietiniuose „Senukuose“, kuriuos kaip girdėjau rebrand‘ino į „KESKO senukai“ (buvo tiesiog juokingas pavadinimas, o dabar jau nesitveriu juoku, kažkodėl tie senukai geriau vizualizuojasi su tuo KESKO)... Taigi, po kokių metų gyvenimo Ispanijoje, t.y. jau apsipratę, stovėjome su žmona tame Merlin‘e trijų žmonių eilėje prie kasos, už mūsų stovėjo vidutinio amžiaus amerikiečių pora, ir kadangi eilė nejudėjo gal 20 minučių, nes kasoje vyko eilinis kasininkių konsiliumas tema „kaip išmušti tris vazonus jeigu aš ką tik išmušiau du“, tai to bičo nervai neišlaikė, ir jis garsiai per visą hektaro ploto parduotuvę savo gimtąja norteamericana rėžė viską, ką galvoja apie f*** aptarnavimą, f*** pardavėjus ir f*** šalį apskritai (čia pažodžiui bet labai labai sutrumpintai, nes jis daugiažodžiavo). Stovėjome greta, tai maloniai pabendravome jų kalba, be to, siekiant normalizuoti kraujospūdžius, teko prisiminti ir tai, ką jaunystėje mokiausi apie psichoterapiją, tiesa, jie paliko vežimėlį su prekėmis prie kasos ir išėjo nieko nenusipirkę, kaip ir mums yra buvę Bauhaus‘e (vokiški „senukai“ Ispanijoje žaibiškai gauna pilietybę!), bet galvojant pozityviai, juk sutaupėme...
 
Yra dalykų, kurių neįmanoma papasakoti. Juos turi patirti. Netoli mūsų namų šeštadieniais būna turgelis; nieko ypatingo, tik keli išskirtiniai produktai, kuruos perkame tik tame turgelyje: alyvuogės, datulės ir mandarinai. Bėda ta, kad pritaikytas „vieno langelio“ principas, kuriuo kažkodėl versle visi džiaugiamės ir labai didžiuojamės, kai pavyksta jį įgyvendinti. Rocafort‘o turgelyje pavyko: visi įmanomi vaisiai ir daržovės iš vienų rankų, trys pardavėjai, daug kalbų su pirkėjais ir dar daugiau tarpusavyje, du iš trijų pardavėjų (?) nuolat užimti prekystalių gražinimu ir dėžių perkilnojimu užkulisiuose, o viena sėkmingai įgyvendina modelį „dar norėčiau dviejų artišokų, a, gerai, jums kuriuos, o gal geriau šituos, gerai, nors sakykite, o dabar valgysite ar laikysite, a, vaikai atvažiuos šitą savaitgalį, tada siūlau vieną šitą kad dabar ir šitą kad vėliau, o kiek vaikų, ką jūs sakote, va mano kaimynė taip pat turi anūkų, tai jie mėgsta ne tik artišokus, bet ir šparagus, a, tada geriau paimkite vieną šitą, o kitą šeštadienį paimsite kitą, o jos anūkas nori šuns, tik nežino kokį pirkti, kaip jūs manote, kokį geriau, mh, pasvėriau, bet pagalvojau, kad gal geriau didesnį, gerai, dar ką, tris platanus, žiūrėkite, kuriuos, šitie gerai, palaukite, pažiūrėsiu ten dėžėse, o va šitie gal geriau, pavasaris šiemet vėluoja, va užpernai tai buvo, pamenate, kaip per San Vicente buvo karšta, taip, braškės labai geros, dar porą pridėti, užteks, per daug, nuimti, pridėti, nuimti, pridėti, palaukite, dabar viską sudėsiu į atskirus maišelius, o va dėl to šuniuko.......“.
 
Taigi, vienintelė galimybė turgelyje apsipirkti be infarkto yra būti pirmam, nes jei tu antras, tai šeštadienis prapuolė, todėl jei pavyksta atsikelti, važiuoju anksti ryte. Tai va grįžtant prie tų pas mus viešėjusių draugų, mano dukros su jos novio: aš jiems pabandžiau papasakoti. Sako, norime pažiūrėti. Gerai, sakau, važiuojam šeštadienį ryte. O jie atostogų režime, tai rytas prasidėjo tada, kai turgelyje mes jau ketvirti ar penkti... Norėjom tik datulių. Jie nepatikėjo. Pradžioj nepatikėjo manim, kai sakiau, kad trys pirkėjai prieš mus reiškia valandą eilėje. Vėliau nepatikėjo savo akimis bei laikrodžiais, po to vis dar netikėjo, kad taip buvo iš tiesų, spėju, kad grįžę ji vis dar netiki, kad jie tai atlaikė, o aš prisimenu tuos kalnų lūžius gamtos draustinyje ir galvoju, kad ispanų ten tikrai nebuvo, bet buvo kažkas, kam realiai neatlaikė nervai, kažkas galingas ir labai labai piktas...
 

 
P.S. Šis užrašas užsieniečiams yra viename iš Valensijos Heron City restoranėlių.