Po darbų važiuoju namo. Galva pilna, metro apytuštis.
Priešais mane mergička skaito knygą, kartais sukrizena. Kairėje sėdi
kunigas – jaunas ispanas su sutana ir adidas kuprine. Kiek toliau pagyvenęs vyrukas barasi
mobiliuoju. Kinų pora su mažyliu tyrinėja reklamą.
Empalme įlipa du
keleiviai - aukštas laibas ir žemas kresnas, abu su protine negalia. Jie
kasdien įlipa šioje stotelėje. Man keista, kaip tai pavyksta laibajam - jis visada įsikniaubęs į planšetę, kurioje
įnirtingai žaidžia kažkokį žaidimą. Kartą užmečiau akį – pirštu baksnoja
šokinėjantį kamuoliuką. Panašu, kad net nereaguoja
į pranešamus stotelių pavadinimus. Kai išlipu Rocafort, jis važiuoja toliau.
Tikiuosi, išlipa laiku.
Kresnasis keleivis
paprastai būna labai draugiškas, visus palabina, pakalbina. Bet dabar jis tylomis
įsitaiso šalia mergaitės ir užmeta koją ant kojos taip, kad ta atsiduria veik
ant knygos, ir sustingsta. Nei žodžio, nei judesio, nieko. Mergaitė kiek
patraukia knygą ir skaito toliau.
Staiga pastebiu, kad kunigas verkia. Ašaros kapsi, kap-kap,
brūkšt rankove - nepadeda...
Taip ir važiuojam.
Oi. Kur-aš-pa-puo-liau?
Tikinu save, kad šiame paveiksle
aš su savo maža juoda suknele ir dideliu baltu maišu, pilnu slyvų ir
šokoladinių spurgų (perpiet sulaksčiau į parduotuvę) esu ne prie ko. Aš tai jau
ne kokia keistuolė. Aš gi visa tokia dalykiška ir rimta Lietuvos pareigūnė. Jau trys
mėnesiai kaip Valensijoje, Vilniaus dar nepasiilgau. Gal kad ten, Vilniuje, palikau
visą virtinę sudėtingų atsiminimų. O gal kad čia, Ispanijoje, visko tiek daug,
kad laiko ilgesiams nelieka. Nauja šalis su naujais papročiais, nauji namai su
naujais kaimynais, naujas darbas su naujais kolegom, naujos parduotuvės su naujais
maistais. Bandant susigaudyti visame tame diena pralekia žaibiškai. Vakare
pakalbinu savo vaikus, grįžusius iš naujos mokyklos su naujom taisyklėm. Apeinu
sodą su naujais man augalais ir gyviais. Ir pabučiuoju vyrą - mano mylimą mylimą
vyrą, kuris kartu su manim leidosi į šį trejų metų ispanišką nuotykį.
Dar neseniai aš viena su trim
vaikais ramiai sau gyvenau Vilniuje, penkiolika metų dirbau įprastą darbą ir rašiau dienoraštį http://ladymadonna.blogas.lt.
Viskas buvo gerai. Dabar viskas kitaip – nebe viena, kita šalis, kitas darbas -
viskas neįtikėtinai gerai kitaip.
Dar neseniai gyvenau su nuojauta,
kad tuoj nutiks kažkas ypatingo. Dabar gyvenu su išsipildymo jausmu.
Papuoliau į be galo spalvotą,
jausmingą, įdomų gyvenimo sūkurį. Kartą pagalvojau, kad nuostabių dalykų
nutinka tiek daug, kad nebepakanka laiko sustoti ir jais pasidžiaugti. Todėl
gal verta juos užrašyti – kad liktų įrodymas, kad tai tikrai buvo. Nes kartais
nesitiki, kad nesapnuoju.