2017 m. kovo 3 d., penktadienis

Pokyčiai

Mūsų Modesta vėl laukiasi. Konsulato specialiai jai rengtos švietimo valandėlės apie vaikų auginimo vargus ir rūpesčius šuniui ant uodegos. Na, mūsų kolektyvas stiprus, tai su šia mintim apsipratome ir dabar visi kartu laukiame naujo piliečio bei renkame jam vardą. Lietuviški vardynai nuobodūs palyginus su mūsų registruojamų vaikų sąrašais. Štai vien praeitą mėnesį apskaitėme 16 naujagimių, iš jų tik dviejų vaikų vardai skamba įprastai lietuvio ausiai: Erikas ir Lukas. Vienas toks keistesnis, bet irgi sutinkamas - Milana. Dar šeši rusiški: Nikita, Kalina, Ksenia... O likę: Ismael, Aaliyah Al-Sulaiti, Nayah, Jose-Antonio, Chinvendoo.... Tai Modesta tikrai turi iš ko rinktis. Aišku, neapsieiname ir be savo banalių profesinių juokelių - gal konsulato darbuotojai reikėtų pavadinti vaiką Sytas (čia taip žmonės prašo vizito laiko - gal galite duoti sytą?), Įgaliavimas, Agapas?...

Mano didysis rūpestis - rasti Modestą pavaduosiantį žmogų. Modesta puikiai tinka savo darbui, todėl neturėjau iliuzijos, kad lengvai rasiu jai lygiavertį pakaitalą. Paskelbėme konkursą. Gavome septynias anketas. Susitikome su kandidatais (tiksliau- kandidatėmis, nes vyrukai šiuo darbu nesusidomėjo). Sunkiai, bet vieną jų išsirinkome. Taškas. Tiek tebūčiau parašiusi apie konkursą, jei vakar vakare į akį nebūtų kritęs straipsnis apie Mildos Dargužaitės reformas Vyriausybės kanceliarijoje ir darbuotojų peticiją. Ir jei nebūčiau paskaičius komentarų po straipsniu...

Šimtai žmonių net čepsi apsilaižydami nuo minties, jog pagaliau užsisėdėję valstybininkai bus išrūkyti iš savo šiltų vietelių. Ir visi bus pakeisti naujais, jaunais ir perspektyviais. Dabartinių darbuotojų skundai apie mobingą, emocinį vadovo nestabilumą ir negebėjimą vadovauti komandai yra vertinami tik kaip bukų valdininkėlių baimė prarasti savo darbo vietą.  

Vienintelis Aurimas parašė normalų komentarą FB (džiaugiuosi protingu pusbroliu :)): "Daryti pokyčius horizantalioj kultūroj reikia didelio talento ir kantrybės. Su tokia komunikacija ir arogancija vargu ar kam pavyksta". BŪTENT! Ačiū Aurimui už tokius taktiškus ir taiklius žodžius, nes pati taip gražiai apibūdinti situacijos nesugebėčiau. O dabar galiu viešoj erdvėj mandagiai pasisakyti, kad šis atvejis yra būtent toks: prasti komunikaciniai gebėjimai ir nepagrįsta arogancija. Bet, jaučiu, kad reikėtų patylėti, nes jau mačiau, kas nutiko Aurimui - po jo pastebėjimo užtelėjo banga komentarų apie tai, kaip jis nieko nesupranta.

Įdomu, ką supranta komentatoriai? Jei jų paklaustume, ką apskritai veikia Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai, ar jie sugebėtų paaiškinti?  Turbūt atsakytų, jog anie tik kavutę geria ir knabsi. Todėl geriausia, jei tokios struktūros neliktų. Arba dar geriau - išvaikyti visą valstybinį sektorių, nes jie visi yra blogis, ir priimti naujus darbuotojus, valstybinio darbo niekada nedirbusius, o geriausi kandidatai būtų kiečiausiai pasisakantys delfio komentatoriai.

Neguldau galvos už dabartinį Vyriausybės kanceliarijos sąstatą ir neneigiu, kad reformos reikalingos. Visiems mums karts nuo karto reikia pokyčių. Tačiau tas skandalas Vyriausybės kanceliarijoje kažkoks neskanus...

