Pastaruosius tris mėnesius taip pradedu beveik kiekvieną savo laišką. Mes ir vėl čia - Ispanijoje. Šį kartą mano paskyrimas - konsulauti ambasadoje Madride. Kartu atvyko ir šeima - Edis, Rojus ir Salomėja. Elena studijuoja Edinburge, kur kitąmet jau baigs mokslus. Rojus mokosi priešpaskutinėje klasėje (12-toje iš 13-os), o Salomėja - 8-toje. Edis ir vėl dėl mano paskyrimo daro karjeros pertrauką. Aš irgi jį labai myliu.
Nuo paskutinio mano įrašo praėjo treji metai. Laikas bėga, daug kas keičiasi, bet Ispanija - nea. Atvykę čia suradome ją tokią, kokią palikome 2017-aisiais. Beveik. COVID-as ispanams užmaukšlino kaukes ir atpratino nuo glėbesčiavimosi ir bučinių su kiekvienu giminaičiu, draugu, draugų draugu ir draugų draugų draugu... Bet visa kita liko taip pat: tas pats šurmulys gatvėse ir restoranėliuose, tie patys draugiški vietiniai (kuriems, atrodo, esi antras svarbiausias žmogus pasaulyje, po jo paties), tas pats grožis gamtoje ir miestuose, daug blizgučių daugybėje rūmų ir kažkokia siurrealistinė gausa eilinių prekybcentrių jūros gėrybių skyriuose.
Šiandien netikėtai atradau užleistą blogą. Pavarčiau ir supratau - noriu jį tęsti. Dabar nutinka tiek daug nepaaiškinamo ir netikėto, kad kartais reikia sau įgnybti - ar nesapnuoju? Ar tai tikra? Noriu visa tai užsirašyti į šį dienoraštį, kad ateityje galėčiau žvilgtelti atgal. Juk dažnai įvykių prasmę suvokiame prabėgus tam tikram laikui, kai viskas susidėlioja į vientisą logišką likimo grandinėlę. Tikėkimės, kažkas iš viso šito irgi susidėlios...
Aplink mus ir su mumis vyksta be galo keisti dalykai. Taigi, pradedu konspektuoti.
O pradėti reikia nuo pasisveikinimo. Su kuo? Na, kad jau esame Ispanijoje, tai kaip ir viskas aišku - "Laba diena, Jūsų Didenybe!"
https://www.youtube.com/watch?v=BrhT4SADyf0
