Jau pora savaičių po Porto, o tas nuostabus įspūdis neblanksta. Praleidome ten tik tris dienas, bet užteko to suprasti, kad galėtume šiame mieste gyventi. Patiko viskas: milžiniški tiltai rūkuose, vandenyno bangos, miesto panoramos lyg iš atvirukų, gatvelių labirintai, visur persekiojantis keptų sardinių kvapas, gurkšnis saldaus porto po pietų... Gražios dienos...
Patiko žmonės. Palyginus su ispanais jie man pasirodė kur kas šiltesni, nepasipūtę ir kėlė daugiau pasitikėjimo. Didelis pliusas jiems už užsienio kalbų mokėjimą - jie visi kalba bent viena užsienio kalba, kaip ir lietuviai. O valensijiečiai, kaip ir didelė dalis ispanų, nesivargina žengti žingsnį link kitataučių, dėti pastangų išmokti jų kalbos, tuo parodyti jiems pagarbą. Ką čia pagarbą, kartais net ir elementaraus žmogiško smalsumo nėr... Portugalui cekava, iš kur tu, koks tu, kaip tu jautiesi jų mieste? Valensijietis savo laiko niekams negaiš - jis tau paaiškins, koks ji gerbiamas, gražus ir protingas, ir net nepadėkos už dėmesį. Šaržuoju tik truputį :).
Aišku, ne visi ispanai tokie. Štai bėgau perpiet pro optiką, kurioje pirkome akinukus Salomėjai, tai pardavėja sustabdė, išklausinėjo apie Salomėją, pasigyrė apie savo dukrytę... Bet tai išimtys.
Turbūt tai - didelės šalies ir tautos fenomenas. Mes - patys šauniausi, o mūsų šalis - pati svarbiausia ir geriausia, todėl kiti ir kitkas mums neįdomu. Šiaip, ispanai geriečiai - eidama gatve iš gali išgirst daugybę "Hola, guapa!", bet gan paviršutiniški: į draugo klausimą "Que tal?" geriau atsakyti "Muy bien" ir neišsišokti... Be to, jie naivūs bei kiek apkiautę - po poros metų pažinties, pakilaus pokalbio apie "muy bien" ir "todo perfecto" viduryje jie gali atvirom akim paprašyti: "Pala, primink, koks tavo vardas?". Po to nesikuklins papasakoti viską apie save, savo vaiką, tėvus, jų ligas, kaimynus ir kaimynų šunis, ką valgė, ką skaitė, ką matė... Ir po atsisveikinimo bučinių tuojau pat nuoširdžiai tave užmirš, iki kito karto, kai turbūt vėl paprašys priminti, kuo tu ten vardu...
Nepiktybiški, bet... Įspūdis dažnai toks, kad Valensijos pagalbinės mokyklos auklėtiniai išleisti į miestą pasivaikščioti savarankiškai.
Kad jau burbu, tai dar pridėsiu. Ispanų sąmonėje per amžius giliai įsišakniję, kad apsukrumas lygus protui, o sėkminga apgavystė lygi pergalei. Pažiūrėkite į jų futbolą ar krepšinį, kur primadonos skelia tooookias dramas, voliojasi toookioje agonijoje nuo priešininkų žvilgsnių. Bet vos tik pavyksta tokia vaidyba suveikti baudą varžovui, iškart - skikt ant kojų, kančios baigėsi, priimami publikos aplodismentai. Ir ispanai ploja, džiūgauja: šaunuoliai mūsiškiai, gerai tuos durnelius - varžovus ir teisėjus - išdūrė! Tas cirkas ne tik sporte, visur... Kasdien girdžiu lietuvių istorijas konsulate apie tą patį: apgavo, neištęsėjo, užmiršo... Štai vienus draugus aiplėšia jau trečią kartą. Ispanai sako, kad patys kalti - per gerom mašinom važinėja. Greit imsiu tikėti, kad pilnos gatvės apdaužytų ir pagyvenusių mašinų yra ne jų apsileidimo, o strategijos dalis - gal rimtai jos skirtos pėdoms mėtyti, kad nieks nenutuoktų, kokio storio savininko piniginė? Ir nesijaustų įpareigotas priimti iššūkį ir įrodyti, kad čigoniškas kraujas gyvas? Ispanams nuoširdžiai nesuprantami mūsų dūsavimai apie orumą, garbę ir sąžinę, nes čia šios sąvokos suprantamos kitaip: jei tave apgavo - tavo orumui kapec, o jei apgavai tu - pagarba. O kas ten trečias buvo? Sąžinė? Negirdėjome tokios...
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tokios mintys kyla ne kasdien. Kartais tas ispaniškumas užveikia, bet kartais lietuviai atrodo kur kas ispaniškesni už pačius ispaniškiausius ispanus... :) Turbūt tiesiog sunki diena...
Darbai konsulate verda dar smarkiau, nei visuomet - artėja rinkimai, tai popierizmo padaugėjo keliariopai. Susitvarkau, bet oi kaip reikia dar atostogų ar bent kokių progų atsijungti nuo biurokratinių dėlionių ir rebusų...
Čia pagalbos ranką ištiesė mūsų draugai Paukštės: šiemet jie vėl surengė šventę draugams - Žalią vakarėlį :). Labai pravertė iš Portugalijos atsivežta čigoniška skara. Su šeimininku:
O Rojus ir Salomėja ir vėl nutipeno į mokyklą. Entuziazmas per kraštus nesiveržė, bet ir jokių protestų nesigirdėjo. Džiaugiuosi, kad mokykla jiems patinka, mokslai sekasi.
Morališkai kaupiamės spaliui: mokslai, darbai, rinkimai ir... trys draugų šeimynos svečiuose. Reikalų tiek, kad Madre mia... :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą