Plyšys

Rašo Edis:

Saulės šviesa turi didžiulę įtaką vieno iš „laimės“ hormonų – serotonino - gamybai organizme.

Saulėčiausioje Europos sostinėje Madride per metus būna vidutiniškai 2,767 saulėtų valandų. Vilniuje

- 1,590. Todėl sezoninė depresija Lietuvoje pasireiškia bet kurį sezoną. Dėl to ji taip ir vadinama:

sezoninė.

San Paule saulėtų valandų taip pat mažiau nei Madride - vidutiniškai 2,007 per metus. Bet pagal

„laimės“ hormonų kokteilio stiprumą brazilai nenusileidžia ispanams: jie tiesiog sėkmingai investuoja

į kitų jo komponentų gamybą. Brazilai žiauriai daug sportuoja. Treniruoto kūno kultą pajusi visur:

parkuose, skveruose, gatvėse. Privalomas jo atributas vyrams – sportiniai šortai ir būtinai nuogas

torsas. Be to, jie valgo daug mėsos, nuolat šoka karnavaluose ir visur, kur tu net neįsivaizduotum, kad

galima šokti, ir dar jie geria daug kavos. Brazilija yra Nr.1 kavos eksportuotojas pasaulyje, bet kavą čia

geria realiai prastą, iš katilo. Bet daug. Visa tai skatina endorfinų gamybą organizme.

Kiekvienas normalus brazilas privalo turėti augintinį. Nepaisant klimato, tai būtinai storakailis

ilgaplaukis šuo. Be to, žmonės nuolat leidžia laiką su didelėmis šeimomis – tėvais, vaikais, broliais,

pusseserėmis, sūnėnais, svainiais, uošviais, dėdėmis, babomis bei draugais, ir nepailsdami

glėbesčiuojasi. Taip jie pasididina oksitocino išskyrimą. O dopamino gamybą jie užsitikrina, nuolat

būdami lauke, klausydamiesi daug muzikos ir gerai miegodami. Prielaidą apie miegą darau

remdamasis tuo, kad nemačiau stresuojančio brazilo. Nors, gal čia aš tą ramybę spinduliuoju į

aplinką? Greičiausiai taip ir yra, bet dabar ne apie mane.

Kaip skambėjo toje per porą dešimtmečių nepamirštoje reklamoje - ir tai dar ne viskas! Federalinė ir

vietos valdžia realiai rūpinasi piliečių gerove. Ne tik laimės hormonų gamyba, bet ir jų teisingu

naudojimu. Štai, pavyzdžiui, lietus. Jis paprastai nepagerina nei kraujo sudėties, nei nuotaikos, nei

gyvenimo kokybės. Lietuvoje apsisaugojimas nuo lietaus yra kiekvieno piliečio asmeninis reikalas.

Kaip ir Madride. Tik ne San Paule! Čia kiekvienas gali pasiimti nemokamą skėtį. Metro stotyje stovi

skėčių automatas. Tereikia apps‘o mobiliajame. Nekainuoja nieko, jei skėtį grąžini per 24 valandas.

Savaitgaliai nesiskaičiuoja, t. y. penktadienį grįždamas po darbo, jeigu lyja, pasiimi skėtį, grąžini

pirmadienį eidamas į darbą. Nemokamai. Jei negrąžini darbo dienomis per 24 val., už kiekvieną

pradelstą parą nuskaičiuoja po 2 R$ (maždaug 37 eurocentus). Jei apskritai negrąžini, skėtis tampa

tavo už 34 R$ (maždaug 6,3 EUR).

Sutik, gyvenimas iškart šviesesnis, kai turi variantų ir jauti, kad tu rūpi, ar ne? Ypač kai tu apskritai

pradedi kam nors rūpėti vis mažiau. Todėl Brazilijoje senjoru tu tampi ne nuo 65 metų, kaip Lietuvoje,

o nuo 60. Ir nuo tada tu jauti nuolatinį valdžios susirūpinimą. Ir serotonino bei oksitocino antplūdį.

