Feliz Nochebuena y Navidad!

Čia kurią dieną Edis sunerimo, kad kažkas nutiko mašinos grotuvui: "Užstrigo kažkas". Prisipažinau, kad tai aš jį "užstriginau" - nuspaudžiau "Replay" mygtuką ties Paco de Lucia. Taip gera važiuojant į ir iš metro prasukti pro seną miestelio varpinę, pavingiuoti siauromis gatvytėmis, pralėkti apelsinų laukais, dar - gabaliukas brūzgynų su kaktusais, ir visą laiką klausytis tos pačios niekad neatsibostančios gitaros.

Ispaniškos dainos skamba nuoširdžiai, ¨coche¨ rimuojama su ¨noche¨¨, ¨conmigo¨ su ¨contigo¨, kas antras žodis "curason" ir "esperanza", ir viskas čia aišku. Ispanai iš prigimties labai jausmingi, tiemuki ir naivoki, todėl tuose tekstuose nesijaučia jokio pupytiško falšo. Man patinka. O dar tas jausmas, kai išgirsti kokią seną ispanišką dainą ir suvokti, kad supranti tekstą... "Tengo la camisa negra"- O! "Turiu judus marškinius!". Turbūt panašiai jaučiasi žmonės, atgavę klausą po kokios sudėtingos operacijos. Smagu be galo.

Visgi, turiu prisipažinti, kad mano ispanų kalba dar neblizga. Vaikai šneka puikiai, Edis savo kurse irgi pirmūnas, o aš po darbų neprisiverčiu sėsti prie mokslų niekaip. Kalbos supratimas ateina savaime, kad ir važinėjant metro ir klausantis keleivių pokalbių. Patikėkit, jokios specialios šnipų įrangos tam nereikia. Jie taip šūkauja, kad negirdėti jų neįmanoma. Temos be tabu - ką veikiau, ka valgiau, kuo sergu, kaip gyvena mano šuo, kokie vaikai, žmona ir uošvė, ir taip be galo...

Kartą važiavau beik tuščiame metro, bet užteko keturių sinjorų, kad jausčiausi kaip turguje. Nupaparacinau:
 



O dar ispano ir brazilės šeima už mūsų namų sienos su ispaniška garso izoliacija, t.y., praktiškai jokios. Jaučiamės, lyg gyventume kartu. Tiesa, kalba jie mažai. Jie rėkia. Dažniausiai baubia Bela. Jai ketveri, bet išspaudžia tiek decibelų, kiek visas Valensijos pučiamųjų  orkestras. Jai į kompaniją kartais pasijungia močiutė su raudom - gal ten brazilų tautinės dainos kokios? Ir dar jų terjeriukas, kuriam nuo tokios aplinkos aiškiai pašlijo sveikata. Šiaip jo vardas Bento, bet visi jį vadina Señor Mordisco, nes, bjaurybė, kandžiojasi kaip dinozauras. Salomėja sakė, kad matė jų namuose supakuotus daiktus - greit jie išsikraustys toli toli. Na, ką darysi... (Yes! Yes! Yes!)

 

Be to, Salomėja nuo Kalėdų senelio gavo žaidimą, kurį visa šeima turime žaisti ispaniškai. Taip po truputį ir mokomės.

 

Taigi, nenuostabu, kad ispaniškai suprantu viską, bet kalbėdama žodžių dažnai pritrūkstu. Tada verčiuosi su gestais ir ištiktukais. Vaikai šaiposi, bet ispanai nemato problemų - "Habla español perfecto!", - tikina jie, ir einu sau miegoti ant laurų.

 

Žodžiu, gyvename mes ir toliau puikiai -  nuspaudžiau tą patį "Replay" mygtuką ir kasdien kartoju tą pačią dieną. Darbas-namai-darbas-namai. Mėgiamas darbas-mylimi namai.

