VIVO ou MORTO?

Antras Edžio laiškas draugams:

Pameni tą smagų tex-mex restoraną „Sí Señor!“? Kur visai prie mūsų namų, už kampo, ir kur taikoma atviro alaus baro programa už 60 R$ (apie 11 EUR)? Taigi, buvau oficialiai išreiškęs nerimą, kad, po lietuvaičių vizitų, nenustebintų jo kainodaros pokyčiai... Trumpai tariant, prikarksėjau +10%.   

Bet adrenalinas kalė į galvą, žiūrim toliau, kur čia dar galėtume užkelt kainas. Panašu, kad greitu laiku gali pavykti telekomunikacijose. Ne tai, kad erzintų žemos kainos. Aš galiu su jomis gyventi. Žemas kainas, aukštą kokybę, neribotą pasiūlą – visa tai aš galiu pakelti. Man tik reikia, kad būtų bent šlakelis sveiko proto ir gurkšnelis empatijos.

Supranti, mano kaip kliento stažas yra dvigubai ilgesnis už mano darbo stažą klientus aptarnaujančiose organizacijose. O dabar aš apskritai esu profesionalus klientas. Tai mano profesija. Ji kelia labai aukštus reikalavimus. Kitiems. Todėl kiekvieną kartą, kai matau, kaip paslaugų teikėjai santykiauja su savo pačių procesais ir sprendimais, užuot mylėję end-user‘į, aš prisimenu Martin Lindstrom.

Šiaip nominaliai - tai garsus danų rinkodarininkas, bet iš esmės jis yra įtakingas mąstytojas ir daugybės knygų autorius, toks, sakyčiau, bičas su vėju. Man kaip klientui tas vėjas palankus. ML yra labai aiškiai apibūdinęs empatiją (nekankinsiu vertimu, pateikiu originalą):

The difference between “sympathy” and “empathy” is the difference between me seeing you throw up and handing you a napkin and me seeing you throw up and feeling so bad about how you’re feeling that I throw up myself.

Capiche? Dauguma organizacijų užjaučia („apgailestaujame, atsiprašome už nepatogumus, darome ką galime“), bet rasti tokią, kuri realiai apsivemtų iš meilės klientui yra iššūkis. Čia tiktų reklama vienam viešbučiui Paraty ir vienam konsulatui São Paulo, bet nenukrypkime. Brazilijoje buto nuomos sutartyje paprastai būna standartinė sąlyga, kad nuomininkas per 1-2 mėnesius persirašo paslaugų teikėjų sutartis savo vardu. Su mūsų buto šeimininke išsiderėjome pailgintą 4 mėnesių terminą. Nežinau kam, greičiausiai kad tiesiog kuo daugiau visko išsiderėt. Bet kol kas tai strateginė įžvalga Nr.1: šiandien, paskutinę 4 mėnesių termino dieną, buvo perinstaliuotas namų internetas ir įsigaliojo nauja telekomunikacijų paslaugų sutartis!

Netempėme nei vienos dienos: vos tik Sonata atsidarė brazilišką banko sąskaitą, iškart numynėme į violetinio telegiganto VIVO skyrių artimiausiame prekybcentryje. Aš tą spalvą suprantu, aš ją gerai prisimenu, man ji visada priminė laidotuves, ir gal ne be pagrindo, nes pagal klientų infarktų ir insultų statistiką didžiosios telekomunikacijų bendrovės tikriausiai lenkia net mažuosius bankus. Todėl kompanijos prekės ženklo galvos savo organizacijai apdairiai suteikė pavadinimą VIVO (portugališkai - „gyvas“). 

Skyriuje pradėjome nuo lengvos pramankštos:

- Sveiki, norėtume persirašyti interneto sutartį ir tuo pačių pripaketuoti porą mobilių planų su pakankamai duomenų, va dokumentai, nuomos sutartis...

- O, sveiki, labai malonu, žinoma, tuojau viską užpildysime ir sutvarkysime...

Šeštame ar septintame atsakymų į klausimus, formų pildymo ir pasirašymo išmaniame ekrane išmaniu pagaliuku žingsnyje, jau finišo tiesiojoje, paaiškėja, kad kredito istorija nėra pakankama tam, kad pasirašyti sutartį. Į brazilišką sąskaitą pervedami pinigai ir tūkstančiai mokami už būsto nuomą bei paslaugas dar nereiškia, kad užsimanęs gausi namų interneto ir mobilių planų paketą už mažiau kaip 50

EUR/mėn (sakiau, kad kainos geros). Išeitis – grįžti po mėnesio, kai kredito istorija turės daugiau duomenų, o tuo tarpu pasitenkinti išankstinio mokėjimo planais mobiliems ir už namų internetą toliau kompensuoti šeimininkei.

