Sergu - kosulys, temperatūra, ūžianti galva... Geriu antrą kursą antibiotikų, bet vis dar esu pusiau kosmose. Prašau gydytojo Enrique Lopez kažko stipresnio - mas fuerte, por favor, nes jau pavargau sirgti ir noriu terminar šitą blogumą, bet tas kikena: "Tau nereikia, guapa, tu labai gerai atrodai".
Atrodau aš tikrai sveikai. Turbūt dėl to savo ligomis nesiseka nei gydytojo įtikinti, nei namiškių sugraudinti. Visi tie "Ką šiandien valgysim?" (suprask - ką mums gaminsi?), "Gal galim pažaisti?", "Negi niekur šiandien nebevažiuosim?" kaitina man kraują namuose. Darbe irgi ne užuojautos ne fontanai: "Tomai, aš pas gydytoją valandėlei." "O ko?". Šiandien jau net termometrą į rankinę įsimečiau, kad pati karts nuo karto pasitikrinčiau, ar man nesivaidena mano bronchitai ir sinusitai...
Optinės apgaulės paslaptis paprasta: ištisus darbadienius leidžiu konsulato bunkeriuose, bet užtenka perpiet nubėgti iki Mercadonos ko skanaus - iškart saulė pagauna ir gerokai pasvilina. Ko norėt - šiuo metu už mūsų mūro sienų 36 laipsniai karščio. Taigi, kibiras UVA su UVB, lašas rūžavų dažų ant skruostų - ir sveikata tiesiog trykštu, nors planetos sukasi...
Bet mano pietųpertraukinis įdegis yra absoliutus niekas, palyginus su vaikų. Rojus ir Salomėja taip įrudę, kad spalva nenusiplauna net žiemą. Pamenu, pernai per atostogas Vilniuje, kai Rojus apsinuodijęs pateko į reanimaciją, sesutės negalėjo patikėti, kad jam bloga, nes "gi vaikas visai neišbalęs". Buvo jis ir išbalęs, ir pamėlęs, ir pažaliavęs, tiesiog per tą šokoladinį įdegį nieko nesimatė.
Tik vat nežinau, ar tas geras vaizdas taip jau gerai. Dabar, kai sergu, norėtųsi, kad visi vaikščiotų aplink ant pirštų galų, tyliai kalbėtų, nešiotų arbatėles į lovą. Bet atsikeliu ryte, pasižiūriu į veidrodį - na tikrai atrodau lyg nepavargus. Ir pakuojuosi į darbą, šiurpinu savo kosuliais metro bendrakeleivius ir kolegas. O perpiet išlendu iš apkasų į saulę - ir, beeidama į El Corte Ingles naujų skaistalų, gaunu savo vitamino D dozę. Užburtas ratas.
Na, bent jau čia, darbe, klientai-šaunuoliai, rūpinasi savo vicekonsule - kasdien taiko juoko terapiją...
****************************
- Alio, laba diena, kada sytą galima pasiimti? Noriu mažo ir didelio.
- Nesupratau?...
- Nu, sakau: noriu mažo ir didelio - kortelės ir paso.
****************************
- Laba diena. Ar gavote jau mano pasą - Pletkūnas čia.
- Ne, pasas dar neatvyko. Laukiame kito diplomatinio pašto siuntos po dviejų savaičių.
- Nu tu k***a k***a. Oi, čia ne Jums, čia gyvenimui.
****************************
- Laba diena. Man ir žmonai reikia traukinio bilietų Barselona-Almerija. Gali būti autobuso, bet nebent iš bėdos, nes mums autobusai nepatinka.
- Tiesą sakant, nesupratau prašymo. Čia konsulatas, ne stotis.
- Tai galit mums grynais duoti, mes patys nusipirksim.
- ? Konsulatas pinigų nedalina.
- Mes, matot, daug keliavom dvi savaites - Venesuela, Peru... Daug miestų, daug lėktuvų, viešbučių... Tai labai brangi kelionė gavosi. Va atskridom į Barseloną vakar, čia irgi miestas brangus, tai bilietams iki Almerijos nebeliko pinigų praktiškai.
- Galime padėti susisiekt su Jūsų draugais ir artimaisiais, kurių galėsite paprašyti pagalbos.
- Ot tai rūpestis savo piliečiais, ot tai gudručiai, ot tai ačiū. Giminių aš pats galiu paprašyti, bet kur valstybė, kodėl Lietuva savo žmonėms nepadeda??? O dar nori, kad emigrantai grįžtų. Tfu tu...
***************************
Keliu keletą gražių vaikų vasarinių foto ir einu rašyti trumpos ataskaitos už liepos mėnesį. Aptingau rašyti, suispanejau musėt...
