Vyriškas požiūris II. Fontaneros, bomberos y tintoreros.

Edis

2015 m. sausio 30 d.

Prieš kurį laiką pasidalinęs įspūdžiais apie ispaniško telekomunikacijų verslo ypatybes su artimaisiais, draugais ir kolegomis, atgal gavau daug smagių žinučių. Jų pasiilgau, todėl nusprendęs, kad toks bendravimas yra visai nebloga alternatyva veidaknygei, kuria naudotis tiesiog nekyla ranka, brūkštelėjau dar vieną laiškelį Vytautui, savo draugui, kuriam įvairūs paslaugų teikimo aspektai visada yra įdomūs. Iš esmės visi vienaip ar kitaip su tuo susiduriame, žinome, ko norime, keliame tam tikrus reikalavimus, tai manau, kad bet kokia „gyva“ info šiuo klausimu gali būti vertinga, bent jau kaip pasibenčmarkinimo galimybė. Tik trumai rašyti vis dar sekasi prastai, tai jei neturite laiko ar tema nėra aktuali, be skrupulų priskirkite šį laiškelį spam‘ui.   

Tikiuosi, kad pradedu geriau suprasti šią šalį, jos žmones, jų bendravimą, netgi kalbą. Tai džiugina. Nors ir yra aksioma, juk kuo geriau supranti, tuo labiau patinka. Antra vertus, integracija mažina galimybes reflektuoti, t.y. kritiškai žvelgti iš šalies. Žodžiu, naudojuosi vis mažėjančiomis galimybėmis, o laiškelio tikslas, tokiu būdu, nėra tiesiog lyginti bei kritikuoti, o greičiau vertinti, daryti išvadas, taikyti jas sau ir, kaip sakė kažkas, jog taip sakė klasikas, mokytis, mokytis, mokytis...

Etimologija. Tai sudėtingas mokslas apie žodžių kilmę ir raidą. Tačiau kaip bet kuris kitas mokslas, ji turi praktinį, buitinį, pop lygmenį. Integruojantis į ispanišką gyvenseną kaip tik ir sudomino kai kurie pastarojo aspektai. Na, tarkime, vienas iš vaizdžiausių žodžio sudarymo mechanizmų yra garsas. T.y. garsas sukuria žodį: aiškiausiai tai stebime mažų vaikų kalboje (au-au, niam-niam, miau-miau, etc.), taip pat kai kuriose kalbose apstu žodžių, kilusių iš garsų (nedaug aš kalbų žinau, na, pvz. cuckoo anglų kalboje ir кукушка rusų, arba atitinkamai goose ir гусь, etc.). Gerai, gerai, artėju prie tų praktinių aspektų. Pvz. kai kurių profesijų pavadinimai, kilę iš jų atstovų darbo paskirties, priežasties ar prasmės (gaisrininkas – fireman - пожарный, santechnikas – plumber –водопроводчик, dažytojas – painter - маляр). Tik ne ispanų kalboje. Ispanų kalbos lengviau mokytis, nes čia daugiau dramos. Pvz. profesijas ispanai pavadino, manau, pagal žmonių darbo rezultatus, sakyčiau, netgi pagal pasekmes. Rimtai. Kaip ispaniškai gaisrininkas? Bombero! Santechnikas? Fontanero! Pavadinta, manau, pagal tai, kas lieka, tiems žmonėms atlikus savo darbus. Kiek subtiliau su dažytoju: tintorero. Pažodžiui būtų „dažantis raudonai“. Ir kad tai jokia metafora, įsitikinau savo akimis...

Vieną rytą už vartelių ant šaligatvio radome balą. Vizualinius pojūčius papildę uoslės bei lytėjimo, nustatėme: dyzelinas. Aiškiai išbėgęs iš mūsų šildymo katilo, kuris įkurdintas tokioje mūrinėje spintoje prie vartelių. Trumpai tariant, trūko katilą ir vamzdyną jungianti žarnelė. Susiradau Ediką, sakau, skambinkime prižiūrinčiai įmonei, kurios telefonas užrašytas ant to katilo, tegul atvažiuoja, sutvarko, pajungia, išvalo, etc. Tada supratau, kad viena iš tokios tamprios mudviejų su Ediku draugystės priežasčių yra ta, kad aš jam periodiškai savo pasisakymais pakeliu nuotaiką. Žodžiu, jo veide atsirado ta įprastinė šypsena, sakanti „jeigu ne tu, bičiuli, mano gyvenimas būtų žymiai nuobodesnis“... Gerai, kad jis nesipučia, o kantriai viską išaiškina. Kuri, sako, šiandien diena? Na, sakau, tokia ir tokia, o ką? Taigi, sako, šventinė diena. Na, ir ką? Ogi, sako, šiandien niekas nevažiuos. Jokia avarinė. Ir rytoj nevažiuos. Nes rytoj bus diena po šventinės dienos, kada tikrai niekas niekur nevažiuos. Po to bus savaitgalis, žodžiu, laukia savaitė be šildymo ir šilto vandens. Vale? Nea, sakau, jokia čia vale, geriau sakyk, ką darom? Žodžiu, viską atjungėme, sutarėme rytoj (J) kartu važiuoti pirkti žarnelės, o į mano paskaitą prie dyzelino balos apie naftos produktų surinkimą bei išvežimą naudojant specialias chemines priemones, specialią įrangą ir kt., Edikas atsakė tiksliais veiksmais be komentarų, pasitelkęs porą saujų smėlio bei vandens žarną, beje, pasijungęs mūsų kieme, susikaupęs padirbo pusvalandį, tai vienu metu ir baigėme – aš kalbėti apie ekologiją, greenpeace‘a, gamtą (priminiau jam mudviejų pionieriškų laikų plakatą, sakantį „pioner, beregi rodinu, matj tvoju!“), jis - tvarkyti... Rytoj, kaip sutarta,  Edikas jau prie vartelių, ir keliaujame į specializuotą parduotuvę. Vos privažiavę supratome, kad uždaryta. Na, maniau, Edikas dabar prapliups... Ne, priešingai, nuščiuvo, pritilo, akivaizdžiai susikrimtęs, žodžiu, sureagavo visi netikėtai, ir tik po kurio laiko supratau, kodėl: ogi pats susimovė, juk žinojo, kad vakar buvo šventinė diena, o rytoj šeštadienis, tai kokia po velnių save gerbianti specializuota parduotuvė šiandien galėtų dirbti?! Na, žarnelę mes visgi radome, katilą sutvarkėme, ir atsisveikinome. Kaip paaiškėjo, neilgam.   