Pré-pago tai pré-pago. O ir dėl interneto - dar turime ištisus tris mėnesius, viskas OK... Grįžtame dar po mėnesio. Per tą mėnesį uoliai registravome visus atsiskaitymus, kad jų kauptųsi kuo daugiau (tam Brazilijoje sukurta fantastiška sistema, pagrįsta CPF, t. y. unikaliu mokesčių mokėtojo kodu; tas kodas naudojamas visose parduotuvėse, nekalbant jau apie paslaugas, ir jis ne tik pakeičia nuolaidų korteles, bet ir leidžia kaupti duomenis apie kiekvieną net menkiausią transakciją. Žinau, žinau, asmens duomenys, blah-blah... Žiauriai patogi sistema.). Vėl nagrinėjami dokumentai, nuomos sutartis, pildomos formos, vėl konsultuojamasi su skyriaus vadovu, protingas pagaliukas vėl švelniai brauko išmaniojo monitoriaus stiklą... Ne, mielieji, labai gaila (jiems labai gaila; simpatija, pameni?), bet kredito istorija nėra pakankama... Grįžkite po mėnesio, por favor.

Po mėnesio grįžome, perskaityk ankstesnę pastraipą dar kartą.

O praeitą pirmadienį įvyko TAI. Vėl praėjome visus etapus: asmens dokumentų kopijas (ketvirtą kartą; kur jie jas deda ir ką ten daro su tokiu kietu A4 formato popieriumi?), sutarčių ir ankstesnių šeimininkės mokėjimų analizę, įprastinę viktoriną, galimybes/pasiūlymus, išmintingo pagaliuko viražus... Tiesa, diskusija apie kainas užtruko, nes rodžiau jiems jų pačių tą pačią popietę prieš pat ateinant į jų skyrių SMS‘u atsiųstą akcijinį pasiūlymą internetui, tai man paaiškino, kad šitas pirmadienį atsiųstas pasiūlymas galiojo iki praeito penktadienio, kuris buvo juodasis, o į klausimą, kodėl jie tada siunčia tris dienas nebegaliojantį pasiūlymą, man paaiškino, kad „taip jau būna telekomunikacijose“, „tai įprasta“, „nieko, nutinka“... Niekas ne tik kad nevėmė, bet ir servetėlės nepadavė.

Betgi kai matai pasirašytą sutartį, dėl kurios 4 mėnesius mynei violetinius slenksčius, negi pradėsi nervintis dėl 20% kainos? Tuo labiau kad tas konsultantas Luan jau tapo beveik draugu. Netgi telefonais apsikeitėme, kad susisiekti WhatsApp‘u, jeigu ką. Čia pat rezervavome laiką techniko vizitui ketvirtadieniui su galimybe, kad jei technikas ras langą savo grafike, tai paskambins anksčiau.

Paspaudėme rankas, ir tada Luanas, išlaikęs pauzę, nužvelgė mudu su Sonata suokalbišku žvilgsniu, pasuko laptopą į mus ir atsikrenkštė: yra niuansas. Žodžiu, mūsų namo numeris 627, o jų sistemose tokio namo nėra, ir tose jų sistemose mūsų namas pažymėtas kaip 628. Ir tai neva jokia bėda, nes kai technikas paskambins suderinti vizitą, reikia jam tiesiog paaiškinti, kad tas namas, kur jo sistemoje matosi kaip 628, ir tikrųjų yra 627. Ir viskas. Ir kad tegul net neieško 628. Į mūsų pasiūlymą kokiu nors magišku triuku pakeisti jų sistemoje neteisingą namo numerį į teisingą Luanas atlaidžiai šyptelėjo, ir paaiškino, kad tai neįmanoma, o iš jo tono ir mimikos supratau, kad esu paskutinis lūzeris ir telekomunikacijose nesuprantu elementarių dalykų, bet man kaip gringo tai atleistina.

Vos grįžau namo, vietiniu telefonu skambina portje iš apačios ir praneša, kad atvyko VIVO technikas. Va čia tai kosmosas, galvoju: maža to, kad atvyko trimis dienomis anksčiau, tai dar ir pats susirado namą, kurio nėra. Nusileidžiu žemyn pasitikti, paspaudžiame rankas (visi čia spaudžia, labai draugiška šalis, gaila, kad visiems), kviečiu kilt į viršų... Nea, sako, aš šiandien dirbti jau nebegaliu (pažiūrėjau, buvo

16:58, o aš jau buvau apsidžiaugęs, pamatęs jam po pažastimi dėžutę, panašią į modemo), tai susitikslinkime rytdienai. Tiksliname čia pat gatvėje.

Išsitraukia mobilųjį, kad užsirašyt. Pradėkim nuo vardo, sako. Gerai, sakau, Edis. Jau žinau, kad nesupras, šitų keturių raidžių per pirmus kelis kartus niekas kažkodėl nesupranta net jas tariant paraidžiui.

Nesugula jos brazilams į vieną žodį, ir tiek. Po kažkelinto pakartojimo paraidžiui, jis nušvinta: a, EDŽIS (minkšta D tariama ne D, o DŽ, lygiai taip pat ir minkšta T visada tariama kaip Č). Sutinku, kaip tamstai patogiau. Nuo šiol visada taip ir prisistatinėsiu. Pakartoja vardą kelis kartus, užsirašo telefoną. Aš jo vardą įsimenu iškart: Marcos.

