2015 m. sausio 28 d., trečiadienis

Pagyrimai vaikams

Paskutinės sausio dienos, o tai reiškia, kad Ispanijoje mes jau pusę metų.
 
Laikas čia bėga neįtikėtinai greitai. Net vaikai nustemba kiekvieną penktadienį -  savaitė baigiasi, ryt tikrai nereikia į mokyklą?
 
Džiaugiuosi, kad ispaniškas-britiškas Caxton koledžas jiems visiems patinka. Nepaisant to, kad pamokos prasideda 10 val. ryto, o baigiasi tik 5 val. vakaro, laikas neprailgsta. Pamokos, būreliai, savos kompanijos, simpatijos, istorijos...
 
Šešiametė Salomėja Ispanijoje iškart šoko į antrą klasę, taip ir nepabuvus pirmoke Lietuvoje. Jau skaito-rašo lietuviškai, angliškai ir ispaniškai. Jei bandau ką pasakyti angliškai namuose, tai gaunu kritikos už blogą tarimą... Lietuvoje ji lankė darželį ir džiaugėsi vaikyste be jokių vadovėlių. O dabar mokykloje džiaugiasi vaikyste su vadovėliais ir labai didžiuojasi savo pasiekimais. Mokytojai ją giria kaip geriausią klasėje matematikę ir labai draugišką, palaikančią draugus, visada besišypsančią saulytę. Leidome ją į baleto pamokėles- rausvas triko su tiulio sijonėliu ir rausvi bateliai pavergė net mane, o ką jau kalbėti apie Salomėją... Tiesa, pradžioje buvo sudėtinga: Salomėja keletą metų darželyje lankė karatė, tai šokio viduryje kojų-rankų pakėlimai atrodė gan grėsmingai, bet nieko - mergička po truputį mokosi...
 
Rojus niekaip neatsidžiaugia, kokie draugiški vaikai koledže. A.Vileišio mokykloje Vilniuje buvo visko... O Caxtone jau pirmomis dienomis jis grįždavo namo ir kaip stebuklą pasakodavo: "Įsivaizduok tik - stoviu aš koridoriuje vienas, prieina keletas vyresnių, ir jie pradeda klausinėti, koks mano vardas, iš kur aš esu, ką mėgstu... Ir dar pasako, kad mano šukuosena cool." Pradžioj jis negalėjo tuo patikėti - kaip vaikai gali būti tokie draugiški šiaip sau, bet kai tai kartojosi kasdien, kasdien nepažįstami vaikai jį kalbindavo, šypsodavosi, girdavo, jis prie to nesunkiai priprato :). Mokslai sekasi, draugų turi. Iki pilnos laimės jam trūksta tik "gero maisto" mokyklos valgykloje - čia tik Fideua (ispaniškas troškinys su jūrmaisčiu), Tortilla, Paella, žuvys, mėsos, visokios nematytos daržovės, lęšiai,  desertui mandarinai, ananasai ir kitokie niekai, o jam norėtųsi čipsų, kolos ir dešrelių... Labai džiaugiuosi, kad neseniai suradome jam gitaros mokytoją. Rojus groti gitara mokėsi Lietuvoje nuo penkerių, tai pats laikas pasimokyti ispaniškos gitaros tradicijų. Po pirmos pamokos Rojus skundėsi, kad ispanas groja visai kitaip, kad bus sunku, bet dar po poros pamokų atsirado daugiau pasitikėjimo ir azarto viso to išmokti.
 
Na, ir Elena. Ilgaplaukė blondinė mėlynomis akimis čia neabejotinai dėmesio gauna daug. Labai. Rengiasi ji drąsiai, su fantazija ir skoniu, tai koledže turi nemažai stiliaus gerbėjų. Aišku, mano akimis, sijonai jos per trumpi, makiažas per ryškus, bet ką tos mamos supranta apie šiuolaikines madas. Štai neseniai ji vienoje atkampioje, nematomoje parduotuvėlėje nusipirko batus už 18 eurų - oi ta Elena, niekaip nepasiduoda mano nuostatai, kad geriau vienas, bet kokybiškas daiktas.... - tai į tą parduotuvėlę ėmė traukti ir kiti Caxtono mokiniai... Na, su draugais ir išvykom į miestą būna visko - kartais mergina užmiršta pažiūrėti į laikrodį, ir paskutinis metro pasako ate... Bet šiaip, jos kompanija gera, tai mano širdis dėl tokių pavakarojimų rami. Pamenu, rugpjūtį Elena nerimavo, ar tikrai gerai pasielgė, jog atvyko kartu su šeima į Valensiją, ar nereikėjo Vilniuje baigti mokyklos. Dabar tokių abejonių nebegirdžiu - daug draugų, veiklų, komplimentų. Ispaniškai ji kerta jau be problemų, o mokslai sekasi puikiai. Taigi - mokslai- pasilikau šią tema desertui :). Tadam! - Elena už visus pirmojo trimestro dalykus gavo A. Čia A gauti sunkiau, nei Lietuvoje dešimtuką, Caxtono istorijoj tokius atvejus skaičiuoja ant pirštų. Labai tuo didžiuojuosi - mano vaikas, į mamytę :).

Džiaugiuosi dėl visų trijų - per šį pusmetį jie visi tikrai pritapo, ūgtelėjo, daug išmoko. Visiems čia patinka, visi laimingi.

Gražusis mūsų vaikų darželis:
 

2015 m. sausio 2 d., penktadienis

Naujienos

Turime tris naujienas - dvi geras ir vieną blogą. Nuo kurios pradėti?

Blogoji: neseniai šeimininkas mums pranešė, kad pardavė namą - mūsų mylimą "namą su iltimis", kuriame gyvename. Turime išsikraustyti kovo mėnesį. Apmaudu, nes ką tik baigėme jį tvarkyti, remontuoti ir gražinti. Per tą laiką namas tapo savu, ir še tau kad nori... Čia radome draugų - ūkvedį Ediką (apie jį jau rašiau), kaimyną Robotą Eduardą (nors jo stuburo įtvarą nuėmė jau senokai, bet jis mums taip ir liko ne šiaip sau Eduardu), Carrefour šeimyną (labai draugiška, angliškai kalbanti šeima, žmona prancūzė, dirbusi Carrefour). Ech, gaila juos palikti. Dar nieko jiems nesakėme. Bus liūdesys.

Na, o gerosios naujienos tokios:
Pirmoji: tiriame namų nuomos rinką ir randame visai neblogų variantų, tai neprapulsime. Smalsu, kas mūsų laukia toliau. Turbūt, pats laikas pajudėti - ištirti kitas Valencijos vietas, atrasti kitus namus, įgyti daugiau draugų...

Antroji: šeimininkas pardavė namą, bet ilčių - ne. Iltis atiduoda mums, kaip kompensaciją už patiriamus nepatogumus. Na, jeigu taip, tai švenčiame namo pardavimą ir mes. Tiesa, iltys netikros. Taip, jos kiek juokingos. Ir baisokos kartu. Bet jos gi privalomas mūsų "vida loca" atributas. Žodžiu, mes ir toliau gyvensime "namuose su iltimis". Panašu, kad ir kiek kartų besikraustytume ateityje, "namuose su iltimis" gyvensime visada :).

Tai per Kalėdas ir Naujus galvų neslėgė jokie kraustymosi rūpesčiai. Tik šventėme nuostabius 2014-uosius ir būrėme kuo geresnius mūsų 2015-uosius Ispanijoje...