Nes tu jau nemokamai naudojiesi viešuoju transportu – metro ir autobusais. Ten tavęs ir tavo

bendraamžių laukia specialios gražiai žydros sėdynės. Ir bilietai į lankytinas vietas (muziejus,

nacionalinius parkus) bei renginius (Sao Paulo karnavalą, roko (!) koncertus) tau parduodami už pusę

kainos. Į kiečiausią miesto meno muziejų – MASP - tau netgi padarytas atskiras įėjimas, kad nereiktų

stovėti eilėje su visokiais nesubrendusiais turistais ir vietiniais. Ta proga endorfinai ir dopaminas jau

tiesiog trykšta į tavo kraują, tau darosi sunku pažaboti savo ūpą bei entuziazmą, ir tu, vos sulaukęs

sekmadienio, veržiesi į Avenida Paulista.

Nes sekmadieniais čia uždaromas eismas, visur skamba gatvės muzika, vyksta šokiai, parduodami

amatininkų dirbiniai, žodžiu, festa de fim de semana. Vidury gatvės - takai dviratininkams ir

bėgikams, visur sportiniai šortai su nuogais torsais, o kad laimės hormonų ciklo nestabdytų troškulys,

Paulista užplūsta daugybė vežimėlių su vandeniu, kokosų ir cukranendrių sultimis, taip pat alumi ir

netgi stipriais gėrimais – gali užsiprašyti caipirinha, mojito ir kitų kokteilių su ledukais. Vežioja,

parduoda ir maišo visi, kas tik netingi. Jokių licencijų, verslo liudijimų, higienos centro pažymų, jokių

asortimento, amžiaus ir darbo valandų ribojimų. Hormonai jau realiai nebetelpa tavo kraujagyslėse,

tu dar spėji pagalvoti, kad Veryga, tai pamatęs, greičiausiai tiesiog sprogtų vietoje ir ištikštų į

molekules ir atomus, bet dėl super sveikos tavo kraujo sudėties tavęs tai nė kiek neliūdina, priešingai,

dar labiau pakelia ūpą, nes tu jau visu savo kūnu jauti, kad teisingumas nugalės visame pasaulyje, ir

vieną dieną visi (nemokamai) pagaliau bus laisvi ir laimingi.

Tavo gyvenimą dar labiau skaidrina tai, kad tau čia nereikia pinigų. San Paule tau niekur nereikia

pinigų. Pakanka su savimi turėti smartfoną. Nes visur gali atsiskaityti kortele arba PIX‘u (tam tau

pakanka banko apps‘o, o pardavėjui - jo kodo arba mokesčių mokėtojo numerio. Jokios įrangos, jokių

mobilių skaitytuvų ir terminalų, nada). Visur. Aš jau nekalbu apie tuos Avenida Paulista vežimėlių

barmenus, kokosų pardavėjus parkuose ir gatvės maisto prekeivius Liberdade skvere. Metro vagonais

vaikšto žmonės, parduodantys ledinukus, kramtoškę ir kitokias smulkmenas. Su jais tu taip pat gali

atsiskaityti kortele arba PIX‘u. Netoli mūsų namų mačiau kaip sankryžoje, užsidegus raudonam

šviesoforo signalui, į gatvę išvažiuoja bičas neįgaliojo vežimėlyje, ant kurio užrašytas jo PIX kodas. Kol

sankryžoje sėdi ir tinginiauji automobilyje, spusteli apps‘ą ant savo išmaniojo, įrašai skaičių, ir viskas,

išmalda jau gavėjo sąskaitoje! Hormonai visų kraujyje tiesiog kunkuliuoja, gyvenimas dūzgia, jokių

komplikacijų ar stabdžių!

Yra rajonų, kur gatvėse vaikšto saldumynų pardavėjai. Stabteli prie tokio, spusteli apps‘ą, pasiimi

brigadeiro ir beveik nestodamas eini toliau, papildydamas hormonų gamybai taip reikalingo cukraus

atsargas kraujyje. O mūsų rajone, Moemoje, gatvėje tokiu būdu pardavinėjami apartamentai. Rimtai,

vaikšto daugmaž gražiai apsirengę žmonės, kurie dalina bukletus ir parduoda butus naujos statybos

namuose, kurie dar nepastatyti. Tiesa, tos 50% senjorų nuolaidos man netaiko, aš teiravausi, siūliau

parodyti ir ID, bet vis tiek kažkaip malonu žinoti, kad eidamas gatve gali nusipirkti butą. Jei tame tavo

apps‘e yra +/- 10 mln BRL.