Štai, kaip juos papuošėm:

 

Tai namuose beveik lietuviškos Kalėdos. O lauke... Tuoj skinsime derlių :):

 

 

Šios mūsų Kalėdos, kaip ir priklauso, yra lėtos, jaukios ir sočios. Beje, juodos duonos klausimą išsprendėme - atradome kepyklėlę, kurioje perkame nykštukinę Pan Aleman (vokišką duoną) už žvėriškus 3,25 EUR. Alternatyva - rusų parduotuvėje Skazka. Buvau ten keletą kartų, bet taip ir neprisiverčiau nieko nupirkti - apytamsioje kamaroje tarp rusiškų žurnalų, matrioškų ir samovarų šaldikliuose belekaip suversti duonos gabalai, kurių pavadinimų ir gamintojų nesu girdėjus. Tuos ledo gabalus nepailsdamos varto rusiškos bobutės - turbūt tikisi šaldiklio gilumoje atkasti kokį lobį. Apsidarau toj Skazkoj ir nusprendžiu, kad nelabai aš tos duonos ir noriu. 

Kiti lietuviai čia kepa juodą duoną patys, bet mes dar nebandėm. Užtat pjaustom baltą mišrainę ir tarkuojam bulves meistriškai. Dar - kepam medaus tortus, trupininius pyragus ir makaluojam tinginius. Pagalvojus, net Lietuvoje negamindavome tiek lietuviškų skanumynų. Gruodį kūčiukus kepėm tris kartus - niekaip negalėjom atsivalgyti. Bet pagaliau pavyko :).

 

Mūsų antros Kalėdos Valensijoje - laikas bėga neįtikėtinai greit. 

Susodinau visą gražią šeimyną kalėdinei nuotraukai. Sudėtinga buvo štatyvą subalansuoti (piramidė iš staliuko, kėdės ir kompaktų klibėjo), šviesą sureguliuoti (Salomėjos stalinė lempa turi labai trumpą laidą) ir į kadrą kažkaip gražiai sutilpti, bet mums pavyko. Tai nepraleidžiu progos pasigirti ir keliu kelias nuoraukas.

Gražių švenčių ir laimingų Naujų! Pilnų polėkių, išsipildymų ir stebuklų!

Pilnaties istorijos

Papuošėme eglutę, išdėliojome kankorėžių vainikus, uždegėm žvakes, net kūčiukų dubenėlį pastatėme - konsulate Kalėdinės nuotaikos.

Šventės laukimas visus nuteikia pakiliai, tik ta pilnatis kiša koją. Patikėkit - iš konsulato patirties - priešpilnio pabaiga ir  pilnaties pradžia yra pats neramiausias laikas, kai sulaukiame klientų iš paralelinės visatos, o ir patys atrandame naujus savo asmenybės gylius ir pločius.  

**********************

- Vilma, eini į Mercadoną? Tai paimk, paršau, man kokią bandelę! - Tomas šūkteli iš konsulato gilumos, kai Vilma jau beišeinanti, konsulato tarpduryje.

- Gal ir man gali? Kokį kruasaną gal? - prisijungiu.

- Galiu, gerbiami diplomatai, galiu,- sutinka Vilma. - Aš visada sakau, kad geriau žmonėms padėti maistu, nei pinigais.

**********************

- Laba diena. Norim naujagimį registruoti.Vardas - Erotas.

- Palaukit, tėveliai, neskubėkit. Pasvarstykime kartu. Ar toks vardas tinkamiausias vaikui?

- O ką - negražus jums?

- Ne tai, kad negražaus, bet... Gi sunku bus augti  berniukui su tokiu vardu.

- Tai mes ką, negalim duoti vaikui vardo, kokio norim?

- Galite, tuolab, kad vardą jau įregistravo Ispanijos civilinio registro įstaiga. Bet prieš registruodami Lietuvoje, jūs dar galite jį pakeisti. Pamąstykit apie sūnaus ateitį. Ar tikrai norite užkrauti jam vardą su tokia reikšme?