Ir tada sako, rodydamas į namo numerį prie įėjimo durų (toks gražus didelis stovas ant žolyno, tarsi paminklinis akmuo, su šiam žanrui puikiai tinkančiu tikriniu mūsų namo pavadinimu liūdnomis metalo raidėmis: VISO) – o kodėl namas 627, o ne 628?

Na, po dienos nuotykių aš jau norėčiau jam pasiūlyti tuo klausimu skambtelėti į meriją ar registrų centrą, arba prie progos paklausti savo boso, bet jo darbo minutės jau ištiksėjo, o ir aš jau supratau, kad šiandien nieko nebus, ir nereikia persistengti, palaikant pokalbį, tai atsakau, kad nežinau, su tašku sakinio gale. Sutariam, kad jis man skambins rytoj ryte, vėl paspaudžiam rankas, tchau-tchau, ate amanha, boa noite (pameni – noiČe).

O vakare skambina VIVO kontaktų centras ir reikalauja Sonatos (ji pasirašė sutartį, kaip ir visas kitas, bet kontaktinę info tokiais atvejais nurodome mano - profesionalaus kliento). Paaiškinu, kaip visais tokiais atvejais, kad aš jos vyras, o jos nėra, kalbėkite su manim, viską susiderinsime, etc. Konsultantė pradeda klausinėti Sonatos pavardės, gimimo datos, CPF‘o, jos mamos vardo... Pagal savo dabartinę profesiją aš visa tai žinau, tik man jau kyla įtarimas, nes jokio mamos vardo ji tikrai nėra pateikusi jokiam VIVO, bet, galvoju, pabendrausiu, kol nepaprašys kokių nors bankų prisijungimo kodų ar kreditinių kortelių numerių, o tada jau surengsiu koncertą.

Neprireikė, nes sklandžiai perėjome prie paslaugų. Dar bandė įtikinti, kad pasirašėme mažiau Mbps (tik vėliau pastebėjau, kad sutartyje kaina visgi atsirado ta akcijinė, tai ji turbūt ir klaidino), bet šį kartą laikiausi tvirtai, čia juk ne namo numeris, kurio nepakeisi. Kai jau lyg ir viską išsiaiškinome, mane perjungė kitam konsultantui, kad suderinti vizitą. Su šituo pakartojome visą viktoriną, išskyrus uošvės vardą, tada jis kažką suburbuliavo, kad dabar derinsime instaliavimą, ir į mudviejų pokalbį pajungė Marcos, tą techniką, kuris jau buvo atvykęs ir radęs mūsų mistinį namą. Ir tada jie greitakalbe pradėjo kažką aiškintis tarpusavyje, kartais abu staiga nutildami. Iš to supratau, kad ką tik buvo kažkoks klausimas, greičiausiai man, ir greičiausiai jis lietė mano pasiteisinimą dėl namo numerio. Mano portugalų kalba pakankama tam, kad telefonu ramiai kalbėtis su vienu asmeniu. Bet kai du specialistai ginčijasi tarpusavyje, man tenka pasirinkti, kurį palaikyti. Technikas atmintinai žinojo mano brazilišką vardą, su juo du kartus buvome paspaudę rankas, bet svarbiausia – jis jau buvo susiradęs namą.

Palaikiau techniką.

Tada konsultantas paprašė luktelėti, kol jis kažką užregistruos. Laukiam. Ausinėje tai traškesys, tai bildesys, tai dūsavimas, suprantu, kad ir Marcos kabo eteryje. Už 18 minučių jo klausiu, ar turim ir toliau kaboti, jis spėja, kad taip, nors nėra tikras. Dar už keliolikos minučių traškesio abu draugiškai nusprendėme, kad konsultantas atsijungė, ir kad perskambins, jeigu dar ko nors reikės.

O vėlai vakare gaunu Marcos žinutę: jie cancel‘ino tavo užsakymą, paskambink jiems (pridėtas penkiaženklis numeris) ir paaiškink jiems teisingą adresą. Nea, rašau, Marco, jūs patys išsiaiškinkit, ką jums reikia, o mano adresą žinai. Tada jis atsiunčia dviejų minučių balso įrašą, kuriame bando instruktuoti, kur man skambinti ir ką aiškinti, bet žinai, kai žmogus vėlyvą vakarą, po vakarienės ir poros alaus, nusprendžia padaryti balso įrašą, dar tiksliai nežinodamas ką sakys, ir pasikalba pats su savimi svetima greitakalbe, tada jau po truputį pradeda spengti ausyse, ir ant liežuvio galo rikiuojasi krepšinio trenerių terminai...

Na, dėl visko paskambinau tuo trumpuoju. Atlaikiau visas geležinės brazilės instrukcijas, sumaigiau tiek visko, kad net iPhone ekranas įlinko, bet kai pareikalavo suvesti numerį, iš kurio skambinu, nebeatlaikiau.

Persiunčiau visas tas žinutes Luanui. Jis neužtruko atrašyti: tuoj aš tau paskambinsiu ir pasakysiu, kam skambinti ir ką kalbėti.

Na čia jau tas manyje, tas profesionalus klientas, realiai susinervino. Kai paskambino Luanas, man jau spengė ne tik ausyse, spengė jau visas kūnas, visi vidaus organai, spengė panagės ir kažkas po kaukole žemiau dešinėje. Todėl jam išsiplėsti neteko, nes pasisakiau ir pakartojau, kas kieno problemas turi spręsti, ir kad aš naktimis su geležinėmis bobomis nebekalbėsiu, ir su gyvomis nebenoriu, noriu tiesiog, kad Marcos arba kas nors ateitų ir instaliuotų paslaugą.

Šiandien ketvirtadienis, lapkričio 30, paskutinė to ilgo 4 mėnesių trukmės pereinamojo laikotarpio diena, ketvirtą dieną nepastodamas bendrauju su Luanu WhatsApp‘u, jis sprendžia problemą ir į mano dukart per dieną užduodamą klausimą „kur technikas?“ atsako klausimu: „dar neskambino?“. Kadangi kamuoliukas visada yra to, kuris atsakė NE, pusėje, tai abu laukiame.

Bet laikas neprailgsta, nes nuolat skaitau sms‘us iš VIVO. Iš 5 (5!) skirtingų numerių gavau sms žinutes su vis skirtingu problemos registravimo numeriu. Sonata, kurios numeris nurodytas kaip antras, gavo dar 3 pranešimus taip pat su skirtingais protokolo numeriais. Žodžiu, VIVO, užuot pakeitę namo numerį sistemoje, susikūrė 8 unikalias problemas.

Dabar žiūrėk: mūsų namų ūkyje yra 3 gyventojai. Tai išeina po 2,7 problemos vienam žmogui per vienos paslaugos diegimą. São Paulo vadinamoje metropolitan area viso gyvena per 22 milijonus žmonių. Jei VIVO taip pat sėkmingai kiekvienam iš jų išranda po 2,7 problemos, tai išeina, kad tam, kad įdiegtų paslaugas visiems, jie susikuria ir sprendžia 60 milijonų problemų? Su unikaliais protokolo numeriais! 60 000 000! Bandau paversti pinigais, tai man ir žinių iš dviejų aukštųjų nepakanka, ir tas spengimas panagėse ir ten po kaukole žemiau dešinėje jau darosi nepakeliamas...

O šiandien nuo labo ryto atėjo technikas. Ne Marco. Anderson. Vardą vėl įsiminiau iš pirmo karto.

Pakilome į butą, apžiūrėjo viską, paskambino į back-office‘ą kažko ten konfigūruoti, ten jam pasakė, kad tokio namo nėra, jis man persakė su mobiliu prie ausies ir klausimu akyse, aš jam atsakiau, kad jei nėra, tai kur mes su tavim dabar bl@ esame?, jis suprato, paskambino vadovui, kad tas autorizuotų paslaugos diegimą name, kurio nėra, vadovas neatsiliepia, nes dalyvauja pasitarime (gal dėl namų numerių?), technikas neryžtingai sako, kad laukti reiks neaišku kiek, tai gal..., aš jam toliau minties vystyti neleidžiu, demonstratyviai užrakinu buto duris iš vidaus ir deklaruoju, kad iš čia niekas neišeis, kol nebus įdiegtas internetas pagal sutartį, Anderson toks inteligentiškas, šiek tiek kalba angliškai, tai mes su juo sutariame vis geriau, va belaukdami jo viršininko pasitarimo pabaigos jau kalbame ne tik apie telekomunikacijų verslo ypatybes, bet ir apie globalias didmiesčių problemas, ekosistemas, dirbtinį intelektą, dietas...

Dabar, turėdamas įkaitą, sąlygas diktuoju aš, ir tuo pačiu gyvai stebiu Stokholmo sindromo atsiradimą bei raidą. Nejučia perėjome prie sulčių gėrimo, alui dar ankstoka, nors dėl visko padėjau į šaldytuvą, nes neaišku, kiek jis čia užsibus, o ir jis puikiai supranta, kad jo likimas turbūt pirmą kartą gyvenime taip akivaizdžiai ir vienareikšmiškai yra jo rankose, ir kad jeigu jis įdiegs internetą, tai liks VIVO...

Jis įdiegė! Pirma žinutė, kurią gavau pasijungęs, buvo ta kainos akcija kur baigėsi penktadienį, bet man jau nebesvarbu, aš atrakinau duris, išleidau Anderson, baigiu rašyti ir siunčiu tau šitą laišką, ir einu prie šaldytuvo, ten alus jau bus gerokai atšalęs...

Žaislų fabrikas

Edis rašo draugams apie įsikūrimą San Paule 😊:

Jeigu skaitai šį laišką, vadinasi, aš jį išsiunčiau. Pirmos trys savaitės São Paulo priminė terapinio susirašinėjimo žanro vertę...

Rajonas melodingu pavadinimu Moema laikomas gera vieta gyventi. Dėl susisiekimo, infrastruktūros, saugumo. Avenida Ibirapuera dalina jį į dvi dalis: vienoje jos pusėje gatvės vadinasi indėnų genčių vadų vardais, kitoje – paukščių vardais. Mes - paukščių pusėje, gyvename Kielių gatvėje (Avenida Lavandisca).

Nuo čia viskas, ko reikia, yra už 15 minučių pėsčiomis: konsulatas, metro, Ibirapuera parkas, prekybcentris. Vos išėjus iš namo - gausu restoranų, parduotuvių, o tiesiai prieš duris – Starbucks.

Dangoraižis naujutėlis, modernus, apsauga 24/7, įėjimas su veido atpažinimo sistema, liftas užkelia tiesiai į butą, pakanka piršto antspaudo. Treniruoklių salė su vitrininiais langais 26 aukšte, ten greta ir biliardinė su terasomis, ant stogo – tarsi vyšnia ant torto - baseinas. Su gultais, foteliais, staliukais, dušais.

Yra ir niuansų. Netoliese – Congonhas oro uostas. Jo pakilimo tako trajektorijoje ir aplinkiniuose kvartaluose būsto nesirink. Viena kolegė ten buvo išsinuomojusi butą su terasa dangoraižio viršutiniame aukšte, tai sakė, kad matėsi ne tik besileidžiančių lėktuvų važiuoklės detalės, bet ir atskiri varžtai. Su lipdukais ir barkodais. Apie triukšmą nesakė nieko, manau, saugojo balsą pokalbiams namie prie stalo. Laimė, savaitgaliais lėktuvai neskraido, darbo dienomis nuo 22:00 iki 6:30 Moemoje taip pat tylu. Kiek tik apskritai gali būti tylu São Paulo.

Nes visame mieste nerasi vietos, kur kas nors ko nors nestatytų. Aplink mūsų namą arti nėra kitų aukštų pastatų, todėl iš savo 21 aukšto matome vaizdus ir panoramas. Ypač gražu vakare. Bet greta esantis 12- aukštis rekonstruojamas, dabar pneumatinių kūjų stadija ant jo stogo, tai darbo dienomis, kai atidaryti langai (o jie atidaryti visada, nes švelni vietinė žiema atkartoja vidutinę lietuvišką vasarą) namie triukšmas kaip fronte – lėktuvai, kulkosvaidžiai, trenksmai, riksmai svetima kalba.

O bute viskas nauja, gerai įrengta. Langai per visą sieną, balto marmuro grindys, sieninių spintų baterijos, išmanūs televizoriai, audio sistema su garsiakalbiais lubose, virtuvės įranga...

Kai pasirašinėji buto Sao Paulo nuomos sutartį, nepriklausomi vertintojai parengia jos priedą – detalų būklės įvertinimą ir daiktų sąrašą. Durys, sienos, langai, rozetės, lempos, santechnika, baldai, buitinė technika, indai... Mūsų sutarties priedas su pašto ženklo dydžio nuotraukėlėmis sudarė 55 pdf puslapius. 55. Bet buto savininkė prieš pasirašydama vis tiek rado ką pridurti – ji sudarė papildomą 27 punktų sąrašą, nes prie televizorių trūko prierašo „smart“, nebuvo įtraukti kažkokie filtrai, indai, elektrinis grilis, dar kažkas... Ir dulkių siurblys. O, apsidžiaugėme: galėsime nesigabenti iš Madrido neseniai nupirkto MIELE.

Ką sako sportininkai, pralaimėję varžybas, kurias turėjo laimėti? Neįvertinome. Priešininko, situacijos dar kažko. Su tuo siurbliu mes kažko neįvertinome. Čia radome tą iš 27 punktų sąrašo, žinai, tokį vertikalų, kaip animaciniuose filmuose, tokį šluotkotį su kapšeliu, ir nors jo dėžę puošia daug užrašų, tokių kaip HEPA, TECNOLOGIA ir net POTENCIA su kažkiek ten daug vatų, bet pabandęs juo siurbti supratau, kad tai ne siurblys, o ... Pats supranti. Ne, jis ūžia, gali su juo pasivaikščioti rozetės rajone, gali netgi pabraukyti tas marmuro grindis, bet visa ta jo potencija nueina į ūžesį ir vibraciją. Jis nesiurbia. Gal toks sumanymas? Nes ir šepečio nelabai yra, tik kažkoks pigaus plastiko balvonas ant ratukų. Žaislas, žodžiu.

Sonata žaibiškai susigaudė situacijoje ir iškart užsakė naują. ELECTROLUX, kaip ir viskas šituose namuose. Ne toks erotiškas kaip mano aprašytas, bet su didžiuliais ratais, ryškiu užrašu SMART ir normaliu šepečiu.

Nuotraukoje. Ten tas šepetys neturėjo lygių. Šepečių šepetys! Sulaukęs siuntos pradėjau iškilmingai išpakuoti dėžę. Dar pakuojant šmėstelėjo negera nuojauta, kad pirkinys nedaug skiriasi nuo tos elektrinės lazdos iš sąrašo, bet nusprendžiau eiti iki galo, tiesiog nebebuvo kitos išeities. O jau kai įjungiau... Tie statybininkai, kur pneumatiniais kūjais perdaro gelžbetoninį daugiaaukštį, staiga nutilo, besileidžiančių lėktuvų taip pat nebebuvo, pilotai turbūt skubiai konsultavosi su dispečeriais, ar São Paulo kartais neužklupo koks tornado, nors, antra vertus, visai gerai gavosi, nes negirdėjau kaip tas plastikinis šepetys su ratukais drožia baltą marmurą tarsi peilis stiklą, ir net ta degančios elektros variklio instaliacijos smarvė nebuvo tokia jau ir baisi, tik Sonata už dviejų valandų grįžusi į uoliai vėdintus namus vietoj „labas“ paklausė „kas degė!“ (taip ir pasakė, be klaustuko gale).

Aš apie detalių suleidimą nepasakosiu, tu jautrus tokiems dalykams, o štai dulkės tame siurblyje renkasi labai gerai, nors ir ne ten, kur man atrodo turėtų kauptis pagal konstrukciją, bet iš esmės juk svarbu, kad jis kažkaip ir kažkur jas siurbia, ar ne? Pasakysiu tau kaip rinkodarininkas rinkodarininkui: ELECTROLUX padarė klaidą, nuo septintojo dešimtmečio nebenaudodami iki tol Jungtinėje Karalystėje sėkmingai naudoto šūkio "Nothing sucks like an Electrolux"! Nes jis tobulai tinka ir kitoms jų produktų kategorijoms Brazilijoje.

Tarkime, indaplovė. Tu taip pat ją įjungi nakčiai? Ne dieną? Žinok čia geriau jungti dieną. Nes tada nesigirdi dulkių siurblio. Ir tų lėktuvų su pneumatiniais kūjais. Tiesa, alaus bokalų ir peilių ji niekaip neišgali išdžiovinti, bet tu įsivaizduok, koks būtų ūžesys, jei ji dar ir bokalus džiovintų?! Ji juk taip ir vadinasi - indaplovė! Ne džiovyklė! Ir ne 2 in 1!

Šaldytuvas irgi naujas. Taip pat elektro, taip pat lux, dviejų durų, dydžio kaip mano amžinatilsį senelio staliaus gamintos miegamojo spintos, ir dar su ledukų gamybos agregatu. Be to, lãvina reakciją bei judesių koordinaciją. Tokiu būdu atitolina Alzheimerį, Parkinsoną ir kitus netikėlius. Nes kiek tau pavyzdžiui reikia ledukų į gėrimą? Tai ir man tiek pat. O jis? Jis tau nieko negaili ir iškart išverčia kibirą. Todėl jei tu turėjai tiek įžūlumo, kad prieiti su kibirėliu, ar, neduokdie, dubenėliu, tai tada susikaupk kaip Meilutytė prieš startinio pistoleto šūvį ir įtempk raumenį.

Be to, jis taip pat išmanus. Kai atidarai jo dureles, jis sugroja motyvą. Trumpą, bet atpažįstamą. Žinai tokią Paul McCartney dainą „Live And Let Die“? Ji dažnai priskiriama Guns‘N‘Roses, kaip ir dar šūsnis roko hitų, bet tai yra sero McCartney daina apie tai, koks šūdinas yra gyvenimas, ir kaip posakį „Live and let live“ keičia „Live and let die“. Ir šaldytuvas tau tai būtinai primins kiekvieną kartą, kai tu iš jo ko nors norėsi. Nereikia jokių dietų, trenerių ir valios: tadadam-tadadam-tadam, LIVE ANT LET DIE, jeigu iš manęs ką nors valgysi!

ELECTROLUX istorijoje po jau cituoto korporatyvinio šūkio sekė dar vienas: "Thinking of You". Tai vėl, kaip rinkodarininkas rinkodarininkui: manau jie gerai padarė, kad pakeitė ir šitą. Nes labai jau tiesmukai buvo viskas, maždaug, suprask, mes negalėsime išspausti normalios kokybės, nes nuolat apie kažką užsigalvojame. Romantikai svajokliai nevykėliai. Bet neseniai jie pasitaisė. Pasuko teisingu keliu. Nes dabar jų šūkis skelbia: "Shape living for the better"! Žodžiu, mes prigaminame visokio Š, o jau tu, žmogau, susišeipink kaip tau geriau. Čia kietai. Individo atsakomybė, aktyvi gyvenimiška pozicija, susitvarkyk, žodžiu, gyvenimą pats, mielasis.

Edukacinės įrangos liniją uždaro skalbyklė LG ThinQ. Labai talpi, ir, svarbiausia, 2 in 1. Džiovina. Ne kaip indaplovė. Gal pabandyt ir tuos bokalus su peiliais? Ji išmani ir mobili. Rimtai. Kai nustatai režimą, ji galvoja. Įvertina skalbinių kiekį, svorį, kitus parametrus. Kol galvoja, tau nepasako, kiek laiko dirbs su tavo nustatyta programa. Todėl tu niekada iš anksto nežinai, kiek viskas truks. Išlaikoma intriga! Be to, džiovinimo cikle skalbyklė autonomiškai keliauja po patalpą. Kryptis ir atstumai taip pat išlaikomi paslaptyje iki pat finalo.

