Čia kurią dieną Edis sunerimo, kad kažkas nutiko mašinos
grotuvui: "Užstrigo kažkas". Prisipažinau, kad tai aš jį
"užstriginau" - nuspaudžiau "Replay" mygtuką ties Paco
de Lucia. Taip gera važiuojant į ir iš metro prasukti pro seną miestelio
varpinę, pavingiuoti siauromis gatvytėmis, pralėkti apelsinų
laukais, dar - gabaliukas brūzgynų su kaktusais, ir visą
laiką klausytis tos pačios niekad neatsibostančios gitaros.
Ispaniškos dainos skamba nuoširdžiai, ¨coche¨ rimuojama su
¨noche¨¨, ¨conmigo¨ su ¨contigo¨, kas antras žodis "curason" ir
"esperanza", ir viskas čia aišku. Ispanai iš prigimties labai
jausmingi, tiemuki ir naivoki, todėl tuose tekstuose nesijaučia jokio
pupytiško falšo. Man patinka. O dar tas jausmas, kai išgirsti kokią
seną ispanišką dainą ir suvokti, kad supranti tekstą... "Tengo la camisa
negra"- O! "Turiu judus marškinius!". Turbūt panašiai jaučiasi
žmonės, atgavę klausą po kokios sudėtingos operacijos. Smagu be galo.
Visgi, turiu prisipažinti, kad mano ispanų kalba dar neblizga. Vaikai šneka puikiai, Edis savo kurse irgi pirmūnas, o aš po darbų neprisiverčiu sėsti prie mokslų niekaip. Kalbos supratimas ateina savaime, kad ir važinėjant metro ir klausantis keleivių pokalbių. Patikėkit, jokios specialios šnipų įrangos tam nereikia. Jie taip šūkauja, kad negirdėti jų neįmanoma. Temos be tabu - ką veikiau, ka valgiau, kuo sergu, kaip gyvena mano šuo, kokie vaikai, žmona ir uošvė, ir taip be galo...
Kartą važiavau beik tuščiame metro, bet užteko keturių sinjorų,
kad jausčiausi kaip turguje. Nupaparacinau:
O dar ispano ir brazilės šeima už mūsų namų sienos su ispaniška garso izoliacija, t.y., praktiškai jokios. Jaučiamės, lyg gyventume kartu. Tiesa, kalba jie mažai. Jie rėkia. Dažniausiai baubia Bela. Jai ketveri, bet išspaudžia tiek decibelų, kiek visas Valensijos pučiamųjų orkestras. Jai į kompaniją kartais pasijungia močiutė su raudom - gal ten brazilų tautinės dainos kokios? Ir dar jų terjeriukas, kuriam nuo tokios aplinkos aiškiai pašlijo sveikata. Šiaip jo vardas Bento, bet visi jį vadina Señor Mordisco, nes, bjaurybė, kandžiojasi kaip dinozauras. Salomėja sakė, kad matė jų namuose supakuotus daiktus - greit jie išsikraustys toli toli. Na, ką darysi... (Yes! Yes! Yes!)
Taigi, nenuostabu, kad ispaniškai suprantu viską,
bet kalbėdama žodžių dažnai pritrūkstu. Tada verčiuosi su gestais ir
ištiktukais. Vaikai šaiposi, bet ispanai nemato problemų - "Habla español perfecto!", -
tikina jie, ir einu sau miegoti ant laurų.
Štai, kaip juos papuošėm:
Tai namuose beveik lietuviškos Kalėdos. O
lauke... Tuoj skinsime derlių :):
Šios mūsų Kalėdos, kaip ir priklauso, yra lėtos, jaukios ir sočios. Beje, juodos duonos klausimą išsprendėme - atradome kepyklėlę, kurioje perkame nykštukinę Pan Aleman (vokišką duoną) už žvėriškus 3,25 EUR. Alternatyva - rusų parduotuvėje Skazka. Buvau ten keletą kartų, bet taip ir neprisiverčiau nieko nupirkti - apytamsioje kamaroje tarp rusiškų žurnalų, matrioškų ir samovarų šaldikliuose belekaip suversti duonos gabalai, kurių pavadinimų ir gamintojų nesu girdėjus. Tuos ledo gabalus nepailsdamos varto rusiškos bobutės - turbūt tikisi šaldiklio gilumoje atkasti kokį lobį. Apsidarau toj Skazkoj ir nusprendžiu, kad nelabai aš tos duonos ir noriu.
Kiti lietuviai čia kepa juodą duoną patys, bet mes dar nebandėm.
Užtat pjaustom baltą mišrainę ir tarkuojam bulves meistriškai. Dar - kepam
medaus tortus, trupininius pyragus ir makaluojam tinginius. Pagalvojus, net
Lietuvoje negamindavome tiek lietuviškų skanumynų. Gruodį kūčiukus kepėm
tris kartus - niekaip negalėjom atsivalgyti. Bet pagaliau pavyko :).
Mūsų antros Kalėdos Valensijoje - laikas bėga neįtikėtinai greit.
Susodinau visą gražią šeimyną kalėdinei nuotraukai. Sudėtinga buvo štatyvą subalansuoti (piramidė iš staliuko, kėdės ir kompaktų klibėjo), šviesą sureguliuoti (Salomėjos stalinė lempa turi labai trumpą laidą) ir į kadrą kažkaip gražiai sutilpti, bet mums pavyko. Tai nepraleidžiu progos pasigirti ir keliu kelias nuoraukas.
Aš labai norėčiau į Ispaniją. Reikės žiūrėti kiek kainuoja lėktuvų bilietai į Ispaniją ..
AtsakytiPanaikintiKoks nuoširdus įrašas! Kaip esu susipažinusi su Ispanija, tai tik atostogavusi Malorkoje, bet labai norėčiau ateinančią vasarą aplankyti ir Barseloną bei patirti tikrą ispanišką gyvenimą :)
AtsakytiPanaikinti