Butų pardavimo modelis unikalus: nugriauna senus pastatus, gražiai sutvarko aplinką, pastato

elegantišką paviljoną su ekspozicijų sale, biuru, kavine ir baru, kur prie stalelių ir maketų visą dieną

vyksta pristatymai ir pokalbiai su potencialiais klientais. Gerbūvis tobulas - trinkelės, veja, plytelės.

Prie mūsų namo vietoje nugriauto daugiaaukščio greta tokio paviljono pastatė dar vieną pastatą,

kuriame įrengė demo butą su visa įranga, baldais, indais, kilimėliais, servetėlėmis ir vazomis su

gėlėmis. Kai didžioji dalis butų parduota, viską vėl nugriauna ir pradeda tikras statybas. Gyvenimas

sukasi, laimės hormonai cirkuliuoja, visi šypsosi.

Netgi denge (tokia mažų rainakojų uodų pernešama karštinė) netemdo paulistanų kasdienybės. Šeši

miesto rajonai paskelbti epidemijos zona, vakcinų trūksta (pameni „Žemaičiuose“ tą legendinį užrašą

ant sienos „Rytoj alus nemokamai“? San Paule galėtų parašyti „Vakcinos - rytoj“), miestas mobilizavo

12 tūkstančių kovos su kenkėjais ir sveikatos priežiūros specialistų, jie nupurškia viską, kur gali būti

stovinčio vandens, bet ir čia optimistinė kraujo sudėtis ima viršų: mūsų namo liftuose ant

informacinių displėjų atsirado skelbimas apie planuojamą sanitarinį žaliosios zonos ir parkingų

apdorojimą, o darbus atliks įmonė... „IMPERIAL“.

Kaip Lietuvoje vadinasi kovos su kenkėjais įmonės? Yra UAB „Dezinfa“. Dar yra „Utenos deratizacija“

(šitas geras, de-rat-izacija, juk nevadinsi „Utenos nužiurkintojas“, nes žmonės su laimės hormonų

trūkumu kraujyje gali įžvelgti sąsajų su pvz. „Utenos mėsa“). Iš tokių labiau tradicinių dar galėtų būti

„ŽiurkLita, AB“ ar VŠĮ „Ponas tarakonas“, bet tikrai niekam neateitų į galvą tokios įmonės vadinti

IMPERIAL, ar ne? Gaila, nes kažkaip smagiau žinoti, kad atvyks IMPERIAL specialistai, o ne kokios nors

„Ltda. Extermínio de mosquitos”.

Prezidentas Lula su savo valdančiąja darbininkų partija netgi pasirūpina, kad žmonių neslėgtų

pertekliniai rūpesčiai dėl įvykių pasaulyje. Nesikišimas, pragmatizmas, reindustrializacija! Piliečiams

daug žinoti nereikia, nes daug žinosi – greit pasensi! Kenkia hormonams. Apie Lietuvą ką nors žino tik

gatvės turgaus vaisių pardavėjas, nes savo laiku buvo profesionalus futbolistas ir žaidė Kauno

„Stumbre“ (jis dar nepatenka į privilegijuotą senjorų luomą, todėl užuot nemokamai metro važiavęs į

MASP nemokamai be eilės žiūrėti Rafaelio ir El Greco, arba už pusę kainos sudalyvavęs sero Paul

McCartney koncerte Alianz parko stadione, jis gatvės turguje parduoda vaisius), ir Vila Zelina

gyventojai - trečios kartos lietuvių emigrantai.

Pasaulio aktualijų įtaka hormonų gamybai organizme atskirai turbūt netyrinėta, tačiau dėl visko

gyventojai pasaugomi nuo tų aktualijų. Dukart per savaitę jungiuosi į individualią portugalų kalbos

pamoką TEAMS‘ais. Su mokytoja skaitome tekstus, analizuojame, aptariame, diskutuojame. Įprastinis

procesas, kol straipsniai apie karnavalą, maistą, naminius gyvūnus ar denge epidemiją. Bet jei tik

tema palieka bent kiek erdvės politšvietimui, iškart pravedu politinformaciją. Nes su visa pagarba

mano guviai šviesiai greitakalbei mokytojai, iš straipsnių ir diskusijų suprantu, kad net išsilavinę ir

užsienio kalbomis kalbantys žmonės nė velnio nenutuokia apie tai, kuo gyvena kitas pusrutulis.