- O ką reikšmė? Nesuprantam. Erotas, erotika - gi kas čia negero? Gi čia labai gražu. Rašykit Erotas, ir taškas.

***********************

Priėmime pilietis Petras P., neseniai paleistas iš įkalinimo įstaigos, Aišku, sėdėjęs nekaltai. Bobutės butą plėšė trys blogi žmonės, o jis ten tik žvakes laikė, ir šiaip, apgavo jį.

Didžiausias piliečio Petro P. rūpestis - gresianti deportacija. Nenori jis grįžti į Lietuvą, o dokumentų gyvenimui Ispanijoje susitvarkyti nepavyksta.

Modesta išklauso, supranta, bet padėti niekuo negali.

Ir tada pilietis išdrąsėja:

- Matot, yra viena išeitis -  jei aš čia turėčiau vaiką, tai manęs nedeportuotų.

- Bet neturit gi?

- Ne. O jūs negalit man padėt?

- Padėti?....,- Modesta atatupsta nuo to langelio, atatupsta...

- Na, jei man į pasą įrašytumėt kokį vieną Petriuką...

***********************

- Laba diena! Delfis rašo, kad Seimas priėmė įstatymą ir lietuviams leido dvigubą pilietybę.

- Taip, užsienyje gimę lietuviai nuo šiol gali išlaikyti Lietuvos pilietybę ir įgiję kitos valstybės pilietybę, žodžiu, turėti dvigubą pilietybę.

- O, labai gerai. Tai dabar duokit mano vaikui Ispanijos pilietybę.

- (?...) Lietuva kitos šalies valstybės pilietybės negali suteikti. Dėl Ispanijos pilietybės kreipkitės į Ispanijos institucijas.

- Tai ką čia nesąmones kalbat apie dvigubą pilietybę, jei dvigubos pilietybės neduodat, tik tą pačią viengubą - Lietuvos. Ir vėl valdžia apgavo...

************************

Pilietis prie langelio:

- Laba diena. Noriu pasikeisti asmens kodą.

- Asmens kodai nekeičiami. Turite vieną ir tą patį visam gyvenimui.

- Bet man labai reikia pasikeisti, čia išskirtinis atvejis, padėkit, nėr man gyvenimo su senu asmens kodu, nebegaliu!

- ?

- Buvusi žmona mane persekioja, neduoda ramybės dėl alimentų, siundo antstolius, į darbovietes rašinėja. Nu neįmanoma gyvent taip. Kiek galiu slapstytis? Vis suranda ir suranda mane...

- Tai gal susimokėkit skolas už alimentus, ir nebus problemų.

- O čia jau ne jūsų reikalas! Vot nenoriu, ir nemokėsiu!

(Paieškomo piliečio naujausias koordinates operatyviai perduodame paskirtam tyrėjui.)

*************************

Misijoje paprašome tokio rimto piliečio elektroninio pašto adreso, kuriuo pažadame atsiųsti informaciją. Neturiu rašiklio, tai Edis pasiūlo įrašyti adresą į savo telefoną.

- Diktuokite, - sako.

Ir jau jaučiu, žinau, kas bus, ką dabar išgirsime... Kasdien susiduriam su keisčiausiais elektroninio pašto adresais. Jau nebesistebim, kai suaugę žmonės prisistato "fainulka123", "pukisss", "neramissiela"... Po tiekos patirčių išmokome reaguoti, kaip čia pasakius, profesionaliai - be šypsenėlių, be komentarų. 

Pilietis:

-Rašykit - bambyzas321...

Stebiu vyro reakciją. Hmmm. Nekrusteli nei vienas veido raumenėlis. Tik perklausia:

-Bambyzas - su Y ilgąja, taip?

Manau, Edis lengvai išlaikytų atranką į diplomatinę tarnybą :).   