Nes viename iš miegamųjų iškilo parketas. Patyrinėjus atidžiau, paaiškėjo, kad po lova viskas daug blogiau, o už lovos ir sienos kampas šlapias, trumpai tariant, kažkur vandens nuotėkis. Pasikvietėme šeimininką, jis atėjo su draudimo agentu (čia turėtų būti draudimo reklama, bet pasitenkinsiu trumpu pranešimu: Vytautai, kaip gerai, kad/jeigu viską draudi?!). Agento būta nepėsčio, jis iš mašinos atsitempė įrankių dėžę, nuvedė visus į už sienos esantį vonios kambarį ir paklausė, ar gali daužyti vieną ar dvi plyteles sienoje. Aš žaibiškai pasakiau si, por favor, šeimininkui užtruko ilgiau, jo žvilgsnis šaudė aplink, lyg ieškodamas pigesnių alternatyvų (vonios sienų bei grindų plytelės tikro marmuro, gražios, storos), bet galiausiai linktelėjo ir jis... Maloniai nustebau, kad draudimo agentas toks specialistas, gali net tik nufotkinti ir įvertinti, bet ir imtis realių darbų, o jis išdidžiai sako taip, mes tokie, soy y agente de seguros, y constructor, y fontanero... Kaip vėliau paaiškėjo, prikarksėjo dėl to fontanero... Na, išardžius klozetą ir išdaužius gabalą sienos už jo, tapo aišku, kad trūkęs vandentiekio vamzdis. Gražus toks, varinis, ir aiškiai trūkęs ne pirmą kartą, nes atidžiau patyrinėjus tapo aišku, kad kai kurios plytelės jau pakeistos, ir pasimatė, kad vamzdis jau taisytas... Sutarėme dėl darbų tvarkos: vamzdis – vonios siena – klozetas – parketas – kambario sienos. Vamzdį užtaisė, rytoj šeštadienis, tai, sako, su plytelėmis ateis kitą savaitę, užtaisys sieną, tada ir klozetą surinks, bus galima naudotis (name dar trys, OK, išgyvensim), o tada jau dar už savaitės ateis kloti parketo, dažyti sienų, etc. Žodžiu, Proyecto...

Kodėl visos buitinės avarijos nutinka šeštadienį arba per šventes? Esu tikras, kažkas tuo pasirūpina: viena vertus, savaitgalis šuniui ant uodegos ir jokių tarnybų neprisikviesi, bet, antra vertus, žmonės namuose, vadinasi, tikėtinas situacijos suvaldymas minimaliais nuostoliais. Taigi, šeštadienio rytas, ramiai bundame, fone girdėdami tylų čiurlenimą, jis džiugina, nes greičiausiai kažkuris iš vaikų kitoje vonioje neraginamas mėgaujasi dušu, idilė tiesiog, tik kažkaip įtartinai ilgai tunka, turėtų būti labai purvinas, kad tiek laiko neišlįstų iš po dušo... Einu tikrinti. Trumpai tariant, vienoje vietoje jie užtaisė, kitoje atjungė, bet ten kažkas neatlaikė slėgio, tai nežinia nuo kada vanduo bėga ant antro aukšto vonios grindų, potvynis jau per kelis aukštus, bandau kažką prisukti, tas kažkas neatlaiko, ir tada jau srovė varo kaip reikiant, visomis kryptimis, primindama tą fontanero, kad jį kur...

Vėl kviečiu Ediką, tada šeimininką, pastarasis - agentą (šeštadienis, bet draudimo kompanijos partneriai avariniams reikalams didvyriškai dirba, tai sako popiet bus, apsidžiaugiu, kad ne mañana, gaila tik, kad iškart nepasiteiravau, kada tie pietūs, bet negi čia smulkinsiesi, kai tokie reikalai...). Na, greit fontano suvaldyti nepavyko, Edikas užsuko vandenį visam namui, apdairiai pasiūlęs prieš tai užpildyt virdulį ir pan., o vakarop (...) pagaliau atvykęs specialistas užsuko dar kažką ir atsuko kitur, pradžiugindamas, kad šiaip vanduo jau bus, išskyrus vonią, porą kriauklių ir pan., bent kol nebus pakeistas toks mažas grifo (kranelis), bet čia jau kitą savaitę... Pala, sakau, gerbiamasis, nejaugi negalima tiesiog jo dabar pakeisti, ir tada visur turėsime vandenį? Si, señor, sako, esi teisus, galima būtų, tik mes avarinė tarnyba – kad atjungti, užsukti ir nuraminti, o ne kad taisyti... Gerai, kad šeimininkas buvo šalia, perskaitė mano neverbaliką, suprato, kad geriau tegul jau vanduo būna visur ir iškart, ir nusprendė palaikyti prašymą, kartu pirštais šlamindamas kažką džinsų kišenėje... Ir tada pamačiau tai, ką paskutinį kartą mažiau Žirmūnuose kokiais 1974 metais, kuomet iškviestas namų valdybos santechnikas žiūrėdamas į varvantį čiaupą sakė, kad reiktų pakeisti tarpinę, bet šiuo metu jų nėra... na, nebent... kaip tyčia, lagaminėlyje jis turi vieną SAVO, paskutinę, įsigijęs savo reikmėms, turguje... Žodžiu, specialistas nuėjo į mašiną, ten paieškojęs rado tą grifo, įsuko... Prieš 40 metų tai kainavo 3 rublius. Dabar 20 eurų. Infliacija, darbo užmokestis, kainų indeksas, BVP vienam gyventojui, etc. Žodžiu, kranelį prisuko, vandenį atsuko, felicidad universal...

