2016 m. gruodžio 24 d., šeštadienis

Priešpaskutinis įrašas šiais metais


Jurgita, išsigandai? Nebijok, taip ilgai nerašiau ne dėl tavęs J. Tiksliau, ne dėl tavo skelbimo visiems kolegoms per konsulų suvažiavimą Vilniuje apie mano rašomą blogą! Tada vos nenukritau nuo kėdės. Gerai, kad  šis pranešimas įvyko paskaitoje apie stresinių situacijų valdymą, tai prakvėpavau kažkaip... O paskui pagalvojau – mano blogo pavadinimas neatspėjamas, sudėtingas ir neįsimenamas, na kas jį ras? O jei kas ir buvo užsukęs lapkritį, tai jau seniai prarado viltį, kad čia atsiras koks naujas įrašas – juk kad blogas būtų „gyvas“, turi atsirasti minimum vienas įrašas per savaitę. Ilgiau kentėti ir laukti žinių gali tik artimiausi giminės ir draugai...

Tai sveiki, mielieji. Atsiprašau, kad seniai nerašiau... Kaip galite spėti, negaliu skųstis, kad vakarai čia būtų ilgi ir nuobodūs, o darbas nemylimas ir varginantis. Ilga tyla reiškia, kad turiu kitų veiklų, kurios mane įtraukia taip, kad prie dienoraščio prisėsti nebelieka laiko. Tiksliau, atsirado viena tokia veikla, apie kurią kol kas tyliu...

Bet mūsų ispaniško dienoraščio stengsiuos neapleisti. Bus smagu jį pavartyti vėliau, po metų-kitų, gal sulyginti Valensiją su Vilniumi, o gal kada – Tokijum ar San Paulu, Los Andželu ar Pretorija... Ir šiaip, man labai patinka rašyti blogą – tai ir atsipalaidavimas, ir pramoga kartu. Būna, kad žmonės pramogauja dėliodami pasjansą. Blogo rašymas yra dar kietesnis užsiėmimas – pati nustatau taisykles, pati jas kaitalioju ir visada laimiu.

Gal todėl man labai svarbu, kad vaikai gerai išmoktų lietuvių kalbą. Kas žino, gal kada nors jie irgi atras rašymo malonumą? Bet mokytis lietuvių kalbos čia, Ispanijoje, nuotoliniu būdu yra nemažas iššūkis. Nenoriu labai peikti Ozo mokyklos, kuri tuos nuotolinius mokymus rengia, nes ne jie gi mokyklos programą sudarinėja. Bet kaltą rasti būtina. Siaubas ta programa. Ji galėtų vadintis „Atbaidymo nuo lietuvių kalbos ir psichologinio traumavimo programa“.  Jaučiu, po truputį  bręstu laiškui naujai švietimo ir mokslo ministrei. Norėčiau jai nusiųsti santrauką literatūros kūrinių, kuriuos pagal programas privalo perskaityti mūsų trečiokė ir aštuntokas.

Ten yra kažkas: vaizdžiai ir įtikinamai aprašyti širdies skauduliai, nelaimės, ligos, mirtys... Viršūnė turbūt buvo pasiektas lapkričio 1 d. pamokoje. Tada parašiau mokytojai, kad, atsiprašau, bet Salomėja šio eilėraščio apie žvakes, karstus, šešėliu ir voratinklius mintinai nesimokys, nes jis baisus net man. Rojaus privaloma literatūra ne ką geresnė. Ten tie patys baisumai perkeliami į kitą dimensiją – klausimai po kūriniais būna apie lyrinio herojaus vidinio pasaulio perturbacijas ir laiko nuoseklumo modelius, nors ten jokių modelių nerasta, o perturbacijų vietoj vienos diagnozės...