Edis galėtų paliudyti: jis pats vadovavo keliatūkstantinių įmonių personalo reikalams, jam teko atleidinėti šimtus darbuotojų (įvairių grandžių), dalyvauti esminėse reformose, bet jis niekad nėra sulaukęs profesinių sąjungų ar darbuotojų peticijų dėl mobingo ir įtampos kūrimo kolektyve. Kodėl? Todėl, kad intelektualioms, empatiškioms ir adekvačioms asmenybėms taip nenutinka.

Kiekvienam vadovui būtina turėti nors truputį pagarbos pavaldiniams, savikritikos ir išminties. Šių trijų dalykų trūkumo neuždengsi jokiais cv ar diplomais.

Tai čia vienas kampas. O antrasis - apie tuos jaunus, neužsisėdėjusius valstybinėse kėdėse.

Papasakosiu Jums istoriją apie tai, kaip Konsulatas darbuotoją atrinkinėjo. Kadangi blogą skaito tik savi, tai, manau, nieko tokio, jei truputį paatvirausiu. Dėl šventos ramybės veikėjų vardai išgalvoti, detalės pakoreguotos.
Taigi, į Modestos vietą atsirado septynios kandidatės. Konsulinio pareigūno  darbas reikalauja aukštojo išsilavinimo, pasišventimo, gerų komunikacinių gebėjimų, nepriekaištingos lietuvių, anglų ir ispanų kalbų.  Darbo krūvis nemažas ir kasmet vis auga apie 10 procentų. Atsakomybė didžiulė - darbas su žmonėmis, dokumentais ir pinigais. Vieta nėra nei aukso kasyklos, nei sanatorija. Modesta šioje "šiltoje valstybinio darbo kėdėje" sėdi jau kokius septynerius metus. Dekretas ir vaiko auginimas beveik metams ją iš tos kėdės patrauks. Keičiam ją kažkuo nauju, neužsisėdėjusiu?

Ok. Pirmoji kandidatė man patiko. Tiesa, aukštojo nesugebėjo baigti dėl sunkios situacijos šeimose. Bando kabintis Ispanijoje, kol kas - nelabai sėkmingai, bet rankų nenuleidžia. Lietuviško ir ispaniško CV be klaidų, o tai teikia vilties. Jauki šypsena, ramios balso intonacijos, neperspaustas pozityvumas ir nuoširdūs, trumpi, aiškūs atsakymai kelia simpatiją - ši mergina tikrai turi potencialo. Ji sako, kad jai smalsu būtų dirbti konsulate, kad ji stengtųsi, mokytųsi. Gaila, kad aukštosios taip ir nebaigė ir net nemano baigti artimiausioje ateityje, nes išsilavinimas - svarbu.

Antroji. Prisistato kaip buvęs modelis. Įdomus savęs, kaip kandidatės į konsulinę tarnybą, pateikimas. Su aukštojo mokslo diplomu. CV pasirinkta nuotrauka iš modelio fotsesijos. Nepažint. Dabar dirba padavėja. Pokalbis buvo trumpas. Viena maža jo iškarpa:
Aš: Sakykite, prašau, ar jūsų ankstesniame darbe buvo konfliktinių situacijų su klientais, kurias Jums pavyko gražiai išspręsti? Gal galite pateikti kokį pavyzdį?
Kandidatė: Tai kasdien. Daug klientų nenori mokėti. Suvalgo viską, o mokėt nenori. Atseit, neskanu buvo. O tai ko valgyt tada?
Aš: Ir kaip Jūs tai sprendžiate?
Kandidatė: Nu kaip. Sakau jiems griežtai: (pakelia balsą) kad daugiau čia nesirodytumėte!

