Rašo Edis:
Tu jau supratai, kad Brazilija yra laimingų žmonių šalis, ar ne? Čia retorinis klausimas: esu tikras, kad
supratai, įsiminei ir dabar tvirtai žinai. Tai, sakysi, kam klausiu? O kam apskritai užduodami retoriniai
klausimai? Pavyzdžiui, „Kaip laikaisi?“? Kas nors rimtai nori žinoti, kaip aš laikausi? Vienas bičiulis
jaunystėje pasakojo apie savo pažįstamą, kurio pradėjo vengti, nes tas paklaustas pradėdavo realiai
pasakoti, kaip jis laikosi. Tai dėl visko: taip paklaustas, nepasakok, gerai? Matai, vėl teiginį paverčiau
klausimu... Negalime mes be retorikos.
O va brazilai gali. Jiems neateina į galvą susitikus vienas kito klausti, kaip jie laikosi. Nes jie gyvena
dvipoliame pasaulyje. „Taip/ne“, „1/0“, „gerai/blogai“. Nors iš esmės tai vienapoliame: „taip, 1,
gerai“. Sutikę kaimyną, bendradarbį ar pažįstamą, brazilai pasisveikina: „Bom dia, tudo bem?“.
Supranti? „Laba diena, viskas gerai?“. Nėra jokių šansų papasakoti, kaip tu iš tiesų laikaisi, nes tau
užduotas uždaras klausimas, į kurį gali būti atsakymas tik „taip“ arba „ne“. Netgi jei labai norėtum
pasipasakoti, negali, nes tavęs niekas neklausia! Atsakyti „ne“ tu realiai taip pat negali. Nemandagu,
lyg ir iššūkis koks, lyg ir atsakymas į neužduotą klausimą. Aišku, lietuvis dar galėtų ieškoti kompromiso („ne visai“, „ne viskas“, „iš dalies“), bet tokios atsakymo niekas net negirdėtų, nusišypsotų ir nueitų. Todėl tu visada atsakai „Tudo bem, e voce?“ (viskas gerai, o tamstai?) arba tiesiog „Tudo bom“ („bem“ ir „bom“ visiškai vienas kitą pakeičia, čia jokių niuansų ar paslėptų reikšmių). Kartais žmonės net nesako „bom dia“, o tiesiog pasilabina „Tudo bem?“ - „Tudo bom!”.
Užsieniečiai ieško būdų visa tai supaprastinti ir įsiminti. Kartais randa. Kaip jau žinai, brazilai minkštą
„d“ taria kaip „dž“. Be to, jei paskutinė žodžio raidė yra minkšta priebalsė, ji gali būti nukandama.
Vienas kūrybingas tautietis, atvykęs į Braziliją, kad palengvintų sau tą rytinį ritualą, sveikindavosi taip:
„bom džia, tu duobėj?“. Skamba kaip grynakraujo paulistano pasisveikinimas. Visi patenkinti, labinasi,
šypsosi. Aš tą lietuvišką versiją dar kiek supaprastinau, kad lengvai įsimintų kiekvienas, net negirdėjęs
portugalų kalbos: „bomžija, tu duobėj?“. Tai su bičiuliais tautiečiais dabar taip ir sveikinamės.
Autoironija pakelia ūpą ir iškart atveria duris šiltam bendravimui. Bet tik su saviškiais, žinančiais
kontekstą, kitaip ta kreiva mintis liudytų tiesiog nepagarbą.
Naktį iš šeštadienio į sekmadienį bute dingo elektra. Kodėl elektra dingsta ar vanduo vonios
kambaryje paplūsta visada naktį iš šeštadienio į sekmadienį? Ir tu pastebėjai? Čia vėl retorinis. Nes
man šiuo atveju nėra svarbu, ar pastebėjai tu. Svarbu, kad dingo, ir kad aš dar ir kaip pastebėjau. Nes
nepaisant to, kad teoriškai čia ruduo, oro temperatūra ir naktį viršija +30. Todėl prabudome
pavojingai sukaitę: neveikė kondicionierius. Pamaigėme pultus, paspaudinėjome jungiklius,
pajunginėjome saugiklius. Efektas toks pat kaip sugedus automobiliui pravalyti priekinį stiklą ir
paspardyti padangą. Nusileidau į portaria, kur apsauga dirba 24/7. Man kantriai paaiškino, kad
visame name nėra elektros. Ir va gatvėj prie mūsų namo tamsu. Problema geral. Aš po naktinio
jungiklių ir saugiklių minkymo jau buvau visai prabudęs ir įjungęs tą mūsų lietuviško smalsumo bei
abejonės režimą, kur 1 ir 0 nebepakanka, kur rūpi „kaip“ ir „kada“, todėl, atsargiu rankos mostu
rodydamas į liftą už savęs, viltingai atkreipiau dėmesį, kad aš ką tik apšviestu liftu iš 21 aukšto
nusileidau į tviskantį vestibiulį ir aplankiau tamstą, sėdintį prieš veikiančių monitorių asorti su
vaizdais iš 24 stebėjimo kamerų... Paaiškėjo, kad tokiu atveju įsijungia dyzelinis generatorius, kurio
gaminamos elektros pakanka liftams ir bendro naudojimo patalpų apšvietimui, o tuo tarpu nieko
daugiau padaryti neišeina, tik tranquilo e espere.