Ispanijos mokyklų nuotaikos taip kontrastuoja su lietuviškomis... Visi kūriniai šviesūs, gerietiški, linksmi... Abejoju, ar savo ispanišką charakterį ispanai sugebėtų išlaikyti po kelerių lietuviškos mokyklos metų, tačiau kol kas tyliu ir džiaugiuosi ispaniškos mokyklos įtaka mūsų vaikams. Štai Salomėjos pradinės mokyklos choras dainavo Merkat de Colon eglutės įžiebimo šventėje. Vaikai patenkinti, traukė iš visos širdies, kartais gal truputį pro šalį, bet koks skirtumas – visi sulaukė aplodismentų ir ovacijų. Lietuviai chorvedžiai turbūt po tokių koncertų gautų infarktus, bet čia visi jautėsi puikiai.

Pamenu, vos tik atvykome, mane irgi kiek neramino ispaniškas bardakas miesto renginiuose. Dabar, atrodo, pradedu suprasti vietines šventes. Jos skirtos tam, kad žmonės atsipalaiduotų ir linksmintųsi, o ne susikaupę kurtų tobulą natiurmortą. Labai tikiuosi, kad šis ispaniškas gyvenimas paliks pėdsaką visai mūsų šeimai.

Na, tai ką mes veikiame laisvu nuo darbo ir Ozo mokyklos pamokų ruošimo metu? Dalyvaujame konsulato renginiuose, priiminėjame svečius, susitinkame su draugais, kaimynais...

Spalio gale pas mus svečiavosi Tadai. Vat čia tai metų įvykis. Mes jau buvome praradę viltį, kad jie susiruoš, bet tai įvyko! Štai įrodymai:















Labai stengiuosi atrinkti nuotraukas su nugaromis ir iš toli, bet vieną, nepyk, Erika, įdėsiu portretinę, nes man labai patinka...


Turbūt įspūdingiausia lapkričio šventė buvo Rojaus draugo Griffino šeimos Padėkos diena. Šventė buvo milžiniška. Žmonių buvo gal pora šimtų. Kalakutų gal dešimt. O tortų, pyragų ir šokoladų devynios galybės. Smagiausia dalis buvo kai šventėje susipažinome su savo kaimynais iš tos paties kiemo! NATO pareigūno šeima, italai, atsiųsti į NATO bazę Valensijos priemiestyje Beteroje. Kieme kažkaip nesugebėjome susitikti, o čia praleidome plepėdami visą vakarą.
Konsulatas vietinę bendruomenę nustebino netikėtu koncertu – atsivežėme modernaus džiazo grupę Sheep Got Waxed. Buvo stipru. Svečius vaišinome Džiugo sūriu, lietuviška duona ir saldumynais. Koncertas pavyko. Tai čia oficiali versija. Edžio nuomone, kuriai pritariu, renginys buvo gražus, bet muzikos ten nebuvo. Gaila, kad Rojus negalėjo jame dalyvauti – būtume parodę, kaip groti nereikia... Na, aš suprantu, menas, modernas, įspūdis, šokas klausai ir t.t., bet kodėl tą reikėtų muzika?
Muziką groja Rojus su Griffinu, pavyzdžiui. Griffinas – būgnai, Rojus - elektrinė gitara ir vokalas. Mokyklos koncerte grojo Green Day kūrinį – grojo puikiai! Čia mano, kaip mamos, objektyvi nuomonė J.

Gyvenimas verda: lietuvių susitikimai prie jūros su pirtele vyksta, su draugais švenčiame gražias šventes, grožimės neatsigrožime šalimi, kurioje gyvename…

Aišku, būna visko... Debesėlių irgi (Elena, parašyk dažniau ir daugiau, a?), bet nevarysiu Dievo į medį – labai džiaugiuosi savo nuostabia šeimyna, kokie jie visi geri ir gražūs J.

Žodžiu, norėjau tik pasakyti, kad mes gyvename gerai.

Ryt Kalėdos, ir aš jau moraliai rengiu šeimyną Kalėdinei fotosesijai. Tikiuosi, pavyks rytoj visus surikiuoti…

O kol kas keletas nuotraukų iš šiandieninio pasivaikščiojimo su Salomėja, kuri liko vienintelė šeimoje, nebėganti nuo fotoaparato...

 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą