Tie dalykai

"Bridžitos Džouns dienoraštis" - tai praeities skaitalas. Laukite mano ir Modestos "Konsulato kronikų" - bus bomba. Siužetų turime visai knygų serijai, ir jų vis daugėja...

Kasdien Tomas mūsų teiraujasi apie sudėtingesnius atvejus. O mūsų tik paklausk - jau kaip užsivesim.... Sutikrinam duomenis, iškapstom viską, kas ant paviršiaus ir giliai, o jei dar pašnipinėjam FB... Kiek dramų-melodramų-kriminalų! Kaip viskas sudėtinga, ir kaip viskas dažniausiai paprasta...

"Nieko nepadarysi, " sako Tomas.  ¨Čia  - tie dalykai..."

Nauji personažai ir istorijos kasdien. Modesta tik užmetą akį į, atrodo, niekuo neišsiskiriantį klientą ir mesteli man puse lūpų: "Matysi, šitas bus paieškomas". Bingo! Dar ji puikiai orientuojasi šeimininiame statuse - gali iš akių spėti, ar klientai vieniši, vedę ar išsiskyrę.  O aš gerai nuskaitau užsimaskavusias primadonas.

Taigi, kaupiamės buitinės fantastikos šedevrui apie... na, apie "tuos dalykus".

***************

Iki pradėdama dirbti konsulate maniau, kad visi žmonės yra iš prigimties geri, bet kai kurie nesuprasti, nepalaikyti, todėl nuliūdę ir supykę. Dabar žinau, jog klydau. Yra negerų žmonių, yra,  ir nieko tu su jais nepadarysi. Vadinu juos primadonom.

Kaskart, kai Edis ir Rojus žiūri ispanišką futbolą, girdžiu vyrų švilpimą aktoriams, t,.y., futbolininkams, kurie nuo priešininko žvilgsnio pro jų petį krenta, voliojasi ir mirinėja...

Ką čia slėpti - visi mes tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis pabūname aktoriais, tačiau primadonos - o, vaikeli... - tai kita lyga.

Manau, primadonomis gimstama. Greičiausiai tai perduodama genetiškai. Primadonos genas yra toks didelis, galingas ir lakus, kad sąžinės, empatijos ir gėdos genams tiesiog nebelieka vietos.

Kai į konsulatą įžengia koks vyrukas "laba-sveiki-ohoho-utata", žiūrim rezervuotai. Palaukim, pamatysim, ar čia "u-ta-ta", ar čia "oi-oi-oi". Pirmuoju atveju tai tiesiog linksmas, garsiakalbis - gėris yra tokie klientai. Antruoju - primadona, kuri negali gyventi be publikos ir aptarnaujančio personalo.

Tokius nuskaityti lengva. Dažniausiai jų reikalai patys svarbiausi, jie patys sau gražiausi, o jų juokai prasideda: "Pamenu, kai aš buvau Karibuose ir gėriau Margaritą penkių žvaigždučių viešbutyje..." Tokiu atveju pirma duodame primadonai baigti savo benefisą, po to pasiteiraujame, kokiu reikalu užsuko, greitai greitai sutvarkome viską kaip eiliniam klientui, ir atsisveikiname. Fuuuu...

Bet būna, kad primadona užsigeidžia paukščių pieno. Tenka nusodinti ant žemės. "Gerbiamasis, įgaliojimo nebus, nes Jūsų pasas nebegalioja. Pirma prašome pasidaryti naują pasą, tai užtruks pora savaičių."

Ir viskas. Trachtibidach! Primadona krenta ant žemės. "Man labai reikia, čia labai svarbu, čia ne aš kaltas, čia dėl jų, aš pažįstu tą-aną, ot jums bus, vat Karibuose, tai viską galėjau, o jau pas jus tai negaliu, ane?, nors čia skylė kažkokia, nei žvaigždutės neverta".

Tada tenka pasitelkti kantrybę ir kantriai, ramiai šimtą milijonų kartų kartoti tą patį:

- Pasidarykite naują pasą.

- Bet aš ne toks, aš ypatingas!

- Naują pasą pasidarykite.

- Draugas Seime...

- Pasą naują pasidarykite.

- Karibai, Margarita..

- Pasidarykite naują pasą.

Kantrybės mes turime, laimime visada, tik laiko gaila. Ypač tų adekvačių klientų, kurie ne cirkintis į konsulatą atėjo...

Kur kas lengviau dirbti su suirzusiais ar pavargusiais žmonėmis - su tokiais, palyginus, paprasta. Reikia tik lašelio kantrybės, šypsenos, nuoširdžios pagalbos - ir viskas išsisprendžia.