*********************

Modesta darbe pasirodo valanda vėliau, visa be amo, akys didelės.

Padarom jai kramtomos kavos ir sustojam visi aplink ją kaip klaustukai.

- Papasakosiu, koks siaubas šįryt nutiko, - sunkiai atsikvepia Modesta. - Taigi, vežu vaiką į darželį. Žiūriu - darželio teritorija aptverta, privažiavus policija, greitoji. O prie vartelių - blizgutis. Na, kūnas, užklotas blizgučiu. Gi kažkas ėmė ir numirė prie pat įėjimo į darželį.  Baisu.

- Ar jaunas žmogus mirė? - jautriai teiraujasi Tomas.

- Ne, vyresnis, tikrai virš šešiasdešimt...

- Jis gal į darželį ėjo? - Tomas toliau bando atkurti visą paveikslą.

- Ne, amžius gi ne tas, - Vilma net neleidžia įsiterpt Modestai. (?...)

- Liūdna, žinoma, labai, na, bet tai mirtis jau tokia - nenuspėjama, o netikėtai mirti gatvėje - gi ne blogiausias variantas. Gi kartais kankinasi žmonės ilgai, - bandom pakelti Modestos ūpą ir pradedam viens per kitą pasakoti baisias istorijas. Ir galo tam nėr. 

Modesta kažkodėl nepralinksmėja.

- Tai taip, supratu, būna blogiau, - nutraukia ji mūsų tiradas.-  Na bet vis vien, ką jis sau manė, sugalvok tu man taip - numirti prie mūsų darželio, ir dar gruodžio 23 dieną!

- Ėėėė? Sakai, tas vargšas turėjo pašliaužt nuo vartelių, o ir palaukt kitos dienos???? - Tomas negali patikėti.

- Taigi. O tai kaip man dabar jaustis?  Baisu.

Žiūrim viens į kitą didelėm akim. Ar mes pažįstami?

- Patikrinkim mėnulį, - atgaunu kalbos dovaną ir atsiverčiu kalendorių. - Viskas aišku - jau beveik apvali pilnatis.

Ir visi atsikvepiam su palengvėjimu. 

*****************************

Tikiuosi, šios kelios akimirkos iš pilnaties fazės nesuklaidins - paprastai mes ir jūs kitokie :). Na, bet visko gi pasitaiko, ane?

Dabar Konsulatas dūzgia. Sėdim dabar visi paskendę tarp metinių ataskaitų, dėliojam raštus ir "problemines" bylas. Matom tuos kalnus pasų prašymų, vaikų apskaitymų, notarinių popierių, legalizavimų, santuokų įrašų (beje, jų šiemet padvigubėjo !)... Ir tie kalnai kasmet tik didėja... 

Tai ir gerai. Gera dirbti prasmingai. 

Keletas kadrų iš paskutinio apsilankymo Almerijoje.

Čia ne ežerai tolumoje, čia šiltnamių jūra. Jūrų jūra, daugybė kilometrų, milžiniški slėniai su neaprėpiamais šiltnamių laukais, vaizdas kaip iš kitos planetos... Čia dirba dauguma lietuvių imigrantų. Darbas sunkus, sekinantis, sveikatos nepridedantis.

Ir pora vaizdų iš Alcabaza pilies. Tai jau penkta mūsų konsulinė misija Almerijoje, bet tik šįkart aradom laiko ir jėgų iki jos nueiti.

Mikimauzo mokestis

Ieškau marškinėlių su Mikimauzu. Gal kur matėt? Mokėčiau belekiek, svarbu tik, kad peliukas būtų didelis ir ryškus. Jei galima, norėčiau ir prierašo "Mikimauzo mokestį jau sumokėjau".

Užsidėčiau tokius marškinėlius keliaudama į naują polikliniką, parduotuvę, turgų, banką, pas naują interneto tiekėją, advokatą ar brokerį. Tegul žino.