Primenu, kad klozetas išrinktas, už jo skylė sienoje, plius tas išluptas parketas ir šlapia siena kambaryje. Tas pirmas agentas išsinešė gabalą marmuro plytelės, kaip pavyzdį kad parinkti sienos užtaisymui, viską nufotografavęs, žodžiu, laukiame ateinant plytelių klojėjo. Atėjo ne už dviejų dienų, kaip žadėjo, o už penkių, kaip laukėme, viskas bueno. Pradžiugino, kad atsinešė plytelių, netgi poros rūšių. Įėjo į vonią, pažiūrėjo į sieną, į mane savo juodomis apvaliomis nemirksinčiomis akimis ir pabrėžtinai lėtai sako: mármol??? Na taip, sakau, marmuras, tavo kolega ir pavyzdį išsinešė, plyteles juk turi? Turiu, sako, va, ir išvynioja keramines gal keturgubai plonesnes plyteles, tiesa, panašaus dydžio, bet spalva ir raštas originalą primena maždaug tiek kiek Uspaskio rinkimų plakatas Mona Lizą, ir su viltimi klausia, ką darysime. Tą viltį teko čia pat sudaužyti į šipulius, sakau, dėsime va aną (buvo atsinešęs dviejų rūšių, ta kita nuo monalizos skyrėsi kiek mažiau). Namas nuomojamas, tiesiog norisi, kad ASAP būtų ta siena, ir dar labiau, tas klozetas prieš ją... Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad iškart raportavau šeimininkui, jis atėjo kai darbas jau buvo beveik baigtas, nežinau, ką konkrečiai jis sakė tam meistrui, girdėjau tik atskirus žodžius (mármol, delicado, adecuado, etc.) ir lyg kažkokį šlamesį, bet dar už kelių dienų meistrelis grįžo jau su marmurinėmis plytelėmis, pakeitė dar kartą, šį sykį panašumo su originalu buvo dar daugiau, nedegant šviesos vonioje ir be akinių galima būtų ir nepastebėti, tik įdėta buvo kažkodėl įstrižai, meistras ne tik aiškiai nežino, kas yra gulsčiukas, bet ir skiedinio negaili, matyt, nusprendęs, geriau išnaudoti visą, žodžiu, pamaniau, neduokdie, jei pats, Vytautai, pamatytum tokį darbą, tai juk baisu, siena krauju nusidažytų, tfu-tfu-tfu...

O parketą tai išlupo ir sudėjo greit. Nes baldus su Ediku iš anksto išnešėme. Dar prieš tai apžiūrinėdami sakė, kad nereikia išnešt, nesivarginkit. Aš dar nustebau, maniau, kažką ne taip supratau. Bet išnešus tapo aišku: prieš tai parketas buvo šlifuojamas ir lakuojamas tik ten kur matosi ir kur galima prieiti. Lygiai taip pat dažomos ir sienos. T.y. už spintos ir po spinta statybų paveldas išsaugotas pilnai - nešlifuota, nelakuota, nedažyta, žodžiu, 100% originalas! Dar pamaniau su pavydu, ech, jeigu Lietuvoje taip, tai kiek senamiestyje būtume išsaugoję freskų ir mozaikų...

Prieš dažant sienas prabudau naktį išpiltas šalto prakaito, nes sapnavau, kad dažyti atėjo tas pats mikelandželas, kur dėjo plyteles. Bet atėjo šeimininkas su žmona, dizaineriu, palete, spalvą rinko ilgai, derindami prie grindų, baldų, užuolaidų, šviestuvo, ten berods netgi prasimušė kažkokie sentimentai apie tame kambaryje kažkada augusios dukros mėgstamo paveikslo tonus, žodžiu, nusiraminau, ir kadangi buvo pažadėta rytoj (jau žinau, Vytautai, kokį ispanų kalbos žodį išmokai visam gyvenimui), tai už keturių dienų atvarė elegantiškas, plepus ir linksmas prancūzas su kibirais, voleliais, lipniomis juostomis ir t.t. O, pamaniau, šitas viską padarys kaip reikia. Net siūliau alaus. Ir dar siūliau prieš dažant išdžiovinti sieną, tai plačiai šypsojosi, paplojo per petį, su prancūzišku akcentu sakydamas tranquilo, viskas bus gerai... Tikrai, padarė viską greit, per vakarą, žinoma, niekas nieko nedžiovino, tada linksmai susirinko mantą ir čiauškėdamas išėjo, tik nesupratau, kodėl sienas nudažė ružavai, nes spalva ne tik kad visiškai ne į temą, bet tokios netgi nebuvo jokioje paletėje, tokios netgi negalėjo būti jokioje paletėje, tikrai, matyt, fainas menininkas su fantazija arba kokios socialinės programos dalyvis daltonikas, na dar pamaniau, gerai, kad alaus atsisakė, tintoreto... Na, ta spalva akį rėžia, bet ne daugiau negu tos plytelės vonioje, tai, sakyčiau, šiuo klausimu visiška harmonija.

Ypač turint galvoje faktą, kad už gero mėnesio kraustysimės į kitą namą, nes šitą šeimininkas pardavė, kaip bebūtų gaila. Antra vertus, kažkaip simboliškai visą naktį siautė nematytai stiprus vėjas, ne tik atnešęs 20 laipsnių šilumą (sausio pabaigoje!), bet ir išvartęs vazonus kieme bei priminęs filmą „Šokoladas“, kur pranašiškas vėjas duoda ženklą kraustytis (pirmyn), o tai reiškia, kad neužilgo turėsiu galimybę papasakoti apie interneto perkėlimą, kuris gali būti įdomus, nes pagal preliminarią info naujoje vietoje yra OPTIKA su kažkokiais protui nesuvokiamais 100 Mbps...

Saludos!

Vyriškas požiūris I. Pirmasis laiškas vilniečiams.

Mano rašinėliai apie Ispaniją turi vieną didelį trūkumą - čia viskas rašoma žvelgiant per rožinius moteriškus akinius. Čia niekaip neatsispindi tas ispaniškas chaosas ir absurdas, į kurį karts nuo karto patenkame. Nesimato tų dramų ir tragedijų, kurios karts nuo karto verda, atrodo, elementariose situacijose su ispaniškomis tarnybomis. Su laiku visi nesklandumai pasimiršta, o baisios patirtys tampa juokingomis. Į blogą paprastai brūkšteliu emocijoms nuslūgus, problemoms išsisprendus, tai visi nesklandumai lieka paraštėse. O jie verti būti aprašytais ir įamžintais - po kelerių metų, manau, mes patys negalėsime patikėti, kad visa tai tikrai įvyko....

 

Bandau kiek taisyti situaciją: nuo šiol šalia moteriškų paplepėjimų čia dėsiu ir savo vyro laiškus Lietuvoje likusiems draugams. Gavau tam vyro leidimą ir tuo labai džiaugiuosi. Niekaip nesugebėčiau taip tiksliai ir taikliai visko aprašyti.

 

Pora žodžių apie naująjį blogerį Edį :). Edis yra labai pozityvus žmogus. Labai. Jis visame kame įžvelgia gražius, gerus, naudingus ar bent jau pamokančius dalykus. Manau, jis tikrai pritartų Mikei Pūkuotukui, kuris yra pasakęs, kad "Gyvenimas - tai patirties kupina kelionė, o ne problema, kurią reikia išspręsti" . Per trejus metus nei karto nemačiau jo supykusio. Jis mane, deja, matė. Bet net ir tada aš jam atrodžiau visai nieko :). O tai reiškia, kad jo pozityvumas - tai ne kokia demo versija publikai, o nuoširdus požiūris į gyvenimą. 

 

Vyras yra psichologas, su didžiule personalo valdymo ir vadybos patirtimi. Sutikęs, kad rotacija man yra svarbi, o šeima turi gyventi kartu, jis nedvejodamas padėjo kablelį savo įspūdingame CV, susidėjo diplomus ant lentynos ir susipakavo daiktus.  Ir štai su tokia asmenybe 2014 m. liepos pabaigoje atkeliavome į Valensiją...

 

Taigi, grįžtame į praeitį: mūsų atvykimas ir įsikūrinėjimas.

 

P.S. Kol kas rašiniai tik du. Matau, kad  po persikraustymo į naujus namus bręsta trečias rašinys.... Tai pratęsimas tikrai bus.

 

 

Edis

2014 m. rugsėjo 22 d.

 

Nusprendžiau brūkštelėti laiškelį savo draugui Vytautui ir pasidalinti asmeniniais įspūdžiais apie ispanišką telekomunikacijų industrijos versiją. Tačiau berašydamas pamaniau, kad galbūt ši patirtis sudomins ir daugiau  bičiulių bei kolegų, kuriems į sritis nėra svetima. Tikriausiai rašinėlis gausis ilgesnis, nei lauktume iš executive summary, nes tam, kad atskleisti visą ispaniškų telco įmonių klientų aptarnavimo žavesį, turėsiu pasidalinti ir informacija, atrodytų, tiesiogiai nesusijusia su telekomunikacijų paslaugomis privatiems klientams. Todėl iškart skubu perduoti linkėjimus, jei kartais neturėtumėte laiko ar noro skaityti toliauJ.

 

Taigi, vos įsikūrę viename iš Valensijos priemiesčių ėmėmės tiekėjų paieškos bei atrankos. Na, suprantate, duona, pienas, banko sąskaita (bankininkystės tema į šią apybraižą netilps, gautųsi solidus dvitomis, bet trumpai teks paliesti), raktų gamyba (atrodytų, kas jau ČIA galėtų būti tokio specifiško... patikėkiteJ), na, ir visos paslaugos, nuo kurių atsijungti paskubėjo mūsų dabartinio būsto savininkas, pirmą kartą išnuomojęs savo kotedžą: elektra, šildymas, vanduo ir žinoma, TV bei internetas!

 

Gyvenvietėje (urbanizacione) – apie 100 kotedžų, kuriuos jungia pėsčiųjų takai; po gyvenviete įrengtas požeminių parkingų labirintas, ten išvedžiota ir visa infrastruktūra – vamzdynai, kabeliai, įskaitant vario tinklą, telekomunikacijų spintos, etc. Paprasta mūsų kalba šnekant – TG yra! Taigi, pradedame tiekėjų paieškas.  

 

Iškart reiktų pažymėti, kad Ispanijoje klientų aptarnavimo sektoriuje angliškai kalbančių žmonių yra turbūt tiek, kiek Lietuvoje, tarkime, kuriuo nors Suahili dialektu. Reiškia, kalbant apie paslaugas, reikia, kad kartu būtų native speaker‘is, vadinasi, paieška turi būti kryptinga, tikslinė ir efektyvi, kitaip tą speaker‘į tektų tampytis su savimi dienų dienas. T.y. namų darbai yra be galo svarbūs. Pasikalbėjęs su  vietiniais, supratau, kad paskutinė vieta, kur verta kreiptis dėl namų interneto, yra (deja) Telefonica, t.y. Movistar. Užbėgant įvykiams už akių, galite bandyti spėti iš trijų kartų, ir pirmieji du nesiskaitys: kieno paslaugomis galiausiai naudojamės...? Bet apie viską – iš eilės.

 