O vakar politinformacijai skyriau praktiškai visą pamoką. Ir dar pasiūliau, kad rimčiau pasimokytume

nenormatyvinės leksikos, nes man nebepakanka žodyno nei politinio-istorinio peizažo, nei mano

santykio su vietos žiniasklaida apibūdinimui. Skaitėme straipsnį apie imigraciją. Apie jos politinius,

ekonominius bei kultūrinius aspektus. Straipsnyje naudota informacija iš tarptautinių organizacijų,

mokslininkų ir kitų autoritetingų šaltinių. Ir staiga, skaitau, kad pagal WorldAtlas (edukacinė (!)

geografijos interneto svetainė), atvirų sienų politikos srityje pirmauja Singapūras, toliau seka

Honkongas, Baltarusija, toliau – Prancūzija ir Švedija. Balta-rusijaaa?! Kokių bl@ sienų?! Atvirų?!

Iškart po Singapūro su Honkongu ir prieš Prancūziją su Švedija???

Žodžiu, teko pasakoti, apie ką yra ta baltarusijos atvirų sienų imigracijos politika, kas apskritai yra ta

skylė, kaip viskas padaryta, kaip veikia ir kuo turi baigtis. Tu supranti? Aš vietinės žiniasklaidos mažai

skaitau, bet jei ji pjauna tokį grybą, tai ko norėti iš tų vargšų laimingų piliečių? Čia mano

politinformacijų nepakaks, čia reikia kažko rimtesnio, kažkokio esminio trūkio, kažkokio tektoninio

lūžio. Prisiminiau Leonard Cohen, kurį kai kas klaidingai laiko nihilistu, nors aš esu tikras, kad jis

greičiau buvo optimistinis fatalistas:

There is a crack, a crack in everything

That‘s how the light gets in

Bomžija, tu duobėj?

Antras bandymas. Pirmas nepavyko, nes surašiau pastraipą padejavimų apie tai, kaip nėra laiko rašyti, nes aplink vyksta daug įdomių dalykų, kuriuose reikia dalyvauti. O tada perskaičiau ir supratau, kad tai visiškai nesiderina su Brazilija. Ne zyzlų čia šalis.

Pastaruosius šešis mėnesius gyvename linksmai. Net kai viskas blogai, juokiamės daugiau, nei širstame - Edžio įrašai tam įrodymas. Brazilai yra labai šviesūs žmonės, nuolat besišypsantys ir kalbantys švelnia ir rūpestinga intonacija. Po kiekvieno pasisveikinimo būtinai prideda klausimą – Ar viskas gerai? Portugalų kalbos rašyba kiek skiriasi nuo tarimo, todėl mūsų „Bom dia! Tudo bem?” iškart išduodavo tai, kad esame užsieniečiai. O tada sugalvojome, kad reikia užmiršti rašybą ir tarti taip, kaip girdisi. Tai nuo tada sveikinamės: ”Bomžija, tu duobėj?” ir viskas super 😊. Taip sveikinamės ir tarpusavyje, jokios diskriminacijos 😊.

Apskritai, mūsų portugalų kalbai labai padeda tai, kad atkeliavome po rotacijos Ispanijoje. Žodyno ir gramatikos skirtumų daugybė, tačiau bendram aplinkos supratimui ar susikalbėjimui su brazilais tai labai pagelbėjo nuo pirmų dienų. O po pusmečio ištiko bėda – supratome, kad portugalų kalbos žinojimas pradėjo maišyti ispanų kalbai, ir dabar kalbame nebe español ar portugues, o portuñol. Pasirodo, tai tipiška problema tų, kurie nei vienos iš šių kalbų nemoka tobulai. Vat Salomėja tokios problemos neturi... Vyliausi, kad kai tikrai prireiks ispanų kalbos, tai bus nesunku atsijungti atgal. Aha, pasvajok...

Vasario gale su Margarita išsiruošėme į konsulinę misiją Kolumbijoje. Tada, kai mūsų kolegos dreba kaip epušės lapeliai dėl rotacijos į San Paulą (nes gi nesaugu!), mudvi, bebaimės galiūnės, pasisiūlėme nuvykti į Bogotą (kas apskritai yra next level saugumo prasme) ir ten padirbėti. URM šiam polėkiui uždegė žalią šviesą, ir mes susikrovėme lagaminus.