Laukti pavyko, atsipalaiduoti tokiame karštyje buvo sudėtingiau, bet paryčiais kondicionieriai įsijungė,
šaldytuvas su mikrobange ir kavos aparatu ėmė kažką pypsėti jiems suprantama išmanios įrangos
kalba, nuėjęs į virtuvę visus nutildžiau, ir toliau naktis praėjo be nuotykių. Ryte dar spėjome išgerti
kavos, ir vėl viskas išsijungė.
Saulėtas sekmadienis, +33, kur nors eiti per karšta. Namie dar pakenčiama, nors nėra nei
kondicionavimo, nei interneto, nei televizijos, nei šviesos, nei kavos, nei šalto alaus. Tik knygos ir
klausimas: kada. Namo gyventojai įtraukti į WhatsApp grupę VISO (taip vadinasi namas) Informativos.
Ten namo vadybininkė operatyviai informuoja apie jos veiksmus: kreipėsi į elektros tiekėją ENEL. Taip
pat prideda ir tiekėjo veiksmų santrauką: avarinė brigada yra regione, planuojamas pajungimo laikas
nežinomas. Paskutinė pranešimo dalis, spėju, skirta namo gyventojams užsieniečiams, kuriems galėtų
kilti klausimų „o tai kada? kas nutiko?“ ir t.t. Nes vietiniams viskas aišku: tranquilo e espere. Jie
nežino, bet supranta. 1/0.
Visą dieną prisiskaitę ir išmirkę baseine ant stogo, vakare išėjome į gatvę apsidairyti. Ogi žiūrime, prie
namo stovi avarinė su keltuvu, geltonas jo konteineris pakeltas prie laidų mazgo ant vieno iš stulpų, o
konteineryje - bičas su guminiu kombinezonu, kauke, šalmu ir kryžiuočio pirštinėmis (mieste VIEN
orinės linijos, laidai išvedžioti ant stulpų, o tu įsivaizduoji, kaip atrodo 22 mln gyventojų turinčio
daugiaaukščių daugiabučių miesto orinės linijos? Čia vėl lietuviškas retorinis buvo, aišku, kad
įsivaizduoji, plius tas dangoraižių skruzdėlynas labai rajus elektrai, nes visur kondicionieriai ir liftai,
žodžiu, galia žvėriška, laidų belekiek, man vis kildavo klausimas, kaip jie susigaudo, kai reikia
pajungimo arba remonto, ir štai, pagaliau, pamačiau). Tame padangių konteineryje jis iškilmingai
nagrinėja išlankstytą A0 formato schemą. Už avarinės stovi greitoji su įjungta signalizacija, ten sėdi du
paramedikai (laukia, kol bičas baigs skaityti ir bandys jungti?). Aplink avarinę pirmyn-atgal
profesionaliai zuja ir daugiau specialistų su oranžiniais kombinezonais, jie ten apačioje nuolat kažką
ištraukia iš mašinos, išpakuoja, susuka, atsuka, tada vėl supakuoja ir padeda atgal, bando kalbėtis su
tuo biču aukštai konteineryje, jis užsiėmęs schemos skaitymu ir turbūt nieko negirdi per tuos savo
guminius šarvus, ir apskritai jis nei juda, nei reaguoja į aplinką, gal jam nuo karščio tuose šarvuose
kas nors nutiko, gal jis ten viduj jau seniai susmukęs, o nei užsiėmę kolegos, nei budrūs paramedikai
nepastebi? Visą šitą procesiją juosia avariniai atitvarai. Mums aišku, kad mūsų gerbūvis yra
pirštinėtose to guminio šviesos kario rankose. Tik jo. Kaip kažkada sakė Indira Gandhi, cituodama ją
mokiusią močiutę: yra dvi žmonių rūšys – tie, kurie atlieka darbą, ir tie, kurie prisiima nuopelnus;
pasistenk patekti į pirmąją grupę – ten mažiau konkurencijos. Į konteinerį arčiau kabelių daugiau
niekas nesiveržė.
Nematėme kaip, nes nuėjome namo, bet jis pajungė! Tikiu, kad su juo viskas gerai, namo gyventojai
be galo jam dėkingi, o vienas, vos atsiradus elektrai, išėjo į balkoną ir užgiedojo aleliuja! Gavo tai, ko
norėjo. Svarbu gerai žinoti, ko nori. Dingus elektrai aš, pavyzdžiui, norėjau informacijos, aiškumo,
dėmesio... Kaimynai brazilai norėjo elektros. Toks ir skirtumas. Apskritai, mes, lietuviai, esame įpratę
galvoti, kad jei žmogus žino ko nori, tai jis arba žino per daug, arba nori per mažai. O brazilai
vadovaujasi prielaida, kad visi aplink yra adekvatūs, ir dėl to jų braziliškos kaktos turi akivaizdžiai
mažiau raukšlių. Kaip bebūtų, situacija normalizuota, srovė vėl mums neša šviesą, gaivą ir
informaciją. Tvarka ir pažanga, kaip parašyta baltoje juostoje, juosiančioje Brazilijos vėliavos žaliame
Amazonės džiunglių stačiakampyje esančiame aukso (iki XIX amžiaus Brazilijos aukso kasyklos buvo
didžiausios pasaulyje) rombe įrėmintą mėlyną dangaus skliautą simbolizuojantį skritulį su 27
žvaigždėmis - valstijomis ir regionais. Tvarka ir pažanga. 1/1.