Pirmas susitikimas su visais išvardintais būna labai malonus: jautiesi apgaubtas meile ir rūpesčiu. Patiki save tiems nuostabiems žmonėms ir atsipalaiduoji. Atsipeikėji gavęs sąskaitą. Už ką TIEK? Už ką?

Matote, Senjora, pati paslauga nėr brangi, kaip ir sakiau gi. Vietiniams. Bet čia įskaičiuotas Mikimauzo mokestis. Tamsta gi Mikimauzas, ane? - šviežias, dar nepatyręs, neapgautas, nenuluptas imigrantas, kuris žiūri į viską didelėm akim ir plačia šypsena.

Tik atvažiavę mokėjome tą Mikimauzo mokestį į kairę ir į dešinę. Manot, kad esam išskirtinai naivūs ir žiopli? Bet ne. Ne tik mes - visi mūsų draugai lietuviai tokį mokestį mokėjo. Ir kaip ispanų vertelgos mus atskirdavo iš minios? Gal kad nei bum-bum ispaniškai? Gal kad pernelyg mandagūs ir nesiginčijantys buvome? O gal iš tiesų slapti jų radarai mus nuskanuodavo ir matydavo, kad visiems mums tabaluoja didelės juodos ausys?

Dabar esame patyrę. Tiesa, kaskart, kai išgirstame, kad viskas bus padaryta rytoj, puikiai ir nebrangiai, patikime - sunku išrauti iš mūsų tą lietuvišką naivumą ir tikėjimą žmonėmis. Tačiau jau kitos dienos vakarą suprantame, kad mañana - terminas filosofinis. Pamatę darbininkus ar jų techniką suvokiame, kad kokybė - sąvoka plati. Bet svarbiausia, kad dabar jau spėjame atsibusti iki sąskaitos gavimo. Gal ir ne visada jos išvengiame, bet bent jau pasiruošiame morališkai - Mikimauzo mokestis būna ne toks skausmingas.

Gavome sąskaitą už advokatus. Turbūt jautrūs jų radarai parodė, kad tos mūsų ausys yra itin juodos, apvalios ir didelės. Klausėme jų patarimo dėl nevykusios nuomos sutarties. Klausimas buvo elementarus - kaip atgauti užstatą iš keisto šeimininko. Du kartus važiavome pas juos tą klausimą paaiškinti, nes jie ar tai užmiršdavo, ar tai nesuprato. Kartą vos spėjome sulaikyti už rankų, kad nesugadintų mūsų situacijos lygioj vietoj ir nepridarytų mums bėdų. Patarimo negavom jokio. Užtat sąskaita gavom įspūdingą.

Ai, bala nematė, gi Mikimauzas -  toks simpatiškas sutvėrimas. Gi ne žiurkė ar pacukas koks...

************************

Taigi, gruodis prasidėjo. Mikimauzų kompanija neliūdi. 

Vienas paskutinių lietuvių susibėgimų vyko draugų dukters Ievos dvidešimto gimtadienio šventėje. Tema buvo - Andalūzija. maskavome savo apvalias juodas ausis rožėmis ir skaromis.

Šventė buvo nuostabi. Visi pasipuošę taip gražiai. O Ievos mama Rima Paukštė yra švenčių ir stalo dekoravimo meninininkė, tai namai virto andalūziška pokylio sale. Buvo graži gražių žmonių šventė. Pasigailėjau, kad nepasiėmiau fotoaparato, tai pora skubotų pykšt pykšt dar savo namuose su mano mergaitėmis:

Taip, mes iš tiesų tokios baltos, kaip šioje foto, bet Ispanijoje  tai joks trūkumas, o daugiau išskirtinumas, tai neliūdim :).

Gruodis, o vis dar savatgaliais pusryčiaujame lauke - saulė ne tik šviečia, bet ir šildo. Prasidėjo apelsinų ir mandarinų žieminis derlius, tai pilnas miestas oranžinio dekoro :). Štai, net pro Konsulato mandarinai ranka pasiekiami:

Bandėme vaikus įkalbėti šiemet pataupyti kalėdinei eglutei ir geriau puošti mūsų citrinmedį. Ir žaislių reikėtų mažiau, nes citrinos jau beveik sunokę, didelės, gražios. Nesutiko. Bandėme užliūliuoti jų budrumą keliomis kedro šakelėmis su stikliniais burbulais. Nepavyko. Tai turbūt kitą savaitę teks susikaupti eglutei... 

Pradėjo pasiruošimai šventėms, dovanų galvosūkiai, prieškalėdniai susibūrimai. Smagus laikas. Gaila tik, kad šventes sutiksime be jūsų. Prižadėkite, kad kitąmet rasite laiko atvažiuoti visi ;).

Paskutinės rudens žinios

Atrodo, rašiau tik vakar, o jau milijonas naujienų... Bandau jas sudėlioti tvarkingai. Na, laikykitės:

Politika

Apie valdžią tik gerai arba nieko. Konsulą Tomą jau esu minėjusi. Praėjusį savaitgalį jis gavo pliusą - savo namuose pats iškepė puikią valensijietišką paėją. Būtent taip tariasi "paella", beje. Mes gavome detalią paėjos kepimo pamoką (Egle, deja, nesvaik, patys kepti nepradėsim, nes tam būtina turėti didelį ir galingą lauko grilį...)

Žaidimo su šiuo patiekalu nemažai, bet rezulatas to vertas. Tiesa, mažosioms panelėms moliuskai, krevetės ir kriauklytės yra beh, o jei dar liečiasi su ryžiais ir pupom, tai beh beh beh. Taigi, merginos žaidė kitus žaidimus, o mes joms netrukdėm.

 

 Užsienio naujienos

Ilgai laukėme ir pagaliau sulaukėme delegacijos iš Danijos - sesės šeimos. 

Mūsų mylimi daniukai pabuvo tik dešimt dienų, bet spėjom nemažai jiems parodyti, t.y., vizito programa buvo gan intensyvi.

O Eglė ir Larsas mums parodė... Valensijos operą! Ji įsikūrusi neįtikėtiname moderniame pastate, stovinčiame futuristiniame Valensijos Naujamiestyje. Vienas pas mus viešėjęs architektas ilgai prie jo sėdėjo, žiūrėjo, dūmojo, bet taip ir nesuprato, kokių fizikos dėsnių dėka jis nesugriūna.

O štai toks vaizdas salėje:

Žiūrėjome Pučinio La Boheme. Ir žiūrėjome, ir klausėme, ir skaitėme. Pirmą kartą mačiau titrus operoje - labai pravertė. O reginys fantastiškas.

 

Kultūra

Ir kaip mes iki šiol buvome pražiūrėję TOOOKĮ muziejų savo panosėje! Valensijos keramikos muziejus, įkurtas pačioje Senamiesčio širdyje, nuostabiame buvusios turtingiausios ispanų šeimos name. Ispaniška prabanga, spalvos ir blizgučiai atima amą. tai štai jums beveik nebylus fotoreportažas.

Išorė daug žadanti:

 Pažadas ištęsimas:

O kai užverti galvą...:

Šalia viso to virtuvė atrodo kukliai:

Šen bei ten kiek dailios keramikos - čia gi keramikos muziejus, šiaip jau:

Mums patiko, tai rekomenduojame nuoširdžiai :).

Švietimas

Tuo pačiu užklydome ir į Valensijos Universiteto kiemelius, kuriuose ramiai čiurlena fontanėliai ir noksta apelsinai...

Tik Elena nesusigundė. Po mokyklos išvyksta studijuoti kitur, nes studijos Valensijoje neturi labai gero vardo. Kaip ir patys ispanai, taip ir jų studijos - atsipūtę ir kiek paviršutiniškos. Elena jau susirašinėja ir kalbasi su Europos universitetais, o mes laikom kumščius, kad jai pavyktų rasti tinkamiausią.

 

Sportas 



Praėjusį penktadienį vyko Moncados krepšinio mokyklos sezono atidarymas. 

Vat čia tai buvo. Manėme, kad nueisime, paplosime, pažiūrėsime į vaikus ir trenerius, ir po valandėlės jau įsitaisysime ant sofutės savo namuose su čipsais-kola ir "Breaking Bad". Klydom.

Visi rinkosi 8 val. vakaro Moncados sporto klubo salėje. Ji milžiniška. Iki šventės pradžios pora kartų pykštelėjau telefonu. Kokybė neitin, bet gal bendram įspūdžiui tiks. Čia tilpo tik pusė salės:

O tada šviesos užgęso, įsijungė prožektoriai, užgrojo garsi, tikrai GARSI muzika. Pradėjo šūkauti vedėjas, prisistatė žiūri, kurie sveikino vieni kitus, džiūgavo ir kartu su gausia publika nuoširdžiai šventė sezono atidarymą.

Čia klubo prezidentas:

Sveikina pirmąjį Moncados krepšinio klubo įkūrėją ir prezidentą:

 Iš garbinga žiuri:

Visi vaikai buvo pristatyti vardais, pavardėmis ir numeriais, įbėgo į aiktelę po vieną iš už dūmų uždangos, su šviesom ir fanfarom. Krepšininkų gal koks šimtas... Rojaus komanda (blondinas tik vienas, tai surasti nesunku).

O tada - visos ispaniškos pramogos iškart. Po aikštelę sukiojosi automobiliai su krepšininkėmis. Merginos iššoko iš mašinų ir mėtė saldainius - daug džiaugsmo vaikams, ir ne tik...

Kaip ispanai be loterijos? Niekaip. Lošėm krepšinio kamuolius.

Spėkit iš veidų, ar mes ką laimėjom...

Po to visus pasveikino kažkoks garsus Moncados krepšinio mokyklos auklėtinis, buvęs Valensijos komandos žaidėjas:

Vyko dovanų nešiojimas ir kalbos kalbos kalbos:

Finalinė foto. Rojus dešinėje. Kas ras - tam prizas.

Na, o tada - blizgučių fejerverkai salėje. 

Po to Rojus su Salomėja ir kitais vaikais draugiškai kirto picas ir plepėjo.  

Rojus nesitikėjo tokios didelės šventės ir tiek dėmesio - jis laimingas! Mums irgi labai patiko, tik nesitikėjome, kad šventė bus tooookia ilga - baigėsi apie 11 valandą. Apie dešimtą jau darėsi neramu nuo to ispaniško entuziazmo ir lengvo bardako, o dar tas liūdesys, kad  "Breaking Bad" plaukė ir nuplaukė... 

Na, bet viskas gerai, kas gerai baigiasi. Turbūt užsivedę nuo tokios įspūdingos šventės kitą rytą Rojus su draugais sutriuškino priešininkų komandą rezultatu 139-16. Čia ne klaida. Rezulatas tikrai toks.

                                                                     Orai

Tobuli. Mūsų daniukai gali patvirtinti - visi mirko jūroje ir nesiskundė.  Bet žmonės sako, kad šis savaitgalis - paskutinis šiltas savaitgalis šiemet. Šiandien lapkričio 20 d. - +27. Kitą savaitę orai vėsta, dienomis bus apie 15, naktimis - vos keli aukščiau nulio.

Užtat milžiniškų neįtikėtinai saldžių persimonų sezonas vis dar tęsiasi. O jau kaip laukiam mandarinų, kurie jau greit pasirodys turguose. Nerealūs mandarinai: saldūs, sultingi, tirpstantys...

O su jais kartu kartu lėtai ir saldžiai atkeliaus Kalėdos...