Taigi, bendravome su daug tiekėjų: mobilių, alternatyvių, mišrių, virtualių, etc. Vieniems reikėjo NIF arba NIE numerio (socdraudimo atitikmuo; jo gavimas yra taip pat dvitomio verta istorija, paprastai šnekant, Ispanijos URM institucijos, kurios mūsų atvykimo dieną joms išsiųstos notos pagrindu turėjo mus akredituoti ir išduoti pažymėjimus su tuo numeriu ASAP, parašė, kad, perdon, atostogų metas, todėl gali užtrukti iki mėnesio; už mėnesio pranešė, kad sorry, gal galėtumėte atsiųsti dar ten kažkokio dokumento vertimą, ir tad jau dar per mėnesį akredituosime; nusiuntėme, tada dar už trijų savaičių parašė, kad vėl, perdon, pasirodo (prieš tuos du mėnesius!) reikėjo siųsti ne po vieną, o po dvi nuotraukas, žodžiu, du mėnesiai praėjo, o nei to NIF‘o, nei NAF‘o neturiu po šiai dienai, kaip ir mašinos numerių bei kitų integracijos atributų, bet kalba ne apie tai, nebenukrypsiu); kitiems – kad kažkodėl turėtume kito ispaniško tiekėjo mobilų (?!), kurį jie perrašys sau, bet realiai visus praspjovė Vodafon‘as, kuris pagal metodiką kas kartą išklausydavo mūsų namų interneto poreikius, ir tada kaskart atkakliai pradėdavo pardavinėti mobilius planus su minutėmis ir gigabaitais bei telefonų aparatais, kol pagaliau „nusižemino“ iki fix‘o ir užtikrintai pareiškė, kad dabar jie gali pasiūlyti ADSL‘ą su max  3-4 Mbps už  54 EUR/mėn, bet va jie perka vieną iš alternatyvių operatorių, ONO, kuris mūsų gyvenvietėje turi optiką, ir nuo rugsėjo jie jau suteiks 50 Mbps už 21 EUR/mėn, bet kai pasiaiškinome su tuo ONO, tapo aišku, kad mūsų apylinkėse optika nei kvepia, nei žada pakvipti artimiausius metus, žodžiu, epopėja baigėsi Movistar‘o KAS‘e, kuris su Google Translate pagalba (native speaker‘iui tam laikui jau nebeatlaikė nervai) pasakė - vale (draugiškesnis „OK“ atitikmuo), va, kaip tik akcija: ADSL 10 Mbps + fix‘as namams + mobilus su 100 nemokamų minučių nacpokalbiams į visus tinklus plius 100 Mb duomenų per mėnesį nemokamai (J!), ir tas viskas už varganus 42 EUR/mėn.!

 

Vale, sakau, jamam! Kada bus? Tai va, sako, rašomės sutartį, ir už 3-4 dienų paskambins dėl diegimo, tada ir sutarsite dėl laiko bei tuo pačiu  užeisite į KAS‘ą pasiimti SIM kortelės mobiliam... Žodžiu, viską susirašėm čia pat, namo grįžau kaip nugalėtojas, po savaitės paieškų pagaliau nukovęs superplaną (visą tą savaitę mane persekiojo vaizdinga Neriaus Jasinavičiaus „internetas = tualetinis popierius“ metafora, na, pamenate, kad interneto palyginimas su oru jau nėra toks aktualaus ir tikslus, nes nebeatitinka to tikrojo jausmo, kurį žmogus patiria, suvokęs kad interneto nėra, ir palyginimas su tualetiniu popieriumi yra kur kas tikslesnis)... Suprantate, Ispanijon tam laikui buvo suvažiavę jau visi, t.y. plius trys XXI amžiaus vaikai/internautai, įpratę prie TEO 100 Mbps, o čia interneto ne tik kad nėra, bet BLIAMBA KAIP NĖRA!, o tai kaip tada bendrauti (būtiJ!) su pasauliu, ir apskritai ką veikti apart to baseino, žodžiu, tokia infekcinė kolektyvinė depresija namie, ir čia aš su ta gera žinia, oriai pakelta galva įlinguoju...

 

Nea, jie neskambino nei už 3, nei už 5 dienų. Pasipusčiau padus vėl į tą KAS‘ą. Pažiūrėjo mano žydrąjį pasą, sutartį, ir nustebusi sako, taigi lauk skambučio, atseit, ko čia nerviniesi, ir dar kitus trukdai? Kada, sakau, skambins? Cuando? Mañana, sako. Rytoj, suprask. Na, aš gerai žinau ispanišką rytojų, tai kitą dieną aš vėl KAS‘e, nes juk supratot, kad niekas neskambino... Vėl kažką pažymėjo, ir iš tiesų, dar kitą rytą – meistro skambutis, kuris valensijietiška tarme aiškina, kad jis beveik už durų, tik tokio adreso neranda, ar pan. Vale, sakau (šiuo atveju tai reiškia „tu bičas nesiblaškyk, aš išeisiu per vartelius ir pamojuosiu, taip kits kitą ir rasime“). Padėjo Edikas. Atvedė tą pasiklydusį inžinierių.

 

Apie Ediką – atskira istorija, dedu pastangas trumpinti telegrafiškai: mūsų gyvenvietės administratorius/ ūkvedys yra armėnas, visą gyvenimą pragyvenęs Tbilisyje, Gruzijoje, kriminalinės milicijos tardytojas (!), ten vedęs ispanę ir prieš 18 metų atvykęs į Valensiją; susipažinome, kai fura lietuviškais numeriais atvežė mūsų daiktus ir ieškojo adreso, žinoma, vairuotojas lietuvis iš užsienio kalbų mokėjo tik tarptautinę sovietinių dalnoboicų kalbą su ištiktukais  ir jaustukais, tai Edikas susigaudė žaibiškai, parodė jam mūsų namą, užėjo patikrinti pats, žodžiu, nuo to laiko mudu kiekvienas savo akcentais šnekamės rusiškai; tiesa, tai nepadeda mokytis kalbos, bet kur skubėti, tai galim padaryti rytoj, mañana, o tuo tarpu viršų ima istorinė abipusė neblėstanti lietuvių ir kaukaziečių draugystė bei praktiškumas...

 

Taigi, Edikas, kaip įprasta, atsiradęs iš niekur, užfiksavo bei atvedė klaidžiojantį inžinierių ir liko vertėjauti, rodyti bei rakinti spintą (Vytautai, ta spinta net TAU padarytų įspūdį, nufotkinti nespėjau, tačiau bet kokia „barzda“ ant bet kokio spiningo tiesiog verkė prieš šituos laidų debesis) ir šiaip užtikrinti tvarką. Ir gerai. Nes kai aš pradėjau kalbėti apie Wi-Fi bei modemo įrengimo vietą, į mano por favor inžinierius sutrikęs purtė galvą: modemas bus, va, koks gražus ir mažas (tikrai, ir dar baltasJ), tik jokių vaifajų... Puoliau į neviltį, nuolat kartojau savo, o jis tik purtė galvą ir sakė, no, señor, vaifajų čia nebus. Punto. Pagaliau nusprendė paaiškinti detaliau: vaifaj nebus, jis gali padaryti tik VIFI... Claro, su sąvokomis reikalus išsprendėme (jie visi čia sako VIFI!!!), modemą pastatėme, Edikas tuo pačiu chaliavai išmušė iš inžinieriaus naudotą modemą vienai jo globojamai ukrainiečių šeimai, pabėgusiai  į Valensiją, va, sako, bent Skype‘ą žmonės įsijungs ir kalbės su savo gimtąja Ukraina nemokamai, nes telefonu brangu. Palauk, sakau, juk tam reikia interneto... Sutriko Edikas, teko viską jam paaiškinti detaliau... Palingavo galvą ir sako: klausyk, o iš kur tu taip gerai viską supranti apie tuos internetus??? Tokį štai tarptautinį autoritetą užsidirbau, bičiuliai, už tas neįkainuojamas žinias, gautas TEO! Beje, gavau oficialų leidimą vadinti jį Ediku, nes visi kiti turi vadinti Eduardo......  

    

Tikriausiai tikitės, kad čia jau laiminga pabaiga, ir galėsite ramiai eiti darbuotis ar ilsėtis? O tai kur tas mobilus?! Taigi, po diegimo, tą pačią dieną eilinį kartą iškilmingai keliauju į KAS‘ą, va, sakau, paslauga įdiegta, duokite man tą SIM kortelę, kur andai rodėte, kad pagaminta, tik dar neaktyvuota. Sako, nea, ponuli, čia yra problema: tamstos banko sąskaita atidaryta prieš mažiau nei 6 mėnesius, todėl mobilaus duoti negalime, ateik už pusmečio. Rizikas valdo?! Palaukite, sakau, juk turėjote visus dokumentus, viską žinojote, pagaliu, juk akcija būtent rinkiniui - paquete, set, bundle...?! Nea, sako, apskritai, tai ta kolegė, su kuria čia viską pasirašinėjai,  atostogauja (tikrai buvo kita), nežinau, ką ji čia pribūrė, žodžiu, tau mobilus nepriklauso, tiek žinių, hasta luego, adiós. Bandžiau dar derėtis, kokia tad bus kaina be to mobilaus, minučių ir gigabaitų, sako, kaina bus akcijinė. T.y. ta pati, kaip ir su mobiliu bei visais jo navarotais...

 

Taigi, klausimas: už kiek laiko turėsiu vietinį mobilų su sutartimi? Bankelyje buvau prieš pusantro mėnesio. Kiekvienas, nesusipykęs su skaičiais, atsakytų: už 4,5 mėn. Incorrecto. Vrong, kaip sako Vytautas. Todėl kad su banko sąskaita istorija ne mažiau įdomi. Trumpai tariant, ispanakalbė kolegė iš konsulato pačią pirmą dieną nuvedė į Cajamar; na, tiesiog jie arčiausiai, centre, istoriškai visi ten atsidarinėja sąskaitas, žodžiu, dviračio neišradinėjame, mir-družba-festivalj... Aha. Praleidome pusdienį, pasirašėme kalnus popierių. Turbūt jau suprantate, kada pasakė grįžti? Žinoma, mañana. Grįžome. Paaiškėjo, kad kažkaip gavosi sistemoje, kad sąskaitą dabar gali atidaryti tik man, o mano žmonai - kai bus ta akreditacija ir tie NIF‘as su NUF‘u. Na, tiesiog taip gavosi sistemose. Ir pakeisti imposible. Dar po savaitės užėjau vėl, tai įteikė e-bankininkystės prisijungimo kodą, kortelę bei jos numero secreto. Tik sakė, tiesa, sąskaita dar neveiks, kol tavo žmonai neatidarysime (?!). O tai padarysime, na, juk supranti, kai bus, na, tie, nifnifas, nufnufas ir nafnafas... Vale. Ambasada Madride padarė super darbą, nelaukė notų su paršiukų vardais, o gavo juos telefonu ir sudiktavo (vos porą mėnesių užtruko!!!), nuvarėme į banką, nežinau jau kelintą kartą, ten nudžiugino, sako, dabar atidarinėsime NAUJAS sąskaitas, nes anos buvo užblokuotos daugiau kaip mėnesį, tai pagal procedūras jų negalima atblokuoti... Tik dabar kodus gavo jau mano žmona, kaip ir pažadą pirmadienį išskirti kortelę... Manau, gerai, kad su lygiomis galimybėmis čia viskas tvarkoj, ir išdurinėdami pasistengia rotuoti šeimos narius, tik sąskaitos atidarymo data (t.y. 6 mėnesių skaičiavimo startas) vėl nusikelia į mañana... 

 

Žodžiu, turiu banko kortelę, neveikiančią sąskaitą su 0 (zero) pinigų, turiu elektros, dyzelino, interneto, vandens, nuomos bei kitas sutartis, pagal kurias nuo tos sąskaitos tiesioginio debeto būdu nurašomi (turėtų būti nurašomiJ) pinigai... Kaip suprantu, viskas buvo daroma pagal procedūras, valdant rizikas, ir kai viskas taip stringa lygioje vietoje, normaliomis sąlygomis juk sakytume – basta, pravalas, tik matyt net pravalas čia visada bus rytoj, mañana, todėl belieka mėgautis klimatu, maistu, fantastišku 7-8 Mbps (periodiškai matuoju) internetu, pakankamu tam, kad palaikyti „emigrantas.tv“ (superinis tautiečių sprendimas po 8 EUR/mėn. už visus kanalus, prieinamus Lietuvoje, per neribotą skaičių divaisų, pajungiamų prie telikų HDMI jungtimiis) ir tuo faktu, kad taip ir neturiu mobilaus, pasakyti sau tranquilo ir siuntinėti bičiuliams bei kolegoms tokius štai rašinėlius. Ką ir darau su didžiausiu malonumu, karštai linkėdamas visiems sėkmės - plėtojant paslaugas, kuriant procesus bei atarnaujant klientus...
 

Apelsinų žydėjimo laikas

Viena iš rotacijos Valensijoje į Vilnių grįžusi kolegė sakė, kad labai ilgisi apelsinų žydėjimo laiko. Dabar jau žinau, kodėl.

Praėjusią savaitę tyrinėjome savo naująjį miestelį (kuris, turiu pasakyti, be galo gražus ir jaukus, su didele bažnyčia nuostabiame parke, su tipiškomis mažomis akmeninėmis gatvelėmis, su savo "Laisvės alėja" ir daug žadančiu kinų restoranu). Ir staiga pakvipo tokiomis svaigiomis ievomis... Ėmėme tų ievų dairytis ir pamatėme viduryje gatvės baltais žiedais apsipylusį medelį, o tarp tų žiedų  kabojo... apelsinai!

Gėris... Ir kaip gera, kad gyvename toli nuo centro, tarp sodų, pušynų ir pievų - tai leidžia pajusti visą apelsinų žydėjimo malonumą. Kai vėjas padvelkia nuo žydinčių laukų, galva sukasi... 

Tiesa, tie ant šakelių užsilikę apelsinai atrodo kiek liūdnokai. Kasdien pravažiuojame pro didelius, apleistus sodus, kur žemė nuklota užmirštais apelsinais ar mandarinais, ir dar daugybė jų kabo ant medelių, kurie jau pasiruošė naujam derliui - žydi kaip išprotėję... Sako, kad kai vaisių supirkimo kainos žemos, ispanai nusprendžia nesivarginti ir palieka derlių lauke. Tingūs, neūkiški nesusipratėliai...

Šiandien keliavau namo pėsčiomis (1,5 km). Massarrochos miestukas 20 minučių metro nuo Valensijos centro. O mūsų gyvenvietė dar už gabalo kelio nuo miestelio. Kaimų kaimas, vienu žodžiu. Tyras oras ir ramybė. Diena apiukusi, bet šilta - tai ilgam pasivaikščiojimui pats tas. Keliauji sau laukais ir daržais, lyg kokiom Palomenės apylinkėm :). 

Netoli namų keletą kartų pykštelėjau telefonu. Daugiau nedrįsau - ką žmonės pasakys :). Mūsų kaime visi kaip ant delno, visi sveikinasi, net pravažiuojančios mašinos stabteli šūktelti "Hola!".

Bet labai jau norėjau parodyti žydinčius apelsinus... Štai :

Paruoštukas

Šių dienų rūpestis - kraustymasis į naują namą. Jis man patinka: švarus, naujas, tylus ir (beveik) viskas veikia. Didelis kiemas. Labai gražus bendras baseinas šalia namų. O geriausia dalis yra vaizdas pro palėpės terasą: kairėje apelsinų laukai, už jų -  aukšti kalnai, tiesiai miesteliukas su jūros pakraščiu, o dešinėje, tolyje miesto dangoraižiai. Manau, priprasti prie naujų namų nebus sunku. Kol kas jie kiek liūdnoki, bet įsikursime, įsigyvensime, ir taps jaukiau.

 

Pamenu, kad kur kas sunkiau pratinomės prie senųjų. Kvapai, chaosas ir netvarka pradžioje slėgė kaip reikiant. Dešimtys apdulkėjusių paveiksliukų, skulptūrėlių ir įvairiausią cackų-pacackų apleistame name varė į neviltį. Namą prikėlėme antram gyvenimui savo juodu darbu, o jo kasdieniam gyvybės palaikymui irgi turėjome dėti daug pastangų: tai lempos neveikia, tai čiaupas varva, tai siena pūva, tai potvynis- vamzdis trūko, tai žibalo bala - sugedo šildymo katilas... Ir taip be galo. Tačiau po truputį po truputį ir tą namą prisijaukinome ir net prie jo prisirišome.

 

Ir tada namo šeimininkas pranešė, jog namą jis sėkmingai pardavė, o mes turime pora mėnesių išsikraustymui.

 

Naują namą suradome gan nesunkiai. Kraustynės - kita istorija...Penkių asmenų šeimos kraustymasis - nemenkas iššūkis. O kraustymasis Ispanijoje - tuo labiau.

 

Oi tie ispanai ... Jie visi kaip kokie buvę perlepinti vaikai, tapę tingiais, neatsakingais ir kartais nelabai sumaniais suaugusiais. Moka tobulai linksmintis ir ilsėtis, o dirbti - deja. Pasakyk ispanui, jog tikiesi, kad darbas bus atliktas kokybiškai ir sutartu laiku - jis džiugiai atsakys "Vale!", nors iš tikrųjų net nesuvoks, ką tu turi omenyje. Štai meistrai atnaujino keletą šio namo kampų: užsisvajojęs dažytojas vietoje vieno kambario nutepliojo kitą, plytelės vonioje nukrito po dviejų dienų po plytelininko atsisveikinimo, o santechnikai tapo mūsų dažni svečiai, nes na niekaip jiems nesigauna padaryti darbų iki galo. 

 

Pabambu, pabambu ir palengvėja. Nors kartais būna momentų, kai nuoširdžiai bandau prisiminti, ką mes čia veikiam. Bet susidėlioju pliusus ir minusus, ir einu įsikūrinėti toliau - verta. Gal dabar pabandysiu tai susirašyti juodu ant balto, kad kitąkart, abejonėms apnikus, jau turėčiau paruoštuką su atsakymu :).

 

Pradėsiu nuo liūdesių, ilgesių ir sunkumų.

 

1. Man trūksta mano draugių. Trūksta Rasos, kuri padeda tvirtai laikytis ant realios žemės; Dainos, kuri padeda pašvelnėti, kai tik pradedu badytis; Erikos, kuri primena, kad kosmosas turi savo tvarką, o Dievas - gerą humoro jausmą. Jas jaučiu ir pasitikiu, su jomis mes jau perėję ugnį ir vandenį, ir tiek daug atradę. Aišku, Valensijoje aplink daug šaunių moterų, bet nebenoriu daugiau jokios ugnies, jokio vandens savo gyvenime. O kito būdo atrasti tokias artimas sielas juk nėra. Ir apskritai, turbūt pasaulyje nėra tokių pačių daugiau... Daina su vyru buvo užsukus porai dienų - buvo šventė. Erika bijo skristi lėktuvais. O Rasa paskendusi darbuose. Ech...

