Tobulos nuotraukos :)

Man patinka fotografuoti žmones. Na, kartais pykšteliu kokį gražų peizažą, bet tokias nuotraukas iškart ir užmirštu. Jos dūla fotoaparato atmintyje ir tik užima vietą. Gal kam būna kitaip, bet manęs visai netraukia jas vartyti ir prisiminti, koks tas kalnas ar jūra buvo, sakykim, dutūkstantųjų vasarą.

Užtat mylimų žmonių portretai - visai kas kita. O vaikų fotografavimas - apskritai, manija kažkokia... Labai gražūs tie mano vaikai, ir nuotraukos tokios už širdies griebiančios, niekaip negaliu į jas atsižiūrėti :). Visokie paukščiukai, gėlytės, saulytės ir debesėliai yra absoliutus niekas, palyginus su jais. Ak.

Edis kartais stebisi, kodėl aš tiek lakstau su fotoaparatu paskui vaikų uodegas, gi taip tik juos lepinu ir paikinu. Cha. Mielai lakstyčiau paskui Edį irgi, bet kad nespėju - jis bėga labai greit.

Aš ir pati nesu mėgėja staipytis prieš fotoaparatą. Nuotraukose dažniausiai atrodau kaip medžiotojo užkluptas Bembis. Taip ir jaučiuosi. Ok, pagavot, tik šaukit nedelsiant, kad ilgai nesikankinčiau. O kaip kvailai jaučiuosi, kai kas pradeda raginimus išsišiepti! Suprask, pavaidink, kad matai ne kamerą, o nuogą Užkalnį, ir dar priedo išgyveni gražiausią savo gyvenimo akimirką. Jūs rimtai?...

Ai, būna ir blogiau. Yra tokia pozuotojų kategorija, paprastai moteriškės - tik nukreipi kamerą  - ir ta sustingsta išsirietusi ir su panoramine dantų foto. Ir taip laukia, kol nesufokusuoju, nenustatau ryškumo ir gylio. Ir laukia. Ir laukia. Ir laukia. Nejuda. Nemirksi.  Laiko lūpas. Laiko. laiko... "Jau!, sakau, - Ačiū!" Ir tada ji būtinai pripuola ir pareikalauja: "Parodyk, kaip atrodau!".

Tai suaugusius fotografuoti sudėtinga - nežinai, "ant ko" papulsi. Arba pabėgs, arba nepabėgs, ir bus dar blogiau.

O vaikų portretai kaskart gaunasi tobuli. Čia vieną dieną sumąsčiau po vieną vaikų nuotrauką atspausdinti, įrėminti ir ant namuose pasikabinti. Varčiau tūkstančius kadrų ir laužiau galvą kokį mėnesį. Šiaip ne taip sugebėjau iš visų išrinkti apie trisdešimt. Ir niekaip negaliu to skaičiaus sumažinti, niekaip...

Užteks tuščiai girtis, geriau girsiuos netuščiai:

P.S. Vyrui nesakiau, kiek sumokėjau už nuotraukas vietinio FotoPrixo Mikelandželui. Man tas skaičius garsiai ir nemikčiojant nepasisako...

Kelios vasario spalvos

Vasaris į pabaigą. Laiko, kaip visada, ne marios, o parašyti norėčiau daug. Tai jau nepykit, įrašas ir vėl bus minčių ir įspūdžių kratinys.

Taigi, toliau saugiai sėdime savo komforto zonoje namai-mokykla-darbai. Ir tik nebandykit mūsų judinti.

Didžioji namų naujiena - mūsų kaimynė gerkliūgė Bela išsikraustė su visa šeimyna. Proceso nematėme. Grįžome iš Sierra Nevados, o ant jų vartelių kabo skelbimas: Namas nuomojamas.

O gaila. Būtume išlydėję iškilmingai. Net suplanavome išsirikiuoti visa šeimyna ir užtraukti italų partizanų dainą "Bella ciao, Bella ciao, Bella ciao ciao ciao..."

Bella Ciao!

Na, bet ilgai neliūdėjome. Kas pas mus viešėjo ir girdėjo mažylės Belos krykštavimus, tas mus supras. Ir gal net pasiryš apsilankyti pas mus dar kartą? ;) 

Namuose gera, šilta ir kvepia citrinos. Saugome užsimezgusius žiedus ir atsinešame medelį su vazonu į namus. Mat naktimis temperatūra krenta iki 2-3 laipsnių, tai bijome, kad mūsų gražuolis medis nenušaltų.  O sunokusios citrinos kokios kvapnios ir sultingos! Yra dėl ko stengtis. Visi žydintys citrusai kvepia neįtikėtinai svaigiai. Tai namai, Salomėjos vertinimu, dabar labai kvepia, "lyg pripurkšti tualeto gaiviklio"... Oi.

(Foto prieš pat žydėjimą)

Mokykla...

Mokykloje vaikai ruošiasi kasmetinio miuziklo premjerai. Stato "Bugsy Malone". Elena vaidins Tallulah, o Rojus - Leroy. Na, kad Elenos vaidmuo - kiek pasipūtusi scenos žvaigždė, tai suprantama, bet kaip smulkus blondinas Rojus vaidins juodaodį boksininką, tai nežinau... :). Gerai, kad Vilma paskolino vaidinimui savo senelio skybėlę-Fedorą, tai, ai, juodaodis ar baltasis, boksininkas ar šokėjas, Rojus atrodys puikiai.

Gaila, Salomėjos klasės dar nepriima į miuziklą. O ji norėtų ir galėtų. Galėtų viena už visus! Ir dainas, ir baletą, ir akrobatiką, viską. Na, teks dar paaugti. O kol kas tenkinasi vaidmeniu savo klasėje -  auklėtoja Mrs Johnson padalino:

- Mrs Ribbons - tai Salomėja, nes jos kasose įpinti spalvoti kaspinėliai;

- Mrs Jingle Jangle - Salomėjos klasiokė, nes ant jos kuprinės kabo skambaliukai;

- Mrs Wheels - mokytoja taip praminė vieną užsisvajojusią mergytę, nes, sako,  kai ji galvoja, tai net girdisi, kaip ratukai jos galvoje sukasi - wheeeels-wheeeeels-wheeeeels...

Tik taip jas visas ir vadina. Na, aš irgi turiu savo pravardę - Mrs Artist. Vaikai turi skaitymo pažangos vertinimo knygeles, kuriose tėvai turi parašyti perskaityto teksto vertinimą ir nupiešti atitinkamai žmogeliukui šypseną arba ne. Tai mano vertinimai atrodo taip:

Žodžiu, mokykloje viskas puikiai. Tiesa, visi buvome trumpam išguldyti gripo, o Mrs Ribbons net ir ne trumpam..., bet ligos jau paeity, laukiame miuziklo premjeros ir baigiamųjų Elenos egzaminų...

Na, ir viena nuo bėgių nunešusi naujiena - pagaliau pas mus atvyko Rasa! 

(Rasa ir Mrs Ribbons)

Lengvų kelių ji neieško: viena sau atvairavo Fiat Pandą su mechanine dėže (žmogus vairuoja automatą šimtą metų) ir be navigacijos iš Madrido. Navigacija, tiesa, pradžioje buvo, bet ji ožiavosi, išsidirbinėjo, tai Rasa ją paauklėjo senomis geromis (ne)pedagoginėmis priemonėmis. Efektas gavosi nekoks. Edis, tiesa, vėliau merginas sugebėjo sutaikyti... 

Po visų jos kelionės nuotykių, maudynių Viduržemio jūroje (dukart!), ekskursijų, shopingų ir tauškalų, dedame jai didelį pliusą. Ta proga iškilmingai nuimame nuo jos Pažaduko etiketę ir perleidžiame ją Erikai su Tadu :).