Ir su susipainiojusiais savo santuokų-vaikų-dokumentų reikaluose nėr sunku - net įdomu kartais, kaip kokį rebusą sprendžiant....

Ir su rašyti-skaityti nemokančiais lengviau - jie būna dėkingi už pagalbą su popieriais, elgiasi pagarbiai ir maloniai.

Na bet jau tos primadonos...

...Rojus pasakojo apie neseniai mokykloje vykusį susitikimą su britų poetu Paul Cookson. Sakė, labai geras poetas. Klausimas iš auditorijos:"Ar galite parašyti eilėraštį apie Ronaldo?". Atsakymas: "Ne, negaliu. Nes aš nerašau eilėraščių apie mergaites."

Jo, apie mergaites ir klounus rašyti sudėtinga...

***************

 - Noriu sūnui duoti savo pavardę.

- Matome, jam jau 19 metų, o tėvo įrašo jo gimimo liudijime nėra. Formaliai ir teisiškai - jūs nesatė tėvas, tai ir pavardės Jūsų jis turėti negali. Tik sutvarkęs tėvystės įrašą sūnus turės teisę pasiimti Jūsų pavardę, beje, tik savo, o ne Jūsų pageidavimu. Jei norite sutvarkyti tėvystės statusą, reikės daryti štai ką...

- Na jau ne, aš tai nieko nedarysiu. Jūs ir darykit. Aš nei cento tam neišleisiu, o jūs, konsulatas, prašom savo piliečiais rūpintis. Tvarkykit man tėvystę. Ir dar - reikalauju kompensacijos už tuos devyniolika metų, kai manęs tėvu nelaikė! Vargšas vaikas vaikų namuose turėjo augti! Kompensacijos!

- Gerbiamasis,  Jūs pats per tuos devyniolika metų ir privalėjote susitvarkyti tėvystės pripažinimo procedūras, nieks už Jus to daryti neprivalėjo.Taip kad šiandien negalite kompensacijų reikalauti iš nieko. Beje, Jūsų tariamam vaikui jau devyniolika, tai tėvu savęs nebeįrašysite be jo paties sutikimo. Jūsų atveju belieka viena procedūra - per teismą. Štai kokie būtų pirmi žingsniai:...

- Kokie pirmi žingsniai? Aš jums pasakysiu, kokie žingsniai. Aš pasiimsiu kalašnikovą ir visus iššaudysiu. Ir ispanus, ir konsulatą, visus!

***************

Modestą ir vėl graužia klientai. Jau gal penkiolika minučių jai aiškina, kodėl Lietuvos įstatymai yra negeri, o vat jie sugalvojo geriau, tai dabar darys taip, kaip sugalvojo. Modesta prašo, derasi, teisinasi savo angelišku balsu, kad tokia jau ta tvarka, kad reikia daryti kitaip, kad ji nieko negali padaryti. O tiems tik to ir reikia, jie tuoj užsiveda aiškinti, kiek visko ji gali padaryti jų labui :). Nesąmonės totalios. Laikas eina. Kiti žmonės laukia eilėje... Šiaip ne taip bendrom pajėgom nugesiname įsijautusius klientus ir su jais atsisveikiname.

Po priėmimo Tomas imasi Modestos auklėjimo:

- Modesta, klientai pasitaikė ypatingi, suprantu. Bet mūsų darbas toks - mokėti kalbėtis su visais. Problema čia ne juose, problema tavyje. Tu kalbi balsu "Make love, not war...",  ir anie pradeda pankuoti. O reikia kalbėti  "Stop killing children!", tada tu tapsi jiems autoritetu, ir viskas bus gerai.

Aš irgi tai įsidėmiu. Po pusantrų metų konsulinio darbo mano oratoriniai sugebėjimai pakito savaime - kalbu konkrečiau ir trumpiau. Bet intonacijoms dar reikia padirbėti.

Taigi, šiandien nuo ryto susitinku dviem moteriškėm dėl įgaliojimo patvirtinimo ir pradedu, kaip vaikai sako, "praktikuotis". Kaip tamsta mokytoja joms atkalu: "Tas netinka, tas negerai, čia trūksta, čia klaida. Galim spręst taip arba taip. Ką renkatės." "Kaip pasakysit, - sako jos. - Jūs geriau žinot". Tokiu "make love, not war" balsu. Ir ką - giliai įkvepiu ir einu už jas ruošti jų namų darbų, tvarkyti sujauktų dokumentų... Gi matau - nesusitvarkys pačios, apleis viską taip, kad nieks galų nebeatrinks... Atnešu įgaliojimą, pasirašom, ir tada jos man sako: "Jūsų ausys šiandien nekaito nuo ryto? Matot, mes Jus labai apšnekinėjom. Gražiai apšnekėjom. Kaip viskas priklauso konsulate nuo žmogaus, ir kaip mums pasisekė, kad Jūs čia dirbat! Ir telefonu kaip malonu su Jumis kalbėti, ir gyvai". Gėda pasidaro už savo "tamsta mokytojos" toną... Padėkoju už gražius žodžius, atsisveikinu. Kitiems dviems "notariniams" šiandien pasisekė - kalbėjau tokiu balsu, lyg konsulate dirbčiau pirmą dieną...