2. Sezonų. Pasiilgau aiškios žiemos: kai kasmet labai lauki sniego, o kai vieną dieną atsikeli ir pamatai tą baltą ažūrą - taip gera, tokia šventė širdyje... Ir pavasario: pirmų žibučių, žydinčių obelų sodų, pirmojo griaustinio. Vasaros: kai staiga viskas sulapoja, sužydi, viskas tampa ryškiau, garsiau. Rudens: to auksinio peizažo, to lietaus, kai šniokščia namo stogu - tada be galo gera gulėti šiltoje lovoje ir klausytis, kaip visas pasaulis turškenasi galingame duše. Pasigendu tos kaitos, tų skirtumų.  Pasigendu to jausmo, kai kažko labai labai lauki, ir štai tuojau tai nutiks...

3. Mano namų. Namų, kur viskas veikia, kur viskas yra taip, kaip man patinka. Čia toks kraustymosi ir paremontavimų periodu paaštrėjęs ilgesys :).

 

Na, šeima po truputį mus aplanko - viešėjo sesė su šeimyna, gegužę atvyks tėvai, dar ir brolį prikalbinsiu. Tai šie ilgesiai išsprendžiami. Lietuviškos duonos ar "Rūtos" saldainių karts nuo karto atveža gerieji žmonės - nealkstame. Lietuviškas žinias gauname, net TV matome, tai lietuviškos informacijos bado irgi nejaučiame.

Tai kodėl mes vis dar čia esame, kas mus čia laiko: 

1. Nuotykis. Po nuotykį kasdien. Čia visko tiek vyksta! Tai su vyru priimame kaip dovaną - nors kartu esame tik apie trejetą metų, Jau turime tik mūsų istoriją, mūsų didelius įvykius, mūsų mažus linksmus nutikimus, tik mūsų bendrus draugus, tik mūsų juokus, mūsų užuominas... Tai tokia aukštyn kojom gyvenimus apverčianti patirtis, tiek viskas nauja, kitaip, nepatirta, nežinota. Susitikę abu turėjome savų skeletų spintose, bet dabar, tikiu, neberūpi mums tie skeletai - jie iš kažkokių praėjusių gyvenimų, kas juos pamena, ir apskritai -  ar tikrai tie anie  gyvenimai su tais skeletais kažkada buvo mūsų?  

2. Mes su Edžiu. Labai džiaugiuosi, kad čia esame kartu. Po visų švenčių, kurias teko švęsti, kalnų, kuriuos teko perkopti, druskos pūdų, kuriuos teko suvalgyti, galiu garsiai visiems pasigirti - jau kaip man pasisekė... :) Žinojau, kad jis labai protingas, išmintingas, rūpestingas, patikimas, palaikantis, kantrus, geras, diplomatiškas, jautrus... Bet dabar žinau, kad jis visada toks, net ir pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis, net ir sunkiausiose situacijose. Labai jį branginu ir myliu.

3. Vaikai. Kelerių metų gyvenimo kitoje šalyje patirtis vaikams yra labai svarbi. Gali būti, kad jiems bus sunku grįžti  į lietuviškas mokyklas. Bet manais jie gauna kur kas daugiau: tikiu, kad ispaniška patirtis išmokys juos drąsos, savarankiškumo, pasitikėjimo savimi. Ir kokie nuostabūs bus jų prisiminimai apie šį gyvenimo etapą! Kiek daug jie pamatys, patirs! Jie atranda kitokius draugus, kitokias kultūras. Be to, jie visi jau kerta laisvai ispaniškai ir angliškai, o tai - didelis turtas. Ir prie viso to - vaikai čia neserga, tfu tfu tfu. Jei Lietuvoje sirguliuodavo nuo rudens iki pavasario, tai čia - kartą-kitą nusičiaudi- ir viskas. Lietuviškas posakis apie septynių dienų slogą nebeteko savo prasmės, nes čia sloga tęsiasi daugiausiai tris dienas. O ir šiaip - gyvenimas užmiestyje, kur tyras oras, baseinas ir jūra -  treji metai sanatorijos dar niekam nepakenkė. 

4. Nauji draugai. Jei ne Ispanija, nebūtume sutikę labai daug ypatingų žmonių. Manau, apie juos visus aš dar parašysiu vėliau.

5. Šiltas klimatas maistas, šviesa, nuostabus maistas, gražus miestas. Neįsivaizduoju geresnių sąlygų gyventi ir klestėti, kaip šios :).

Turbūt dar turėčiau paminėti ir savo darbą, kurio dėka čia ir esame - darbas Lietuvos konsulate Valensijoje. Man tik sunku jį įvardinti pliusu arba minusu. Jis tiesiog yra - sudėtingas, įtemptas. Stresinės situacijos ir didelis krūvis kasdien.  Mano padėjėja - Modesta - tikra šaunuolė. Gera jaustis ramiai, kad priėmimo metu viskas ir be mano įsikišimo vyks taip, kaip ir turi vykti Lietuvos atstovybėje. Modesta moka išklausyti, įsigilinti, suprasti, patarti, padėti, kartais paieškoti kažkokio unikalaus sprendimo. Manau, konsuliniame ūkyje tvarkomės neblogai. Labai stengiamės švelninti visus biurokratinius kampus ir mums pavyksta. Po dienos darbų dažnai į metro keliaujame kaip lapai - nei kojyčių-nei rankyčių. Bet jausmas, kad realiems žmonėms suteikėme realią pagalbą, išsprendėme neišsprendžiamą problemą ar tiesiog nuraminome - labai palaiko ir įkvepia.

 

Tokia tat aritmetika. Esu labai laiminga, kad išdrįsome taip radikaliai pakeisti gyvenimą ir čia atvykti. Einame įsikūrinėti toliau...

 

Mūsų rožinis gyvenimas naujuose namuose:

Ženklas, kad name gyvena lietuviai: