2014 m. spalio 22 d., trečiadienis

Mi vida loca. Mano beprotiškas gyvenimas.


Po darbų  važiuoju namo. Galva pilna, metro apytuštis. Priešais mane mergička skaito knygą, kartais sukrizena. Kairėje sėdi kunigas – jaunas ispanas su sutana ir adidas kuprine.  Kiek toliau pagyvenęs vyrukas barasi mobiliuoju. Kinų pora su mažyliu tyrinėja reklamą.
Empalme  įlipa du keleiviai - aukštas laibas ir žemas kresnas, abu su protine negalia. Jie kasdien įlipa šioje stotelėje. Man keista, kaip tai pavyksta laibajam  - jis visada įsikniaubęs į planšetę, kurioje įnirtingai žaidžia kažkokį žaidimą. Kartą užmečiau akį – pirštu baksnoja šokinėjantį kamuoliuką.  Panašu, kad net nereaguoja į pranešamus stotelių pavadinimus. Kai išlipu Rocafort, jis važiuoja toliau. Tikiuosi, išlipa laiku.
Kresnasis  keleivis paprastai būna labai draugiškas, visus palabina, pakalbina. Bet dabar jis tylomis įsitaiso šalia mergaitės ir užmeta koją ant kojos taip, kad ta atsiduria veik ant knygos, ir sustingsta. Nei žodžio, nei judesio, nieko. Mergaitė kiek patraukia knygą ir skaito toliau.
Staiga pastebiu, kad kunigas verkia. Ašaros kapsi, kap-kap, brūkšt rankove - nepadeda...
Taip ir važiuojam.
Oi. Kur-aš-pa-puo-liau?  
Tikinu save, kad šiame paveiksle aš su savo maža juoda suknele ir dideliu baltu maišu, pilnu slyvų ir šokoladinių spurgų (perpiet sulaksčiau į parduotuvę) esu ne prie ko. Aš tai jau ne kokia keistuolė. Aš gi visa tokia dalykiška ir rimta Lietuvos pareigūnė.  Jau  trys mėnesiai kaip Valensijoje, Vilniaus dar nepasiilgau. Gal kad ten, Vilniuje, palikau visą virtinę sudėtingų atsiminimų. O gal kad čia, Ispanijoje, visko tiek daug, kad laiko ilgesiams nelieka. Nauja šalis su naujais papročiais, nauji namai su naujais kaimynais, naujas darbas su naujais kolegom, naujos parduotuvės su naujais maistais. Bandant susigaudyti visame tame diena pralekia žaibiškai. Vakare pakalbinu savo vaikus, grįžusius iš naujos mokyklos su naujom taisyklėm. Apeinu sodą su naujais man augalais ir gyviais. Ir pabučiuoju vyrą - mano mylimą mylimą vyrą, kuris kartu su manim leidosi į šį trejų metų ispanišką nuotykį.
Dar neseniai aš viena su trim vaikais ramiai sau gyvenau Vilniuje, penkiolika metų dirbau įprastą darbą ir  rašiau dienoraštį http://ladymadonna.blogas.lt. Viskas buvo gerai. Dabar viskas kitaip – nebe viena, kita šalis, kitas darbas - viskas neįtikėtinai gerai kitaip.
Dar neseniai gyvenau su nuojauta, kad tuoj nutiks kažkas ypatingo. Dabar gyvenu su išsipildymo jausmu.
Papuoliau į be galo spalvotą, jausmingą, įdomų gyvenimo sūkurį. Kartą pagalvojau, kad nuostabių dalykų nutinka tiek daug, kad nebepakanka laiko sustoti ir jais pasidžiaugti. Todėl gal verta juos užrašyti – kad liktų įrodymas, kad tai tikrai buvo. Nes kartais nesitiki, kad nesapnuoju.
Atrodo, laikas pradėti kitą blogą.