*************

Vyksta santuokos registravimas. Nuotaka žavinga, subtili, gražutė. Jaunikis aiškiai narcizas, savimyla, grubokas toks, o kai kalba su būsima žmona, tai balse pagarbos gaidelių oi kaip trūksta. Matėm mes tokių... Patyrėm. Nebus čia nieko gero. Užtat tas liudininkas jai tikrai tiktų - aiškiai adekvatus, protingas vyras, o kaip švelniai į ją žiūri... Nors imk ir pasakyk : "Keiskitės vietom su jaunikiu, mielai jus sutuoksime, gi esate tobula pora.  "Tegul lukteli dar minutėlę priimamajame, gal apsigalvos ir ateis į protą,"- buriame su Modesta. Stebuklas neįvyksta. Kviečiame į vidų - registruosime santuoką...

************

- Pilieti, prieikite prie telefono prašau, - su Jumis nori kalbėti Kelmės VPK paerigūnas Jonas Jonauskas.

Perduodu ragelį paieškomam piliečiui ir viena ausim seku pokalbį.

- Aha, aš. Dvidešimt parų? Negali būti. Nu gerai, atsėdėsiu, po varžybų grįžtu namo, tai užsuksiu... Aha, aha, supratau, nepabėgsiu, pažadu...

Ir tada kreipiasi į Modestą:

- O čia pas jus negalima tų dvidešimt parų atsėdėt? Kam man dėl jų į Lietuvą važiuoti? Uždarytumėt kažkur, ir būtų tvarka. A?

- Na ne, nėra sąlygų čia, - Modesta tiriamai nužvelgia serverinę, bet nepersigalvoja.- Lietuvoje teks atsėdėti. Išduosime Jums grįžimo pažymėjimą...

- O nieko, kad nosis tokia? Sulūžo neseniai...  Nuotrauka bus negraži. Matot, aš sportuoju. Kovos be taisyklių, vadinasi.

- Nieko tokio, tikrai nekliudys.

- Ir dar klausimas: darbo ieškau. Konsulate negalit ko pasiūlyt?

Nepasiūlėm. Bet sportininko koordinates išsaugojom. Maža kas...

**************
- Laba diena. Čia Dinderis skambina. Ar jau gavote mano vaiko pasą?
- Sakykite, prašau, savo vaiko vardą ir pavardę.
- Dinderytė... Dinderytė... Tfu tu, užkrito vardas... Tuoj tuoj... ant liežuvio galo... Dinderytė...

**************
Daugybė lietuvių čia dirba sunkvežimių vairuotojais - furistais, kalbant paprastai. Linksmi jie žmonės...
Pirmas furistas prie langelio:
- Mergaite, užpildykit už mane šitą anketą, a? Aš be akinių nieko nematau.
- O tai kaip atvažiavot be akinių?
-  A kam man tie akiniai? Vairuoju be akinių - matau, kiek reikia.

Antras furistas fotografuojasi pasui, bet kažkaip kreivai gaunasi.
- Žiūrėkite, prašau, tiesiai, į kamerą, kur tos raudonos rodyklės rodo, - šūkteli Modesta.
- Vaikeli, a sakei kažką? Neprigirdžiu. Viena ausim visai nieko, o kita vos vos.

**************

Vieną dieną sulaukėme lankytojo - jaunuolio su didžiule turistine kuprine. Pavogti dokumentai. Panašu, kad turistaujantis studenčiokas. Tipiškas atvejis. Išduodame asmens grįžimo pažymėjimą ir palinkime laimingai grįžti namo. Išeidamas jis paklausia: "O gal turite valgyti?" Sako, kad nieko jam daugiau nereikia, tik ko užkąsti. Ir pati matau - šviesaus veido vaikinas, kultūringas, kalba sklandžiai, prašymus užpildė be klaidu, tikrai ne valkataujantis.  Pasimetus sugraibau, ką turiu - pieno litrą ir sausainių poką. "O, - Mantas šypsosi, - kaip tik tai, ko reikia".