Konsulinius reikalus pabandėme sutalpinti į dvi darbo dienas, kelionei pirmyn-atgal skyrėme dar antra tiek. Miestui apžiūrėti laiko beveik nebeliko, bet tiek, kiek spėjome pamatyti, mus nustebino ir sužavėjo. Bogotos Aukso muziejus nunešė stogą – jau prieš tūkstančius metų tose žemėse gyveno modernaus meno talentai, o kai Europos žemyne chebra mokėsi iš akmens ir pagaliuko susirišti kirvuką, indėnai užsiėmė ažūrine juvelyrika... Bogotos senamiestis grožiu ir originalumu smarkiai lenkia San Paulo, o eismo vaizdas kartais prilygsta kokiam Amsterdamui – niekada nebūčiau pagalvojusi, kad Bogotos gatvėse tiršta nuo dviratininkų! Na, o mūsų ispanų kalba neapsiėjo be portugališkų intarpų, bet kolumbiečiai nepyko.

Tokia blic kelionė paliko „neprivalgymo“ įspūdį, todėl su Kolumbijos lietuviais sutarėme, kad po poros metų būtinai sugrįšime, kai ten prisikaups naujų konsulinių paslaugų poreikis, o mes, „galiūnės“,  pasiilgsime kolumbietiškos kavos ir pasiruošime laisvų lagaminų nerealiems indėnų rankdarbiams.

Nuotraukų iš Kolumbijos, deja, neturiu, nes saugumo taisyklių ten iš tiesų reikia paisyti. Bet tai kokia laisvė gatvėmis vaikščioti be telefonų ir nesijausti įsipareigojus viską sandėliuoti savo perpildytame google drive...

Užtat turime prisikaupę vaizdų iš Karnavalo! Vasario pabaigoje geras pora savaičių visoje Brazilijoje vyksta karnavalai – kiekvienas miestas ir miestelis švenčia. Gatvėse važinėja autobusiukai su muzikantais, aplink juos šoka šimtai žmonių – tiesiog kaimynai susirenka savo kvartaluose pasilinksminti prieš gavėnią. Apdarai minimalistiniai, ryškūs ir blizgūs, net ir močiutės su tinklinėmis kojinėm, barbių karūnom ir milžiniškomis rožinėmis blakstienom. Ką ten močiutės – seneliai irgi... Mes tokiame būryje iškart išsidavėme, kad ne vietiniai, tai sulaukėme nemažai dėmesio ir padrąsinimo. Kas žino, gal kitais metais išdrįsime labiau įsilieti į minią...

Mitas, kad geriausi karnavalai Rio. Iš tiesų, karnavalų sostine laikomas Salvadoras, o Rio ir San Paulo karnavalai vienas kitam nenusileidžia. San Paulo sambodrome geriausių sambos mokyklų baigiamasis pasirodymas vyko visą naktį. Strakaliojome sambos ritmu ir aikčiojome, kokios įspūdingos  procesijos, kokie nerealūs kostiumai...

Ai, beje, turime vieną gan rimtą rūpestį - pas mus dengės epidemija. Dengė - tai uodų platinama pavojinga liga. Skiepų nuo jos San Paule nebeliko jau seniai, o jų atsisiųsti iš Lietuvos irgi nėra galimybių. Tai saugomės braziliškų nezyziančių uodukų ir viliamės, kad skiepai atsiras... Iš tiesų, tai gera nuotaika, braziliškos saulės vitaminas D ir daugybė kitų vitaminų tiesiai nuo palmės, tikiu, mums pagelbės dar geriau, nei skiepai.

Na, ir vis vien kiek pazysiu gale, kad neįmanoma aprašyti visko, nes tam iš tiesų nėra laiko. Per pusmetį nemažai pamatėme – Rio, Paraty, Blumenau, Curitiba, Embu das Artes... O Salomėja dar pakeliauja ir su draugų šeimomis ar mokyklos ekskursijomis. O dar nerealaus grožio pliažai ir gamta! Ir nuostabūs Brazilijos žmonės. Ir maistas, mados, papročiai... Tai kaupiuosi kitam rašinėliui :).