Trečioji. Tipiška "jauno ir perspektyvaus jaunimo" atstovė. CV su klaidom, bet tai juk smulkmena - kas šiais laikais ciklinasi ties nosinėm ar kableliais? Jauni tam neturi laiko. Jauni mokosi. Užsienio universitetuose. Negirdėtuose, bet užsienio. O jei ko paklausi, tai gauni užtikrintą atsakymą greitakalbe, kaskart maždaug tokį patį: "Mano asmenine nuomone, viešojo sektoriaus paslaugų efektyvumo didinimui ir potencialo elaboravimui būtina ilgalaikė strategija dėl komunikacijos aktualizavimo ir jos koreliacijos su institualizacijos reformavimo įvertinimu bei nusišovimu vietoje". Jaučiu, kad Dargužaitei ji patiktų. Man ne - man reikia žmogaus, kuris gebėtų dirbti su žmonėmis, ir kuris nepakenktų konsulato vidiniam klimatui.

Ketvirtoji. Kiek vyresnė už mane. Jos CV turi kalbliukų, bet iš esmės - tinka. Atsakymai aiškūs, raiškūs, taiklūs. Ir trumpi - kokia atgaiva širdžiai! Išsilavinimas ok, tačiau kyla klausimų dėl kvalifikacijos - paskutinius dešimt metų darbas fizinis, labai skirtingas nuo mūsų siūlomo. Panašu, kad apmokymams gali tekti skirti pernelyg daug laiko (dirbame su begale specialių programų ir elektroninių registrų), o jo mes neturime....

Penktoji. Aukštasis tinkamos srities išsilavinimas. Dabar sėkmingai dirba vertėja. Pajamos didesnės, nei mūsų siūlomas atlyginimas. Ir šiaip, overqualified. Priimti į darbą tokį darbuotoją reiškia rizikuoti vieną dieną netikėtai jį prarasti ir likti ant ledo...

Šeštoji, kurią vėliau pasirinkome,- jauna aukštąjį teisinį išsilavinimą turinti mergina. Riomeris, bet šioje pozicijoje ir jis puikiai tinka (na, nemėgstu aš Riomerio, bet čia turbūt visų VU Teisės fakulteto absolventų liga). Visos reikiamos kalbos - laisvai. Gramatika tobula. Šiuo metu kraustosi į Valensiją, todėl laikinas darbas konsulate jai būtų kaip aklai vištai grūdas - toks minkštas nusileidimas, įsikūrinėjant naujame krašte. Ir pajamos, ir patirtis. Plius, prieš keletą metų atliko neapmokamą konsulinę praktiką atstovybėje, o tai reiškia, jog turi supratimą, ką teks dirbti, ir to nebijo. Gąsdinom kaip ir visas kandidates: apie darbo laikinumą, apie kuklų atlyginimą, apie bandomąjį terminą, apie atostogų vasarą neturėjimą, apie stresines situacijas klasdien, apie darbo krūvį, apie nelaimes, išverčiančias iš patalų savaitgaliais, ir dar daugybę dalykų. "Nieko tokio, aš pasistengsiu, manau, kad galiu". Buvo jos kalboje keletas tų "efektyvininimų" ir "potencialinimų", bet saikingai. Reikia turėti omenyje, kad darbo pokalbis - sunkus reikalas, žmonės jaudinasi, todėl reikia leisti jiems truputuką nusišnekėti. 

Na, ir septintoji kandidatė. Vat čia tai buvo... Tiesą sakant, ji mano akyse įkūnijo visus tuos delfio komentatorius, kurie pila ant visų valstybės tarnautojų "iš idėjos". Bet patys labai norėtų jais tapti. Mes ieškome raštvedės-padėjėjos, bet ji CV nurodė, kad puikiai tinka vadovaujamam darbui. Ups. Gal suklydo? Gal ne tą turėjo omenyje?
- Daiva, sakykite, kodėl Jus sudomino mūsų darbo skelbimas? Ko tikitės iš darbo konsulate?
- Na, pasakysiu taip: aš ilgai dirbau privačioj įmonėj, kur viskas tik apie pinigus. Man atsibodo. Nebegaliu. Noriu nuo to pailsėti. (Kalba labai aukštu, griežtu balsu. Visa komisija - konsulas, patarėja ir aš - truputį įsitempiame.)
- Ką turite omenyje - tik apie pinigus? Ir - norite čia pailsėti?
- Na, jūs nesuprasit (numeta kreivą šypseną), bet privačiam bizny yra labai svarbu uždirbt pinigą. Visi dėl to turi verstis per galvą. Aš dirbu vadybininke, mes pardavinėjam labai brangų šiferį. Siūlai siūlai tą šiferį, nieks nenori pirkti. Tada įkiši kažkam šiaip ne taip, tas sumoka puse kainos. Pristatom prekę, o jis jau persigalvojo, nebenori tiek mokėti. Tai stresas kasdien, nes juk čia biznis - pinigai. Tai išmušinėji išmušinėji. Nu nebegaliu aš jau žiūrėt į tą šiferį ir į tuos žmones. Užveikė jie visi. Ir darbo krūvis nervina. O čia, konsulate, darbas valstybinis, su popieriukais, ramus...
- Išties, tai čia darbas ir su dokumentais, ir su žmonėmis. Ieškome žmogaus, kuris bus, galima sakyti, konsulato veidu. Ši pozicija yra žmogaus, kuris pirmas sutinka visus mūsų interesantus. O jų būna visokių - emigrantų bendruomenė didelė ir marga. Dažnas ateina išsikalbėti, kodėl pyksta ant Lietuvos, suirzta, kai sužino apie konsulinius mokesčius, kartais būna išgėrusių ir agresyvių piliečių, matome daug skaudžių atvejų ir nelaimių, dėl jų kartais turime padirbėti ir po darbo, ir savaitgaliais...
- Oi, tik nereikia. Jau valstybinis darbas tai tikrai skiriasi nuo biznio, bet iš kur jums žinot (kaip man norisi pasakyti, kad tą privatų sektorių iš vidaus pažįstu geriau, nei ponia šiferio vadybininkė, ir ne kaip samdomas darbuotojas, o kaip savininkas, todėl tikrai galiu palyginti, bet stengiuosi pratylėti). Nu ateis į Konsulatą koks susiraukęs, tai jam gali ir sakyti: nepatinka - viso gero. Čiau, bambino! O bizny taip nepasakysi.
- Na ne, konsulate taip su klientais elgtis negalime.  Reikia išklausyti žmones, stengtis juos nuraminti, pagelbėti. Su kiekvienu reikia kalbėtis ir padėti išspręsti jo klausimus geriausiu įmanomu būdu. Taip kad savo stresą ir nepasitenkinimą reikia valdyti.
- Nu, nežinau. Aš nežinau, kaip pernešti žmones, kurie nervina. Gal jūs žinot? (Su pašaipa.) Tai sakykit - kaip?

Ir tada aš jau nebeiškenčiau. Ir pasisakiau. Vilma vėliau manęs klausė, kodėl mano skruostai taip dega. Žodžiu, pasakiau vadybininkei, kad nėra stebuklingo vaisto nuo  konsulinės kasdienybės streso. Yra tik viena galimybė išlikti tokiame darbe: turi būti savo vietoje, dirbti sau tinkamą darbą, nuoširdžiai jį mylėti, norėti būti naudingas žmonėms, norėti jiems padėti, džiaugtis kartu, kai pavyksta išspręsti sudėtingiausius jų rebusus, kai pavyksta pakeisti jų neigiamą nusiteikimą ir, svarbiausia, - kasdien jausti savo darbo prasmę.

Daiva skubiai atsisveikino. Turbūt pamanė, kad tie užsisėdėje valstybės tarnautojai perdozavo kavutės ir nupušo. Reikia visus juos lauk mesti. Ir priimti naujus, jaunus, perspektyvius. Iš privataus sektoriaus. Kad tie pagaliau pailsėtų...

Konsulo komentaras po pokalbio: "Jūs kaip norit, aš tai jai kavos į kabinetą nenešiosiu".

Žodžiu, birželį Modesta išeina į dekretines ir vaiko auginimo atostogas. Laukiame mažylio liepą, tai dar spėsiu jį pamatyti. Kartu su Ieva - Modestos būsima pamaina, jį įregistruosime ir išduosime Lietuvos piliečio pasą :).

Na, darbas man tikrai patinka. Labiau patinka tik atostogos nuo jo :). Tai ta proga keletas (koks milijonas) vaizdų iš paskutinės kelionės į Portugaliją. Apvažinėjome jos pietinę pakrantę ir beveik išsirinkome vietą namas. Būtinai sugrįšime...






































Komentarų nėra:

Rašyti komentarą