Po kelių dienų jis grįžta. Prašo leisti paskambinti į Lietuvą, į namus. Skambina. Ir nuklausau, kad jam visai nekas, kad nepavyko partranzuoti į Lietuvą, kad gal tėvai gali atsiųsti pinigų kelionei namo. 

Aha, galvoju, tėvai tai atsiųs, bet perlaida per konsulatą užtruks ne mažiau pora dienų. "Mantai, - klausiu,- ar turi kur gyventi, ar turi, ka valgyti? Be pirmadienio pinigai neatkeliaus". "Nesijaudinkit, - sako,-  aš dabar tokioj aikštelėj gyvenu, ten gerai, net čiužinukas yra...".

Duodu jam pinigų savaitgaliui, nes matau, jaučiu, kad ne koks narkomanas. Mantas išeina.

O tada paskambina jo tėtis ir klausia: "Pasakykit, kaip jis atrodo?"  "Na kaip,"- sakom -" Normaliai". Nutylim, kad apaugęs truputį, nesiprausęs senokai, nekaip atrodo, ką čia tėvus jaudinti. Tėtis jaučia, kad skiedžiam: "Vargšas Mantas...Jūs tik nepagalvokite, jis geras vaikas. Jis apskritai ypatingas vaikas, labai protingas, labai gabus, tiek visko pasiekė, tiek visokių medalių nuskynęs moksluose, bet sugalvojo paimti metus pailsėti nuo mokslų ir savęs paieškoti. Ir vat..."

Įdomu. Suvedu vardą ir pavardę google ir negaliu patikėti - daugybė nuorodų, pasaulinės olimpiados, laimėta viskas, kas įmanoma, fenomenas tiesiog...

Sulaukiam pirmadienio. Atkeliauja pinigai. Randam kelionių agentūrą, kuri pažada jam surasti pigiausius traukinių ir lėktuvų bilietus iki namų. Nukomandiruoju jį ten ir prisakau sugrįžti į Konsulatą su bilietais, būtinai paskambinti tėčiui ir nuraminti jį, kad viskas gerai, kad tokią ir tokią valandą bus namuose.

Pati išlekiu su reikalais ir bėgdama gatvėmis repetuoju kalbą, kurią jam rėšiu, kai grįš į Konsulatą: "Tai ieškai savęs, Mantai?  Tuose dideliuose konkursuose, kuriuose laurus susišlavei, savęs neradai? Nekeliavai į pasaulinę mokslo olimpiadą, atsiėmei ten medalį,  bet tavęs, sakai, ten nebuvo?  Baigei bakalaurą prestižiniame universitete, bet irgi gal ne tu, nes, pasirodo, tavęs ir ten nebuvo. Dabar, tikiu, neradai savęs ir toj aikštelėj su čiužinuku. Jei jau niekur savęs nerandi, tai ar nepagalvoji, kad visai gali būti, jog  savęs pametęs ir nebuvai? O ieškoti to, ko nepametęs, užsiėmimas nedėkingas. Ir dar žinok, kad Dievas ypatingai geėjimais nesišvaisto be reikalo. Juos reikia saugoti, lavinti ir būtinai - už juos atsilyginti. Jei švaistysi save, jausies blogai. Tokia pasaulio tvarka, kitaip nebūna."

Kai grįžau, sužinojau, kad su Mantu prasilenkėm. Jis jau buvo užbėgęs į Konsulatą, susikambino su tėčiu ir išlėkė į oro uostą. 

Kitą rytą paskambinau jo tėčiui ir paklausiau, kaip Mantas. "Grįžo. Miega dabar."

*****************

Šiam kartui pakaks. Turim išlėkti su Modesta į renginį - susitikimą su Valensijoje viešinčia Gabija Vitkevičiūte. Manėme, kad tai bus tiesiog susitikimas su rašytoja (Gabija yra parašiusi pora knygų), bet jau kyla įtarimas, kad pateksime į kažkokį paslaptingą dvasinio ugdymo seminarą apie meilės burtus ir čakrų atvėrimą.

Mes. Su Modesta. Į čakrų-šmakrų seminarą. Laba diena. O kaip mūsų sunkus įdirbis su "Stop killing children" nuostata?!!

Panašu, kad renginio neišvengsime, nes mes patys, konsulatas, jį ir organizuojame...

Tokia turbūt  jau mūsų lemtis.  "Make love, not war!"

Ai, ir gerai. Reikia šitam darbe jautrumo. Na, suprantate, čia gi "tie dalykai"...

P.S. Čia mes su Modesta "įrėminome" konsulą Tomą su žmona :).