O mobiliosios fazės finale vietoje įprastinio įkyraus pypsėjimo ji sugroja motyvą. Na, kad galėtum rasti, kur ji nukeliavo. Tokia „find my phone“ aplikacija skalbiankėms. McCartney autorines teises akivaizdžiai pardavė ELECTROLUX, o LG nemokamai pasitelkė XIX a. anglišką liaudies dainą "The Lincolnshire Poacher“. Kuri apdainuoja brakonieriavimo smagumą! Suprask, „ateik, linksmasis bra-akonieriau, metas išimt lami-ikį“! Tai jau tikrai, "Life's Good", LG!

Matai, Brazilijoje buitinė technika atlieka labiau pramoginę funkciją. Darbą suderina su žaidimu. Todėl ir jos kokybė tokia, tarsi ji visa būtų pagaminta žaislų fabrike. Ir siurbliai, ir skalbyklės, ir elektronika - žaislų fabrike, sakau tau. Gal tik tie lėktuvai virš Moemos... Norėtųsi tikėti. Teisybės dėlei turiu pripažinti, jog žmonės mus įspėjo, kad buitinė technika čia ne tokia kaip mes tikimės. Tai mes ir tikėjomės ne tokios?!

Užtat automobiliai - labai rimti. Varomi benzino ir etanolio mišiniu arba vien etanoliu. Flex-Fuel. Atvažiuoji į degalinę, prisipili pilną baką spirito ir varai su vėjeliu. Su kvapeliu! Lankstumas, ekonomija, vietinio cukranendrių ūkio palaikymas ir, svarbiausia, aplinkosauga.

Apie ją labai rimtai diskutavome prieš kelias dienas. Su bičiuliais kolegomis pasikvietėme savo portugalų kalbos mokytoją Gustavo, kuris yra brazilas iš São Paulo, bet dabar gyvena, mokosi lietuvių kalbos ir rašo disertaciją Lietuvoje ir turi merginą lietuvaitę, o šiuo metu jie abu yra čia, žodžiu, pakvietėme juos į mūsų visų pamėgtą meksikiečių restoraną „Sí Señor!“. Čia geras maistas, gera muzika, linksmi žmonės ir tobulas alaus pardavimo modelis. Šiaip visur populiarūs „chopp“, t. y. nedideli pilstomo alaus bokalai.

Tam tikromis valandomis chopp kaina būna akcijinė. Tai čia, kalbant dailiojo čiuožimo terminais, privalomoji programa. O dar gali pasirinkti „atvirą chopp barą“, t. y. neribotą alaus vartojimą visą vakarą už fiksuotą 60R$ (apie 11 EUR) mokestį. Už 11 EUR visą vakarą neribotai chopp?! Čia jau, sakyčiau, laisvoji programa.

Tai mes trys lietuviai – Gustavo, Augustas ir aš – pasirinkome laisvąją. Įpusėjus vakarui, Gustavo pabandė suprasti lietuviškame pokalbyje jo merginos panaudotą terminą „aplinkosauga“:

- KO sauga?, perklausė jis.

- Aplinko-sauga.

- Vis tiek nesupratau, o tai KO sauga?, - dar kartą perklausė Gustavo.

- A-plin-ko-sau-ga!

- Aplink KO? Nesąmonė, negali būti tokio derinio lietuvių kalboje!

Gal tikrai negali? Rimta diskusija buvo. Nežinau, kaip tame restorane mus lietuvius sutiks kitą kartą, o juk dar liko daugybė neaptartų klausimų? Bijau, kad gali pradėti svarstyti savo sportinės programos pokyčius. O gal net ir restorano pavadinimo. Į „NO Señor!“, pavyzdžiui?

Minha vida louca

Tai laba diena. Tiksliau – bom dia 😊. Ne, tai ne rašybos klaida. Prieš šešis mėnesius ispanų kalbą padėjome ant lentynos ir visa galva pasinėrėme į portugališką dainavimą. Po kampuoto ispaniško šveplavimo teko išmokti ne tik kitokio žodyno, bet ir švelnių, melodingų intonacijų. Kartais atrodo, kad su šia gražia kalba ir patys tampame kažkokiais kitokiais, gal net truputį geresniais... Bet apie viską iš eilės.

Tai bom dia iš kitos pasaulio pusės - iš Brazilijos! 

2023-iųjų rugpjūtį persirotavome į San Paulą. Prieš trejus metus nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors sėkmingai įsikursime šalyje, kurios vengia absoliuti dauguma mano kolegų, nes čia gi nusikalstamumas, favelos, skurdas, o konsulai čia pluša kaip vergės izauros, jų vaikai kenčia uždaryti namuose, nes miestas gi - juodoji skylė, čia praeiviai tik ir taikosi tave pagrobti ar bent jau apiplėšti, ir apskritai – tremtis Brazilijoje yra baisi... Klausėme iš čia grįžusių kolegų ir jų gailėjome. Kol nesuvedėme galų, kad tie patys kolegos verkia ko gero apie visus savo paskyrimus ir nepaskyrimus. Ir surizikavome – pateikėme prašymą iš Madrido persirotuoti į San Paulą. Nes man labai patinka Pietų Amerika, nes norėjau, kad ir šeima pamatytų-pajustų-paragautų šį pasaulio kraštą, nes mėgstu konsulinius iššūkius. Ir be to, po Madrido buvome pasiilgę nuotykių...

O prieš trejus metu buvau pasiryžusi rašyti mūsų Madrido dienoraštį...  Kodėl tai neįvyko? Tie treji metai vyko kažkokiu keistu režimu. Darbe - daugybė reikalų, projektų ir įtampų. Gyvenome ne tik visko pilnus mūsų, bet ir mūsų vaikų gyvenimus, kuriais be galo didžiuojuosi: su Salomėja iš vaikystės peršokome į labai dailią paauglystę, su Rojumi baigėme mokyklą ir jau net pirmą kursą Freiburgo universitete, o su keliose valstybėse gyvenančia gražuole Elena pratinomės gyventi atskirai, bent iš tolo sekant jos nerealius planus ir jų išsipildymą... Telefonai pilni nuotraukų su Ispanijos pilimis, Portugalijos vandenyno krantais, Andoros kalnais, kelionėmis, maudynėmis, slidinėjimais... Visko daug, viskam nuolat trūko laiko. Viskas kaip ir gerai, tik įspūdis toks, kad viskas kiek kartojasi. Klausimą – kodėl nerašau?, pakeitė – o kodėl turėčiau?

Tai kodėl rašau dabar? Tai vis dėl Margaritos. Margarita – mano kolegė LR generaliniame konsulate San Paule. Ji, kaip ir aš, myli Pietų Ameriką, atvyko čia, nepaisydama kolegų gąsdinimo, ir jai čia viskas tinka ir patinka. Atradome daug bendrų dalykų,  puikiai sekasi dirbti kartu ir dar puikiau - poilsiauti šeimomis.  Ir neseniai ji prisipažino, kad rašo dienoraštį.

Tai nutariau nusibeždžioniauti. Gi gyvename beždžionėlių krašte, tai kas belieka. Nupučiame dulkes nuo šio blogo ir pradedame...

Taigi, ką mes radome San Paule. Trumpas reziumė.

Paskyrimą į San Paulą gavome dar žiemą. Ir iškart pradėjome nuo svarbiausio – mokyklos paieškų. Mūsų mažylei Salomėjai liko tik treji mokyklos metai.  Gražuolė ir šaunuolė, puikiai mokosi, sportuoja galybę įvairiausių sportų, muzikuoja ir ko tik ji nedaro. Su jos nuolatiniu „ką dabar veiksime?“ gyvename jau 15 metų, ir jis neretėja 😊. Madride lankiusi stiprią britišką gimnaziją ji nesiskundė, bet jai smalsu buvo pabandyti amerikietišką mokymosi sistema. 

Tai po ilgų paieškų apsisprendėme dėl San Paulo amerikietiškos mokyklos. Atrodo, pasirinkome teisingai. Salomėja jau po savaitės paskelbė, kad nauja mokykla jai patinka labiau, nei madridietiška. O ir San Paulas, pasirodo, dar geresnis miestas, nei ji buvo maniusi... Ji čia be galo lengvai pritapo, jau turi nemažą draugų ratą, yra be galo populiari. Tai buriam, kad taip ir toliau.

Mes su Edžiu irgi džiūgaujame, kad nepabūgome Brazilijos. Atlaikę visus „supakuoti- išpakuoti“ pratimus, kraustymąsi su ispaniškais ir braziliškais ypatumais, naujų namų San Paule paieškas, įsikūrimo rūpesčius, jau beveik įpratę prie 22 milijonų miesto tempo ir triukšmo, mėgaujamės  tuo, ką čia radome ir susikūrėme – nuostabia konsulato kolegų kompanija, naujais namais, pro kurių langą matosi pusė San Paulo, daugybe skanių restoranėlių ir klubų su braziliška muzika, nerealiu vandenynu tik už pusantros valandos kelio nuo namų ir daugybe visokių gerų dalykų. Jau apžiūrėjome svarbiausias San Paulo įžymybės, aplankėme Rio, Iguazu krioklius, Florianopolį ir daugybę mažesnių miestelių... Tai nuoseklus metraštis jau nesigaus. Bet gyvenimo tempas nemažėja, pažintys, patirtys ir atradimai kaupiasi, tai bent dalį jų  pabandysiu čia užrašyti.

Nebekyla klausimas – kodėl turiu rašyti. Rašau todėl, kad po kurio laiko galėčiau patikėti – visa tai iš tiesų buvo, nesusapnuota.